300 ha dirbantis ūkininkas: trūksta norinčių dirbti

0

Marijono Mikutavičiaus daina „Trys milijonai“ jau seniai nebeatspindi realybės – Lietuvos gyventojų kiek daugiau nei 2,8 mln. Šalyje mažėja ne tik gyventojų, bet ir norinčių dirbti, teigia šalies ūkininkai, darbymečiu susiduriantys su pagalbinių darbuotojų stoka. Be patikimų partnerių būtų išvis riesta, teigia jau 30 metų žemę su šeima dirbantis ūkininkas Viktoras Gedaminskis.

Akmenės rajone ūkininkaujantys Gedaminskiai šiuo metu valdo 300 hektarų žemės. Sėja grūdines kultūras – kviečius, miežius, žirnius, rapsus. Nukultas derlius parduodamas, nes jau gerą dešimtmetį ūkininkai yra pasukę iš pienininkystės ūkio į augalininkystę.

„Užsiimti pienininkyste Lietuvoje yra labai sunku, kaip ir gyvulininkyste – ūkininkai susiduria ne tik su griežtais reikalavimais, bet ir mažomis produkcijos supirkimo kainomis. Šiuo metu gyvulininkyste užsiimti gali ne bet kuris ūkis. Nors augalininkystėje irgi netrūksta iššūkių – esame labai priklausomi nuo gamtos, vis dėlto tai yra kur kas pelningesnė veikla“, – sako V. Gedaminskis.

Per 30 metų ūkininkavimo akmeniškis spėjo išbandyti ne tik galvijų auginimą ir pieno ūkį, bet ir ekologinį – apie 50 ha augino avižas, kviečius ir miežius. Tačiau visą derlių, be to, kad jis būdavo mažesnis, tekdavo realizuoti ne Lietuvoje, o Vokietijoje ir Olandijoje: „Lietuvoje ekologinių ūkių produkcija vis dar nėra vertinama, tad mums buvo daugiau vargo, nei naudos – iš mūsų ekologinio ūkio daugiau uždirbo tarpininkai, nei mes patys.“

Paklaustas, kas vis dėlto ūkininkaujant sunkiausia be išdaigas krečiančių meteorologinių sąlygų, ūkininkas neslepia – per menkas žmonių noras dirbti ir gyvenimas vien tik iš pašalpų.

„Dabar daug žmonių nori gyventi tik iš pašalpų, bet dirbti nenori. Valstybė juos išlepino. Kai kuriems žmonėms dabar kaip diena, taip šventė – o per šventes jie nedirba. Kai auginome galvijus 2008–2013 m., pasamdyti gerų, norinčių dirbti žmonių nebuvo problema. O pastaruosius penkerius metus sunku prisišaukti net į vienadienę talką rinkti akmenų. Žmonių nenoras dirbti atsiliepia ne tik žemės ūkiui – štai Akmenės rajone atsidarė nauja gamykla, ieško naujų darbuotojų, bet jų kaip nėra, taip nėra“, – dalijasi V. Gedaminskis.

Trūksta ūkininkams ir didesnio valdančiųjų palaikymo, kad žemės ūkis nebūtų žlugdomas vis naujais įstatymais ar nelogiškais reikalavimais.

„Paramos žemės ūkiui nereikia, nes kas dirba žemę, ji yra nereikalinga. Trūksta tik palaikymo, kad leistų dirbti, nes sveiki žmonės turi dirbti, o ne laukti valstybės išlaikymo. Tačiau susiduriame vis su naujais apribojimais. Štai nusprendė, kad pagal įstatymus 5 proc. žemės negalės būti dirbama, vadinasi, aš nupirkau žemę, moku už ją mokesčius ir negaliu jos dirbti? Nedirbami 5 ha iš 100 ha – tai yra labai didelis plotas, nesvarbu, kiek žemės turi“, – stebisi ūkininkas.

Be finansavimo nebūtų ir plėtros

Ūkininkus guodžia tik tai, kad norint plėsti žemės ūkį šiuo metu kur kas lengviau gauti finansavimą nei Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje.

„Kai pradėjome ūkininkauti apie 1992 m., šalies bankai į žemės ūkį net nežiūrėjo, nebuvo jokios kalbos apie finansavimą. Tik vėliau pradėjo megztis bankų ir ūkininkų bendradarbiavimas. Šiuo metu prireikus lėšų yra galimybė ne tik pasitarti dėl reikalingo kredito, bet ir prireikus pakoreguoti mokėjimų grafikus. Svarbiausia turėti viziją ir norą dirbti“, – teigia V. Gedaminskis.

Akmeniškis per visą ūkininkavimo laikotarpį išbandė ne vieną banką, šiuo metu yra Medicinos banko klientas, refinansavęs anksčiau turėtą kreditą.

„Kiekviena investicija yra su tikslu – įsigyti žemės arba technikos. Žemės ūkyje investuojama ne vieneriems ar dvejiems metams – jei perki naują traktorių, tai tikiesi, kad su juo dirbsi bent 10 metų ar iki gyvenimo pabaigos. Įsigijus žemės taip pat negalvoji apie jos pardavimą – perki tam, kad galėtum dirbti, pragyventi su šeima ir kažką palikti po savęs vaikams. Jei ne kreditai, tokia ūkio plėtra būtų buvusi sunkiai įmanoma“, – sako pašnekovas.

Medicinos banko Verslo tarnybos direktoriaus Juliaus Ivaškos teigimu, galimybė refinansuoti turimus kreditus yra gana paklausi paslauga tarp ūkininkų.

„Suprantame, kad ūkininkai susiduria su įvairiais iššūkiais savo veikloje – žemės ūkio pelningumas priklauso tiek nuo gamtos sąlygų, tiek nuo produkcijos supirkimo kainų, tad galimybė pasirinkti geresnes finansavimo sąlygas iš esmės padeda suvaldyti galimas pelningumo rizikas. Juo labiau, kad esame linkę įsiklausyti į ūkininkų poreikius ir lanksčiai priimti abiem pusėms tinkamas kreditavimo sąlygas“, – sako J. Ivaška.

Norėtų didinti ūkį

Ūkininko keliu pasuko ir vienas iš Gedaminskių sūnų, ūkininkaujantis kartu su tėvais. Nors ūkis ir nemenkas, tolesnės galimybės jį plėsti yra ribotos – aplinkui nebėra laisvos žemės.

„Šiuo metu 300 ha ūkis Lietuvoje laikomas smulkiu, juo labiau, kad skiriasi ir turimos žemės derlingumas – iš mano dirbamos žemės apie 70 ha yra prastesnė. Jei turėtume bent 500 ha, būtų geriau. Tarkime, jei dabar išdega ar užmirksta koks 50 ha pasėlių iš turimų 300 ha, toks nuostolis itin atsiliepia bendram rezultatui, o 500 ha ūkyje to beveik nepajustum“, – teigia V. Gedaminskis.

Dirbama žemė taip pat nepigi – jei anksčiau 1 ha kainavo 6 tūkst. litų, dabar už tiek prašoma 6 tūkst. eurų.

 „Praktiškai tik dėl vaikų ir stengiamės. Jau seniai apgalvojome šį klausimą – jei nebūtų kam ūkio palikti, neverta ir dirbti. Dabar kaimuose vis mažiau jaunimo lieka – išvažiuoja mokytis ir nebegrįžta, arba grįžta po darbo užsienyje susigadinę sveikatą ir papildo valstybės išlaikytinių gretas. Vis dėlto yra noras stengtis, nepaleisti lengvai to, ką per šitiek metų sukūrėme“, – atsisveikindamas sako Akmenės r. ūkininkas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias