„Kai į mano namus atėjo bėda, pasijutau kaip bejėgis kūdikis…“ – kirpėja Edita apie sunkius savo gyvenimo išbandymus ir pagalbą kitiems

0

„Kai į mano namus atėjo bėda, pasijutau kaip bejėgis kūdikis…“ – kirpėja Edita apie sunkius savo gyvenimo išbandymus ir pagalbą kitiems

„Kai mano mama sunkiai susirgo, pasijutau kaip bejėgis kūdikis… – prisimena vilnietė Edita. – Aš tiesiog pradėjau bijoti grįžti namo… Atrodė, kad ateisiu ir rasiu mamą negyvą. Man buvo labai baisu…“

Labiausiai Editos mama bijojo, kad duktė jos neatiduotų į kokią ligoninę ar slaugos namus. Ji troško būti savo namuose, tarp savų sienų, su mylima dukterimi ir anūku.

Pasirūpinti mama Editai tuo metu buvo tikrai nelengva.

Moteris tuomet turėjo nepraprastai intensyvų, bet labai mylimą darbą.

Mylimas darbas nuo pat jaunystės

„Mano brolis buvo pakviestas pabroliu į savo draugo vestuves, – prisimena Edita. – Man tada buvo 15 metų…“

Jis padavė merginai žirkles ir paprašė jį gražiai nukirpti.

„Jeigu blogai nukirpsi – nežinau, ką tau padarysiu“ – juokais pagrasino jis.

Edita nukirpo brolį gerai, jis liko labai patenkintas.

„Šis atsitiktinumas nulėmė mano ateitį, – šypsodamasi prisimena Edita. – Nuo tada pradėjau kirpti ne tik brolį, tačiau ir jo draugus.“

Pasak moters, ji tobulėjo taip greitai, kad jau netrukus galėjo nukirpti žmogų tiksliai taip, kaip jo atsineštoje nuotraukoje.

„Tada jau buvo prasidėjusi vadinamoji Gorbačiovo „perestroika, – prisimena Edita. – Individuali veikla jau buvo oficialiai leidžiama, todėl galėjau ne tik daryti tai, kas man patiko, tačiau dar ir gauti už tai pinigus.“

Pasak Editos, pasiėmusi kirpimo įrankius ji ateidavo pas klientes į namus pati.

Tai šioms buvo labai patogu ir moterys su džiaugsmu rekomenduodavo merginą savo pažįstamiems.

„Tuo metu neturėjau kažkokios nustatytos kainos už kirpimą, – prisimena moteris. – Tiesiog imdavau tiek, kiek duodavo. Ir patikėkite, niekada niekas nenuskriaudė.“

Nors ir intensyviai dirbdama, Edita nenustojo tobulėti.

Edita su sūnumi

Ji ne tik baigė kirpėjų mokymus Lietuvoje, tačiau ir nuvyko mokytis pas tarptautinio lygio profesionalus į užsienį.

„Iki šiol mokausi daugelio dalykų, – prisipažįsta Edita. – Ne todėl, kad tai būtina, tačiau dėl to, kad tai man tikrai patinka.“

Išmoktus dalykus moteris tuoj pat bandydavo praktikoje.

Ji dirbo labai daug, penkias dienas per savaitę po dvylika valandų per dieną.

„Į darbą kasdien eidavau su džiaugsmu, – pasakoja Edita. – Dirbdavau taip pat su džiaugsmu, grįždavau namo pavargusi, tačiau laiminga.“

Tuo metu moteris jau buvo sukūrusi šeimą, turėjo mažą sūnelį.

Jį prižiūrėti jai padėjo mama.

„Nuo pat vaikystės turėjau labai stiprų ryšį su savo mama, – pasakoja moteris. – Labai ją mylėjau ir ji man gyvenime nepaprastai daug padėjo. Tėčio netekau jau seniai.“

Tėčio mirtis jubiliejaus išvakarėse

Pasak moters, taip jau sutapo, kad jos tėvas mirė kaip tik jos 30-mečio išvakarėse.

„Tėtis mirė būdamas šešiasdešimties, – pasakoja Edita. – Jis labai netikėtai susirgo ir labai greitai mirė.“

Pasak moters, šeima buvo įsitikinusi, kad tėtis paprasčiausiai peršalo, tačiau jam mirus gydytojai nustatė, kad mirties priežastis buvo plaučių gangrena.

Į Editos 30-mečio jubiliejų buvo sukviesta daug svečių, tačiau paskutinę minutę viską reikėjo atšaukti ir vietoje linksmos šventės surengti tėčio atminimo vakarienę.

Mamos sveikatos problemos

Tuo metu rimtos sveikatos problemos prasidėjo ir Editos mamai.

„Mano mamai nustatė krūties vėžį, – pasakoja moteris. – Jai buvo atliktos trys operacijos.“

Pasak Editos, paskutinė operacija buvo labai sunki.

Gydytojai buvo priversti Editos mamai išpjauti beveik visą krūtį, paliko tik nedidelį limfmazgį.

Mamos slaugymas namuose


„Mano mama nepaprastai bijojo, kad aš jos neatiduočiau į kokią ligoninę ar slaugos namus, – pasakoja Edita. – Ji labai norėjo būti savo gimtuose namuose, su sau brangiais žmonėmis ir daiktais…“ 

Ji apsiėmė mamą slaugyti namuose, nors tai buvo tikrai labai nelengva.

Edita iš ryto paruošdavo mamai valgyti, duodavo jai vaistų, po to nuvažiuodavo į darbą, priimdavo keletą klienčių, po to vėl grįždavo į namus paruošti mamai pietų, o po jų vėl skubėdavo į darbą…

Editai labai padėjo, kad darbe ji pati galėjo nustatyti savo užimtumo lygį. Moteris pati spręsdavo, kiek klienčių ir kuriuo laiku ji gali priimti.

„Kai mamos liga sunkėjo, aš pradėjau bijoti grįžti namo, – prisimena moteris. – Atrodė, kad ateisiu ir rasiu ją negyvą… Buvo labai baisu, tačiau palaipsniui nustojau bijoti mirties…“

Mama netrukus jau negalėjo vaikščioti.

Edita Santaros klinikose paklausė, ar galima mamą perkelti į onkologinį skyrių, kad chemoterapijos seansus ji galėtų gauti vietoje ir nereikėtų jos kasdien ten vežioti.

Tačiau jai buvo atsakyta, kad tokios paslaugos ligoninė neteikia.


Kasdien vežti mamą į chemoterapijos kursą iš namų taip pat nebuvo galimybės.

„Gyvename penktame aukšte, lifto nėra, – pasakoja Edita. – Neįsivaizdavome, kaip reikėtų mamą kelis kartus per savaitę gabenti į chemoterapiją ligoninėje…“

Sunki regėjimo negalia

Editos mamos padėtį komplikavo ir sunki regėjimo negalia.

„Mano mama apako viena akimi, kai aš dar buvau vaikas, – pasakoja moteris. – Po to ją ištiko insultas ir ji visiškai apako abiem akimis.“

Mama tada išbuvo visiškai akla du metus.

Po to jai buvo atlikta operacija, po kurios jai grįžo ketvirtadalis regėjimo.

Tačiau atradus onkologinę ligą, Editos mama vėl visiškai apako.

Pasak Editos, jai ne tik teko tris metus prižiūrėti sergančią mamą, tačiau ir pasirūpinti paaugliu sūnumi, kuris su močiute gyveno viename kambaryje.


„Suprantu, kad ne tik man, tačiau ir mano sūnui tikrai buvo nelengva, – prisimena moteris. – Jis norėjo žaisti kompiuteriu, bendrauti su bendraamžiais, o močiutė norėjo tik ramybės ir tylos…“

Žinoma, abudu buvo nepatenkinti.

Norėdama išspręsti šią sunkią situaciją, Edita sutarė su savo buvusiu vyru, kad jų sūnus persikels gyventi pas jį.

„Nors su vyru ir išsiskyrėme, tačiau ir po skyrybų likome draugais, – pasakoja moteris. – Supratau, kad mano sūnui yra svarbu turėti tėtį ir su juo bendrauti. Todėl tam ne tik netrukdžiau, tačiau ir visokeriopai tai skatinau.“

Hospiso pagalba mamai

„Pirmą kartą apie hospisą išgirdau iš savo klientės Miros, kuri dirbo hospise, – prisimena Edita. – Man buvo įdomu jos klausytis, tačiau negalėjau suprasti, kaip ji ten gali dirbti.“

Moteris prisimena, kad draugė ją kvietė apsilankyti atvirų durų dienoje Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise, tačiau ji atsisakė.

„Tada dar nebuvau pasiruošusi apsilankymui hospise, – prisimena Edita. – Labai bijojau pamatyti kenčiančius žmones. Aš esu labai jautri ir jeigu matau, kad žmogui skauda – aš tuoj pat noriu jam padėti. Tačiau tuo metu tikrai nežinojau, kaip aš galėčiau padėti hospiso pacientams.“

Tačiau netrukus hospiso pagalbos prireikė Editos mamai.

„Mamai prasidėjo stiprūs skausmai, – prisimena Edita. – Susisiekiau su hospisu, kuris tuoj pat atsiuntė mums į namus gydytoją. Šis apžiūrėjo mamą, išrašė jai nuskausminamųjų vaistų.“

Tačiau tiek gydytojas, tiek Edita suprato, kad mamai liko gyventi labai nedaug.

„Mama mirė taip, kaip ir norėjo – savo namuose, apsupta artimiausių žmonių, – negalėdama sulaikyti ašarų kalba moteris. – Buvau su mama visą jos ligos laiką. Dėkoju Dievui, kad jos kančios ir skausmai nesitęsė ilgai…“

Pasak Editos, jai ne kartą teko ligoninėse matyti nusiminusius artimuosius, kurie ateidavo aplankyti prie lovos prikaustytų ligonių.

Ji tikrai nenorėjo, kad jos mama taip ilgai kentėtų.

„Sunki liga visada yra didelė našta artimiesiems, – dalinasi mintimis moteris. – Toli gražu ne visi turi galimybes ir noro prižiūrėti ligonį namuose. Jie paprasčiausiai to negali sau leisti, nes turi kasdien eiti į darbą.“

Savanoriavimas hospise

„Mirus mamai supratau, kad galiu ir noriu padėti kitiems, – pasakoja Edita. – Tas noras buvo toks stiprus, kad tuoj pat nuvažiavau į hospisą ir pasisiūliau padėti.“

Tačiau tuo metu Lietuvoje prasidėjo Covid-19 pandemija ir hospisas buvo priverstas griežtai riboti lankytojų skaičių.

Tačiau vos tik karantinas hospise baigėsi, Editai paskambino hospiso savanorių koordinatorė ir pakvietė atvykti.

„Nuvykus man labai patiko, kad hospisas neatrodė kaip įprasta gydymo įstaiga, – pasakoja Edita. – Nors ten ir guli sunkiai sergantys žmonės, tačiau jame visiškai nėra to specifinio ligos kvapo. Ten labai švaru, gražu ir jauku.“

Pasak moters, iš savo patirties ji žino, kad tokia švara ir grožis savaime neatsiranda. Jų palaikymui reikia įdėti labai daug pastangų.

„Dirbant savo darbą man teko lankytis daugelyje butų, – pasakoja Edita. – Tačiau tokią švarą ir jaukumą kaip hospise matyti teko labai retai.“

Edita nusprendė, kad hospise esantiems ligoniams ji gali padėti tuo, ką geriausiai moka – pasiūlyti kirpėjos paslaugas.

„Žmogui yra labai svarbu kaip jis atrodo iki pat paskutinės jo gyvenimo dienos, – pasakoja moteris. – Tačiau jam senstant ir silpstant, tampa labai svarbu, kad kirpimas būtų ne tik gražus, tačiau ir patogus.“

Pasak Editos, ligonius reikia kirpti taip, kad plaukai nesusiveltų, neprakaituotų jų galva ir kaklas, kad hospiso personalui būtu patogu plauti ir džiovinti jų plaukus.

Pradėjusi kirpti ligonius, Edita suprato, kad vien tik jos noro apkirpti ligonį nepakanka.

„Dauguma hospiso ligonių yra gulintys, – pasakoja moteris. – Dar gerai, jeigu jis gali atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį.“

Pasak Editos kartais net ir tai nėra įmanoma ir norint jį ten pasodinti, reikia labai daug jėgos.

„Tačiau hospise visi buvo ir yra pasiruošę man padėti, – pasakoja moteris. – Nesvarbu, kas jie bebūtų – gydytojas, slaugytoja ar slaugytojo padėjėja …“ 

Edita pasakoja, kad buvo situacija kai jai pasodinti ligonį padėdavo dvi slaugytojos, tačiau kartais ir jų jėgų nepakakdavo – reikėdavo vyriškos jėgos.

Moteris prisipažįsta, kad padėdama hospise, ji tarsi nori atsidėkoti tiems žmonėms, kurie jai pačiai padėjo nešti sunkaus ligonio priežiūros kryžių.

„Visi mes labai bijome mirties, – dalijasi mintimis Edita. – Tačiau bijome todėl, kad nežinome kas mūsų po jos laukia.“

Visi instinktyviai bijome pabaigos ir netekties, nesvarbu, ar tai būtų žmonių, ar daiktų netektis.

Netektis ir mirtis gąsdina, su jomis sunku susitaikyti.

Pasak Editos, jai labai padeda tikėjimas.

„Tikėjimas mane labai stiprina ir išlaisvina, – kalba moteris. – Kas dieną dėkoju Dievui, kad jis manęs nepaliko sunkiausiomis mano gyvenimo akimirkomis.“

„Kai į tavo namus ateina bėda gulinčio ligonio pavidalu, tu pasijunti kaip bejėgis kūdikis, – dalinasi mintimis moteris. – Man mano kryžių nešti padėjo daugybė žmonių, todėl dabar aš privalau padėti tiems, kurie pateko į panašią bėdą…“


Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procento GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!

Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?

Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: LUKAŠ KAMINSKI, PAL. KUN. MYKOLO SOPOČKOS HOSPISAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias