Kaip estas statybininkas Lietuvoje virto „samdomu žudiku”

                                          LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS 
                      per Kauno apygardos teismą

Spalio 5 d. apeliacinis teismas skelbs nuosprendį Estijos piliečiams, kurie tariamai organizavo ir nužudė „agurkinių” lyderį

Arle Grabbi (kairėje) ir Hansas Erikas Ehvertas mėgdavo laisvalaikiu dalyvauti viduramžių riterių turnyruose

APELIANTAS ARLE GRABBI
Gimė lapkričio 25 d. 1982
Sulaikytas Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Kauno apygardos teismas 2021-06-30 nuosprendžiu pripažino Arle Grabbi kaltu ir nuteisė mane 16 metų laisvės atėmimo bausme už nusikaltimus, kurių nepadariau. Priimtas Kauno apygardos teismo (toliau – pirmosios instancijos teismas) sprendimas yra nepagrįstas , prieštaraujantis Lietuvos Respublikoje galiojantiems teisės aktams ir suformuotai kasacinio teismo praktikai. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, padarius baudžiamojo proceso pažeidimus, nesilaikant įrodymų vertinimo taisyklių, o padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikaltimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ar prielaidomis (Nr. 2K-268-697/2018, 2K-224-942/2016 , 2K-67-746/2015 , 2K-232/2014 , 2K-619/2012 , 2K-P-218/2009). Todėl Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka ir turi būti peržiūrėtas visa apimtimi.

1 BŪDAS.
Įrodymų, susijusių su Arle Grabbi, vertinimas.
1.1 Įrodymų prieš Arle Grabb vertinimas pateiktas Pirmosios instancijos teismo sprendimo 33-35 puslapiuose. Jo kaltė, teisėjų kolegijos nuomone, grindžiama šiais įrodymais.

  • Vitos Jakutienės liudijimas.
    -Vitos Jakutienės parodymai dėl nuotraukos ir asmens atpažinimo.
    -Anoniminių liudytojų 1-18 ir 2-18 parodymai.
    -LKPB vyresniojo tyrėjo Deniso Selčinskio 2017 m. gruodžio 12 d. profesinė ataskaita.
    -Liudytojo Raido Jõelaeno parodymai.
    1.2 Vitos Jakutienės liudijimai , identifikavimas.
    Asmens atpažinimas pagal Vitą Jakutienę. Labai keista, kad pirmosios instancijos teismas nepatikėjo ir neatsižvelgė į Vitos Jakutienės atliktą nusikaltimui panaudoto automobilio Renault Megane CZ 143 RK atpažinimą, kurį ji atpažino užtikrintai ir neabejodama. Šią medžiagą galima rasti elektroninės bylos Nr. 3 110 puslapyje ir popierinės bylos Nr. 3 101 puslapyje. Tačiau Vitos Jakutienės atliktas atpažinimas, kuriame ji mane laikė antrininku ir teisme aiškiai prisipažino, kad ji NEĮSITIKINO, jog Arle Grabbi buvo tas asmuo, kuris šaudė į jos pusę. Pirmosios instancijos teismas savo išvadoje iš esmės peržengė liudytojo nuomonės ir parodymų ribas, padarydamas mane žmogžudžiu ir atimdamas iš manęs kitus 16 gyvenimo metų. Pirma, remdamasis tuo, kad esu kaltas dėl šio nusikaltimo, ir tik po to siekdamas pateisinti savo poziciją. Jei reikia, sugalvokite šiuos pateisinimus. Pažeidžiami nekaltumo prezumpcijos principai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje dėl nukentėjusiosios Vitos Jakutienės parodymų teigiama, kad ji policijos pareigūnams sakė, jog jei jai parodytų vyrą, ji jį atpažintų, nes jis buvo už 2 metrų. Tai akivaizdus melas, nieko panašaus tyrimo medžiagoje nėra. Visiškai priešingai teigiama jo apklausos protokoluose, surašytuose nusikaltimo naktį ir po trijų dienų. Abu kartus A. Jakutienė parodė, kad nusikaltėlis buvo apsirengęs juodai, atletiško kūno sudėjimo, apie 180 cm ūgio, vilkėjo šviesią neperšlampamą striukę su gobtuvu, o veidą buvo užsidengęs šaliku arba kauke. Šie požymiai taip pat tiksliai atitinka tariamą nusikaltėlį, kurį matė liudytoja Regina Žukauskienė, išlipusi iš nusikaltimui panaudoto automobilio keleivio sėdynės likus kelioms valandoms iki nusikaltimo. Ir liudytojui buvo parodytas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas per kiemą einantis nusikaltėlis. 2015 m. lapkričio 9 d. šio vaizdo įrašo apžiūros ataskaitoje nurodyta, kad jis dėvėjo pirštines ir tamsią striukę. Ant galvos buvo užsidėjęs gobtuvą, dėvėjo tamsią kepurę su snapeliu, avėjo tamsius batus ir mūvėjo mėlynas kelnes. Ir svarbiausia …. Vyro veidas buvo uždengtas, matėsi tik jo akys. A. Jakutienė pasakojo, kad abu kartus nusikaltėlio veidą iki akių dengė kaukė arba šalikas, o viršugalvį dengė gobtuvas. Ji matė šaulį tik kelias sekundes, po to jis pasislėpė po automobilio prietaisų skydeliu. Šiuo atžvilgiu jis nematė net dalies nusikaltėlio veido ir negali nieko pasakyti apie veido bruožus. Dėl šios priežasties policija net nebandė sudaryti fotoroboto ar nustatyti nusikaltėlio tapatybės iš foto lentelių. Toks policijos elgesys būtų beprotiškas, jei nukentėjusysis būtų pasakęs, kad gali atpažinti nusikaltėlį.Prokuroras savo baigiamojoje kalboje pirmojoje instancijoje sakė, kad nukentėjusysis galėjo suklysti teigdamas apie nusikaltėlio ūgį dėl tuo metu patirto streso ir iškreiptų prisiminimų. Galbūt ir kiti tos nakties prisiminimai yra iškreipti dėl tų pačių priežasčių. O tiksliausi parodymai buvo duoti iš karto po nusikaltimo arba praėjus kelioms dienoms, kai reikėjo nusiraminti ir pamąstyti. Tačiau prisiminimai apie dalyvių veido bruožus atsirado tik praėjus 2,5 metų po įvykio. Norėčiau pabrėžti, kad teismų praktikoje įprasta labiausiai pasitikėti pirminiais liudytojo parodymais, o parodymai, kurie laikui bėgant buvo ne kartą keičiami ir redaguojami, paprastai nelaikomi teisingais. Ir šie prisiminimai, atsiradę po 2,5 metų, atsirado labai staiga ir keistomis aplinkybėmis. P. Jakutienės parodymus rasite byloje Nr. 20, p. 171-178. Po 2,5 metų, kai reikėjo pratęsti pirmąją sankciją. Ne iš karto, kaip teigia Pirmosios instancijos teismas savo sprendime. Su Aušra Bugavičiene per „Viber” programą susisiekė anoniminė moteris ir persiuntė jai Airijoje išspausdintą laikraščio straipsnį. Kurią ji persiuntė poniai Jakutienei, kuri, perskaičiusi jį, staiga prisiminė, kad vis dar gali atpažinti nusikaltėlio akių formą, antakių formą ir dalį nosies.Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad labai svarbu išsiaiškinti, kas buvo ši anoniminė moteris, kokie buvo jos motyvai susisiekti su ja ir ar laikraščio straipsnyje buvo paminėta mano pavardė. Paieškoje „Googlėje” mano nuotrauka būtų atsiradusi akimirksniu. Ir kokius nurodymus ponia Bugavičienė davė poniai Jakutienei. Manau, kad galime laisvai rasti išsamias instrukcijas, į ką kreiptis policijos nuovadoje, ką sakyti, ką paminėti ir pan. Atliekant tyrimą pateikėme prašymą atlikti tokį tyrimą prokuratūrai, taip pat pateikėme prašymą Pirmosios instancijos teismui, tačiau visais atvejais jis buvo atmestas kaip nereikalingas. J. Jakutienė kreipėsi į policiją ir pasakė, kad norėtų atvykti į tyrimą. Atvykusi policija davė jai lentelę su 16 nuotraukų, iš kurių ji pažymėjo dvi kaip panašiausias. Šiuos protokolus galima rasti byloje Nr. 20, 185-199 puslapiuose.Šioje vietoje norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad pagal BPK 192 straipsnio 6 dalį toks atpažinimas pagal nuotrauką leidžiamas tik tuo atveju, jei asmens negalima pristatyti į įvykio vietą arba jei tai būtina liudytojo saugumui užtikrinti.Šioje vietoje norėčiau pareikšti protestą dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Ir prašau teismo išbraukti atpažinimo procedūrą pagal BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalis iš įrodymų sąrašo. Jei įrodymai surinkti neteisėtai. Akivaizdu, kad šią procedūrą policija taikė norėdama apmokyti liudytoją neįtraukti manęs į atpažinimo procedūrą. Nematau jokios kitos priežasties, kodėl tapatybės nustatymas nebuvo panaudotas iš karto. Tuo metu buvau Vilniuje, Lukiškių kalėjime, už 5 minučių kelio automobiliu, niekuo neužsiėmęs ir galėjau atlikti tyrimą. Kadangi buvau vienintelis asmuo, dalyvavęs ir fotografuojant, ir atpažįstant, net Perdicas būtų galėjęs atpažinti vienintelį asmenį, dalyvavusį abiejose procedūrose. Tačiau, nepaisant neteisėtų policijos pastangų, akivaizdu, kad A. Jakutienės sąžinė neleido jai visiškai pasiduoti šiai prievartai. Ir ji pažymėjo mane kaip panašiausią iš tų, kurie dalyvavo atpažinimo procedūroje. Po keturių dienų man buvo atlikta asmens tapatybės nustatymo procedūra. Su kitu asmeniu, kuris taip pat buvo pažymėtas fotolentelėje, atpažinimas nebuvo atliktas. Atpažinimo procedūros metu su manimi buvo 4 asmenys, iš kurių jis pasirinko mane kaip panašiausią iš šių 4 asmenų.Vėlgi jis manė, kad antakių forma, akių forma, dalinė nosies forma, veido forma ir sudėjimas yra panašūs. Pirmosios instancijos teismo sprendime teigiama, kad Vita Jakutienė pripažino Arle Grabb kaip panašiausią pagal eiseną, siluetą ir akių formą.Tai vėlgi yra pirmosios instancijos teismo fantazija. Tyrimo medžiagoje niekur neminima eisena ir siluetas. Praėjus 15 minučių po atpažinimo A. Jakutienė parodė, kad Arle Grabbi šiuo metu yra gerokai liesesnė už 2015 m. nusikaltėlį. Taigi iš esmės kūno sudėjimas buvo panašus, bet skirtingas. Tai yra, liudytojas parodė, kad Arle Grabbi sudėjimas neatitiko nusikaltėlio bruožų. Galbūt jis prieštaravo savo paties parodymams, duotiems vos prieš 15 minučių. P. Jakutienės papildomų parodymų stenogramos pateiktos byloje Nr. 21, 1-6 puslapiai. Kaip matote iš tyrimo medžiagos, teigiamo atpažinimo nebuvo, tačiau abiem atvejais liudytojas teigė, kad jis buvo panašiausias iš visų pasiūlytų liudytojų. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas mane pagal tokį atpažinimą, pažeidė suformuotą teismų praktiką (BPK 2007-12-01 Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą teisme, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1 / Teismų praktika, 2007 Nr. 27), kurioje išaiškinta, kad tais atvejais, kai atpažinimo metu daroma tikėtina išvada apie panašumą į matytą asmenį, tokia informacija nėra visiškai patikima ir tokiais proceso rezultatais neturėtų būti remiamasi grindžiant asmens kaltę dėl nusikaltimo padarymo. Šioje vietoje norėčiau atkreipti dėmesį, kad yra teisinio atpažinimo, net ir pagal nuotrauką, kriterijų lentelė, kurioje nurodyti 78 kriterijai. To pavyzdį galima rasti bylos Nr. 6 91-94 puslapiuose. Net jei Preil Vita būtų paliudijusi, kad jos manymu, panašūs požymiai 100 proc. atitinka nusikaltėlio požymius. Net atsižvelgiant į visus kriterijus, susijusius su akimis, antakiais, nosimi ir veidu. Atlikus paprastus skaičiavimus gaunama didžiausia 18,73 % atpažinimo tikimybė. Teisme į mano advokato klausimą, kiek jūs esate tikra dėl savo tapatybės, D. Jakutienė atsakė, kad jūs negalite būti tikra. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad asmens tapatybės nustatymo procedūra buvo vykdoma pažeidžiant galiojančią praktiką. Identifikavimo procedūra reglamentuojama BPK 191-196 straipsniuose. 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio tapatybė turi būti nustatyta, pristatomas identifikuojančiam asmeniui kartu su kitais tos pačios lyties asmenimis, kurie savo išvaizda yra kuo panašesni į asmenį, kurio tapatybė turi būti nustatyta (nusikaltėlį). Norėčiau priminti Teismui, kad atpažinimo procedūros tikslas buvo nustatyti nusikaltimo vietoje buvusį nusikaltėlį. O pasitelkiami asmenys turi atitikti liudytojo parodymus apie nusikaltėlio požymius, t. y. jie turi būti apie 180 cm ūgio, atletiško kūno sudėjimo, apsirengę panašiai, kaip teigiama parodymuose, veidą prisidengę kauke ar šaliku, o galvą – gobtuvu. Kitaip tariant, kad jos būtų kuo panašesnės į liudytojo parodymus apie nusikaltėlio bruožus. Tačiau tai nebuvo padaryta, o policija pritaikė atpažįstamą tapatybę prie mano, o ne prie nusikaltėlio tapatybės. Mano ūgis – 190 cm, o kai buvau identifikuotas, buvau vienas žemiausių. Kiti trys dalyviai buvo 190 cm, 197 cm ir 194 cm ūgio.Mes taip pat buvome apsirengę nepanašiai, mūsų veidai nebuvo uždengti, pusė veido buvo uždengta, nedėvėjome gobtuvų. Šalia manęs taip pat stovėjo kovotojai su ARAS kaukėmis. Akivaizdu, kad atpažinimo procesas buvo pritaikytas mano asmeniui, o ne liudytojo parodymams apie nusikaltėlio tapatybę. Įvertinęs visus šiuos faktus, negaliu patikėti, kad visi pažeidimai buvo tai, ką policija vadina „klastojimu”, bet sąmoningai ir apgalvotai sufabrikuotas atpažinimas. Siekdami gauti papildomos informacijos ir papildomo tikrumo, pakartotinai kreipėmės į prokuratūrą ir pirmosios instancijos teismą su prašymu atlikti tiriamąjį eksperimentą pagal BPK 197 straipsnį. Siekiant išsiaiškinti, ar aplinkoje, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, yra matoma. T. y. per kelias sekundes pažvelgti iš tamsaus automobilio į nusikaltėlį. Net neatsižvelgiant į stresą, kurį sukėlė situacija, ir į tai, kad liudytojas pabudo likus vos kelioms akimirkoms iki nusikaltimo. Nes visose nusikaltimo vietos nuotraukose matyti, kad gatvėje nebuvo gatvės apšvietimo. Vienintelis šviesos šaltinis buvo aukos automobilio žibintai, kurių šviesos spindulys tikrai per silpnas ir netinkama kryptimi, kad apšviestų kieno nors veidą balistinėje ataskaitoje nurodytu atstumu. Ir gatvės žibintas namo kieme, kuris, remiantis balistine ataskaita, buvo už nusikaltėlio ir gana toli… Visi be išimties mūsų prašymai atlikti tyrimo veiksmus buvo atmesti, nors jie būtų suteikę papildomo tikrumo. Akivaizdu, kad prokuroras ir pirmosios instancijos teismas atsisakė atlikti bet kokį tyrimą, kuris būtų galėjęs paneigti kaltinimo versiją, grindžiamą spėjimais. Nes kam gadinti tokią gražią istoriją tyrimu. Ir taip pažeidė CPK 7 straipsnio 2 dalyje numatytas lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, teikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Nepaisant to, kad pats Pirmosios instancijos teismas savo sprendime rašė, kad tyrimas buvo atliktas nepažeidžiant taisyklių. Visa procedūra užfiksuota protokole ir vaizdo įraše, todėl akivaizdu, kad buvo pažeistos Baudžiamojo tyrimo įstatymo 192 straipsnio 1 ir 6 dalys. O pagal BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalis įrodymų nėra. Kaip matote, nukentėjusioji Vita Jakutienė nebuvo tikra dėl savo atpažinimo ir nenorėjo manęs minėti kaip šaudžiusio asmens. Ji tik mane laikė panašiu.
