Visos D.Grybauskaitės paskirtos teisėjos visada aptarnauja mafiją

Aurimas Drižius

Jeigu mano skundą teismui nagrinėja Dalios Grybauskaitės paskirta teisėja, žinau, kad skundas bus atmestas. Visada. Atrodo, kad Dalytės paskirtos teisėjos, prieš tapdamos teisėjomis, duoda mafijai įžadus visada jai tarnauti. Priešingai netaps „teisėjomis”.

Taip nutiko ir šį kartą – dešimtą kartą kreipiausi į „teismą” dėl cenzūros panaikinimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Lipeikienė (nuotr. viršuje su savo patrone) gegužės 17 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti mano skundą nagrinėti.
Neva jau suėjo penkerių metų senaties terminas skundui paduoti.

Prašiau atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009, kurioje Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu tenkintas prevencinis ieškinys ir atsakovams A. Drižiui, UAB „Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove „Mažeikių nafta“, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu.

Nurodžiau, kad minėta teismo nutartimi yra įvesta cenzūra, kurią imperatyviai draudžia LR Konstitucija

Teisėja Lipeikienė man pamokslauja, kad „proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka…”…Teisėja Lipeikienė, kaip ir visos teisėjos, paskirtos Dalios Grybauskaitės, net neužsimena, kad visa Dalios Grybauskaitės paskirta „teisinė sistema” daugiau nei dešimt metų vykdė sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, nes aštuonis kartus melagingais pagrindais atsisakydavo panaikinti cenzūrą.

Teisėja Lipeikienė nežino, kad Konstitucijai nėra taikomi laiko apribojimai, tai yra ji galioja visą laiką. Teisėja Lipeikienė man nurodo, kad „CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus (kurie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs)”.

Teisėja Lipeikienė man nurodo, kad „pareiškėjas praleido CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą penkerių metų terminą, darytina išvada, kad prašymas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 370 straipsnio 1 dalis)”.
Teisėja Lipeikienė puikiai žino, kad jokio termino aš nepraleidau, kreipiausi į taip vadinamą „teismą” aštuonis kartus, ir kas kartą „teismas” atmesdavo mano prašymus išgalvotais motyvais.

Nei teisėja Lipeikienė, nei visa „teisine sistema” nieko nepasisakė dėl pagrindinio mano skundo argumento – dar 2009 m. įvestą cenzūrą kategoriškai draudžia pagrindinis LR teisės aktas – LR Konstitucija. Teismo įvestas draudimas rašyti straipsnius apie Alvydo Sadecko dalyvavimą ir vaidmenį „Mažeikių naftos” privatizavime yra tiesioginė cenzūra.

Nuo 2009 m. jau aštuonis kartus kreipiausi į teismą, reikalaudamas panaikinti cenzūrą, tačiau teismai iki šiol nieko nepasisakė dėl to, kad cenzūrą imperatyviai draudžia tiek LR Konstitucijos 44 straipsnis, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas.

Teismas nusprendė įvesti Konstitucijos galiojimo terminą, tai yra nurodė, kad LR Konstitucija galioja tik penkerius metus. Žinoma, kad tai savivalė ir piktnaudžiavimas, nes joks teismas negali apriboti LR Konstitucijos reikalavimų, arba nustatyti, kada baigiasi jos galiojimo terminas. Atkreipiu teismo dėmesį, kad visa vadinamoji „teismų sistema” jau aštuonis kartus atmetė mano skundus panaikinti cenzūrą, kiekvieną kartą suklastodamas savo nutartis, ir įrašydamas į jas žinomai melagingus duomenis. Nė karto teismas nepasisakė dėl Konstitucijoje draudžiamos cenzūros. Per tą laiką buvo sugriautas mano ir mano šeimos gyvenimas.

Kadangi toliau rašiau straipsnius ir pateikiau įrodymus, kad A. Sadeckas buvo pagrindinis asmuo, sprendžiant kam turėtų būti parduotos AB „Mažeikių nafta” akcijos, buvau šešis kartus nuteistas kaip kriminalinis nusikaltėlis, mano gyvenimas sunaikintas, turtas atimtas, aš pats po bandymo nužudyti inscenizuojant autoįvykį likau palaužtas šios „teisinės sistemos”.
Teismai daug kartų nagrinėjo šią bylą, tačiau nė karto nedrįso pasisakyti dėl šios bylos esmės – ji labai paprasta. Žurnalistika Lietuvoje dar nėra pripažinta nusikalstama veikla, o cenzūra, tai yra draudimas vertis šia veikla, yra kategoriškai uždrausta Konstitucijos.

Konstitucijos 44 str. 1 d. aiškiai sako, kad „masinės informacijos cenzūra draudžiama”. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
Cenzūra yra A. Sadecko prašymas uždrausti apie jį rašyti straipsnius, nes tokį prašymą teismas patenkino ir ją įvedė, o paskui net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą.

Teismai visiškai ignoruoja LR Konstituciją, ant kurios pridėję ranką prisiekia ją saugoti ir puoselėti. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis sako :

1. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
   Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis
   Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
   Teismų įstatymo 5 straipsnis. Teisė į nepriklausomą, nešališką ir operatyvų teismą nurodo, kad 1. Asmuo turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.
2. Teismas visa savo veikla turi užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos lygybės ir viešumo sąlygomis per įmanomai trumpiausią laiką. 33 straipsnis. Bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai : 1. Nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.
3. Nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais.
4. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos ir Teismų įstatymo punktams.
   Teismai tarsi apriboja Konstitucijos galiojimą ir veikimą, nurodo, kad po penkerių metų Konstitucijos reikalavimai nebegalioja.
   Žinoma, kad tai piktnaudžiavimas teise, tačiau nė vienas teismas nedrįsta pripažinti, kad tas daugiau nei dešimt metų vykęs mano persekiojimas yra neteisėtas.
   Atkreipiamas teismo dėmesys, kad per 10 metų, kol aš buvau terorizuojamas
   4
   už visiškai teisėtą veiklą, teismas nė karto nepasisakė dėl to, kad cenzūrą draudžia LR Konstitucija, ir tai laikytina esminiu CPK normos pažeidimu.
   CPK 3 straipsnis. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę nurodo, kad :
5. Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
6. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.
   Šiuo atveju teismas įvedė cenzūrą ir niekaip to nenori pripažinti.
   Kaip žinia, LR Kontitucija yra nuolat veikiantis ir galiojantis aukščiausias LR teisės dokumentas. Jį papildo Visuomenės informavimo įstatymas. Abu jie imperatyviai draudžia cenzūrą. Teismas apie Konstitucijos reikalavimus nepasisakė bė žodžio per visus dešimt metų, todėl laikytina, kad senaties
   terminas Konstitucijai netaikytinas, tai yra teismas negali apriboti Konstitucijos galiojimo, ir nustatyti, iki kada ir kokia apimtimi ji galioja.
   Remdamasis išdėstytu, ir CPK 366 str., taip pat LR Konstitucija, ir Visuomenės informavimo įstatymu, prašau teismą pradėti vykdyti Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus, panaikinti skundžiamas nutartis, priimti mano skundą nagrinėti, atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-117 734/2009 ir panaikinti cenzūrą.
   Aurimas Drižius
   5