Teisėjų nusikaltimus pridengia gen. prokurorė Nida Grunskienė, o pastarosios nusikaltimus – dėkingi teismai

Aurimas Drižius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė savo nutartimi jau trečią kartą atsisakė vykdyti savo pareigas ir vertinti generalinės prokuratūros nusikaltimus.

Iš esmės tai yra sisteminė korupcija prokuratūros ir teismų sistemoje ir teismų piktnaudžiavimas jiems suteiktais įgaliojimais, slepiant sunkius nusikaltimus.

Tokia teisėjos Žulytės-Jnaulionienės nutartis yra neteisėta, naikintina kaip pasityčiojimas iš Lietuvos teisinės valstybės ir tolimesnis sunkių nusikaltimų dengimas dėl tokių motyvų:

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė savo nutartimi iš esmės atsisako vykydti savo, kaip teisėjos pareigas vertinti prokuratūros nuolat vykdomus sunkius nusikaltimus. Tokiu būdu teisėja Žulytė-Janulionienė tampa šių nusikaltimų bendrininke. Iš esmės ji atsisako vertinti prokuratūros praktiką nevykdyti savo pareigų dėl to, kad neva įstatymai nesuteikia jai tokios teisės ir pareigos. Taip tikrai nėra ir tai eilinis teisėjos piktnaudžiavimas, nes:

Yra tokia vadinamoji generalinė prokurorė Nida Grunskienė, kuri jau daug metų vykdo sunkius nusikaltimus, atsisakydama vykyti savo pareigas ir tuirti korupciją teismų sistemoje.

Visa „teisinė sistema” iki pat aukščiausiojo teismo vykdo sunkius nusikaltimus – teisia žmones už teisėtą veiklą kalėjimo bausme.

Mano atveju visa gauja Vilniaus apylinkės ir apygardos bei aukščiausiojo teismo teisėjų tiesiogiai pritaikė cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia LR Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Pritaikę cenzūrą, teisėjų gauja mane nuteisė už teisėtą veiklą – straipsnių rašymą apie tą pačią visiškai supuvusią teismų sistemą. Nuosprendį patvirtino vadinamasis aukščiausias teismas.

Kadangi įstatymai nesuteikia teisės teisėjams nuteisti žmonių už teisėtą veiklą, priešingai – BK numato, kad tokia teismų savivalė yra piktnaudžiavimas, baudžiamas kalėjimu, tai daug metų kreipiuosi į vadinamą prokuratūrą, reikalaudamas vykdyti teisingumą ir kelti bylas mane nuteisusiems teisėjams.

Generalinė prokurorė Grunskienė atsisako tai padaryti ir nurodo, kad jeigu man nepatinka teismų sprendimai, tai nereiškia, kad jie nėra teisėti. Negana to, nurodo, kad nieko panašau nebuvo, ką aš nurodžiau savo skunde.

Tada prašau kelti bylas grunskienės ir kitiems prokurorams, kurie atsisako vykdyti savo pareigas. Mat prokurorai, slpėdami savo viršininkės Grunskienės ir kitų prokurorų nusikaltimus, man parašo ne nutartis, tačiau „raštelius”, kad tyrimą atsisakoma pradėti.

Tokių „raštelių” skųsti teismui negalima. Kai kreipiesi į administracinį teismą, kad šis įpareigotų prokuroratūrą elgtis taip, kaip numato įstatymas ir BK, tai teismas išgalvoja tūkstančius priežasčių, kodėl prokuratūra teisėtai dengia sunkius nusikaltimus.

Generalinės prokuratūros prokuroras R.Valentukevičiaus brūkštelėjo „raštelį”, kuriuo atsisakė tirti sunkius kitos kolegės Beinorytės nusikaltimus. O Beinorytė atsisakė pradėti ikiteisminį dėl savo viršininkės Grunskienės nusikaltimų.

ai yra savo skunde gen. prokuratūrai nurodžiau tokias aplinkybes:
Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė parašė raštelį Nr. 17.2-2138, kuriuo paliko mano skundą dėl skunkių nusikaltimų ištyrimo nenagrinėtu.
Nurodžiau, kad tai tęstinė nusikalstama taip vadinamos generalinės prokuratūros veikla, kai prokuratūra oficialiai atsisakė tirti sunkius nusikaltimus, ir parašo neskundžiamus „raštelius“.

Toks „raštelis“ yra net tik neteisėtas, bet ir nusikalstamas tolimesnis sunkių nusikaltimų dengimas.

BPK 2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas nurodo, kad Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

BPK 166 str.Ikiteisminio tyrimo pradžia nurodo, kad :
Ikiteisminis tyrimas pradedamas:
1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką;
2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius.

  1. Šio Kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas.

BPK 168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nurodo, kad : „1. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje
nurodytos aplinkybės.

Šiuo atveju prokurorė Beinarytė, gavusi mano skundą su labai konkrečiai duomenimis – baudžiamųjų bylų nutartimis ir nuosprendžiais ir labai konkrečiais faktais apie teisėjų ir prokurorų nusikaltimus, apsimetė, kad ji neva nesuprato, ko aš noriu. Negana to, prokurorė Beinarytė suklastojo minėtą raštelį, nurodydama jame tokias aplinkybes :
„Iš Jusų Pareiškimo turinio matyti, kad aplinkybės , nurodytos Pareiškime, grindžiamos akivaizdžiai tikrovę neatitinkančiais faktais, pateikiamas subjektyvus teismų sprendimų, prokuratūros atsakymų vertinimas. Pareiškimas yra nesuprantamo turinio, neaiškus dėl nekonkrečiai nurodyto prašymo dalyko“.

Visos šios mano išvardintos faktinės aklinkybės, kurias turėjo vertinti prokurorė Beinorytė, yra labai konkrečios ir aiškios:

  1. Kreipiausi į prokuratūrą dėl organizuoto nusikalstamo susivienijimo teismų sistemoje, sunkių nusikaltimų nuolatinio dengimo, persekiojimo už teisėtą veiklą (Dėl LAT teisėjų Olego Fedosiuko, Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Cinino, V.Pakalnytės-Tamošiūnaitės, G.Dzedulionio, M.Striauko ir gen. prokurorės N.Grunskienės ir jo pavaduotojo G.Ivanausko patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl organizuoto susivienijimo)

Nurodžiau, kad 2022-06-30 Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamąjų bylų skyriaus teisėjas pavaduojantis skyriaus pirmininką Olegas Fedosiukas priėmė nutartį Nr. DOK-3228, kuriame nurodė, kad „Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (toliau – Teismas) 2022 m. birželio 13 d. pakartotinai gautas mano prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. lA-815-497/2014 ir mane išteisinti. Pažymime, kad šios baudžiamosios bylos atnaujinimo klausimas buvo svarstytas ir Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi nuspręsta bylos neatnaujinti. Pakartotinai bylos atnaujinimo klausimas nesvarstytinas (BPK 452 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio l dalimi prašymas grąžinamas“.

Nurodžiau, kad šia nutartimi teisėjas Olegas Fedosiukas padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo ir neatliko tarnybos pareigų.

Teisėjas O. Fedosiukas tęsia tuos pačius nusikaltimus, kuriuos daugiau nei dešimt metų vykdo visa eilė teisėjų ir prokurorų, persekiojančių žmones už teisėtą veiklą – žurnalistiką. O. Fedosiuko minimoje LAT 2016-04-21 nutartyje kolegija (iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės) man nurodė, kam mano atžvilgiu jokie įstatymai
negalioja ir kad mane asmeniškai galima teisti ir nuteisti kalėjimo bausme už žurnalistiką.

Žinoma, kad tai piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas ir dokumento klastojimas, todėl prašau pradėti IT ir minėtos kolegijos atžvilgiu.

Minėta LAT kolegija 2016-04-21 priėmė nutartį, kuriuo mane nuteisė už teisėtą veiklą. Nors minėtai kolegijai buvo išaiškinta, kad Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 dalyje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra:
,,Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: ,,Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

Negana to, vadinamieji teisėjai apsimetė, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams. Tai, kad teisėjai sąmoninga ir tyčia, žinodami, kad nuteisia žmogų už teisėtą veiklą, padaro juos kriminaliniais nusikaltėliais, ir todėl jie turi atsakyti pagal BK straipsnius Tarnybos pareigų neatlikimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

Visi šie įvykiai – man iškeltos baudžiamosios bylos ir nesibaigiantys persekiojimai – yra įvykę ir tebesitęsiantys, prokurorams ir teisėjams masiškai darant sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, ir nesulaukiant jokios atsakomybės už mano išvardintus nusikaltimus.

Šiuo atveju teismas pasiskelbia, kad jis yra nepriklausomas nuo įstatymų ir Konstitucijos, nors sprendimus turi priimti „klausydamas tik įstatymo“.

Nurodžiau, kad jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba? Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.

Nurodžiau, kad Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs. Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus.

Generalinės prokuratūros prokuroras Valentukevičius 2022-08-23 parašė „raštelį” Nr. 17.2-2539, kurį taipogi suklastojo, įrašęs žinomai melagingus duomenis.

Tai yra prokuroras Valentukevičius nurodė, kad visi mano skunde išvardinti teisėjų ir prokurorų nusikaltimai niekada nebuvo padaryti : „pateikiami neargumentuoti teiginiai, kurie yra nekonkretūs bei grindžiami akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais ir jūsų subjektyviu vertinimu”.

Prokuratūra tam, kad palspėti šiuos nusikaltimus, nesugalvoja nieko gudriau, kaip tik parašo, kad nieko panašaus nėra buvę. Ir tai tolaiu daro nusikaltimus, nors kaip žinia, proratūros paskirtis yra nusikaltimų ištyrimas.

Atkreipiamas teismo dėmėsys, kad visi generalinės prokuratūros vadovai, įskaitan gen. prokurorę Nidą Grunskienę ir jos pavaduotojas, raštu atsisako tirti sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu ir klastoja savo nutartis, įrašydamai žinomai melagingas aplinkybes.

Tai, kad generalinė prokuratūra virtusi organizuotu nusikalstamu susiviejimu, arba mafija, verčia mane prašyti, kad generalinė prokuraūra būtų nušalinta nuo mano skundų nagrinėjimo, nes jai teks tirti savo vadovų nusikaltimus.

Kaip jau minėjau, BPK 168 str. reikalauja, kad prokuratūra dėl skundo priimtų
nutarimą. Šiuo atveju prokuratūra slepia nusikaltimus, ir mano, kad rado būdą apeiti įstatymo reikalavimą – ji rašo „raštelius”, kurių negalima skųsti teismui.

Žinoma, kad tai testinė nusikalstama prokuratūros veikla. Rašydama „raštelius”, arba „špargalkes” prokurorai remiasi Asmenų aptarnavimo prokuratūroje aprašu, kuris patvirtintas gen. prokuroro įsakymu.

Toks aprašas negali prieštarauti BPK, arba įstatymui, reikalaujančiam kiekvienu atveju dėl pranešimo apie nusikaltimus prokuratūrai priimti nutarimą. Prokurorai slepiasi po „aprašu”, kuris prieštarauja baudžiamojo proceso kodeksui, ir teismas turi įvertinti tokią praktiką. Tokia praktika, kai sunkius nusikaltimus tirti prokuratūra atsisako parašydama „raštelį“, yra nusikalstama ir turi būti vertinama kaip piktandužiavimas tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimas.

Be to, „raštelius“ prokurorai rašo remdamiesi „prokuratūros darbo aprašu“. Šis darbo aprašas tiesiogiai priešatarauja įstatymui, tai yra tam pačiam BPK, kuris nurodo, kad gavęs skundą dėl nusikaltimo, prokuroras priima nutartį pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato, kad sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo „rašteliais“. Prokuratūros Aprašas negali prieštarauti įstatymui.

Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnis. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai nurodo, kad 1. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:
1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas
atlikti veiksmus);

Šiuo atveju valstybinio administravimo subjektas – generalinė prokuratūra – veikia neteisėtai, atsisakydama tirti jai priskirtą funkciją tirti sunkius nusikaltimus ir rašydama neteisėtus
„raštelius”, o ne nutartis pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą.

Teisėja Žulytė-Janulionienė skundžiama nutartimi man nurodo, kad administraciniai teismai neva negali vertinti prokuratūros praktikos slėpti sunkius nusikaltimus parašant neskundžiamus „raštelius”.

Teisėja man nurodė, aš kreipiausi į prokuratūrą dėl pačių prokurorų nusikaltimų ir savo funkcijų nevykdymo, tačiau prokuratūros „rašteliai” nėra siejami su „viešojo administravimo sritimi”. Teisėja taip pat man iš esmės išaiškino, kad „keliamo ginčo pobūdis pagal savo esmę – tikrąjį tikslą, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai”.

Kartoju, tai yra tęstinė nusikaltama veikla, nes nei prokuratūra, nei teismai neturi įgaliojimų atsisakyti vertinti sunkių nusikaltimų, kurie padaryti mano atžvilgiu. Buvau nuteistas už teisėtą veiklą, teismams pritaikius cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia aukščiausias Lietuvos teisės aktas – LR Konstitucija. Kadangi teismai ir toliau atsisako pripažinti, kad veikė neteisėtai ir nusikalstamai, todėl man nelieka nieko kito, kaip prašyti atnaujinti minėtą baudžiamąją bylą dėl teisėjų piktnaudžiavimo.

BPK 444 straipsnis nurodo, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, yra šios:

2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo;

Šioje byloje įrodinėju, kad tiek prokurorai, tiek ir mane nuteisę teisėjai piktnaudžiavo jiems suteiktais įgaliojimais, persekiodami ir nuteisdami mane už teisėtą veiklą. Tada, kai prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjų ir prokurorų nusikaltimų, juos pridengia minėtų pareigūnų kolegos, ir patys darydami nusikaltimus, kaip Beinorytė arba Valentukevičius, rašydami neskundžiamus „raštelius”. Tada visą šią nusikalstamą tariamos teisėsaugos piramidę užbaigia teisėja Žulytė-Janulionienė, man kažkodėl nurodydama, kad „rašteliai” yra visiškai teisėtas būdas atsisakyti tirti sunkius nusikaltimus.

Visos mano skunde suminėtos aplinkybės įrodo priešingai – BPK įpareigoja prokuratūrą priimti nutarimą dėl skundo apie nusikaltimą, o ne „špargalkę”. Taip pat teismai yra įpareigoti vertinti tokią prokuratūros praktiką kaip nusikalstamą.

Tai, kad prokuratūra man nurodo jos „raštelius” skųsti administraciniam teismui, o administracinis teismas įrodinėja, kad neturi teisės ir pareigos vertinti minėtų „raštelių”, sukuria chaosą ir betvarkę, kai prokuratūra gali bet kokį nusikaltimą pridengti neskundžiamu „rašteliu”.

  1. ABTĮ 3 straipsnis. Ginčai dėl teisės nurodo :
  2. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.
  3. Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

17 straipsnis. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai nurodo, kad

  1. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:

1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus);

  1. Įrodinėju, kad generalinė prokuratūra, rašydama neskundžiamus „raštelius” ir nevykdydama savo įstatymu jai nustatytos funkcijos tirti nusikaltimus ir vertinti įrodymus, pažeidžia minėtus ABTĮ straipsnius (neveikimas prieštarauja generalinės prokuratūros funkcijai – BPK 2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika).

Be to, ABTĮ 4 straipsnis. Įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas nurodo, kad „1. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Mane nuteisiant, teismai taikė cenzūrą, kurią draudžia Konstitucija, tai yra taikė įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai

Remdamasis išdėstytu, ir ABTĮ 3, 4 ir 17 str. prašau panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį.

Aurimas Drižius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *