Dėl banditizmo Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismuose

Civilinė byla Nr. A2-7995-534/2023
2023-05-05

Vilniaus miesto apylinkės teismui
Pareiškėjas Aurimas Drižius, Goštauto 8-269, Vilnius,
llredakcija@gmail.com

Prašymas dėl civilinės bylos Nr. 2-117 734/2009 atnaujinimo dėl cenzūros įvedimo ir legalizavimo, spaudos persekiojimo ir terorizavimo, nuolatinio dokumentų klastojimo šioje byloje, Kontitucijos ir įstatymų ignoravimo

2023-03-25 kreipiausi į taip vadinamą Vilniaus miesto apylinkės teismą prašymu po 12 metų teisinio banditizmo panaikinti cenzūrą

Teisėjas Žiedelis man nurodė, kad LR Konstitucijos galiojimas Lietuvos teritorijoje yra 5 metai, po kurio Konstitucija jau nebegalioja. Todėl įvedė terminą Konstitucijos galiojimui.
Lygiai tą patį padarė ir Vilniaus apygardos teismas, nurodęs, kad Konstitucija galioja tik penkerius metus, paskui ji nustoja galioti.
Nurodžiau, kad buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Sadeckas dar 2008 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas įvesti cenzūrą, ir uždrausti man savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ rašyti straipsnius, kuriuose A.Sadeckas būtų siejamas su „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vancevičienė patenkino šį prašymą ir civilinėje byloje Nr. 2-117 734/2009 įvedė cenzūrą – uždraudė man rašyti straipsnius apie Sadecko indėlį minėtame privatizavime.
Teismas nurodė, kad uždraudžia man savaitraščtyje „Laisvas laikraštis” rašyti straipsnius, kuriuos A.Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta”, jos privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
Kadangi toliau rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo pagrindinis asmuo, sprendžiant kam turėtų būti parduotos AB „Mažeikių nafta” akcijos, buvau šešis kartus nuteistas kaip kriminalinis nusikaltėlis, mano gyvenimas sunaikintas, turtas atimtas, aš pats po bandymo nužudyti inscenizuojant autoįvykį likau palaužtas šios „teisinės sistemos”.
Per tą laiką jau septynis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikinimo, visus kartus teismai atmetė mano prašymus, visuose nutarimuose įrašę tikrovės neatitinkančius duomenis ir jais pasirėmę. Teismai daug kartų nagrinėjo šią bylą, tačiau nė karto nedrįso pasisakyti dėl šios bylos esmės – ji labai paprasta. Žurnalistika Lietuvoje dar nėra pripažinta nusikalstama veikla, o cenzūra, tai yra draudimas vertis šia veikla, yra kategoriškai uždrausta Konstitucijos.
Dėl Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, nė vienas teismas nepasisakė, sąmoningai ignoravo pagrindinį šalies įstatymą.
Visi mane už teisėtą veiklą nuteisę teisėjai žinojo, kas yra cenzūra, ir kad ją tiesiogiai draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
Cenzūra yra A.Sadecko prašymas uždrausti apie jį rašyti straipsnius, nes tokį prašymą teismas patenkino ir ją įvedė, o paskui net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą.
Teismas nieko nepasisakė ir dėl to, kad LAT išplėstinė kolegija analogiškoje byloje – A.Sadecko teismų rankomis įvestos cenzūros – 2015 m. spalio 1 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 mane visiškai išteisino, nurodžius, kad nepadaryta jokia veikla, turinti nusikaltimo požymių.
Nuo to laiko buvau nuteistas septynis kartus dėl cenzūros, kuri kažkodėl buvo pavadinta „teismo sprendimu nevykdymu“, ir aš buvau nuteistas dėl tokio tariamo nusikaltimo, kol galiausiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė kolegija B. byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 mane visiškai išteisino šioje byloje, nurodžiusi, kad negalima žmogaus teisti už savaite teisėtą veiklą. Tačiau iki šiol lieku nuteistas dar šešiuose bylose, nes tas pats Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai atsisako panaikinti cenzūrą.
Nors jau aštuonis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikinimo, ir visus kartus minėtų teismų teisėjai atsisakė cenzūrą panaikinti, klastodami savo nutartis ir piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi.
Vien už tai, kad nepaisiau šios cenzūros, ir toliau rašiau straipsnius ir pateikiau dokumentus apie piliečio A.Sadecko ir jo privačios firmos „Ekskomisarų biuras” dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime bei valdyme, ir pateikiau įrodymus, buvau nuteistas net septynis kartus „už teismo sprendimo nevykdymą”. Visose šiose bylose pilietis A. Sadeckas davė melagingus parodymus, kad jis niekaip nesusijęs ir niekaip nedalyvavo „Mažeikių naftos“ privatizavime. Galiausiai teismui buvo pateiktas Konstitucinio teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra : “Cenzūra-tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio”.
Prevencinis draudimas ateityje rašyti tam tikromis temomis yra neteisėtas.
Be to, cenzūrą įvedusi teisėja Vancevičienė atsisakė vertinti mano pateiktus įrodymus, o taip pat tai, kad A. Sadecko dalyvavimas „Mažeikių naftos“ privatizavime buvo viešai žinoma informacija – apie tai viešai prabilo ir tuometis VRM sekretorius Jonas Liaudankas. Nors žiniasklaida neatsako už politikų žodžius, tačiau teismas vis tiek nusprendė įvesti cenzūrą o dėl viešų Liaudansko pasisakymų teisėjas Vancevičienė taip parašė : „Dėl šių pačių argumentų atmestinas atsakovo paaiškinimas, jog jis, rašydamas apie ieškovą, rėmėsi oficialaus asmens VRM sekretoriaus Jono Liaudansko išsakyta nuomone“.
Dėl nuolatinių klastočių ir Sadecko aptarnavimo
Kai teismui šioje civilinėje byloje pateikiau pačio A. Sadecko pateiktą viešųjų ir privačių interesų derinimo deklaraciją, kurioje jis pats įrašė save kaip ‚Mažeikių naftos“ akcininką, todėl paprašiau panaikinti cenzūrą, pirmą kartą mano prašymą atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-5322-501/2010 nagrinėjęs Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Zaluba atmetė mano prašymą nustatęs, kad tai, kad A.Sadeckas buvo susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, yra „viešai žinomos aplinkybės“, todėl viešai žinomų aplinkybių skelbimas yra nusikaltimas.
Kai teismui pateikiau įrodymus, kad A. Sadeckas buvo „Mažeikių naftos“ privatizavimo įstatymo autorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Fausta Vitkienė atmetė mano prašymą atnaujinti bylą Nr. 2-117-734-2009, nes „leidėjas turėjo pareigą ypatingai atsakingai domėtis tiek Seimo archyve esančia medžiaga, teismuose nagrinėtomis bylomis bei kitais, viešais priimamais duomenimis“. Nors tie įrodymai tik neseniai buvo patekę man į rankas, ir aš niekaip negalėjau žinoti apie juos anksčiau, teisėja F.Vitkienė man nurodė, kad aš turėjau pareigą apie juos žinoti anksčiau, nei jie buvo įvykę, o jeigu nežinojau, tai jau nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Tai dokumento klastojimas – jokie teisės aktai manęs neįpareigoja turėti pareigos „aktyviai ypatingai domėtis Seimo archyve esančia medžiaga“, o teisėja F.Vitkienė, negalėdama sugalvoti kitos labiau įtikinamos priežasties tiesiog suklastojo savo nutartį, įrašydama žinomai melagingus duomenis apie mano tariamą pareigą „domėtis Seimo archyvu“.
Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra ir teismas pripažino, kad „faktas, kad A. Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, visada buvo žinomas, niekada nebuvo kvestionuojamas nei A. Sadecko, nei prokuratūros“, kreipiausi dar kartą – jau trečią kartą – kad šis draudimas – rašyti tiesą apie A. Sadecko dalyvavimą „Mažeikių naftos“ privatizavime – būtų panaikintas. Tačiau net tada Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė atmetė mano prašymą atnaujinti šią bylą Nr. 2-117-734-2009, nes neva tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės.
Teisėja J.Vėgelienė nurodė, kad minėtos tiek teismo ir prokuratūros nutartys, kuriose pripažįstama, kad A. Sadeckas dalyvavo sprendžiant klausimus dėl privatizavimo, „teismų nutarčių argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikoma paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu“. T.y. teisėja J. Vėgelienė nurodė, kad aš 2009 m., nagrinėjant šį A. Sadecko skundą, turėjau žinoti, ką 2013 m. nuspręs Vilniaus apylinkės teismas ir prokuratūra. Tokią pat nutartį surašė ir Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Janovičienė 2013 m. kovo 14 d. nutartimi.
Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A. Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nedalyvavo šiame privatizavime. Nors į teismą iškviesta Lietuvių kalbos profesorė Kalėdienė paaiškino, ką reiškia terminas „dalyvauti privatizavime“ – „atlikti tam tikrus veiksmus, kai buvo vykdomas privatizavimas“. O A. Sadeckas asmeniškai atliko visus „Mažeikių naftos“ privatizavimo sandorius ir per savo įmonę „Ekskomisarų biuras“ valdė „Mažeikių naftą“, t.y. teikė valdymo paslaugas.
Kai pateikiau teismui skundą, prašydamas panaikinti cenzūrą ir nurodydamas, kad minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Z. Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“.
Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą. Teisėja Z. Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio“.
Kai apskundžiau šį Z. Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R. Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais. T.y. Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Petkuvienė savo nutartyje atsisakyti atnaujinti civilinę bylą Nr. Nr. 2-117-734-2009 melagingai nurodo, kad „…Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl cenzūros (T.4, b.l. 126) inter alia buvo analizuota Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje (T.4, b.l. 126-135). Taigi ji taip pat nėra nauja aplinkybė tik dėl todėl, kad naudojama kitame kontekste, o apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl prašymo atnaujinti esmės, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi ar dar kartą spręsti šį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl spręstina, jog pirmosios…“. T.y. teisėja R. Petkuvienė, negalėdama paneigti Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimo, sąmoningai suklastoja savo nutartį, ir parašo, kad dėl šių argumentų jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas savo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Tačiau šioje nutartyje nėra nė vieno žodžio apie cenzūrą, net rašydamas skundą aš dar neturėjau Konstitucinio teismo išaiškinimo, kas yra cenzūra. Jį gavau tik vėliau, todėl negalėjau jo panaudoti ir tuo labiau Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje negalėjo nieko pasisakyti dėl cenzūros, nes ji nebuvo paminėta mano skunde. O teisėja R. Petkuvienė sąmoningai, žinodama, kad negali paneigti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų, melagingai nurodo, kad šie argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti. Tai yra sąmoningas dokumento klastojimas, įrašant į jį žinomai melagingus duomenis. Teisėja Petkuvienė intelektualiai suklastojo dokumentą, sąmoningai įrašydama į jį melagingą informaciją, ir tai patvirtindama savo parašu.
Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė ir Vytautas Zelianka, priimdami 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį atsisakyti panaikinti cenzūrą civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009, taip pat ją suklastojo, įrašydami į ją žinomai melagingus duomenis. T.y., šioje nutartyje rašoma : „..Atmestinas apelianto argumentas, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepasisakė dėl pagrindinio argumento, jog tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pripažįsta, kad pilietis A. Sadeckas nuo 2002 m. iki 2008 m. buvo Seimo nariu ir vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavo, rengiant įstatymus dėl AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo, ir visada buvo žinoma, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą argumentą pažymėjo, jog teismas prevenciniu ieškiniu uždraudė skleisti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta, kaip tikrovės neatitinkanti informacija. Kadangi prevencinio ieškinio esmę sudarė duomenų skleidimas apie neva neteisėtą ar nusikalstamą piliečio A. Sadecko veiklą AB „Mažeikių nafta“, tai pareiškėjo nurodytos aplinkybės – teisėjų argumentų nurodymas priimtose nutartyse dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą piliečio A. Sadecko atžvilgiu, neįtakoja įsiteisėjusio teismo sprendimo…“.
T.y., šioje nutartyje teigiama, kad teismas uždraudė skelbti informaciją, kuri jau kitų teismų sprendimais buvo pripažinta kaip neatitinkanti tikrovės. Tačiau tai vėlgi melas – nėra jokio teismo sprendimo, kuris sakytų, informacija, kad pilietis A. Sadeckas susijęs su AB „Mažeikių nafta“, neatitinka tikrovės. Pats pilietis A. Sadeckas deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo „Mažeikių naftos“ akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad man būtų uždrausta rašyti straipsnius apie jo ryšius su šia įmone.
Visos šios aplinkybės yra esminės, apribojančios mano, kaip žurnalisto teisės gauti ir skelbti informaciją. Atvirkščiai – esu persekiojamas dėl to, kad sąžiningai atlieku savo, kaip žurnalisto pareigą informuoti visuomenę apie tokius veikėjus, kaip jau minėtas A. Sadeckas.

Dėl Konstitucijos ignoravimo
LR Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė.
LR VIĮ 5 str. 1 d. l p. buvo nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse.
Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Taigi, ieškovas reikalavo uždrausti kasatoriui naudotis teisėmis, kurias jam suteikia teisės aktai. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad prevencinio ieškinio tenkinimo sąlyga yra neteisėti veiksmai ateityje, sukeliantys realią žalos grėsmę, todėl prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus, nes prevencinio ieškinio tenkinimo viena iš sąlygų – realus pavojus daryti žalą.
Remdamasis Konstitucija, kad negalima remiantis jos 44 str. įvesti masinės informacijos cenzūrą, ir apie tai labai aiškiai pasisakė LAT 2015 10 01, aš ir kreipiausi su prašymu atnaujinti bylą. Teismas kaip įprasta atsisakė, įvedęs senaties terminą Konstitucijai.
Nors LT Konstitucijos 44 str. 1 d. numato, jog masinės informacijos cenzūra draudžiama, o šio str. 2 dalis nurodo, jog draudžiama valstybės įstaigoms, taigi, ir teismams, uzurpuoti informacijos kontrolę, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja, veikdama Lietuvos Respublikos vardu tarsi nutarė, jog Lietuvos Konstitucijos 44 str. prieštarauja Konstitucijos 25 str. – tačiau į Konstitucinį Teismą nesikreipė, kad išaiškintų, kaip sistemiškai šie du straipsniai taikomi įstatymų įgyvendinime, ir teisminėje praktikoje, ir ar tikrai jie vienas kitam prieštarauja.
Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako :
Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams. Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodam, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.
CPK 366 straipsnis. Proceso atnaujinimo pagrindai

1. Procesas gali būti atnaujinamas, jei yra šie pagrindai:
   9) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
   Tai yra pirmos instancijos teismo sprendime, kuris nurodo įvesti cenzūrą ir uždrausti A.Sadecką sieti su AB „Mažeikių nafta”, kurios akcininku jis pats buvo, ir jos privatizavimu, kuriam pats A.Sadeckas vadovavo, yra padaryta aiški teisės normų taikymo klaida – įvesta cenzūra, kurią kategoriškai draudžia aukščiausias LR teisės aktas – Konstitucijos 44 str.
   Cenūrą draudžia taip pat ir Visuomenės informavimo įstatymas, todėl jos legalizavimas ir įvedimas prieštarauja kertiniams LR teisės aktams – Konstitucijai ir minėtam įstatymui.
   Atkreipiamas teismo dėmėsys, kad per 10 metų, kol aš buvau terorizuojamas už visiškai teisėtą veiklą, teismas nė karto nepasisakė dėl to, kad cenzūrą draudžia LR Konstitucija, ir tai laikytinia esminiu CPK normos pažeidimu.
   CPK 3 straipsnis. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę nurodo, kad :
2. Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
3. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.
   Šiuo atveju teismas įvedė cenzūrą ir sulaužė Konstituciją, tai padarė sąmoningai ir tyčia.
   Europos Žmogaus Teisių Teismas saviraiškos laisvės bei asmens garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) kolizijos bylose yra suformavęs doktriną, kad jei pateikiama informacija yra priskiriama faktinei, nacionalinė teisė turi garantuoti galimybę duomenis paskleidusiam asmeniui gintis įrodant paskleistų duomenų teisingumą. Nustatant teisingą pusiausvyrą tarp asmens teisės į saviraiškos laisvę ir asmenų garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) pažeidimo ypač svarbus yra platus ir visapusiškas abiejų konfliktuojančių vertybių atskleidimas. Tai tinkamai atlikus, galima teisinga šių vertybių pusiausvyra.
   Šiose byloje teismai nenagrinėjo, ar mano teiginiai atitinka tikrovę, tik nurodė, kad aš, rašydamas straipsnius, neva pažeidžiau teismo draudimą, legalizuojantį cenzūrą. Akivaizdu, kad teismas pamiršo, kad turi laikytis pagrindinio šalies įstatymo.
   Lietuvos Aukščiausias teismas ne kartą pasisakė dėl cenzūros : „Dėl visuomenės teisės žinoti pažeidimo…visuomenės nariai turi teisę dalyvauti diskusijose, vertinimuose bei komunikuoti tarpusavyje jiems aktualiais darbdavio pasirinkimo klausimais, tokios teisės ribojimas prieštarautų tiek teisės, tiek demokratijos principams. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai. Teisė skleisti informaciją negali būti ribojama ne tik valstybės įvedama, bet ir privačia cenzūra, kuri galima tada, kai, pažeidžiant proporcingumo principą ir nepaisant dviejų lygiaverčių teisių pusiausvyros reikalavimo, ginama vien tik dalykinė reputacija. Beatodairiškas dalykinės reputacijos gynimas faktiškai reikštų privačios cenzūros įvedimą. Dalykinės reputacijos sureikšminimas – tai ir visuomenės teisės žinoti pažeidimas, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti viską, kas vyksta šalyje ir pasaulyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta byloje G. P. v. UAB „Leosona“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1621/2002).
   367 straipsnis. Prašymų atnaujinti procesą pateikimas numato, kad 3. Jeigu prašymas pagrįstas kitais pagrindais, jis paduodamas bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, tai yra Vilniaus miesto apylinkės teismui.
   Dėl teismų banditizmo
   Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos nurodo, kad :
4. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus.
   Šiuo atveju teisėjai sąmoningai ir tyčia ignoruoja Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus, veikia tiesiogine tyčia persekiodami žmones už teisėtą veiklą.
   Dėl senaties
   CPK 368 straipsnis. Prašymo padavimo terminai nurodo, kad :
5. Prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio Kodekso 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus.
   9) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
   Nė vienas teismas nepasisakė dėl įvestos cenzūros, uždraustos Konstitucijoje, todėl yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Ši klaida iki šiol neištaisyta, o teismai toliau užsiima „teisiniu banditizmu”, didndami man padarytą žalą.
   Kaip žinia, LR Kontitucija yra nuolat veikiantis ir galiojantis aukščiausias LR teisės dokumentas. Jį papildo Visuomenės informavimo įstatymas. Abu jie imperatyviai draudžia cenzūrą. Teismas apie Konstitucijos reikalavimus nepasisakė bė žodžio per visus dešimt metų, todėl laikytina, kad senaties terminas Konstitucijai netaikytinas, tai yra teismas negali apriboti Konstitucijos galiojimo, ir nustatyti, iki kada ir kokia apimtimi ji galioja.
   Kaip žinia, cenzūra buvo įvesta dar 2010 m., ir per tą laiką teismai net šešis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą. Paskutinis prašymas buvo nagrinėjamas Lietuvos Aukščiausiame teisme 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi byloje Nr. 3P-1352/2019 (kopija pridedama). Kaip visada, viskas baigėsi nutarties suklastojimu. Tai yra LAT kolegija nurodė, kad LR Konstitucija „nėra rimtas teisinis argumentas”, todėl cenzūros nepanaikino. Kai kreipiausi dėl dokumento suklastojimo, teismas išaiškino, kad minėta LAT nutartis buvo ne dokumentas, todėl jos suklastoti nebuvo galima.
   Šiaip ar taip, prašau teismo nustoti laužyti Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus, netaikyti galiojimo termino LR Konstitucijai ir įstatymui, arba laikyti terminu minėtą LAT nutartį, kuriuo teismas nurodė, kad Konstitucija nėra „rimtas teisinis argumentas” (2019 m. rugpjūčio 7 d.)
   Dėl skubos
   Prašau teismą skubiai spręsti klausimą dėl cenzūros panaikinimo, kadangi antstoliai, pardavę jau du mano turėtus žemės sklypus, kėsinasi parduoti ir paskutinį šeimos gynenamąjį plotą – namą Moliakalinio 86, Vilniuje (pridedamas antstolio pranbešimas). Namo pardavimas tik dar labiau padidins žalą, kurią galų gale LR turės sumokėti man ir mano šeimai už neteisėtą persekiojimą. CPK 283 straipsnis. Teismo teisė leisti sprendimą ar nutartį skubiai vykdyti nurodo, kad : 1. Teismas gali leisti skubiai vykdyti visą sprendimą ar jo dalį arba nutartį:
   4) visose kitose bylose – kai dėl ypatingų aplinkybių delsimas įvykdyti sprendimą ar nutartį gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba iš viso gali pasidaryti negalima ar labai sunku sprendimą ar nutartį įvykdyti.
   Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas jau daugiau nei 12 metų veikia kaip organizuotas nusikalstamas susviejinimas (visi be išimties teisėjai klastojo savo nutartos „cenzūros” byloje), reikalauju jį nušalinti nuo mano skundų nagrinėjimo.
   Remdamasis išdėstytu, ir CPK 366 str. 9 punktu, taip pat LR Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstaymu, Teismų įstatymu, prašau teismą pradėti vykdyti Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus, atnaujinti minėtą civilinę bylą ir panaikinti cenzūrą.
   Teismas nusprendė įvesti Konstitucijos galiojimo terminus, tai yra nurodė, kad LR Konstitucija jau nebegalioja, kaip ir nebegalioja joje nurodyti punktai. Žinoma, kad tai savivalė ir piktnaudžiavimas, nes joks teismas negali apriboti LR Konstitucijos reikalavimų, arba nustatyti, kada baigiasi jos galiojimo terminas. Todėl prašau nušalinti visą taip vadinamą Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismus, kaip viškai korumpuotus.

Aurimas Drižius