    1.3 Anoniminių liudytojų parodymai 1-18 , 2-18.
    Anoniminis liudytojas Nr. 1-18 davė parodymus 2018-04-09 11.00-12.15 val. Per šį laiką ant popieriaus buvo užrašyti 6 sakiniai. Nuorašą galima rasti bylos Nr. 21 50 puslapyje. Atliekant tyrimą nė vienas iš pateiktų kaltinimų nepasitvirtino. Duodamas parodymus teisme, liudytojas negalėjo nieko pridėti prie duotų parodymų. Į daugumą klausimų atsakydavo: „Nežinau” arba „Negaliu atsakyti į šį klausimą”. Žinau, kad Arle Aud priklauso sporto klubui, kuris yra nusikalstamos grupuotės, daugiausia užsiimančios narkotikais, priedanga ir kurios nariai yra nusikalstamos grupuotės nariai. Tai, kad sporto klubas yra susijęs su nusikalstama grupuote, savo baigiamojoje kalboje pirmojoje instancijoje paminėjo ir prokuroras. Remdamiesi būtent šiuo liudijimu. Vienintelis teisingas dalykas yra tai, kad toks sporto klubas iš tiesų egzistuoja ir kad aš esu jo narys. Estijos centrinė kriminalinė policija, atlikusi išsamų klubo ir jo narių veiklos tyrimą, nenustatė nieko nusikalstamo ir pripažino, kad klubo nariai yra įstatymus gerbiantys piliečiai, kurių gyvenime nėra nieko nusikalstamo ar įtartino. Tai dar kartą įrodo, kad kaltinimas grindžiamas gandais, o ne tyrimo rezultatais. Nors prokuroras teigė, kad visų liudytojų parodymai buvo patikrinti ir faktiškai įrodyti tyrimo metu, tai nėra tiesa… Antra, Arle Audi draugai ir pažįstami žino, kad jis moka naudotis įvairiais ginklais ir gali šaudyti. Paties liudytojo parodymai įrodo, kad jis manęs nepažįsta ir nežino, kokius įgūdžius jam suteikiau. Tai, kad liudytojas manęs asmeniškai nepažįsta, buvo pripažinta ir teisme. Klube naudojame viduramžių ginklų, kardų ir kirvių kopijas, pritaikytas sportiniam inventoriui. Neturime šaunamųjų ginklų. Asmeniškai aš nesu susipažinęs su šaunamaisiais ginklais, nemoku jais naudotis ir nesu išklausęs jokių mokymų apie ginklus.Prokuroro teiginys, kad dėl to, jog klube sportuodamas naudoju kirvius ir kardus, moku naudotis šaunamaisiais ginklais, yra tiesiog absurdiškas. Trečia, Arle Audi vaidmuo darant šį nusikaltimą buvo įgyti ir gabenti ginklus, o ši užduotis buvo pavesta Imre Arakui. Aš nepažįstu A. Arako, net nebuvau su juo susitikęs ir nedalyvavau vykdant ar rengiant šį nusikaltimą. Tą patį pripažino ir J. Arakas ir tai patvirtina tyrimo medžiaga. Jei būtume buvę pažįstami arba kur nors susitikę, prokuroras tai tikrai būtų padaręs dideliu ir svarbiu faktu. Iš visų šių parodymų akivaizdu, kad anoniminis liudytojas 1-18 net nežinojo mano tikrojo vardo ir pavardės, o žinojo jį tik internete.Ir niekas iš jo parodymų tyrimo metu nepasitvirtino. O šių parodymų motyvai, informacijos šaltinis ir aplinkybės kelia įtarimų. Dabar norėčiau užrašyti kai kuriuos anoniminio liudytojo Nr. 1-18 teisme duotus atsakymus. Cituoju 2020-06-01 posėdžio garso įrašą (2).
    Klausimas – Ar žinote, kam buvo naudojami Arle Grabb gabenti ginklai? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, ar Arle Grabbi dalyvavo nužudyme? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, ar visi klubo nariai dalyvavo nusikalstamoje veikloje? Atsakymas – Nežinau.
    Klausimas – Ar galite pasakyti, kokiu metų laiku 2015 m. ginklai buvo gabenami į Lietuvą? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, kokie ginklai buvo gabenami? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar galite pasakyti, kokie ginklai buvo gabenami į Lietuvą? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, kokiu būdu buvo gabenami ginklai? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, kiek žmonių gabeno ginklus? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, iš kurio miesto į kurį miestą buvo gabenami ginklai? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, kuriame mieste įvykdyta žmogžudystė? Atsakymas Nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, ar žmogžudystė buvo įvykdyta pirmąjį ar antrąjį pusmetį? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote nužudytojo vardą ir pavardę? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, kas dalyvavo nužudyme? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote žmogžudystės priežastį? Atsakymas – nežinau.
    Ar žinote, iš kur Imrė Arakas davė Arlei Grabb įsakymą gabenti ginklus? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – iš kur gauta informacija? Tuo metu Pirmosios instancijos teisėjų kolegijos pirmininkas įsikišo į liudytojo gynybą ir priminė, kad liudytojas neprivalo atsakinėti į klausimus, jei pats to pageidauja. Mano nuomone, teisėjui ( nežinau ) taip pat nusibodo atsakymai ir jis pradėjo naują( negaliu atsakyti į šį klausimą) atsakymų seriją.
    Klausimas – Ar policija žino jūsų informacijos šaltinį? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar žinote, kada Arle Aud pakeitė savo vardą į Arle Grabb? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – kada sužinojote, kad Arle Aud dabar yra Arle Grabbi? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar galite paaiškinti, kodėl jūsų apklausa truko 1 valandą ir 15 minučių ir buvo įrašyti tik 5 sakiniai? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar žinote, ar Arakas yra davęs kitiems žmonėms užduotį nešti ginklus? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Iš kur žinote, kad Arle Aud priklausė sporto klubui? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar jūs pats kada nors matėte Arle Grabbi naudojant šaunamąjį ginklą? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – negalėjote nurodyti tariamo ginklų gabenimo laiko, metų laiko, gabentų ginklų rūšies ar skaičiaus ar ko nors kito konkretaus. Papasakokite, kodėl, jūsų nuomone, tariamai buvo gabenami ginklai? Šį klausimą atmetė Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas. Jis sakė, kad pozicija dėl paneigtų klausimų bus priimta vėliau. Neaišku, kada. Šis klausimas nebuvo aptartas pirmosios instancijos teismo sprendime.
    Klausimas – Ar policijai papasakojote viską, ką žinote apie Arle Aude? Atsakymas – taip.
    Klausimas – Ar policija užrašė viską, ką papasakojote apie Arle Grabb? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar galite įvardyti, kas dar, be Arle Grabbi, priklausė sporto klubui? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar asmeniškai pažįstate Arle Grabb? Į šį klausimą Pirmosios instancijos teisėjų kolegijos pirmininkas atsakė, kad šis klausimas jau buvo užduotas, o atsakymas buvo toks: NEŽINAU…..
    Klausimas – Ar asmeniškai pažįstate Imre Araką? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar galite man pasakyti sporto klube veikiančios nusikalstamos grupuotės pavadinimą? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Anoniminis liudytojas Nr. 2-18 davė parodymus 2018-04-09 14.15-16.00 val. Per šį laiką ant popieriaus lapo pateko 5 sakiniai. Nuorašas pateiktas 21 bylos 51 puslapyje. Žinau, kad šį nusikaltimą įvykdė estai Arle Aud ir Erikas Ehvertas. Šaulys buvo Arle Aud, kurio ginklas užsikirto, o Erikas Ehvertas taip pat dalyvavo nusikaltimo metu. Teisme liudytojas į beveik visus tolesnius klausimus atsakė „nežinau” arba „negaliu atsakyti į šį klausimą”. Šiuose parodymuose nėra jokių argumentų ar įrodymų, todėl akivaizdu, kad liudytojai negali argumentuoti savo parodymų. Taip pat labai abejotina, kodėl policija taip ilgai užtruko, kol užfiksavo šiuos parodymus ir kas vyko šių apklausų metu, kas jose dalyvavo, be liudytojų ir policijos pareigūno Daugilo Razausko. Duodamas parodymus teisme, anoniminis liudytojas 2-18, Eriko Ehverto paklaustas, ar apklausoje dalyvavo vertėjas, atsakė, kad ne, bet kažkas dalyvavo. Be to, tyrimo metu pateikiau 4 prašymus prokuratūrai, kad anoniminiai liudytojai būtų dar kartą apklausti ir į jų parodymus būtų įtraukti kokie nors konkretūs įrodymai, kurie neabejotinai būtų buvę naudingi tyrimui ir būtų padidinę tyrimo patikimumą, jei tokių būtų buvę. Prokuroras atmetė visus mūsų prašymus, argumentuodamas, kad nėra reikalo to daryti, ir leido teismui vertinti parodymus tokius, kokie jie buvo. Akivaizdu, kad prokuroras žinojo šių parodymų teisinę vertę ir nenorėjo, kad jie būtų pažymėti kaip liudijimai. Jis taip pat nenori paaiškinti šio klausimo, nes tai galėtų pakenkti jo pateiktam pasakojimui. Būtent tokia priežastis buvo nurodyta viename iš atsisakymų taikyti tyrimo priemones, t. y. kad jis atsisako, nes tai gali diskredituoti tyrimą. Dabar norėčiau perrašyti kai kuriuos liudytojo atsakymus, kuriuos jis pateikė per posėdį. Cituoju 2020-06-01 posėdžio garso įrašą (2).
    Klausimas – Ar žinote, kokiu ginklu buvo įvykdyta žmogžudystė? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, kokiu ginklu buvo įvykdyta žmogžudystė? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, iš kur atsirado ginklai? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote žmogžudystės priežastį? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Jūsų žiniomis, ar, be Arle’io Grabbo ir Eriko Ehverto, dar kas nors dalyvavo šioje žmogžudystėje? Atsakymas – neturiu informacijos.
    Klausimas – Ar žinote, kas užsakė žmogžudystę? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas- Ar žinote Bugavpicis pažįstamų? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar žinote, kodėl iššovė ginklas? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, ar buvo panaudotas ilgasis ginklas, ar pistoletas? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – ar žinote, ar buvo naudojamas duslintuvas? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, kas, be Ehverto, Grabbi ir Bugavičiaus, dalyvavo įvykio vietoje? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, kokiomis aplinkybėmis buvo nužudytas Bugavičius? Ar jis kur nors ėjo pėsčiomis, ar buvo savo bute ir t. t.? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – kur vyko jūsų apklausa? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą. Tai atskleistų mano tapatybę.
    Klausimas – Ar jūsų apklausoje dalyvavo vertėjas žodžiu? Atsakymas – Ne, bet man buvo pateiktas parašyto teksto vertimas.
    Klausimas – Kuris asmuo jus apklausė? Atsakymas – taip.
    Klausimas – Kaip paaiškinti, kad jūsų apklausa truko 1 valandą ir 45 minutes, bet buvo užrašyti tik 5 sakiniai? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar gali būti, kad policija užrašė ne viską, ką pasakėte? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Kaip sužinojote, kad buvo įvykdyta žmogžudystė? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar gali būti, kad informaciją gavote iš žiniasklaidos? Atsakymas – Ne, tai netiesa.
    Klausimas – Ar informacija gauta iš kitų šaltinių? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar žinote, kokiai nusikalstamai grupuotei priklausė Bugavičius? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas- Tardymo protokole atsakėte, kad Bugavičius priklausė kurdų nusikalstamai grupuotei. Atsakymas – taip, 2018 m. tai pasakiau per apklausą.
    Klausimas- Ar žinote, kokiai nusikalstamai grupuotei priklauso Grabbi ir Ehvertas? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar esate girdėję apie tokį asmenį kaip Imre Arakas? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar žinote, kokį vaidmenį nužudyme atliko Ehvertas? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, kokiu būdu Grabbi ir Ehvertas atvyko į nusikaltimo vietą? Pėsčiomis ar automobiliu? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote nusikaltimo vietos vietą? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Ar žinote, iš kur buvo gauti nužudymui skirti ginklai? Atsakymas – nežinau.
    Klausimas – Kaip jūs susijęs su Bugavičiaus nužudymu? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – ar informacija gaunama iš vieno šaltinio? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar galite ką nors pridėti prie savo liudijimo, kas suteiktų jam daugiau patikimumo? Atsakymas – ne.
    Klausimas – Kada gavote informaciją, kurią pranešėte policijai? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Ar jūs pats buvote nusikaltimo vietoje? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Klausimas – Kada pirmą kartą išgirdote Bugavičiaus vardą? Atsakymas – negaliu atsakyti į šį klausimą.
    Kaip aiškiai matyti iš užduotų klausimų ir pateiktų atsakymų, anoniminiai liudytojai 1-18 ir 2-18 nebuvo nusikaltimo vietoje ir tikrai nebuvo nusikaltimo liudytojai. Kitaip tariant, jie perduoda tai, ką kažkas pasakė, t. y. skleidžia gandus. Iš atsakymų analizės taip pat aišku, kad liudytojai vaikšto labai atsitiktinai, negindami savo anonimiškumo, bet stengdamiesi palikti atvirą įtarimą, kad jie gali ką nors žinoti apie nusikaltimą. Remdamasis šių liudytojų duotais parodymais, užduotais klausimais ir pateiktais atsakymais, pirmosios instancijos teisėjas nusprendė, kad nėra pagrindo abejoti šiais parodymais. Tai beprotybė. Akivaizdu, kad tai nebuvo nešališkas teismas, kuris nešališkai įvertintų pateiktus įrodymus ir parodymus. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia laikėsi nuomonės, kad Arle Grabbi neabejotinai kaltas, ir nori pagrįsti šią nuomonę bet kuo, tik ne informatyviais, nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Taip Pirmosios instancijos teismo pirmoji kolegija pažeidė svarbiausią teisingumo vykdymo principą – nekaltumo prezumpciją, kuri reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą ir kol nepriimtas galutinis nuosprendis. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo ir kad jam negali būti perkeliama įrodinėjimo našta, bet kokios abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltintojo naudai (in dubio pro reo) (Konstitucinis Teismas 2004.29). 2.3.2. Nekaltumo prezumpcija. 2004 m. gruodžio mėn., 2006 m. sausio 16 d. ir kiti sprendimai). Šis principas draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jei yra nepašalintų abejonių dėl faktinių bylos aplinkybių. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą pareiga įrodyti, kad buvo padarytas nusikaltimas, tenka baudžiamojo tyrimo institucijoms. Jei yra neatitikimų, teismas turi imtis priemonių jiems pašalinti. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013, Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Taigi, įvairių teisės šakų normų visuma draudžia, esant nepašalintai abejonei, priimti apkaltinamąjį nuosprendį arba apkaltinamąjį nuosprendį kvalifikuojantį aktą remiantis kaltinimu, kurio elementai nebuvo tinkamai nustatyti ir įrodyti neabejotinai. Tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-269/2013).
    1.4. LKPB vyresniojo tyrėjo Deniso Selčinskio 2017 m. gruodžio 12 d. profesinė ataskaita.
    Ataskaitų turinys trumpai apibūdinamas taip. 2015-09-05 automobilis BMW 540, reg. Nr. 074 THX, įvažiavo į Lietuvos Respubliką ir išvažiavo iš jos. Automobilio vairuotojas tikriausiai buvo Raido Jõelaenas, kuris galbūt atvyko kartu su Eriku Ehvertu.
    2015-10-02 9.52 val. automobilis BMW 540, reg. Nr. 074 THX, įvažiavo ir 15.37 val. išvažiavo iš Lietuvos Respublikos. Vairuotojas buvo Raido Jõelaen, o keleivis – Arle Grabbi. Šį faktą 17.51 val. patvirtino Estijos Respublikos Iklos sienos perėjimo punkto stebėjimo kamera.
    Ataskaitoje taip pat nurodoma, kad Raido Jõelaeno naudotas lengvasis automobilis VW Phaeton, reg. 444 BKT, 2015-10-14 15.54 val. įvažiavo į Lietuvos Respubliką ir 20.05 val. išvažiavo atgal į Estiją. Užfiksuotas sienos kirtimas automobiliu, bet ne automobilyje buvę asmenys. Savo parodymuose Raido Jõelaenas teigė, kad neprisimena, ar nurodytą dieną buvo Lietuvoje ir kas, jei kas nors buvo kartu su juo.
    Ataskaitoje taip pat nurodoma, kad lengvasis automobilis, kuriuo naudojosi Raido Jõelaenu, VW Phaeton, reg. Nr. 444 BKT, 2015-11-07 14.14 val. įvažiavo į Lietuvos Respubliką ir 20.06 val. išvažiavo atgal į Estiją. Dar kartą užfiksuotas šios transporto priemonės sienos kirtimas, bet ne automobilyje buvę asmenys. Savo parodymuose Raido Jõelaenas teigė, kad neprisimena, ar tą dieną buvo Lietuvoje, taip pat neprisimena, kas, jei kas nors, galėjo jį lydėti.
    Remiantis LKPB vyresniojo tyrėjo Deniso Selčinskio parodymais, tai, kad Arle Grabbi naudotas telefonas buvo Estijoje nuo 2015-10-01 21.30 val. iki 2015-10-02 21.55 val. Be to, nuo 2015.10.13 20.58 val. iki 2015.10.25 15.06 val. jis buvo neaktyvus, t. y. neskambino, tačiau gavo SMS žinutes, o tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad šiais laikotarpiais Arle Grabbi neabejotinai buvo Lietuvos Respublikoje, Kauno mieste, ir ruošėsi nusikaltimui. Tai hipotezė, kuri nebuvo įrodyta jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad Arle Grabbi, būdamas Lietuvos Respublikoje, išjungė savo telefoną, o atvykęs į Estiją vėl pradėjo aktyviai juo naudotis. Tačiau tokia įvykių eiga neatitinka nei LKPB vyresniojo tyrėjo Deniso Selčinskio nuomonės, nei iš Estijos Respublikos gautų tyrimo duomenų, kurie tvirtai patvirtina, kad telefonas visą laiką buvo Estijos Respublikoje ir į jį buvo siunčiamos SMS žinutės. Be to, telefonas buvo ne toje pačioje vietoje, bet pakartotinai jį aktyvavus jis buvo kitoje vietoje nei paskutinį kartą, kai jis buvo aktyvus. Nustatoma ne telefono buvimo vieta, o artimiausias mobiliojo ryšio stiebas, kurio veikimo zonoje buvo telefonas. Ši klaidinga ir klaidinanti Pirmosios instancijos teismo nustatyta įvykių seka yra ne kas kita, kaip prielaidų kūrimas ir faktų konstatavimas.

1,5 Liudytojo Raido Jõelaenu parodymai.
Liudytojas Raido Jõelaenas parodė, kad Eriką Ehvertą pažinojo apie 15 metų, ir nurodė, kad Arle Grabbas buvo Ehverto draugas. Jis taip pat parodė, kad 2015.10.02 jis vežė Arle Grabbi į Lietuvos Respubliką ir atgal į Estijos Respubliką. Jis taip pat parodė, kad jo santykiuose su Eriku Ehvertu ir Arle Grabbi nebuvo nieko nusikalstamo ir kad neprisimena, jog 2015-10-14 vežė Arle Grabbi į Lietuvos Respubliką, ir neprisimena, kad 2015-11-07 būtų lankęsis Lietuvoje (23 t, p. 110-127).
2 BŪDAS
Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į gynybos faktus ir argumentus ir jų nevertino.
2.1 Transporto priemonė, kuria padarytas nusikaltimas.
Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje rašė, kad nusikaltėliai į nusikaltimo vietą atvyko nenustatytu automobiliu. Taip nėra. Automobilis, kuriuo nusikaltėliai įvykdė nusikaltimą, buvo tiksliai atpažintas tiek tyrimo metu, tiek nukentėjusiosios Vitos Jakutienės. Šis automobilis yra RENAULT MEGANE v.n CZ143RK. Oficialų pareiškimą dėl identifikavimo rasite elektroninės versijos bylos Nr. 3 110 puslapyje ir popierinės versijos 101 puslapyje. Elektroninės versijos 41 puslapyje ir popierinės versijos 38 puslapyje taip pat rasite tarnybinį pranešimą, kuriame daroma išvada, kad būtent šis automobilis buvo panaudotas nusikaltimui įvykdyti. Šią išvadą patvirtina tyrimo įrodymai, t. y. netoli nusikaltimo vietos surinkti vaizdo įrašai, pagal kuriuos šis automobilis neabejotinai buvo nusikaltimo vietoje nusikaltimo metu. Šią medžiagą galima rasti bylos Nr. 5 popierinės versijos 23-26 puslapiuose ir 44 puslapyje bei elektroninės versijos 28-31 ir 49 puslapiuose. Šio automobilio buvimą nusikaltimo vietoje taip pat patvirtina „Renault Megane” v.n CZ143RK ratų rašto palyginimas su nusikaltimo vietoje rastu gumos raštu. Šią medžiagą galima rasti bylos Nr. 4 71-76 puslapiuose popieriuje ir 74-79 puslapiuose elektroniniu formatu.
2.2 Liudytoja Regina Žukauskienė.
Visus šiuos tyrimo duomenis ir įrodymus, susijusius su transporto priemone, pirmosios instancijos teismas praleido ir į juos neatsižvelgė, kad savaip neįvertino liudytojos Reginos Žukauskienės parodymų, duotų tyrimo metu ir teisme. Tai tvirtai paneigia galimybę, kad Arle Grabbi dalyvavo šiame nusikaltime. Teisinio aiškumo reikalavimas, kylantis iš konstitucinių teisinės valstybės principų (inter alia), reiškia, kad teismo nutartyje negali būti nutylėti argumentai, nenurodant faktų, kurie yra svarbūs teisingai teismo nutarčiai priimti. Tik teismo nutartis, pagrįsta visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir argumentavimu, gali būti tinkama teismo nutartis, atitinkanti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020). Tokia teisinė argumentacija gali būti tinkama tik tada, kai iš teismo baigiamojo akto turinio aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš priimdamas sprendimą dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2013, 2K-7-84-489/2018). Teismo baigiamasis aktas turi būti suformuluotas taip, kad jo formuluotė nekeltų abejonių dėl bylos faktų, kuriais grindžiamas aktas, vertinimo, jų įrodomosios reikšmės. Teismo baudžiamajame įsakyme negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo trūkumų ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Svarbius Reginos Žukauskienės parodymus šioje byloje galima rasti byloje Nr. 21, p. 189-190 elektroniniu formatu ir p. 167-168 popieriniu formatu. Jos parodymus teisme galima rasti 2019-11-15 posėdžio protokole. Bylos faktinės aplinkybės trumpai išdėstytos taip… Iš esmės jis policijai papasakojo, kad nusikaltimo vakarą, apie 19.25 val., nusikaltimo vietoje pamatė naudotą automobilį ir du nusikaltėlius. Iš keleivio sėdynės išlipęs keleivis buvo vidutinio ūgio ir sudėjimo, jam buvo būdingi pečių ir rankų judesiai. O tas, kuris išlipo iš vairuotojo sėdynės, buvo pastebimai aukštesnis ir lieknesnis. Abu vilkėjo tamsius drabužius, o jų galvas dengė kepurės arba gobtuvai, todėl veidų nesimatė. Automobilis stovėjo prie vartų tamsioje vietoje, o toje gatvėje nėra gatvės apšvietimo. Kai grįžau maždaug po 15 minučių, jų jau nebebuvo. Policija liudytojui parodė vaizdo įrašą, kuriame įtariamas nusikaltėlis vaikšto po kiemą. Iš to liudytojas atpažino vyrą, kurį anksčiau matė išlipantį iš automobilio iš gretimo namo ir kuris buvo žemesnis. Jis atpažino jį iš išskirtinių pečių ir rankų judesių. Iš gretimų durų išėjęs žemesnio ūgio vyriškis taip pat tiksliai atitiko Vitos Jakutienės matytą šūvius paleidusio nusikaltėlio apibūdinimą. Duodamas parodymus teisme liudytojas iš esmės pakartojo tą patį, tačiau pateikė papildomų detalių. Jis parodė, kad situaciją matė maždaug iš 8 m atstumo, tačiau žiūrėjo atidžiai, nes automobilis buvo su tranzitiniais numeriais. Tai reiškia, kad jis buvo pakankamai arti, kad aiškiai matytų automobilio valstybinį numerį. Jis pamatė, kad tai tranzitinė plokštelė. Tai reiškia, kad jis buvo pakankamai arti, kad galėtų tiksliai įžvelgti kitus savo paminėtus faktus, ir nėra pagrindo jais abejoti. Keleivio vietoje sėdėjęs vyras buvo žemesnis, o vairuotojo vietoje – aukštesnis. Ilgio skirtumas buvo aiškiai matomas, nes vyrai stovėjo vienas priešais kitą ir tikriausiai kalbėjosi gestikuliuodami rankomis. Apie ką jie kalbėjo ir kokia kalba, jis negirdėjo. Ilgio skirtumas galėjo būti nemažas. Paklaustas, kokio ūgio buvo žemesnis vyras, liudytojas atsakė, kad maždaug jo ūgio. Mano klausimą apie liudytojo ūgį pirmosios instancijos teismas atmetė, nors tai būtų leidę išsiaiškinti apytikslį žemesnio nusikaltėlio ūgį. Drįstu teigti, kad liudininko ūgis buvo apie 170-175 cm. Tai taip pat atitiktų ponios Vitos parodymus, kad šaulys buvo apie 180 cm ūgio. Bet ji sėdėjo automobilyje ir žiūrėjo į kampą. Šią aplinkybę savo baigiamojoje kalboje pirmojoje instancijoje nurodė ir prokuroras. Kaip galimą priežastį, kodėl A. Jakutienė galėjo suklysti dėl nusikaltėlio ūgio. Atmetus tai, kad, kaip žinoma, žiūrint iš apačios, daiktai atrodo aukštesni nei žiūrint tiesiai. Ne trumpesnis, kaip teigia prokuroras. Paprašiau, kad liudytojas pažvelgtų į mane, o mes su Eriku atsistojome. Paklausiau jo, ar ūgio skirtumas buvo toks pat kaip tarp manęs ir Eriko, o liudytojas atsakė, kad ūgio skirtumas tikrai buvo didesnis. Taigi jis atmetė galimybę, kad mūsų aukščiai buvo tokie patys kaip nusikaltėlių. Ji atmetė galimybę, kad buvau nusikaltimo vietoje, naudojausi automobiliu, kuriuo buvo įvykdytas nusikaltimas, vykdžiau stebėjimą arba rengiausi nusikaltimui. Norėčiau pabrėžti, kad mano ūgis yra 190 cm, o Eriko – 188 cm. Tikiuosi, kad teismas pritars mano nuomonei, kad net ir persirenginėjant neįmanoma laikinai tapti 15-20 cm trumpesniam. Savo baigiamojoje kalboje pirmojoje instancijoje prokuroras labai gaiviai vertino šiuos parodymus. Prokuroras teigė, kad, remiantis D. Žukauskienės parodymais, galimas žudikas atvyko nusikaltėlių automobiliu ir išlipo iš automobilio iš keleivio vietos. Liudytojos Reginos Žukauskienės matytas vyras, nukentėjusiosios Vitos Jakutienės matytas vyras ir vaizdo įraše užfiksuotas per Bugavičių kiemą ėjęs vyras turi visiškai vienodus veido bruožus, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad tai buvo tas pats asmuo. Ir tas asmuo nėra Arle Grabbi, nes neatitinka mano veido bruožų.
2.3
Klaidingi ir hipotetiniai kaltinimai, kuriuos prokuroras pateikia pirmojoje instancijoje ir kurie aiškiai parodo įrodymų, kuriais kaltinimas grindė savo bylą, vertę. Jau vien dėl to, kad pirmosios instancijos teismui buvo sąmoningai ir tyčia pateikta daugybė melagingų duomenų, galima pagrįstai abejoti viskuo, ką kaltinimas pateikė kaip netiesioginius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas dėl šių faktų nepasisakė. Savo tylėjimu ji tyliai pritarė tokiam prokuroro elgesiui, o tai yra gėdinga. Vis dar tikiuosi, kad Apeliacinis teismas turės daugiau drąsos ir labiau išvystytą teisingumo jausmą ir kad jie išdrįs pareikšti savo poziciją dėl to, kas bus toliau išdėstyta, ir įrašyti ją į savo sprendimą.
Manau, kad tai yra Lietuvos teisingumo sistemos ypatybė, kad prokuroras gali sau leisti pasakyti teismui viską ir bet ką. Net jei jis žino, kad tai netiesa, ir net jei tyrimo medžiaga įrodo priešingai. Kitaip tariant, prokuroras gali meluoti teismui. Jei liudytojas taip pasielgdavo, teismas jį pakviesdavo ir nubausdavo. Bet prie reikalo.Prokuroras nuolat ir klaidingai teismui tvirtino, kad Arle Grabbi yra arba buvo Gynybos lygos narys. Tai akivaizdus melas ir bandymas suklaidinti teismą.Ir bandė pagrįsti kaltinimą, kad galėjau naudoti šaunamuosius ginklus. Ir taip dar labiau įtikinti anoniminio liudytojo 1-18 parodymus. Gėdingas pigus kabliukas. Nesvarbu, kiek kartų prokuroras tai pakartos, tai netaps tiesa. Byla Nr. 31, p. 176-177. Pamatysite Estijos gynybos lygos oficialią ataskaitą, kurioje patvirtinama, kad niekada nebuvau Gynybos lygos narys ir niekada nedalyvavau jos veikloje. Prokuroras savo baigiamojoje kalboje pirmojoje instancijoje sakė, kad Satinkas parodė, jog Lysenka neva kartą jam pasakė, kad jų grupuotė turi savo žudikų komandą, kuri gali daryti, ką nori, bet kurioje Europos vietoje ir nepalikti jokių pėdsakų. O prokuroras baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme pridūrė, kad šie žudikai pasižymi svarbiu ir ypatingu bruožu, dėl kurio juos lengva atpažinti. Ir tas skiriamasis ženklas yra žudikai, kurie Estijoje surengė šou su kardais. Tai grynas prokuroro prasimanymas ir sąmoningas melas teismui. Tai, kad Lysenka tariamai pasakojo panašią istoriją Satininkui, iš tiesų yra tyrimo medžiagoje. Bylos Nr. 25 23 p. elektroninėje ir 21 p. popierinėje kopijoje. Šiuos pareiškimus Satinkas pateikė 2018-10-08. Ir bylos Nr. 25 132 puslapis elektroninėje laikmenoje ir 130 puslapis popierinėje laikmenoje. Šiuos pareiškimus jis pateikė 2018-11-09. Nėra nieko apie estus ar kardus. Nei apie peilius, nei apie kokią nors parodą. Satinkas, duodamas parodymus teisme, taip pat nieko nekalbėjo apie estus ar kardus. Atitinkamą vietą galite rasti 2020-06-30 posėdžio rašytinio protokolo 5-7 puslapiuose. Deja, rašytinis dokumentas, kaip ir visi šios bylos rašytiniai dokumentai, yra neišsamus. Tačiau, laimei, turime garso įrašų. Atitinkamus parodymus rasite 2020-06-30 garso įraše Nr. 2 nuo 00.45 min. Kaip matote iš filmuotos medžiagos, galite girdėti. Teisme buvo kalbama apie žudikus, kurie mėgsta TALKINTI peiliais. Ir tada, po patikslinančio klausimo iš advokato, kas daryti šou su peiliais. Tikrai įdomu, iš kur atsiranda šie papildymai. Nes du kartus duodamas parodymus policijai Satinkas neminėjo nei peilių, nei šou, nei estų, nei kardų. Šios detalės paaiškėjo tik po daugelio metų, kai prokuroras jau buvo pasiekęs savo įtakos sferą. Iš tiesų gali būti liūdna, kad net gavęs aiškius prokuroro nurodymus, Satinkas vis tiek sugebėjo sugadinti savo paties melagingus parodymus ir pats turėjo meluoti teisme, kad juos ištaisytų. Tai neliko nepastebėta ir drįstu tikėtis, kad Apeliacinis teismas atliks savo vertinimą. Kaip matote, prokuroras paima tyrimo medžiagoje rastas detales, kurios pačios savaime yra nesusijusios su nagrinėjamu nusikaltimu, ir bando susieti save su estais, pasitelkdamas išgalvotas detales, o tiksliau – kažkokį kardų šou. Ir pateikė jį teismui, teigdamas, kad cituoja liudytoją. Kaip galėjo susidaryti tokia situacija. Turiu tik du galimus paaiškinimus. Galbūt prokuroras suklydo, tiesiog tiksliai neprisiminė, kas ką liudijo policijoje ar teisme.Galbūt jis yra nekompetentingas. Arba tiesiog sąmoningai ir tyčia melavo teismui. Nė vienu atveju tokiam prokurorui nėra vietos teismo salėje, kurioje sprendžiamas žmogaus likimas. O prokuroras reikalavo, kad teismas, remdamasis jo pasakytu melu, pasiųstų žmones į kalėjimą dešimtmečiams. O pirmosios instancijos teisėjai jo lūkesčių neišdavė.Ar taip veikia Lietuvos Respublikos teismų sistema? Po 3,8 metų, praleistų čia, drįstu teigti, kad toks prokuroro elgesys yra norma. Niekas nedrįsta suabejoti prokuroro teiginiais ir niekas nesivargina jų patikrinti. Juk tam ir skirta tyrimo medžiaga. Jei Lietuvos Respublikoje iš tiesų norint ką nors nuteisti užtenka tik prokuroro prielaidų ir didelio noro. Tai kam tada tas triukšmas dėl to, kad vyksta tyrimai ir teismo procesai, kad vykdomas teisingumas ir kad nuo to kažkas priklauso? Visiškas laiko ir išteklių švaistymas. Visų džiaugsmui, greitai paminėsiu tik keletą atvirų kaltinimų apie mane ir prokuroro prielaidas, kurių niekas tyrimo medžiagoje nepagrindžia. Pradėsiu nuo pradžių. Visų pirma, pirmajame sankcijų skyrimo teisme prokuroras pasakė, kad prieš mane yra tvirtų daiktinių įrodymų ir kad iš esmės mane galima iš karto patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau jis vis tiek prašo teismo skirti 3 mėnesių sankciją, kad viskas atrodytų gerai. Lygiai taip pat jis pažadėjo, kad kiekviename vėlesniame sankcijų teisme prieš mane bus pateikti tvirti fiziniai įrodymai. Visus 1,5 metų. Teigia, kad prieš mane yra tvirtų įrodymų, tačiau dar nepridėta jokios tyrimo medžiagos. Ir jis tikrai tai padarys iki tyrimo pabaigos, nes lygiagrečiai vyksta dar vienas tyrimas. Ką šie įrodymai gali paneigti. Panašų pažadą jis davė ir pirmosios instancijos teisėjams, kai buvo svarstomas mano bausmės pratęsimo klausimas. Per teismo posėdį jis pažadėjo pateikti patikimų daiktinių įrodymų ir patikino, kad jų turi. Tai buvo viskas. Tikiuosi, kad teismas žino, jog prokuroras teismui nepateikė jokių fizinių įrodymų prieš mane. Kadangi jos nėra, akivaizdu, kad prokuroras pardavė teismui klaidingas viltis, jog jo sprendimai bus išteisinti vėliau. Tačiau jis išdavė teismui duotą pažadą ir nieko nepateikė. Pagal panašią schemą mes taip pat pakeitėme kaltinamąjį aktą. Tariamai remiantis kažkokio autobuso vairuotojo parodymais, kad Satinkas ginklus iš Latvijos į Lietuvą vežė ne 2015 m., o 2016 m. Paprašėme, kad autobuso vairuotojo parodymai būtų įtraukti į mūsų baudžiamosios bylos medžiagą, kad įsitikintume, jog taip ir buvo. Prokuroras atsisakė, o teismas nemanė, kad tai būtina, nes prokuroras buvo pažadėjęs pateikti teismui eismo įvykio ataskaitą su konkrečia data. Iš tikrųjų, remiantis Satinko parodymais, autobusas, kuriuo jis vežė ginklus, atsitrenkė į šerną, o policija buvo atvykusi užfiksuoti šio įvykio. Viskas labai gerai, tačiau vėliau prokuroras pamiršo ir šį pažadą ir nieko nepateikė teismui, susijusio su byla. Kitaip tariant, mūsų kaltinamasis aktas buvo pakeistas ne remiantis kokiais nors duomenimis, o prokuroro garbės žodžiu. Antra. Pirmaisiais tyrimo metais prokuroras sankcijų teismuose pagrindė mano įtarimus teigdamas, kad mane galima įtarti dėl šio nusikaltimo, nes buvo rasti pirštų atspaudai ir DNR. Teismai drąsiai įrašė šią įtikinamą priežastį į savo sprendimus. Tačiau prokuroras teismui nepaminėjo, kad rasti pirštų atspaudai ir DNR priklauso ne man, o kitam asmeniui. Su kuriais neturiu nieko bendra. Mano pirštų atspaudų ir DNR, susijusių su šiuo tyrimu, niekur nerasta. Taip pat jokių kitų daiktinių įrodymų, kurie leistų nustatyti, kad nusikaltimo padarymo metu buvau nusikaltimo vietoje, Kauno mieste ar net Lietuvos Respublikoje, ar kitaip susieti mane su nusikaltimu. Deja, nė vienas teismas nepasivargino patikrinti, ar šis teiginys atitinka tikrovę, remdamasis tyrimo medžiaga. Trečioji prokuroro nurodyta priežastis, dėl kurios mane įtarė, buvo Anastazijos Sinkevičienės parodymai, kuriuos rasite bylos Nr. 2 9 puslapyje. Tai pareiškimas policijai dėl išdaužto lango. Iš esmės joje teigiama, kad nusikaltimo vakarą tarp 00.00 ir 03.00 val. ji išgirdo, kaip išdaužtas langas, kai buvo kitame kambaryje. Nuėjęs pažiūrėti pamatė, kad langas išdaužtas, o pažvelgęs į lauką nepamatė nieko įtartino. Tyrimo medžiagoje neradau jokių kitų pareiškimų. Galbūt esu kvailas, bet ar kas nors galėtų man paaiškinti, kaip šie teiginiai susiję su manimi ar kuo nors kitu. Per 3,8 metų visi sankcijas taikantys teismai nustatė, kad šie parodymai yra pakankamai svarbūs, kad šis liudytojas būtų nurodytas vardu ir pavarde ir kaip svarbi priežastis, kuria grindžiamas mano įtarimas. Įskaitant pirmosios instancijos teismą ir net po to, kai atkreipiau į tai teismo dėmesį savo pareiškime teisme. Ir tai buvo laikoma svarbiu faktu tik todėl, kad taip pasakė prokuroras. Nepaisant to, kas parašyta tyrimo medžiagoje. Be to, norėčiau atkreipti teismo dėmesį į prokuroro kaltinimus, kuriais grindžiamas mano kaltinimas, tačiau kurie nepagrįsti tyrimo medžiaga. Pirma, Kanye ir Begliko planas panaudoti estus žudyti. Teigiama, kad tai buvo padaryta pagal schemą, pagal kurią Kanyesas ir Beglikas kreipėsi į Tuuksoną (kuris jau seniai paleistas iš suėmimo ir kuris pirmojoje instancijoje davė parodymus kaip liudytojas, o ne kaip kaltinamasis ar įtariamasis), kuris nužudymo vykdytoju pasirinko Araką. Tada Arakas nusikaltimo vykdytojais pasirinko baudžiamosios patirties turinčius Ehvertą ir Grabbą. Įdomu, kokiu būdu jie sužinojo apie mano kriminalinę patirtį, susijusią su narkotikais. Ir kokiu metodu tai turėtų pateisinti mano kaip žudiko pasirinkimą. Ir dėl kokios priežasties turėčiau paklusti svetimų žmonių įsakymams. Tokia įvykių eiga – visiška kvailystė. Lygiai taip pat beprotiškas yra teiginys, kad itin klastinga nusikalstama grupuotė, turinti beveik neribotus išteklius, nusprendė pasinaudoti aukštesniu sąmokslu. Atlikti jiems svarbią žmogžudystę. Visiškai jiems svetimas, neturintis šaunamojo ginklo naudojimo įgūdžių, trumparegis ir menkai toleruojantis stresą. Tačiau, kad būtų tikri, jie davė jam du pistoletus. Absurdas. Ir, žinoma, tyrimo medžiagoje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių tokias aplinkybes. Net teoriniai spėliojimai apie tai, kas, kur ir kada su kuo susitiko. Kaip ir kas suplanavo šį nusikaltimą, kaip ir kas nusprendė, kas ir kada įvykdys šį nusikaltimą, kada ir kokiu būdu, kaip ir kam bus sumokėta už šio nusikaltimo įvykdymą ir t. t., ir t. t., ir t. t. Galima manyti, kad tai svarbūs tyrimo dalykai. Antra, Zibaso butas, kurio adresas Kaune Balta 36-65… Nesuprantu, kokiu būdu prokuroras susiejo šį butą su šia baudžiamąja byla. Tyrimo medžiagoje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų ar parodymų. Ir lieka nesuprantama, kokiu būdu rastas Arako DNR sieja šį butą su šiuo nusikaltimu. Nebuvau jokiame bute Kaune, o Arle Grabbi DNR ir pirštų atspaudų niekur Kaune ar kitur Lietuvos Respublikoje nerasta.
Trečia, prokuroras savo baigiamojoje kalboje pirmojoje instancijoje nurodė, kad 2015 m. spalio 14 d. 15.54 val. Grabbi ir Jõelaen atvyko į Lietuvos Respubliką automobiliu WW Phaeton. Šis reikalavimas grindžiamas tuo, kad yra įrašas apie tai, jog automobilis kirto sieną. Bet manęs automobilyje nebuvo. Prokuroras baigiamojoje kalboje taip pat teigė, kad 2015 m. lapkričio 7 d. Jõelaenas vežė Arle Grabbi iš Lietuvos į Estiją. Ir teigė, kad net maršrutas buvo įrodytas. Tyrimo medžiagoje vėlgi nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Egzistuoja tik prokuroro surašytas pareiškimas, kad taip ir buvo. Užtikrinu jus, kad 2015 m. lapkričio 7 d. Jõelaenas manęs nevežė. Prokuroro teiginio, kad atvykęs į Taliną Jõelaenas važiavo Toom-Kuninga gatve, negaliu komentuoti. Jei Jõelaenas iš tiesų ten persikėlė, tik jis pats gali nurodyti priežastį. Logiškai mąstant, kadangi Jõelaenas 2015 m. spalio 2 d. mane vieną kartą vežė į Lietuvą ir atgal į Estiją, įrodyta, kad kiekvienos kitos kelionės metu jis taip pat mane vežė. Ir todėl, kad E. Ehvertas 2015 m. spalio 14-25 d. ir spalio 28-lapkričio 7 d. buvo Lietuvoje. Jis čia išsinuomojo automobilį ir Kaune pasinaudojo savo banko kortele, taip pat dalyvavo Arle Grabbi. Tai iš esmės ydinga logika, pagrįsta ne įrodymais, o prokuroro prielaidomis. Ketvirta, prokuroro teiginys, kad 2015 m. rugsėjo 12-19 d. Ehvertas ir Grabbi persekiojo Bugavičių. Remiantis GPS jutiklio siunčiamais duomenimis ir Ehverto išsinuomoto automobilio judėjimu. Grabbi tomis dienomis nebuvo Lietuvoje. Ir drįstu manyti, kad aukos automobilyje rastas GPS gali būti niekaip nesusijęs su žmogžudyste. GPS rado 2015 m. rugsėjo 12-19 d. atsiųstus duomenis. Tai yra beveik du mėnesiai iki nusikaltimo. Gauti duomenys nusikaltimo metu buvo pasenę ir neaktualūs. Be to, tai neatitinka prokuroro įtariamo aukšto lygio sąmokslo. Kodėl kitaip nusikaltėliai, turintys tokį aukštą konspiracijos lygį, būtų taip kvailai palikę įrodymus. Išimti GPS jutiklį būtų buvę taip pat paprasta, kaip ir jį sumontuoti. Tai užtruko beveik du mėnesius. Penktoji. Prokuroro nuolatinis kartojimas, kad Arle Grabbi įvairiais laikotarpiais buvo Kaune, nereiškia, kad tai yra tiesa, ir nėra pagrįstas niekuo kitu, išskyrus prokuroro prielaidas, paremtas LKPB vyresniojo tyrėjo Deniso Selčinskio prielaidomis parengtomis ataskaitomis. Tokiu būdu šioje baudžiamojoje byloje buvo sufabrikuoti tariami netiesioginiai įrodymai. Norėčiau atkreipti Teismo dėmesį į tai, kad Ehverto automobilio nuoma Lietuvoje ir naudojimasis savo banko kortele Kaune jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad Arle Grabbi ten buvo. Ir nesvarbu, kiek kartų prokuroras tai pakartos, tai netaps tiesa. Tai nereiškia, kad esu žudikas. Spalio 2 d. Grabbi su Jõelaenu išvyko į Lietuvą. ant nugaros. ant nugaros. Spalio 28 d. su Ehvert . Tą pačią dieną taip pat grįžta atgal. Niekada nesu buvęs nusikaltimo vietoje, niekada nesu buvęs automobilyje, kuriuo buvo įvykdytas nusikaltimas, ir niekada nesu buvęs jo padegimo vietoje. Šešta. Prokuroro teiginys, kad dėl to, jog sporte naudoju kirvius ir kardus, šaudymas neturėtų kelti problemų, yra akivaizdi nesąmonė, kuri vėlgi nepagrįsta jokiais argumentais. Septinta, prokuroro pateiktas Arle Grabb…. apibūdinimas. Arle Grabbi atitinka prokuroro pateiktą Arle Grabbi, kaip žudiko, apibūdinimą dėl jo įgūdžių naudotis šaunamaisiais ginklais, kuris grindžiamas anoniminio liudytojo 1-18 parodymais, kad Arle Grabbi draugai ir pažįstami žino, jog jis moka naudotis įvairiais ginklais ir šaudyti. Vėlgi, paties liudytojo parodymai įrodo, kad jis nežino apie šiuos įgūdžius. Gyvenime nesu baigęs jokių mokymų apie ginklus ir nemoku naudotis šaunamaisiais ginklais. Šaudymo įgūdžių buvimą turėjo įrodyti dalyvavimas Gynybos lygoje ir ten vykę ginklų mokymai… Jau sakiau, kad niekada nedalyvavau Gynybos lygoje, ir tai įrodžiau apklaustų liudytojų parodymais. Dalyvavimas nusikaltėlių sporto klubo veikloje. Toks sporto klubas iš tiesų egzistuoja.Tačiau šiame klube nevyksta nieko nusikalstamo. Estijos centrinės kriminalinės policijos atlikto klubo ir jo narių veiklos tyrimo metu nenustatyta nieko nusikalstamo ir pripažinta, kad klubo nariai yra įstatymus gerbiantys piliečiai, kurių gyvenime nėra nieko nusikalstamo ar įtartino. Tai dar kartą įrodo, kad prokuratūros kaltinimas grindžiamas gandais, o ne tyrimo rezultatais. Ir kad Arle Grabbi atitinka žudiko profilį dėl savo teistumo. Nepaaiškindamas, kokiu būdu tai, kad turiu teistumą, turėtų padaryti mane žudiku. Kitaip tariant, visos prokuroro nurodytos priežastys, kodėl Arle Grabbi yra tinkamas žudikas, tyrimo metu nepasitvirtino, o įrodyta visiškai priešingai. Man trūko motyvo, įgūdžių ir galimybių įvykdyti šį nusikaltimą. Aštunta… Prokuroras nuolat nurodo, kad nėra nekaltumo įrodymų, ir pabrėžia, kad kaltinamieji jų nepateikė. Pats atsisakė atlikti mūsų prašomas tyrimo priemones. Kitaip tariant, jis pasipriešino galimybei pateikti savo nekaltumo įrodymų. O požiūris, kad įtariamasis turi įrodyti savo nekaltumą ir todėl yra kaltas, yra iš esmės klaidingas.Apskritai asmuo teisiškai yra nekaltas, kol jo kaltė neįrodyta. Nekaltas, kol neįrodytas jo nekaltumas. Ir užbaigti šią temą. Prokuroras vis pabrėžia, kad tyrimo metu nedaviau parodymų, o teisme norėjau duoti savo parodymus atskirai nuo kitų liudytojų. Kaltina mane priešišku ir nepagarbiu elgesiu tyrimo ir teismo atžvilgiu, už kurį turiu būti griežtai nubaustas. Norėčiau teismui priminti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo 21 straipsnio 4 dalį. Jame aiškiai nurodyta, kad turiu teisę duoti arba neduoti parodymus, jei to noriu. Čia tikrai nėra jokio priešiškumo. Jei pasielgiau arogantiškai ar nepagarbiai, atsiprašau. To neketinau daryti. Tačiau šiuo atveju nesu kaltinamas šiomis asmeninėmis savybėmis, ir net jei esu nepagarbus ar arogantiškas, tai nereiškia, kad esu nusikaltėlis, juolab žudikas. Dar kartą kartoju visoms šalims. Nesu niekaip susijęs su šio nusikaltimo vykdymu ar rengimu. Lietuvos Respublikoje nesu nieko nušovęs, padegęs automobilio ar kitaip sugadinęs kieno nors turto, nesu gabenęs ar kitaip disponavęs ginklais ar šaudmenimis.

3 POŽIŪRIS 3. Apelianto prašymas Teismui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad apkaltinamajame nuosprendyje nepašalintos abejonės dėl įrodymų ir jų rinkimo teisėtumo, įrodymų vertinimo, baudžiamojo proceso, nusikalstamų veikų ir jų padarymo tikslų kvalifikavimo ir teisingumo, taip pat akivaizdžios abejonės dėl kaltinamojo kaltės, kitų proceso dalyvių veiksmų teisinio vertinimo. Teismas, konstatuodamas kaltę, privalo savo sprendimą pagrįsti įrodymais, kaip tai numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
Remdamasis aukščiau nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, prašau Lietuvos apeliacinio teismo:

  1. nagrinėti apeliacinį skundą žodžiu, dalyvaujant man (Arle Grabbi ).
  2. Panaikinti Arle Grabbi nuteisimą pirmosios instancijos teisme kaip nepagrįstą ir nepagrįstą įrodymais.
  3. Prašau visiškai atmesti prokuroro Arle Grabbi apeliacinį skundą, nes baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikaltimą.
    4.
  4. Dėl apeliacinio skundo 1 ir 2 punktų prašau apeliacinės instancijos teismo pateikti savo vertinimą dėl Baudžiamojo proceso įstatymo 192 straipsnio 1 ir 6 dalių pažeidimo nustatymo procedūros. Taip pat prašau teismo išbraukti iš įrodymų sąrašo atpažinimo procedūrą pagal BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalis. Jei įrodymai surinkti neteisėtai.
  5. Dėl skundo 1,2 punktų prašau apeliacinės instancijos teismo pateikti savo vertinimą dėl ieškovės Vitos Jakutienės, kaip laikomos panašios. Tačiau, Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, galutinė išvada nekelia abejonių. Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką (LKK 2007-12-01 Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1 / Teismų praktika, 2007, Nr. 27), kurioje išaiškinta, kad jeigu atpažinimo metu daroma tikėtina išvada dėl asmens panašumo į matytą asmenį, tokia informacija nėra visiškai patikima ir tokiu proceso rezultatu neturėtų būti remiamasi grindžiant asmens kaltę dėl nusikaltimo padarymo. Taip pat atsižvelgiant į visas kitas 1 ir 2 punktuose paaiškintas aplinkybes.
  6. Dėl skundo 1,2 punkto prašau atlikti tiriamąjį eksperimentą pagal BPK 197 straipsnį. Siekiant išsiaiškinti nusikaltimo vietos, kurioje buvo įvykdytas nusikaltimas, matomumą.
  7. Dėl skundo 1,3 prašau panaikinti anoniminių liudytojų 1-18 ir 2-18 anonimiškumą ir apklausti juos teisme. Siekiant išsiaiškinti jų parodymų motyvus ir jų pateiktos informacijos šaltinius, kurie yra svarbūs vertinant pateiktos informacijos tikrumą.
  8. Dėl skundo 1, 3 punktų prašau apeliacinės instancijos teismo pateikti savo vertinimą dėl anoniminių liudytojų Nr. 1-18 ir Nr. 2-18 duotų parodymų teisingumo. Atsižvelgiant į visus 1,3 dalyje parašytus klausimus , atsakymus ir kitus paaiškintus faktus. Ir dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje duotų parodymų vaidmens, atsižvelgiant į BPK 301 straipsnį, kurio 2 dalyje nurodyta. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas anoniminių liudytojų parodymais. Tokių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, jei juos patvirtina kiti įrodymai.
  9. Dėl skundo 1,4 punktų prašau apeliacinės instancijos teismo pateikti savo vertinimą, ar LKPB Denis Selcinski 2017 12 12 tarnybinis pranešimas yra įrodymas. Ir kuri įrodo tariamą Arle Grabbi buvimą Lietuvos Respublikoje laikotarpiais nuo 2015-10-14 iki 2015-10-24 ir nuo 2015-10-29 iki 2015-11-07, taip pat Arle Grabbi buvimą nusikaltimo vietoje Setos g. 5, Kauno mieste 2015-11-06.
  10. Dėl skundo 1,4 punktų prašau iškviesti liudytoju LKPB vyresnįjį tyrėją Denisą Selčinskį, kad būtų išsiaiškinta jo techninė kvalifikacija daryti išvadas iš duomenų.
  11. Dėl skundo 2.1 punkto prašau Apeliacinio teismo pateikti savo vertinimą dėl Prancūzijoje registruoto automobilio RENAULT MEGANE v.n CZ 143 RK dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Atsižvelgiant į visas 2.1 punkte išvardytas nuorodas į tyrimo medžiagą.
  12. Dėl skundo 2.2 punkto prašau apeliacinės instancijos teismo pateikti savo vertinimą dėl liudytojos Reginos Žukauskienės duotų parodymų ir visų gynybos argumentų, aprašytų 2.2 punkte.
  13. Dėl apeliacinio skundo 2,3 punkto prašau Apeliacinio teismo pateikti savo vertinimą ir nuomonę dėl prokuroro Zdzislavo Tulisevskio pirmosios instancijos teismui pateiktų melagingų teiginių ir sąmoningai neteisingų duomenų, kuriais pagražintas prokuroro metodas, kuriuo jis tyrė ir pristatė šią baudžiamąją bylą.
  14. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, prašau Teismo, remiantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, išteisinti Arle Grabb dėl visų kaltinimų. Kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikaltimą. Taip pat prašau atmesti visus civilinius ieškinius, pareikštus remiantis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

M. Arle Grabbi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *