Krescencijus A. Stoškus : AR TIKRAI „TEISĖSAUGA IŠMOKO KLONIO GATVĖS PAMOKAS“?

AR TIKRAI „TEISĖSAUGA IŠMOKO KLONIO GATVĖS PAMOKAS“?

Krescencijus A. Stoškus

AR TIKRAI „TEISĖSAUGA IŠMOKO KLONIO GATVĖS PAMOKAS“?

1. „N. Venckienės gauja“. Ne taip seniai per OPTV žurnalistė R. Janutienė, kalbėdama su S. Skverneliu, paskelbė, kad „TEISĖSAUGA IŠMOKO KLONIO GATVĖS PAMOKAS“. Vėliau ta mintis buvo pakartota pokalbyje apie Bartoševičiaus bylą. Ši maloni naujiena atėjo iš lūpų buvusio Policijos generalinio komisaro, kuris pats aktyviai dalyvavo Garliavos įvykiuose. Bet kur tos pamokos? O gal tos permainos yra tik paties ekskomisaro galvoje? Būtų ir tai neblogai, jeigu jos tikrai įvyktų. Bet mes to nežinome. Paprašytas palyginti Garliavos pedofilijos įvykį su dabartine pedofilijos byla, Skvernelis paminėjo pasikeitusias sąlygas ir prisipažino turėjęs daug žinių. Negi žinios kliudė apsisprendimui? Ką tai reiškia, nelengva suprasti. Galima nebent spėti, kad anksčiau jis laikėsi pozicijos (Vyriausybės) požiūrio, o dabar perėjo į karingą opoziciją. Bet kiek tos Skvernelio pamokos (jeigu jos tikrai išmoktos) yra susijusios su visos valdžios ir žiniasklaidos permainomis? Tikėtina, kad eidamas su pozicija, turėjo daug baimių. Ne kartą jis leido suprasti, kad Garliavos įvykiai buvo labai pavojingi valstybei. Tik vengė paaiškinti, iš kur tie pavojai. Bet ilgainiui juos pasirūpino išaiškinti su Seimo politikais ir prokurorais įpratę bendrauti žurnalistai. Jų supratimu, visą tą pedofilijos košę verdanti Neringa Venckienė. Lietuvos rytas jos bendraminčius net yra pavadinęs „Venckienės gauja“. Žodžiu, buvo rėžiama iš peties. Galų gale šis nusistatymas buvo paverstas masiniu. Iš daugybės šio galvojimo tekstų susidarė įspūdis, kad Venckienė yra pats didžiausias pavojus Lietuvai. Kokių nors argumentų čia net nereikėjo. Užteko to, kad ji su broliu atkakliai gynė savo dukterėčią nuo pedofilų. O jų buvimą patvirtino iki šiol neišaiškintos žmogžudystės. Jų žudikai juk liko. Matyt, tuo atkaklumu kai kam lipo ant kulnų. Todėl buvo daroma viskas, kad jie neįkliūtų. Ar ne dėl to dėta tiek daug pastangų, kad mergaitės gynyba būtų paversta pretekstu visiems įrodinėjimams, jog Lietuvoj „pedofilų nėra“. Bet tai buvo sąmoningas melas. Visais laikais ir visuose kraštuose buvo tokių žmonių. Tik Vakaruose su jais jau buvo pradėta energingai kovoti. Lietuvoj viskas vyko atvirkščiai. Čia jų gyvenimo būdas įslaptintas, kad būtų galima neigti ir tyčiotis ne tik iš Kedžių „kliedesių“, bet ir nutylėti kalbas apie pedofilijos tinklą, prasiskverbusį Latvijos ir Lietuvos valdžios elitą. Latviai su juo didžia dalimi susidoroję, o Lietuvoje, jie išlikę. Kritiškesnei gyventojų daliai tos kalbos ir išaiškėję faktai padėjo suprasti, kodėl taip buvo puolami Kedžiai ir taip nesėkmingai baigiasi bylos kovotojų prieš pedofiliją. Net prokuroras Betingis daug kartų priekaištavo vyriausiems policijos departamento pareigūnams, kad jie tiesiog žaidę „dvigubus žaidimus“, nes manę, „kad po žudynių prie Vilniaus jiems pavyks surasti D. Kedį ir už labai gerą darbą jie gaus valstybinius apdovanojimus“. Nepavykus teismams atskleisti žudynių priežasčių, suveikęs „bailių sindromas ir kaltinamieji dabar bijo prisipažinti, kad tinkamai neatliko pareigų.“ Bet svarbiausia, nebuvę sisteminio tų žudynių tyrimo. Ir tai buvo skaudi tiesa, iki šiol diskredituojanti mūsų teisėtvarką. Nė kiek ne mažiau buvę kalti ir politikai: „Šioje byloje daug kas susiję su baime. Vienas buvo kovotojas, kiti – blogiukai, kurie esą tvirkino vaiką ir už tai buvo nubausti. Ir visi bijojo prisiliesti prie šios bylos, nes buvo didelis spaudimas, taip pat iš politikų pusės. Viso to galėjo ir nebūti, jei būtų buvę tinkamai reaguota, jei pareigūnams būtų leista dirbti, jei nebūtų įsikišę politikai, kurie net nebandė išsiaiškinti situacijos, bet ją naudojo savo tikslams, kad sujauktų valstybinių institucijų darbą, ką nors pašalintų iš pareigų, pasiskirtų jiems reikiamus asmenis.“ Čia su juo ginčytis būtų nelengva. Tik sunkiausia sutikti, kad prokurorai ir teisėjai dėl to nė kiek nebuvo kalti. Be kita ko, panašiai situaciją vertino ir Venckienė: „2012 m. birželio 1 d. savo kabinete Kauno apygardos teisme mane aplankė teismo pirmininkas, kuris man pranešė, kad jam skambino iš Lietuvos prezidentės kanceliarijos ir pareikalavo, kad aš atsistatydinčiau. Atsakiau, kad neketinu atsistatydinti, tačiau po to, kai netekau teisinės neliečiamybės 2012 m. birželio 26 d., pajutau, kad nebegalėsiu toliau dirbti. Savo atsistatydinimo laiške prezidentei Grybauskaitei parašiau, kad nebegaliu dirbti neturėdama teisinės neliečiamybės, o taip pat aprašiau korupcinę praktiką teisme, kurios liudininke buvau. O taip pat – praktikos, kaip buvo tiriama pedofilijos byla”. Bet ko gero teisingiausia yra ši Betingio išvada: „<…>Kaip ten bebūtų sunku kalbėti, bet gėdinga tokią situaciją šiandien matyti“.

2. „Iškrypėlių klanas“. Bet priežasčių paaiškinimui Skvernelio ir Betingio minimų baimių čia neužteko. Kai visos valdžios ir ją remianti žiniasklaida įsikalė į savo galvas N. Venckienės „rengiamą sąmokslą“, reikėjo jį kokiu nors būdu pateisinti. Politikai bei žiniasklaida smarkiai išdidino Venckienės galias, o paskui patys savo slepiama pedofiline baime prisijungė prie jos galių sukeltos baimės. Tai pati mįslingiausia Garliavos paslaptis. Skaitant jų kalbas, susidaro įspūdis, kad juos gąsdino ne tik neišaiškinti nužudymai, bet ir Venckienės išsilavinimas, o ypač jos juridinis išprusimas. Aukso medaliu ji buvo baigusi vidurinę mokyklą, gana sėkmingai studijavo VU Teisės fakultete, vėliau Romerio universiteto doktorantūroje. Be to, skaitė paskaitas universitete. Ypač stebino tai, kad ji lengvai darė karjerą: gana jauna buvo paskirta Kauno rajono apylinkės teismo teisėja, vėliau – Kauno apygardos teismo teisėja. Ir šie gabumai ir pareigybės buvo panaudotos tam, kad iš jos būtų padaryta vos ne siaubūnė. Prie šių faktų dar prisidėjo ir tai, kad ji neslėpė savo intelektualinių ir profesinių pranašumų: viešai kritikavo savo kolegas, pasišaipydavo iš jų klaidų, nevengė ir aštresnių žodžių. Tai davė pretekstą apskųsti ją Teisėjų etikos ir drausmės komisijai. Ši komisija priėmė sprendimą, kad: „<…>bendraudama su žiniasklaida bei viešai reikšdama nuomonę apie netinkamą ikiteisminio tyrimo eigą ir ikiteisminio tyrimo institucijų darbą, išsakydama neigiamą nuomonę apie kitus asmenis“ ji pažeidė Teisėjų etikos kodeksą. Bene už tai jai buvo paskirtas papeikimas. Tikriausiai buvo tikimasi, kad Prezidentė ją atstatydins. Bet to neįvyko. Iš pradžių D. Grybauskaitė šitokią bausmę laikė neadekvačia nusižengimui. Teisėjų viršūnei tai negalėjo patikti. Kartais atrodė, kad iš prasidėjusios teismų serijos, skirtos Garliavos įvykiams, sklido vieningas neigiamų nuosprendžių įniršis. O vengimas (gal kartais ir nesugebėjimas!) išspręsti per Venckienės „sąmokslą“ labiausiai šalyje išgarsintas bylas valdžios sluoksniuose išaugo į savotišką baimės ir kerštingumo simbiozę, kuri vertė su neapykanta tarti Venckienės pavardę ir gąsdinti visuomenę jos „patvorinių“ šalininkų akcijomis. Be abejo, sutelktinė neapykanta veikė net tada, kai ji pereidavo į kerštavimą primenančias grasinimus, užuominas, keistus nutylėjimus. Suprantama, į elito neapykantą nebuvo galima tikėtis kitokios reakcijos, išskyrus kaltinamųjų neapykantą. Tačiau tas kovingas protas nieko negalėjo sau padėti, kai prieš jį bei jo ginamą dukterėčią buvo nukreipta laisvai įstatymus taikanti galinga policinė prievarta, o ją paliko stipriausi rėmėjai. O puolamai ir plūstamai N. Venckienei irgi nekilo noras ieškoti švelnesnių žodžių. Kai 2010 m. Panevėžio miesto trijų teisėjų kolegija nutraukė pedofilija įtariamo A.Ūso baudžiamąją bylą, ji viešai pasmerkė visuomenės pasitikėjimą praradusią „klaninę“ teisėsaugą: “Čia ne pabaiga, – sakė ji – aš netylėsiu ir tuo niekas nesibaigs, jūs pamatysite, praeis du, trys, penki metai ir viskas išlįs. Tegul jie negalvoja, kad jie čia dabar užgesino viską, būdami korumpuoti, kyšininkai ir iškrypėlių klaną dengdami, čia taip nebus”. Jos kategoriškume buvo galima matyti ne tik pasitikėjimą savo patirtimi, bet ir įtikėjimą statymų galia bei palankiu likimu. Visa tai negalėjo neskatinti Venckienės atkakliai gintis ir iki galo grumtis už teisingumą.

Straipsnio tęsinys 3. Nuo ko viskas prasidėjo. Vieną iš pirmųjų (2009-08-25) faktografinių ir labiausiai nešališkų liudijimų apie Garliavos pedofilinio konflikto pradžią yra palikusi žurnalistė Aurelija Žutautienė straipsnyje „Pedofilijos skandalas: tėvas kaltina motiną pardavinėjus dukrą“. Svarbiausia šioje istorijoje buvo tai, kad skirtingai nuo daugelio kitų vėliau į ją įsitraukusių žurnalistų ir politikų, gana gerai suprato pedofilijos pavojų: „Seksualinė prievarta žaloja vaiką ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Tokios prievartos pasekmės ilgalaikės – vaikas traumuotas visam likusiam gyvenimui.“ Čia aprašytas dar visai šviežias įvykis. Kaip privalu, čia nenurodyta nei tiksli įvykio vieta, nei asmenų pavardės. Tik vėliau buvo išviešinta Kedžių pavardė ir pagrindiniai „kaltininkai“: Drąsius K. ir jo sesuo Neringa. Žutautienė tėvo kaltę irgi susieja jo pasiryžimu nuo pedofilų apginti savo mažametę dukterį. Iš pradžių ji augo pas savo motiną Stankūnaitę, tačiau tėvas, aptikęs ją savaitiniame darželyje, parsivežė namo. Stankūnaitė kreipėsi į teismą. Prasidėję teisminiai ginčai užsibaigė tuo, kad mergaitės globa buvo pavesta pačiam tėvui. Motina sutiko, kad galės savo dukterį pasiimti kas antrą savaitgalį. Tačiau mergaitės susitikimai su savo motina paliko pastebimus elgesio pokyčius, kurie tėvui ir jo artimiesiems sukėlė įtarimą, jog ten lankosi pedofilai. Kadangi tų įtarimų teismai nesiėmė tirti, tėvui beliko juos išsiaiškinti savo jėgomis. Tėvui pavykę ne tik išsiaiškinti tris savo dukters tvirkintojus (jų tarpe buvę du gana įtakingi žmonės – politikas ir teisėjas), bet ir pagaminti „maždaug valandos“ filmuotą medžiagą su mergaitės pasakojimais apie tai, kaip šlykščiai ir „siaubingai“ ji buvo prievartaujama biologinės motinos namuose. Siekdamas, kad jie būtų nubausti, Kedys tą medžiagą išsiuntinėjęs visoms informavimo priemonėms, Seimo nariams, politinėms partijoms, įvairiems pareigūnams ir Generalinei prokuratūrai, kad ji iškeltų baudžiamąją bylą asmeniui, „kurį Drąsius K. įtaria prievartavus mažametes mergaites“ (čia turima galvoje Kedžio dukra Deimantė ir jos pusseserė). Kadangi teko kaltinti teisėją, toks tėvo išėjimas į viešumą buvo nesunkiai suprantamas. Tačiau Stankūnaitė, sužinojusi apie jos bendrininkams keliamus kaltinimus, kreipėsi į teismą su reikalavimu, kad mergaitė būtų sugrąžinta jai. Stankūnaitė stengėsi įrodyti, kad mergaitę tvirkina ne jos „draugai“, o pats tėvas. Kaip ir buvo galima tikėtis, teisėjas savo kaltę neigė. Jis kalbėjo, kad taip Drąsius K. keršija „už nepalankius jam sprendimus ir pagalbą buvusiai sugyventinei“. Prasidėjo ištisa ikiteisminių tyrimų estafetė. 2008 m. pabaigoje Kauno miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas tyrimas dėl mergaitės tvirkinimo. Ten mergaitė buvo apklausta psichologų ir byla perduota Kauno miesto apygardos prokuratūrai. Tačiau Generalinė prokuratūra, motyvuodama tuo, „kad byla būtų objektyviau ištirta“, ją perdavė Vilniaus apygardos prokurorams. Sunku pasakyti, kas slypėjo po tuo objektyvesnio tyrimo motyvu. Į bylos svarstymą ėmė kištis ir politikai. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė R.Šalaševičiūtė taip komentavo padėtį: „Gerai, kad tėvas nenuleidžia rankų ir siekia apginti savo dukrą nuo iškrypėlių, bet, mano nuomone, Drąsius K. peržengė visas ribas ir pažeidė vaiko teises, išsiuntinėdamas tokius įrašus visuomenės informavimo priemonėms.“ O ką jis turėjo daryti? Jis visai teisingai paaiškino: taip daręs iš nevilties, nes teisėsauga nereagavo, kai buvo skriaudžiamas vaikas. Generalinė prokuratūra atsiliepusi tik po to, kai jis išplatinęs videomedžiagą ir tėvo „Laišką niekam“. Drąsius K. piktinosi: „Trys mano vaiko apklausos apie jos seksualinio prievartavimo aplinkybes, kai įstatymas reglamentuoja vaiką apklausti ne daugiau kaip vieną kartą, mano mažametės dukros atlikta kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, davusi kategorišką išvadą – dukra gali teisingai suvokti konkrečias, reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, padidintas polinkis fantazuoti jai nenustatytas, dešimt apklausose dalyvavusių psichologų, kurie nesugebėjo atskleisti vaiko „melo“, šioje teisinėje valstybėje nieko nereiškia“. Taip parašęs jau ištisus metus po prokuratūros kabinetus vaikščiojantis tėvas. Iš tos padėties buvo galima matyti, kad įsisiūbavęs šeimų konfliktas jau yra persimetęs į politiką ir jos žiniasklaidą. Šiurpios, viena po kitos vykusios žmogžudystės ir kitos „netikėtos“ žūtys negalėjo būti atsitiktinės. Be pedofilijos pripažinimo jų paaiškinti jau buvo neįmanoma. Atrodytų, kad tuo metu ten turėjo būti mestos visos policijos ir prokurorų pastangos, tačiau daroma buvo atvirkščiai. Užuot sutelkę dėmesį į tai, kad tie šiurpūs nusikaltimai būtų išaiškinti, teismai pasisuko prieš Kedį, jo seserį ir liudytoją onkologę L. Bloznelytę-Plėšnienę, kuri už sąžiningus parodymus buvo net buvo nuteista sumokėti 25 tūkst. eurų už tariamą A.Ūso tėvų, sutuoktinės ir L. Stankūnaitės šmeižimą (2015.09.03; https:// www.15min.lt/). Tai buvo pasityčiojimas ne tik iš sąžiningiausio teismo liudininko ir Kedžio kovos prieš pedofiliją, bet ir iš pačių pedofilijos aukų. Bet pavojingiausia valstybei buvo tai, kad su Kedžio įvardintų pedofilų neigimu ilgiems metams ciniškai buvo atmestas ir pačios pedofilijos buvimas Lietuvoje.

4. Lietuvoje pedofilijos nėra. Sklido kalbos, kad pedofilija kaltinamas politikas Ūsas prasitaręs: būtų buvę geriau, jei būčiau buvęs apkaltintas triguba žmogžudyste negu vienkartine pedofilija. Matyt, jo spaudžiama, tada į Generalinę prokuratūrą vėl kreipėsi biologinė mergaitės motina, kad būtų iškelta byla D. Kedžiui „dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos paviešinimo“. Atrodo, kad tada ir buvo padarytas tas teismo sprendimas, kuris davė pagrindą žiniasklaidai ir politikams iki šiol kalbėti apie tai, kad pedofilijos Lietuvoje nėra. Paradoksaliausia, kad tuo metu, kai visame civilizuotame pasaulyje jau buvo stipriai įsisiūbavusi kova prieš pedofiliją, Lietuvos politiniuose sluoksniuose ir oficialioje žiniasklaidoje pedofilija buvo išlaisvinta, kad galėtų visai laisvai plėtotis. Keisčiausia, kad specialiuose kriminalistiniuose ir net pramoginiuose leidiniuose informacija apie pedofilijos įvykius pasipylė kaip iš gausybės rago, o fasadinėje politikoje ir jos žiniasklaidoje iki šiol tebėra propaguojamas naivus melas, kad Lietuvoje pedofilijos nėra. Nors šiandien pedofilijos bylų yra gana daug, tačiau jos gana sunkiai išnarpliojamos. Be to, iki šiol tebediegiama oficiali pedofilijos slėpimo (nutylėjimo, maskavimo, neigimo) politika. Kitaip sakant, dedamos pastangos, kad jos praslinktų pro šalį iš viso nepastebėtos. Šioje situacijoje gana apgailėtinai atrodo 2023. 02. 12 d. A. Tapino Laisvės TV paruošta laida, pavadinta Lietuvos pedofilijos istorijos: Bartoševičius ir Drąsius Kedys su Venckiene. Jau pačiu šiuo pavadinimu suponuojama mintis, kad Lietuvoje buvo bene tik dvi pedofilijos istorijos: pirmoji susijusi su Kedžiais (broliu ir seserimi), o antroji – su K. Bartoševičiumi. Kaip suprasti šią save pačiais įvairiausiais būdais populiarinančio žurnalisto mintį tuo metu, kai pedofilijos įvykių jau yra prisotinta gana didelė masinės komunikacijos kanalų dalis? Nemanau, kad šis komunikacijų asas tikrai nieko nežino apie masiškai platinamus pedofilų nusikaltimus. Aš jau nekalbu apie ypač plačiai išgarsintas „Mokinio karjeros“ direktoriaus R. Jakščio, televizijos projekto „IššŪkis kaime“ nugalėtojo A. Ulvydo, politiko ir buvusio Seimo nario R. Ačo bylas. Gal į šią Tapino laidą irgi būtų galima nekreipti dėmesio, jeigu jis nebūtų taip aistringai ir vulgarokai įtikinėjęs savo auditorijos, kad Lietuvoje pedofilijos nėra ir kartu nebūtų prisipažinęs esąs šokiruotas dėl to, jog 4 vaikų tvirkinimu yra apkaltintas išgarsėjęs žmogus: mokytojas, televizijos artistas, vadybininkas, garsaus „Ąžuoliuko“ vaikų choro direktorius. Keisčiausia, kad po 10 metų pedofilijos įvykių ir daug kritikos sulaukusių teismų sprendimų Tapinas net nesuabejoja minėtu Stankūnaitės kaltinimu, kad pats D. Kedys buvo savo dukters Deimantės tvirkintojas. Be to, jis buvęs vienintelis pedofilas, kuris nužudęs 3 savo įtariamuosius. Bet jeigu jis buvo vienintelis pedofilas, kokie buvo jo žudymo motyvai? Atseit 29 m. Kedys savo sugyventine pasirinko naivią 15 metų Stankūnaitę. Nors čia pat sakoma, kad Stankūnaitei patikęs Kedys, tačiau metamas įtarimas, ar ne tas metų skirtumas galėjo turėti įtakos, jog Kedys būtų paskelbtas pedofilu. Lyg taip ir atsitikę. Tėvams nepavykus pasidalinti gimusios mergaitės globa, kilęs konfliktas, kuriuo pasinaudodamas Kedys išgalvojęs pedofilijos skandalą. Priežastis girdėta ir nuvalkiota: Kedys turėjęs lakią fantaziją ir sukūręs „pedofilijos istoriją“. Ją tiek ilgai kartojęs, kol pats patikėjęs. Bet kokie turėjo būti teisėjai, jei tokiais „motyvais“ buvo galima paaiškinti kelių žmonių nužudymus? Nutylima, kad teismui dar neprasidėjus, buvo išvarytas Kedžio advokatas. Teismas vyko dalyvaujant tik Stankūnaitės advokatui. Tapinui čia viskas aišku: prieš 10 metų teismo priimtas sprendimas atsakęs į klausimą, „kas yra pagrindiniai pedofilai“: iš nužudytojų – „niekas“. Kur nebuvo pedofilų, ten liko 4/5 neišaiškinti nužudymai, o kur prokuratūra tik paskelbė įtarimus Bartoševičiui, čia jau yra pedofilija. Ir abu jie tapo dviem Lietuvos pedofilijos istorijom. Tapinui nepavyko suprasti, kad šitokios išvados labiausiai turėjo laukti politikų, o gal ir teisėjų tarpe įsitvirtinę pedofilai. Žinoma, Bartoševičius sukrėtė visą politinį elitą. Bet ir jį jau pavyko nustelbti, užgožti… kad būtų užmirštos jo aukos. Ar tai nėra ženklai, kaip iki šiol saugomi visų akyse įslaptintos pedofilijos interesai? Tie ženklai buvo trumpam išslaptinti tik tada, kai valdžios viršūnės priėmė slaptą sprendimą atakuoti Kedžių namus. Bet tai padaryta tam, kad vėl būtų įslaptinta pagrindinė, vienintelė ir tariamai „išgalvota“ Lietuvoje pedofilijos auka ir liudytoja Deimantė Kedytė.

Trečias skyrius

5. Pagrobimo organizavimas. Nors Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (S. Skvernelis, R. Požėla) iki šiol tebebando neigti šios atakos prievartinį pobūdį, tačiau nei tada, nei dabar sveiko proto nepraradusių suaugusiųjų neįmanoma įtikinti, kad 240 jėgos panaudojimui pasirengusių policininkų reikėjo pasiųsti į Klonio gatvę tam, kad įkalbėtų mergaitę palikti tetą ir pereiti pas jos abejotinos reputacijos motiną. Tuo nepavyko įtikinti ir viso Seimo. Kaip paskelbė Balsas.lt ir TV3, iš anksto sužinoję apie policinės atakos organizavimą, Gintaras Songaila, Asta Baukutė, Ligitas Kernagis, Aurelija Stancikienė, Rima Baškienė, Kazimieras Uoka, Rytis Kupčinskas, Jonas Šimėnas, Saulius Stoma ir Naglis Puteikis išplatino pareiškimą: „Esame pasipiktinę dėl kai kurių teisininkų siūlymų, kad mergaitės paėmimui iš jos gyvenamosios aplinkos gali būti panaudotas net ginklas. Nepritariame Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko S. Šedbaro viešai pareikštiems siūlymams susidoroti su Garliavoje susirinkusiais piliečiais, kurie nepritaria Kėdainių teisėjo nutarimui skubiai nustatyti naują gyvenamąją vietą mergaitei.” Tada jie net išdrįso viešai pareikšti, „kad antstolės patvarkymas naudoti prievartą ir pasitelkti net specialiąsias tarnybas neatitinka nei įstatymų, nei teismo sprendimo, nei žmogiškumo vertybių. Atsakomybė už įstatymų pažeidimus ir žalą vaikui teks visų pirma antstolei, o taip pat Vaikų teisių apsaugos tarnybai bei policijai“. Gerai pasakyta, tik kur toji atsakomybė, niekam neteko iki šiol pamatyti. Galų gale jie kreipėsi laišku į Policijos generalinį komisarą, kad jis nenaudotų prieš vaiką prievartos. Bet į šiuos principinius juridinius ir moralinius politikų grupės reikalavimus irgi niekas nesureagavo. Policijos mašina buvo paleista. Štai kaip suveikė „teisingumas“, pagrįstas Stankūnaitę globojusio politiko Ūso pastangomis įteisintu teismo sprendimu „Lietuvoje pedofilijos nėra“. Kad ir ką galvotume apie šią parlamentarų grupę, nėra jokios abejonės, kad ją sudarė labiausiai pilietiškai atsakingi, humaniški ir jautrūs asmenys. Bet galios įgyvendinti šiuos reikalavimus neužteko ir jiems. Teisingumas buvo viešai ir begėdiškai sutryptas. Savivalė įtvirtinta ir įteisinta kaip politinio veikimo norma. Buvo aiškiai matyti, kad Lietuvoje jau nėra tokios jėgos, kuri atsakytų už šį nusikaltimą ar bent sąžiningai jį įvertintų. Vien tik S. Stoma paaukojo savo politinę karjerą: ryžtingai išstojo iš TS-LKD partijos. Jis nepabūgo, kad pats bus apšauktas marginalu. Pagarba jam!

6. Pirmoji reakcija. Policinės atakos dieną vis tik kai kurie šios grupės parlamentarai patys važiavo į Garliavą, kad savo akimis pamatytų politinio elito suprojektuotą smurtą. Jie savaip prisijungė prie beveik 150 Venckienės ir jos dukterėčios užtarėjų ir maldininkų. Atrodo, kad jie deramai suprato, kas ten vyksta. Be to, šis procesas buvo gana aiškiai nufilmuotas. Jį galėjo stebėti visi, kam tai rūpėjo. Gavęs iš R. Kupčinsko žinią apie jėgos naudojimą Garliavoje, gana adekvačiai padėtį įvertino ir prof. V. Landsbergis. Jis nė kiek nesuabejojo, kad prieš mergaitę „buvo panaudotas smurtas“. Reakcija buvo gana ryžtinga ir sąmojinga: „padaryta taip, kad pedofilijos bylos nebūtų“. Tai esminis pripažinimas, kuriuo buvo įvertinta visa situacija. Kaip ir daugelis žmonių, jis net įtarė, kad mergaitė galėjo būti apsvaiginta. Čia pat švystelėjo ir jam būdinga ironija: „Pasiklausykit, kas buvo sakoma – čia ne angelų funkcijos“. Vėliau net konservatorių partijos suvažiavime jis prasitarė apie abejotiną teisėsaugos darbą ir pedofilijos bylos tyrimo „blokavimą“. Nei pridėti, nei atimti – šventa tiesa. Net savo partiečiams buvo įgelta: „vis dėlto mes, Tėvynės sąjunga, stovėjome kažkokioje atsargioje pozicijoje, kuri galėjo būti ne tokia atsargi“. Iš pradžių gana blaivus buvo ir Prezidentės atsiliepimas. Yra žinių, kad ji net buvo griežtai perspėjusi Skvernelį, kad jokiu būdu jis neturi naudoti prieš mergaitę fizinės jėgos. Bet jis jos nepaklausęs. D. Ulpinaitės knygoje „Nustokime krūpčioti“ parašyta, kad Garliavos įvykiai suskaldę prezidentūrą į kelias dalis. Bet nulėmę teisininkai, paraginę Prezidentę nesikišti į šią istoriją. Gal dėl to iš pradžių ji visai korektiškai reagavo į situaciją: <,,,>Įvykdžius neeilinį mažo vaiko interesus liečiantį teismo sprendimą, atsakingos institucijos turi ištirti, ar prieš vaiką nebuvo naudota prievarta, įvertinti visas vaiko perdavimo aplinkybes ir perdavimo procedūroje dalyvavusių institucijų veiksmus.“ Visa tai žmonių nuotaiką galėjo tik prašviesinti, nors žinių apie nukentėjusių asmenų patirtą smurtą netrūko. Padrąsinti šio Prezidentės reikalavimo, šimtai žmonių susirinko prie prezidentūros. Buvo tikimasi, kad valstybės galva pati imsis kontroliuoti, kaip tos „atsakingos institucijos“ vykdo jos reikalavimus ir įstatymų pažeidimai bus atskleisti. Bet neteko niekur užtikti žinių, kad ji ką nors būtų padariusi, jog tie tyrimai prasidėtų.

7. „Valstybės paslaptis“. Gaila, kad toks sąžiningas, atsakingas ir juridiškai pagrįstas nusistatymas tvėrė neilgai. Neužilgo abu valstybės lyderiai ėmė svyruoti, o galų gale persigalvojo. Nors nežinia, ką čia tinka tas žodis „persigalvojo“? Persigalvojimas yra mąstymas, kuriam būtini nauji argumentai. Bet mes jų negirdėjom. Didesnė tikimybė, kad jie išsigando ar tiesiog dėl šventos ramybės susitaikė su konjunktūra. Tiksliau pasakius, pasidavė, kad prisijungtų prie krūpčiojančio politinio elito daugumos. Gal tiesiog suprato, kad reikia saviškiams ateiti į pagalbą, jog valdžia galėtų paslėpti savo nešvarius marškinius. Valdantis elitas neketino to pasakyti. Jis tiesiog nutilo, pasitraukė į nuošalę. Aišku viena, teisingumą jie išmainė į patogumą. Ar ne dėl to jiems pasidarė taip reikalinga valstybės paslaptis, kad išsisuktų nuo atsakomybės? Kiekvienam Lietuvos piliečiui būtų be galo įdomu ir svarbu sužinoti, kas tą paslaptį sudarė. Juristų pedofilijos faktas? „Nesugebėjimas“ išspręsti nė vienos su pedofilija susijusios žmogžudystės bylos? Tai, kad mergaitės tvirkinimą buvo priverstas aiškintis vien pats tėvas su seserimi? Panaudota prievarta? Be abejo, visi šitie dalykai darė gėdą valdžiai. Ar ne dėl to juos teko paskelbti valstybės paslaptimi, kad visa visuomenė būtų nutildyta? Jeigu atsižvelgtume į tos nemalonios istorijos padarinius, būtų galima net ir taip paklausti: ar valdžia ne dėl to sugalvojo valstybės paslaptį, kad paslėptų mergaitę, o Venckienė pabėgtų iš Lietuvos? Juk tokių paslapčių jau turime ne vieną. Jų yra ištisas sąrašas. Beveik visa valstybė atrodo ant jų pastatyta. Dėl to ji taip braška ir grasina griūtimi. Elitui kažkodėl neateina į galvą, kad iš to randasi tas pavojingas nepasitikėjimas bei nusivylimas savo valstybe ir didelės visuomenės dalies marginalizacija. Šiame fronte telkiasi ne tik „antros“ arba „kitokios“ Lietuvos projektų išradėjai, bet ir nemaža dalis buvusių „antisovietinių“ disidentų. Kai prof. V. Landsbergis perspėjo N. Venckienę nekurti partijos, matyt, jis neblogai matė (kol matė!), kokioj šaly mums tenka gyventi. Viename interviu jis atvirai pareiškė: „Aš manau, kad vis dėlto mes, Tėvynės sąjunga, stovėjome kažkokioje atsargioje pozicijoje, kuri galėjo būti ne tokia atsargi. Bet galbūt galima už tą atsargumą atleisti. Elgėmės taip, kad neateitų dar blogesni.“ (bernardinai.lt; 2012 m. gruodis). Tik kas tie „dar blogesni“? Ar šitie žodžiai nereiškia, kad politika jau yra perorientuota nuo teisingumo į partinius interesus? Politikui Landsbergiui užteko politinės nuovokos perspėti Venckienę, kad ji nesiimtų naujos partijos kūrimo: „Šitame kambaryje sakiau jai: ponia, tik nepasiduokite, nesteikite partijos, jus sumurkdys, paliks sumenkintą, politikuojančią“(Ten pat). Pranašingi žodžiai – taip ir įvyko. Tik čia buvo ne koks Venckienės „kvailumas“, kaip jis toliau prasitarė. Priešingai, ji buvo per daug gera juristė, kad pasitikėjo Lietuvos įstatymais. Ji tikėjosi teisingumu nutildyti prieš ją platinamus šmeižtus. Bet Lietuva toli gražu nebuvo teisinė valstybė. Čia viską nulėmė partinių grupių suokalbiai ir jų žiniasklaida.