Kiekvienam po 10 dozių
71 000 000 000 Eur
Ir kam iš tiesų buvo reikalingas (ne)galimybių pasas?
#covid19finansutyrimas

Iki pandemijos galiojusi tvarka numatė, kad perkamų vakcinų kiekis buvo nustatomas pagal jų realų poreikį ir skiepijimo Programoje numatytus tikslus. Už šio poreikio įvertinimą buvo atsakingas Užkreimųjų ligų ir AIDS centras (ULAC).

Skiepijimas nuo COVID-19 nebuvo numatytas galiojusioje skiepijimo Programoje, todėl ją reikėjo pakeisti. Tačiau LR Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) net neketino to daryti.

Ruošdamasi masinei vakcinacijai nuo COVID-19 SAM patvirtino Vakcinacijos nuo COVID-19 aprašą. Buvo numatyta, jog už COVID-19 vakcinų įsigijimą, tinkamą jų laikymą ir tiekimą yra atsakingas SAM Ekstremalių sveikatai situacijų centro direktorius.



Kyla natūralus klausimas – koks subjektas tapo atsakingu už skiepijimui nuo COVID-19 reikalingų vakcinų poreikio nustatymą? Atsakymas – joks. Ši funkcija pagal masinės vakcinacijos nuo COVID-19 schemą apskritai nebuvo reikalinga. Kodėl?

Atsakymas paprastas – todėl, kad minėtas poreikis jau buvo iš anksto apspręstas ES pasirašytose išankstinio COVID-19 vakcinų pirkimo sutartyse.

Paskelbusi COVID-19 vakcinų strategiją, Europos Komisija pasirašė susitarimą su 27 valstybėmis narėmis, kad jų vardu galėtų sudaryti išankstines pirkimo sutartis su COVID-19 vakcinų gamintojais.
Buvo sudarytas vakcinų pirkimo valdymo komitetas, į kurį kiekviena šalis narė, įskaitant Lietuvą, skyrė po vieną atstovą. Lietuva į ją delegavo VVKT vadovą Gytį Andriulionį. Šis komitetas buvo atsakingas už labiausiai pažengusių vakcinų nuo COVID-19 gamintojų stebėseną, būtent jam pasiūlius EK pradėdavo derinti pirkimo procedūrą su konkrečiu COVID-19 gamintoju.

Į Valdančiąją tarybą paskirtiems atstovams nebuvo keliamos jokios išankstinės sąlygos ar reikalavimai dėl konkrečios ekspertinės patirties, dėl to, pasak ES Audito rūmų, kilo rizika, jog vakcinų viešuosius pirkimus prižiūrinčiai institucijai trūks žinių ir patirties, kad galėtų spręsti sudėtingus vakcinų viešųjų pirkimų klausimus.

Nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2021 m. lapkričio mėn. Komisija su aštuoniais vakcinų gamintojais pasirašė 11 sutarčių, kurių bendra numatoma kaina siekė beveik 71 milijardą eurų.

Būtent pagal šį mechanizmą ES Audito Rūmų duomenimis iš viso buvo susiderėta pirkti 4,625 milijardus vakcinų dozių iš farmacijos kompanijų – vidutiniškai po 10 dozių vienam ES gyventojui. 2021-2022 metais ES gyventojams turėjo tekti po 5 vakcinos dozes, skaičiuojant jas kiekvienam ES gyventojui, nepriklausomai nuo amžiaus, sveikatos būklės ar persirgimo COVID-19 liga fakto.

Lietuvai teko 0,62 proc. vakcinų – tokią dalį ES gyventojų sudaro Lietuvos gyventojai.



Lietuva kaip ir kitos ES narės turėjo per 5 dienas apsispęsti, ar dalyvauja sutartyje. Jei šalis narė norėjo įsigyti mažiau vakcinų nei siūloma, ji galėjo derėtis su kitomis šalimis ir dalį vakcinų perleisti.
LR Vyriausybės 2020 metų veiklos ataskaitoje nurodoma, kad Lietuva dalyvavo išankstinėse sutartyse sudarytose su šešiais vakcinų gamintojais. Informacijos apie tai, jog buvo atsisakyta dalyvauti kokioje nors iš jų, vakcinos perleistos ar derėtasi dėl mažesnio vakcinų kiekio, Vyriausybės ataskaitose nėra.

Europos Sąjungos vakcinų nuo COVID-19 strategijoje nurodoma, jog Sveikatos saugumo komitetas rengia ES imunizacijos programą siekdamas išsiaiškinti vakcinos poreikio mastą ES. Ši ES imunizacijos programa iki šiol nėra priimta. Taigi, lieka neaišku, kokiais skaičiavimais remiantis, kokiu moksliniu ir teisiniu pagrindu EK priėmė sprendimą pirkti minėtus 4,625 milijardus vakcinų dozių.

Susidaro įspūdis, kad buvo perkama kiek įmanoma daugiau, ir tiek, kiek farmacijos kompanijos pajėgdavo pasiūlyti. ES Audito rūmų ataskaitoje, vertinusioje COVID-19 vakcinų įsigijimo mechanizmą, rašoma, jog į Audito rūmų klausimą, kas lėmė tai, jog EK pasirinko didžiąją dalį vakcinų pirkti iš bendrovės „Pfizer/BioNTech“ (jos dalis ES vakcinų krepšelyje sudaro 71 proc.), EK atsakė, jog „sprendimą pasikliauti šia bendrove lėmė jos gebėjimas patikimai aprūpinti ES“. Atkreipkite dėmesį: ne vakcinos saugumas ar veiksmingumas, ne vakcinos tipas, bet – pagaminimo greitis ir gamybos mastas.

Taip pat akivaizdu, kad, priimant sprendimą dėl vakcinos poreikio masto, nebuvo pagalvota apie ES gyventojų pasipriešinimą skiepijimui nuo COVID-19 – jį jau vien dėl pagreitintos COVID-19 vakcinos gaminimo strategijos bei sąlyginės jos registracijos buvo galima numatyti.

Visos šios aplinkybės lėmė iškreiptą vakcinacijos nuo COVID-19 politiką Lietuvoje. Jei iki COVID-19 pandemijos vakcinų poreikio nustatymą lėmė tikrovė – realus poreikis padiktuodavo, kiek ir kokių vakcinų reikia. Tai masinės vakcinacijos nuo COVID-19 atveju, ES sutartimis prisiimti įsipareigojimai pradėjo diktuoti, kiek ir kokių vakcinų pirkome.

Ir būtent todėl buvo galima atsakomybę už vakcinaciją nuo COVID-19 patikėti Ekstremalių sveikatai situacijų centro direktoriui, kuris atliko tik techninę-logistinę vakcinų nuo COVID-19 sandėliavimo ir jų skirstymo funkciją ir nesprendė nei vakcinų poreikio apskaičiavimo, nei kitų su imunoprofilaktikos organizavimu susijusių klausimų (pvz., imunoprofilaktikos apimčių vertinimo). Beje, kaip matyti iš teisės aktų, su šia atsakomybė direktorė, pagal išsilavinimą policininkė, matomai nesusitvarkė, nes jau 2021 m. kovo 18 d. LR SAM perėmė iš ESSC centro vakcinų tiekimo proceso planavimo kontrolę.

2020 m. gruodžio 23 d. priimtame Vakcinacijos nuo COVID-19 apraše buvo numatyta, kad skiepijimas vykdomas vadovaujantis etapiškumo principu, t. y. skiepijamos pirmiausia didesnės rizikos grupės. Tačiau vos po poros savaičių tarptautiniu lygiu paaiškėjus, jog vakcinų poreikis bus patenkintas (matyt, vakcinų gamintojams davus garantijas), aprašas buvo pakeistas, jame nebeliko eiliškumo principo ir skiepijimo COVID-19 vakcina etapų. Masinei vakcinacijai tapus įmanoma, nebereikėjo ir rizikos grupių sąvokos, ją puikiai pavadavo prioritetinės grupės sąvoka.

Kaip pamatysime vėliau, Vakcinacijos nuo COVID-19 aprašas buvo keičiamas ne tam, kad būtų atsižvelgta į realų vakcinų nuo COVID-19 poreikį, bet tam, kad būtų numatytos priemonės poreikiui, kurio nėra, sukurti.

Galimybių pasas buvo tik viena iš tokių priemonių.

Sveikatos teisės institutas

1 thought on “Kiekvienam po 10 dozių

  1. Dažnai rašantis Facebook jautriomis temomis publicistas Herkus Baranauskas-Deltuvis šį kartą parašė savo atsiliepimą apie Stivo Džobso (vieno iš Apple įkūrėjų) žmonos pasiūlymą, kuriuo ji esą teigė mananti, jog visiems tiems, kurie beatodairiškai prievartavo nenorinčius žmones skiepytis reikėtų atleisti. Neseniai Styvo Džobso (to, kuris savo firmos logotipu pasirinko prakąstą Rojaus obuolį) žmona savo leidinyje parašė straipsnį, kviečiantį skelbti amnestiją tiems, kurie ragino „nesiskiepijusių gyvenimus paversti pragaru“. Gal jiems prabudo sąžinė? Bet ar jūs girdėjote nors vieno „eksperto“ ar „gelbėtojo“ atsiprašymą? Ar jūs girdėjote, kad nors vienas tų švabiukų būtų pripažinęs, jog klydo? Ar gal Dulkys atsiprašė? Ar gal ta viceministrė raganiškai nusikvatojusi LRT studijoje? Ar gal Savukynas, Užkalnis, Kvietkevičius nors pro dantis iškošė „klydau“? Ne. Jie geriausiu atveju „pamiršo“, ką sakė pernai ar užpernai. Skelbti amnestiją tiems, kurie rašė, kad jie džiaugiasi, nes antivakseriai, kurių neįleis į parduotuves, mirs iš bado? Skelbti amnestiją tiems, kurie šeimas vadino burbulais, tvartais ir ūkiais? Gal paskelbti amnestiją tiems, kurie įsakė miškuose vaikytis žmones, nedėvėjusius plastmasinių skudurų? O gal paskelbti amnestiją tiems, kurie daugiau nei du metus terorizavo vaikus, neleido jų ne tik į mokyklas, bet su karo policijos pagalba vaikė nuo kalniukų, o atsiradus marmalui, vertė jį susileist? Gal paskelbti amnestiją tiems, kurie neapsinuodijusių neleido į darbus, universitetus, ligonines? O gal amnestijos verti tie, dėl kurių įsakymų ir nurodymų ligoninėse ar slaugos namuose palikti vienatvei mirė mums artimi žmonės? Gal amnestijos verti tie, dėl kurių įsakymo vaikai negalėjo nuvykti pas savo ligotus tėvus, ko pasekoje tie senoliai mirė vieniši ant grindų, nes nebuvo kas juos pakelia ir paduoda vaistų? Gal amnestijos verti tie, dėl kurių kaltės dešimtis kartų išaugo persileidimų, širdžių ligų ir jaunų žmonių mirčių? Yra toks senas filmas – „Džango : Dievas atleis. Aš – ne“. Ką padarė Faučiai, Dulkiai, Skverneliai, Uršulės, Burlos ir jų nusamdyti šuniukai (Užpakalniai, Žiurkėnai, Kvietkevičiai…) mes privalome nuolat prisiminti. Ir jiems ne tik priminti tai, ką jie kalbėjo ir pridarė. Tie, kurie mus uždarė į lokdaunus, kurie dusino mūsų vaikus, kurie tyčiojosi iš mūsų, kurių „dėka“ anksčiau laiko paliko šį pasaulį tūkstančiai žmonių, privalo atsakyti. Ir mes turime priversti juos atsakyti. Gal net pagreitinant tų neobolševikų patekimą prie Švento Petro vartų. O ne skelbti amnestijas. Betgi ir amnestija skelbiama tik tiems, kurie būna nuteisti. Ir jaučia savo kaltes. O ar jaučia savo kaltes tie, kurie mus dusino? Ne. Jie patenkinti. Užteko paklausyti Skvernelio neseniai transliuotoje OpTV laidoje – jis džiaugėsi, kad pirmą „bangą“ pavyko gerai suvaldyti… Ir leido suprasti, kad jei ne rinkimai, tai jis ir pats būtų mus vėl uždaręs, kaip tą padarė Mis 2Bai… Nežinau kaip jūs, bet aš šitiems švabo šiukšlėms atleisčiau tik jei jie imtų suptis specialiai jiems pastatytose sūpuoklėse Lukiškių aikštėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias