Dėl generalinės prokurorės Nidos Grunskienės nusikaltimų – dokumento suklastojimo, tarnybos pareigų neatlikimo, piktnaudžiavimo – kreiptasi į Nausėdą

0

LR generalinė prokurorė Nida Grunskienė 2021-01-25 rašteliu Nr. 17.2-302 (pridedamas) oficialiai
atsisakė vykdyti savo pareigas tirti sunkius nusikaltimus, o taip pat minėtą dokumentą suklastojo, įrašiusi
į jį žinomai melagingus ir savo išgalvotus dalykus, tokiu būdu šį dokumentą suklastojo. Be to, išgalvotais ir
melagingais pagrindais atsisakiusi tirti sunkius nusikaltimus, N.Grunskienė padarė ir kitus nusikaltimus –
neatliko tarnybos pareigos, piktnaudžiavo tarnyba, todėl prašau pradėti jos atžvilgiu ikiteisminius tyrimus
pagal BK str. 228 straipsnis. Piktnaudžiavimas, 300 straipsnis. Dokumento suklastojimas ar
disponavimas suklastotu dokumentu, 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas.

taip vadinamai generalininei prokuratūrai
taip vadinamai LR prezidentui G.Nausėdai
taip vadinamai LR seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui
2022-08-23
Pareiškėjas Aurimas Drižius, Goštauto 8-239, Vilnius, llredakcija@gmail.com
Dėl generalinės prokurorės Nidos Grunskienės nusikaltimų – dokumento suklastojimo, tarnybos pareigū
neatlikimo, piktnaudžiavimo

LR generalinė prokurorė Nida Grunskienė 2021-01-25 rašteliu Nr. 17.2-302 (pridedamas) oficialiai
atsisakė vykdyti savo pareigas tirti sunkius nusikaltimus, o taip pat minėtą dokumentą suklastojo, įrašiusi
į jį žinomai melagingus ir savo išgalvotus dalykus, tokiu būdu šį dokumentą suklastojo. Be to, išgalvotais ir
melagingais pagrindais atsisakiusi tirti sunkius nusikaltimus, N.Grunskienė padarė ir kitus nusikaltimus –
neatliko tarnybos pareigos, piktnaudžiavo tarnyba, todėl prašau pradėti jos atžvilgiu ikiteisminius tyrimus
pagal BK str. 228 straipsnis. Piktnaudžiavimas, 300 straipsnis. Dokumento suklastojimas ar
disponavimas suklastotu dokumentu, 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas.


Savo minėtame raštelyje gen. prokurorė N.Grunskienė visus mano pateiktus rašytinius įrodymus, tai yra
priimtas teismų nutartis ir nuosprendžius mano atžvilgiu pavadino taip : ” pakartotinai įvertinus jame
nurodytas aplinkybes, vertintina, kad jokie akivaizdūs, objektyvūs faktiniai duomenys nepatvirtina Jūsų
kreipimosi teiginių dėl jame nurodytų prokurorų ir teisėjų nusikalstamų veikų. Pareiškimuose Jūs tik
subjektyviai dėstote savo nuomonę, pateikdami deklaratyvaus pobūdžio teiginius ir juos pagrindžiančias
prielaidas apie prašyme minimų teisėjų, prokurorų tariamai padarytas nusikalstamas veikas, tačiau jokių
tai pagrindžiančių faktinių duomenų ar argumentų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą vertinti ir spręsti
ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą, nenurodote. Jūsų prašyme ir skunde išdėstytos aplinkybės iš
esmės grindžiamos baudžiamosiose bylose priimtais procesiniais sprendimais, kurie netenkina Jūsų
pozicijos. Tačiau tai savaime negali būti pripažįstama pagrindu manyti, kad nagrinėjant bylas teisme bei
priimant procesinius sprendimus buvo elgiamasi nusikalstamai. Prokurorų, teisėjų teisėti ir pagal
įstatymus atlikti proceso veiksmai, priimti nešališki sprendimai ar kiti procesiniai dokumentai, nors ir ne
Jūsų naudai, negali būti pripažįstami priešinga teisei veikla ir būti pakankamu pagrindu inicijuoti
baudžiamąjį procesą”.
Gen. prokurorė N.Grunskienė nurodė, kad jokie faktiniai duomenys neatitinka mano skunde išdėstytų
faktų, tai yra :
kreipiausi į taip vadinama GP skundu (kopija pridedama):
Skundas dėl ONTT vyr. prokuroro M.Jovaišos atsisakymo tirti sunkius nusikaltimus

  1. 2020-12-22 man. Buvo išsiųstas GP ONTT vyr. prokuro Martyno Jovaišos raštas Nr. 17.2.-4551, kuriame
    prokuroras, remdamasis GP tvarkos aprašo keliais punktais, paliko nenangrinėtu mano skundą dėl sunkių
    nusikaltimų.
  2. Prokuroras M.Jovaiša savo raštelyje man nurodė, kad mano išvardintos aplinkybės yra arba
    nesuprantamos, arba grindžiamos tikrovės neatitinkančiais faktais, t.y. yra išgalvotos.
  3. Toks prokuroro M.Jovaišos „raštelis“ yra eilinis prokuratūros nusikaltimas, dengiant sunkią
    nusikalstamą veiklą, ir būtent taip ir turi būti vertinamas.
  4. Visos mano skunde išdėstytos aplinkybės, dėl kurių prašiau pradėti tyrimą, yra tikros, įvykusios,
    faktinės ir tai labai lengva patikrinti, atsivertus teismų informafinę sistemą Liteko. Tuo labiau, kad savo
    skunde nurodžiau visas nusikalstamas teismų nutartis.
  5. T.y. kreipiausi į GP dėl Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus
    ir Aldonos Rakauskienės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba,
    dokumento suklastojimo.
  6. Nurodžiau tokias aplinkybes : Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
    kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Aldonos
    Rakauskienės 2016-04-21 priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2PA-26/2016.
  7. Šia nutartimi minėta teisėjų kolegija nuteisė mane, Aurimą Drižių, už visiškai teisėtą veiklą
    –žurnalistiką, pritaikę cenzūrą, kuri uždrausta tiek Lietuvos Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo
    įstatymo. Tokiu būdu minėti teisėjai padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba ir klastojo dokumentą
    (t.y. minėtą nutartį).
  8. T.y. buvau nuteistas už tai, kad : „..Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d.
    nuosprendžiu Aurimas Drižius pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo
    kodekso (toliau – ir BK) 245 straipsnį (už 2013 m. birželio 8 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų, pagal
    BK 245 straipsnį (už 2013 m. birželio 29 d. publikaciją) areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 245 straipsnį
    (už 2013 m. liepos 20 d. publikaciją)… Aurimas Drižius nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo,
    nesusijusio su bausme, t. y. žinodamas, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d.
    priimtu ir 2009 m. gegužės 10 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 jam ir UAB
    „Laisvas laikraštis“ uždrausta publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su AB
    „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, būdamas UAB „Laisvas
    laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriumi, 2013 m. birželio 8 d., 2013 m.
    birželio 29 d., 2013 m. liepos 20 d., 2013 m. rugsėjo 7 d., 2013 m. spalio 5 d., 2013 m. spalio 12 d., 2013
    m. spalio 19 d., 2013 m. lapkričio 30 d. publikacijose viešai paskleidė teiginius, pažeidžiančius minėtą
    teismo sprendimu nustatytą draudimą.
  9. Nurodžiau, kad šioje byloje buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą. Mat Vilniaus
    miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“,
    uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto
    pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Vėliau, kadangi pateikiau įrodymus
    apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus
    apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo
    žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
  10. Jau minėti Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai net septynis kartus atmetė mano prašymus
    panaikinti cenzūrą, nors cenzūra prieštarauja tiek Konstitucijai, tiek ir Visuomenės informavimo
    įstatymui. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros ir Vilniaus m. apylinkės,
    apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami dokumentus,
    veikdami tiesiogine tyčia, daugiau nei dešimt metų mane persekiojo vien todėl, kad nesilaikiau šios
    neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros.
  11. Nurodžiau, kad pilietis Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės
    teismą su „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų
    siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
  12. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“
    ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 ir uždraudė atsakovams Aurimui Drižiui ir UAB „Laisvas
    laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas
    su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedemino Kiesaus nužudymu.
  13. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią draudžia Lietuvos
    Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis
    Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų,
    teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.
    Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės
    informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų
    turinio.“.
  14. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos
    laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami
    bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos
    informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
  15. Nurodžiau, kad minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net aštuonis
    kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už
    teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas
    parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet
    kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
  16. Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių
    naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip,
    kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Teismas visus mano pateiktus įrodymus
    ignoravo.
  17. Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos
    Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas
    aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar
    kitas aktas priešingas Konstitucijai.
  18. Nurodžiau, kad šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas
    pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos
    punktams.
  19. Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos
    kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir
    piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane
    nuteisė tokie minėti teisėjai, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, tačiau nepaisę pagrindinio šalies
    įstatymo reikalavimų. Tokiu būdų minėta organizuota valstybės pareigūnų grupė (kolegija, susidedanti iš
    Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės) padarė tokius nusikaltimus :
    Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) ir tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis) :
    Piktnaudžiavimas nurodo, kad : • Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs
    tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga,
    tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės
    atėmimu iki penkerių metų. • 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas Valstybės tarnautojas ar jam
    prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė,
    Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos,
    baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Dokumento klastojimas
  20. Visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir
    tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir
    nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus. Šiuo atveju teismas pasiskelbia, kad
    jis yra nepriklausomas nuo įstatymų ir Konstitucijos, nors sprendimus turi priimti „klausydamas tik
    įstatymo“.
  21. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra
    piktnaudžiavimas tarnyba? Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo :
    „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik
    įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos
    Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir
    Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.
  22. Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o
    rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami
    tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano
    prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl
    tai yra organizuota nusikalstama veikla.
  23. Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus
    visi Lietuvos piliečiai yra lygūs. Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad 1. Teisėjas
    privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių
    reikalavimus. Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik
    įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją
    draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą
    žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba.
    Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs
    galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.
  24. Šioje baudžiamojoje byloje teisėjai puikiai žinojo, kad cenzūra yra draudžiama, tai netgi įrašė savo
    nutartyje : „..Pareiškėjas teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 245 straipsnį. Anot pareiškėjo, iki 2015
    metų buvo nusistovėjusi netinkama BK 245 straipsnio taikymo praktika, kai už bet kokį formalų teisės
    pažeidimą susijusį su teismo sprendimo nevykdymu, žemesnių instancijų teismai teisdavo asmenis pagal
    BK 245 straipsnį. Toks teisės taikymas, pareiškėjo teigimu, baudžiamojoje teisėje vadinamas dirbtine
    kriminalizacija, nes už teismo sprendimo civilinėje byloje nevykdymą pirmiausia turi būti taikoma civilinė
    atsakomybė..bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai
    pagrindinių žmogaus teisių – teisei į informacijos laisvę.
    Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10
    straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Pareiškėjas taip pat
    nurodo, jog teismai šioje byloje netinkamai taikė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalį,
    kurioje nustatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Pareiškime cituojamas Konstitucinio
    Teismo išaiškinimas, kas yra cenzūra, bei Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3
    straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 10 straipsnio nuostatos ir nurodoma, kad Konstitucija
    garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, o ieškovas Alvydas Sadeckas minėtoje
    civilinėje byloje reikalavo uždrausti pareiškėjui naudotis teisėmis, kurias jam suteikia minėti teisės aktai“.
  25. Be to, minėta LAT kolegija puikiai pinojo, kad analogiškoje cenzūros byloje Lietuvos Aukščiausiojo
    Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. spalio 1 d. nutartimi
    baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015, mane jau buvo išteisinusi.
  26. Negana to, nors nurodžiau, kad baudžiamosios bylos atnaujinamos ir nagrinėjamos BPK 451
    straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. kai pagal nuosprendžiuose ar nutartyse nurodytas aplinkybes yra
    pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
    Tai, kad buvo pritaikyta Konstitucijoje ir įstatymais uždrausta cenzūra, minėta teisėjų kolegija nusprendė,
    kad „nėra pagrindo manyti, kad Aurimui Drižiui baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas akivaizdžiai
    netinkamai“. Akivaizdu, kad toks teisėjų piktnaudžiavimas ir tarnybos pareigų neatlikimas nebegali būti
    pateisinamas „teisėjų nepriklausomybe“.
  27. Lietuvos Konstitucinis teismas ne vieną kartą yra nurodęs, kad teismai turi klausyti ir vykdyti
    Konstitucijos normas ir įstatymus. Pvz., 2006 m. gegužės 9 d. KT nutarime nurodoma, kad „Teisėjo ir
    teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės valstybės principų; teismai, vykdydami
    teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės
    įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves“.. Šiuo atveju minėta LAT
    kolegija ne tik kad pritaikė uždraustą cenzūrą, nuteisė mane už teisėtą veiklą, bet dar ir nesivargino man
    paaiškinti, kodėl Lietuvoje negalioja nei įstatymai, nei Konstitucija. Tiesiog parašė, kad „baudžiamasis
    įsakymas pritaikytas teisėtai“.
  28. Tas teisinis banditizmas, kuris nuolat vykdomas LR teismuose, yra grindžiamas „teisėjų
    nepriklausomybe“. Tačiau tas supratimas yra korupcinis – teisėjas nėra nepriklausomas nuo įstatymų, o
    priešingai, privalo juos vykdyti. Jeigu teisėjas demonstratyviai priima visiems teisės aktams
    prieštaraujanti sprendimą, jis daro nusikaltimą. Tai ne kartą yra išaiškinęs ir Konstitucinis teismas :
    „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999
    m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose), kad
    teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose
    išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves.
    Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai
    laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos
    ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. spalio 24 d.
    nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai
    išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m.
    gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
    Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia,
    jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo
    priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą
    teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo
    sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo
    vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia
    Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).
  29. Visus šiuos faktus ONTT prokuroras Jovaiša pavadina „melagingais“, ir taip pats padaro nusikaltimą –
    suklastoja dokumentą ir piktnaudžiauja tarnyba.
    30.Prokuroras Jovaiša melagingai nurodo, kad mano pareiškime nėra nurodyta „objektyvių duomenų
    apie padarytas nusikalstamas veiklas“. Visos mano išvardintos aplinkybės įrodo kaip tik priešingai.
    Konstitucija ir teismų įstatymas nepadaro teisėjų „neliečiamaisiais“, kaip jie įpratę manyti. Yra kaip tik
    priešingai –Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
    pareigūnams visi asmenys lygūs“.
    31.Be to, Baudžiamojo proceso kodeksas įpareigoja prokuratūra tirti teisėjų nusikaltimus – BPK 444
    straipsnio 2 punktas nurodo, kad baudžiamoji bylaatnaujinama tada, kai „ įsiteisėjusiu teismo
    nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo“.
    32.Būtent šito aš ir siekiu – įrodyti, kad teisdami mane už teisėtą veiklą, prokurorai ir teisėjai
    „nusikalstamai piktnaudžiavo“, tačiau gen. prokuroras man teigia, kad yra vien kategorija žmonių, kurie
    yra aukščiau įstatymo – tai teisėjai..
    33.Be to, Konstitucijos 3 straipsnis (Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta
    kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką) man
    suteikia ne tik teisę, tačiau ir pareiga priešintis šiai mafijinei prokuratūros ir teismų sistemai, kuri
    kažkodėl save vadina „teisine sistema“, į kurios veikla neva niekas negali kištis.
    34.Be to, Konstitucijos 25 straipsnis (Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
    Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas) nurodo, kad informacijos ir
    idėjų skleidimas negali būti
    35.Atsisakydamas svarstyti mano skundus, generalinis prokuroras rėmėsi jo paties 2020 m. balandžio 17
    d. įsakymu patvirtinto Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašu Nr. I-103.
    Įstatymas – Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis nustato pareigą prokurorui atskleisti
    nusikalstamas veikas. Įstatyme pasakyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju,
    kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų
    numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
  30. Taigi įstatymas ne tik suteikia įgalinimus, bet įpareigoja prokurorus atskleisti nusikalstamas veikas,
    kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, visiškai nepriklausomai nuo to, kas ir kokias pareigas
    vykdydamas įvykdė nusikalstamas veikas. Vadinasi, kai prokuroras gauna skundą, kuriame asmuo
    nurodo, kad padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo patikrinti, ar nurodyti faktai apie nusikaltimo
    padarymą yra teisingi. Negali turėti jokios reikšmės, kad nusikalstamą veiką padarė teisėjas, atlikdamas
    savo profesinę pareigą vykdyti teisingumą. Jeigu padarytas nusikaltimas, prokuroras privalo nusikaltimą
    atskleisti, atlikdamas ikiteisminį tyrimą. Tai pati svarbiausia prokuroro pareiga. Kai prokuroras šios
    pareigos nevykdo, valstybėje įsigali nebaudžiamas nusikalstamumas.
    37.Įstatymas numato, kad gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, pradedamas
    ikiteisminis tyrimas. Atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą įstatymas prokurorui leidžia tik tuo atveju, kai
    nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3
    straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma,
    kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta
    veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio
    priėmimo senaties terminas ir kt.)..Atsisakant pagal gautą skundą pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras
    privalo surašyti motyvuotą nutarimą. Tai reiškia, kad atsisakydamas svarstyti mano skundą ir pagal tame
    skunde nurodytas teisėjų padarytas nusikalstamas veikas atlikti ikiteisminį tyrimą, prokuroras privalėjo
    priimti motyvuotą nutarimą, kuriame išaiškinti skundo pateikėjui, kokie jo nurodyti duomenys apie
    nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos
    aplinkybės.
    Gen. prokurorės Grunskienės atsisakymas tirti sunkius nusikaltimus “rašteliu” prieštarauja BPK 2
    straipsniui ir apskritai visam BPK, tai turi būti įvertinta kaip piktanudžiavimas
  31. Tiek Grunskienė, tiek ir ONTT vyr. prokuroras Jovaiša šiurkščiai pažeidė šį įstatymo reikalavimą, nes
    nepriėmė motyvuoto nutarimo, bet atsiuntė man raštą, kad visai nesvarstys mano skundų, remdamasis
    savo paties patvirtintu Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašu Nr. I-103. (Generalinio
    Prokuroro įsakymais patvirtinti aprašai, potvarkiai bei kiti teisės aktai negali prieštarauti įstatymui). Tokiu
    poelgiu pats ONTT prokuroras Jovaiša padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba.
  32. Remdamais išdėstytu, prašiau: Pradėti ikiteisminį tyrimą LAT teisėjų Dalios Bajerčiūtės, Armano
    Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės atžvilgiu pagal požymius nusikaltimų – piktnaudžiavimo tarnyba,
    tarnybos pareigų neatlikimo, dokumento klastojimo. Pripažinti mane nukentėjusiuoju. Kreiptis į LAT su
    prašymu atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 2PA-26/2016. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 452 straipsnį
    pareiškimas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo
    paduodamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Paduoti pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo
    Baudžiamojo proceso kodekso nustatytais pagrindais turi teisę nuteistasis, jo atstovas pagal įstatymą ir
    gynėjas, taip pat Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas
    šiuo klausimu teisėjų kolegijai turi teisę paduoti teikimą. Pareiškimą ar teikimą dėl baudžiamosios bylos
    atnaujinimo galima paduoti tik tol, kol nuteistasis baigs atlikti paskirtą bausmę. Kadangi minėtas teismas
    mane nubaudė lygtine bausme, ir vėliau vis kuria naujas bylas ‚sudedamuoju būdu“, tai iki šiol nesu
    baigęs atlikti minėtos bausmės.
    Visos šios mano išvardintos palinkybės yra faktinės ir jau nustatytos, tačiau gen. prokurorė klastoja savo
    raštą, ir nurodė, kad nieko panašaus nėra buvę, o visa tai aš pats išgalvojau : “jokie akivaizdūs, objektyvūs
    faktiniai duomenys nepatvirtina Jūsų kreipimosi teiginių dėl jame nurodytų prokurorų ir teisėjų
    nusikalstamų veikų”.
    Nors N.Grunskienė žinojo, kad visos skunde išdėstytos aplinkybės ir faktai yra tikri, tačiau ji surašė
    dokumente, kad nieko panašaus nėra įvykę. Tokiu būdu gen. prokurorė suklastojo minėtą raštą,
    įrašyadma žinomai melagingus teiginius, taip padarė nusikaltimą – dokumento suklastojimas.
    Baudžiamoji atsakomybė už dokumento klastojimą numatyta LR BK 300 str. Pagal šį įstatymą
    įstatymą atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba !
    suklastotą dokumentą panaudojo ar realizavo. Nusikaltimo sudėtis alternatyvi. Dokumento
    suklastojimo objektu laikytinas teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas. Pati
    teisinė apyvarta suprantama, kaip juridinių faktų visuma, dėl kurių atsiranda, keičiasi
    ir pasibaigia įvairūs teisiniai santykiai, o
    šie faktai paprastai fiksuojami įvairiuose dokumentuose. Aptariamo nusikaltimo dalykas
    įstatyme įvardytas terminu „dokumentas”. Žodis „documentum” lotynų kalboje reiškia
    įrodymą, todėl šio
    nusikaltimo dalykas yra tik tokie dokumentai kurie gali būti juridinių faktų įrodymu arba
    teisių ir/ar pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, arba net kitų teisinę
    reikšmę turinčių aplinkybių įrodymu. Nusikalstama veika (dokumento suklastojimas)
    nusikaltimo sudėtyje gali pasireikšti a) pagaminimu netikro dokumento; b) suklastojimu tikro
    dokumento. Veikos požymis pagamino netikrą dokumentą – esti tuomet, kai kaltininkas
    neteisėtai visą dokumentą, kuriame įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija,
    surašė, atspausdino ar kitokiais būdais sukūrė, tikslu patalpinti tokį dokumentą į teisinę
    apyvartą kaip autentišką. Tuo tarpu tikro dokumento suklastojimas gali pasireikšti kaip
    dalinis materialus suklastojimas arba kaip intelektualus dokumento suklastojimas, tai yra: tikro
    dokumento suklastojimas yra tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeitė autentiško dokumento
    formą ir/ar turinį, tuo tame dokumente įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią
    informaciją, tikslu patalpinti toki dokumentą į apyvartą arba tikro dokumento suklastojimas
    yra tuomet, kai kaltininkas objektyviai turi teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip
    pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu tą dokumentą surašė, atspausdino arba
    kitaip pagamino, tuo minėtame dokumente įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią
    informaciją arba kito asmens į dokumentą patalpintus objektyvios tikrovės
    neatitinkančius duomenis patvirtino parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, tikslu patalpinti
    tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą. BK 300 str. l d. numatytas dokumento
    suklastojimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai – kaltininkas supranta, jog
    turėdamas tikslą teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, jis neteisėtai pagamino
    netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą ir norėjo taip veikti. Apibendrinant BK 300
    straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad šiuo įstatymu siekiama apsaugoti tokias su valdymo
    tvarka siejamas vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos,
    esančios dokumente, patikimumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Teisinė apsauga
    suteikiama tiek dokumentų, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir
    savivaldos institucijų normaliai veiklai, tiek privačių asmenų sukurtų dokumentų
    apyvartai. Pagrindinė dokumento funkcija – liudyti
    juridinę reikšmę turinčius faktus. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai laikomi
    tokios formos raštai, kurie tam tikromis aplinkybėmis yra tinkami melagingam faktui paliudyti.
    Visos mano išvardintos aplinkybės yra faktinės ir negali būti vertinamos kaip melagingos arba
    mano išgalvotos. Tai, kad prokurorai taip atkakliai dengia teisėjų nusikaltimus, reiškia, kad jie
    veikia organizuotoje grupėje, todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą ne tik pagal mano minėtus
    straipsnius N.Grusnkienės atžvilgiu, tačiau ir dėl veikimo organizuotame nusikalstame
    susivienijime.
    Taip pat įspėju visus teisėjus ir prokurorus, kad jie nevykdytų nusikalstaimų svao vadovybės
    nurodymų, nes už juos, pasikeitus Seimo daugumai, teks atsakyti jums.
    LR prezidento prašau – inicijuoti tyrimą dėl generalinio prokuroro padarytos nusikalstamos
    veikos gali tik Respublikos Prezidentas, Seimo sutikimu nušalinęs jį nuo pareigų.
    Prokuratūros įstatymo 12 straipsnis. Prokurorų neliečiamumas
  33. Inicijuoti tyrimą dėl generalinio prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik Respublikos
    Prezidentas, Seimo sutikimu nušalinęs jį nuo pareigų.
  34. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl generalinio prokuroro pavaduotojo padarytos nusikalstamos
    veikos gali tik generalinis prokuroras, apie tai pranešęs Respublikos Prezidentui.
    LR Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto prašau – pradėti parlamentinį tyrimą dėl nusikalstamos
    generalinės prokurorės Nidos Grunskienės veiklos
    Priedai – mano 2020 m. gruodžio 28 d. kreipimasis į gen. prokuratūrą, ir gen. prokurorės
    Grunskienės 2021-01-28 raštelis Nr. 17.2-302
    Aurimas Drižius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias