ĮVYKIAI TĖVIŠKĖJE ARBA PASAULIS NEIŠEINANT IŠ KIEMO

Išeinu į kiemą, atsisėdu pavėsyje po pušele, pažaidžiu su Harka, pažvelgiu į kaimynų iš rytų ir vakarų pusės kiemelius (į šiaurę ir pietus pažiūrėti negaliu, nes vaizdelį kaimynų kiemuose užstoja tujos ir garažas). Tad mano smalsumas pasitenkina tais dviejų kaimynų kiemais. Vakarų pusėje viskas gerai ir gražu, nes ten Gėlių namai. Na, o kaip su rytų sektoriumi? O ten… Bet apie viską iš eilės. Viskas prasidėjo sausio pabaigoje. Prabudau gal antrą valandą nakties ir pažvelgiau pro langą į savo kiemą rytų kryptimi. O ten ant sniegu padengtos pievelės išdygęs kažkoks kupstas, kurio nebuvo. Išėjau į lauką pasižiūrėti. Priėjau prie to kupsto. Pasirodė, kad ten ne kupstas o žmogus, susirietęs į kamuoliuką guli ant sniego. Klausiu gulinčiojo kas jis toks. Tyla. Garsiai pasakau, kad kviesiu policiją. Pasigirdo moteriškas balsas, kad nereikia policijos. – „Kas tu tokia ir ką čia veiki? Juk sušalsi. Kelkis“.

– Esu tavo kaimynė. Nežinau kaip čia atsidūriau.

Supratau, kad moteris išgėrusi. Padėjau jai atsikelti, nuvedžiau namo, paskambinau į duris. Duris atidarė gal kokių 40 metų vyriškis. Atidaviau jam kieme rastą „radinį“, pasakęs, kad moteris galėjo mirtinai sušalti ir grįžau namo. Kitą rytą pas mane atėjo vakarykštis „radinys“ padėkojo man, pasisakė esanti vardu R. Paaiškino, kad vakar susipyko su T, todėl pasirinko patalą mano kieme. Vėliau R dažnai ateidavo pas mane skolintis pinigų maistui. Paskolindavau. Kai skola išaugo iki 200 eurų, pasakiau, kad „kreditas“ uždarytas. Gal savaitei R paliko mane ramybėje, bet… Bet vieną dieną apie 8 valandą ryto pasigirdo skambutis į duris. Atidariau jas. Prie durų stovėjo verkianti R. Ji pasakė, kad T nualpęs guli ant grindų be sąmonės ir paprašė 50-ies litų vaistams ir „ukuolui“. Padaviau jai banknotą. R nubėgo į vaistinę. Na, o aš nulėkiau pas T (juk žmogus nualpęs – reikia padėti). Įėjau į T kambarį ir pamačiau T ramiai miegantį lovoje. Pajutęs mano atėjimą, jis pabudo ir nustebęs žiūrėjo į mane, nesuprasdamas ko aš čia atėjau. Paaiškinau situaciją. Jis padėkojo man ir …Ir tuo metu grįžo R. Na ir prasidėjo…Aš garsiai sušukau, kad nurimtų ir pasakiau, kad tuoj iškviesiu policiją. Abu sugyventiniai nutilo. Aš pagėdinau R, paprašiau T nekelti rankos prieš moterį. T pažadėjo to nedaryti ir aš pasišalinau. Daugiau neteko bendrauti su šia pora. Namo šeimininkas išprašė minėtus gyventojus ryšium su ukrainiečių įkurdinimu tame name. Prieš išvažiuojant T ir R atėjo atsisveikinti ir paliko man gražų suvenyrą ( skolą užmiršo). Daugiau jų nemačiau.

Vieną dieną į minėtą kaimyno namą atsikėlė ukrainiečiai. Aš, prisiminęs „draugystę“ su buvusiais kaimynais, nutariau net nežiūrėti rytų kryptimi. Pirmasis mane aplankęs kaimynas ukrainietis buvo ketverių metų berniukas Bogdanas. Jam labai patiko su triratuku važinėtis trinkelėmis išgrįstais takeliais aplink namą. Aš maloniai bendraudavau su Bogdanu. Supratau, kad berniukui labai reikia vyriškio draugystės. Tad Bogdanas beveik kasdien lankydavo mane ir net pradėjo vadinti mane seneliu (rus. dieduška). Retkarčiais užeidavo ir jo mama kijevietė Olena. Išeidama į miestą ji paprašydavo prižiūrėti berniuką. Aš ir prižiūrėdavau. Vėliau mane aplankydavo ir devynerių metų Vitalikas, kuris su mama charkoviete Lylia ir vyresniąja seserimi Darina gyveno tame pačiame name. Atrodė, kad viskas bus gerai, bet… Bet po kurio laiko mane aplankė socialinė darbuotoja ir dvi policininkės. Jos klausė ar aš galiu paliudyti, kad Olena visiškai nesirūpina Bogdanu, muša jį ir t.t. Atsakiau, kad to patvirtinti negaliu, nes nemačiau, o ir Bogdanas niekada nesiskundė. Pasirodo, kad Lylia susipyko su Olena ir nutarė ją iškeldinti iš to namo. Taip ir įvyko. Oleną ir Bogdaną iškeldino į kitą namą. Tiek Lylia tiek Vitalikas perspėjo mane, kd aš nebendraučiau nei su Olena, nei su Bogdanu, nes jie negeri. Bogdanas, kai ant ko nors supyksta, tai rusiškai sako eik tu na…ui, užmušiu. Taip jį sakant aš girdėjau keletą kartų, bet nekreipiau į tai dėmesio ir berniukas man daugiau taip nekalbėjo. Prieš savaitę Lylia su vaikais išvyko į Kijevą. Jos vyras ir sūnus kovoja fronte. Dabar atrodė, kad jau viskas bus gerai. Deja, deja. Apie tai kas įvyko užvakar net nenorėjau rašyti, bet reikia. Užvakar mes su bičiuliu Gintu atidavėme mano seną automobilį į metalo laužo supirktuvę, sutvarkėme reikiamus dokumentus (Gintas man talkino). Vakarop aš pakviečiau Gintą pas save į namus. Šaldytuve turėjau tris butelius alaus. Padėjau ant stalo rūkytą jūros ešeriuką, keptos duonos su česnaku ir sūrio. Sėdime prie stalo trise. Mudu su Gintu gurkšnojame alų, o Kristina geria kavą. Pasigirsta skambutis į duris. Kristina išeina į priemenę ir grįžta su Olena ir Bogdanu. Pakviečiame ir juos prie stalo. Kaip visuomet, aš paduodu Bogdanui pakelį sausainių ir paklausiu Olenos ar ji nori alaus. Ši atsako, kad nori, bet tik ne šilto, o šalto. Atnešu jai butelį alaus, pastatau bokalą ir paprašau, kad ji pati įsipiltų, nes aš nežinau ar ji mėgsta su putomis ar be jų. Tuomet Olena padeda ant stalo baterijas ir prašo manęs pakeisti Bogdano mašinukės senas baterijas. Aš atsakau, kad negaliu to padaryti nes neturiu reikiamo atsuktuvo. Padėtį išgelbėjo Gintas. Jis su peiliuku pakeitė baterijas. Kol Gintas darbavosi, Olena išmaukė savo alų. Gintui baigus darbą, Olena pakilo nuo stalo, priėjo prie sėdinčio Ginto, užgulė jį visu savo gal 100 kg. svoriu ir pradėjo bučiuoti jį. Gintas vargais negalais apsigynė nuo Olenos jausmų protrūkio. Kristina paprašė, kad Olena išeitų. Ši atsisakė. Tuomet Gintas išsitraukė mobilų telefoną ir pasakė, kad kviečia policiją. Pagaliau nekviesta viešnia pakilo nuo stalo susišlavė ant stalo buvusius sausainius ir bankūchano gabaliukus į savo maišelį. Ji rūsčiai pažvelgė į mus ir tarė: – „Kai Putinas užpuls jus, jūs atsiprašysite manęs, prašydami pagalbos.“ Ir išėjo. Bogdanas nusekė paskui mamą. Jei pats nebūčiau dalyvavęs šiame gyvenimo spektaklyje, tai vargu bau patikėčiau kito pasakojimu. O dabar…negaliu netikėti savo akimis ir ausimis. Štai tau bobut ir devintinės…Į mano kiemą ir namus įsiveržė toks chaosas ir „blūdas“ kad… Įdomu ar mūsų aukščiausia valdžia neprisidėjo prie to, kad ramiame kieme vyktų tokie nevykę spektakliai? Atsakau – labai prisidėjo. Apie tai, ką mūsų valdžia privalėtų daryti, kad to nebūtų gal kitame straipsnelyje. O gal skaitytojai (jei juos sudomins ši tema) parašys apie tai savo komentaruose.

Visiems geros nuotaiko, sėkmės ir Dievo Palaimos.

Nuoširdžiai ir pagarbiai,

Gintas Jonas Mažintas