A.Paleckis nuteistas už savo įsitikinimus, kurie, VSD manymu, kelia pavojų Lietuvai (Lietuvai mirtinai reikia prisiekusių teismo)
Aurimas Drižius
Perskaičiau dar kartą to vadinamo Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartį dėl Algirdo Paleckio.
Supratau tik tiek, kad A.Paleckis nuteistas už tai, kad bandė dirbti žurnalisto darbą ir rinkti informaciją apie teisėjus, kurie nagrinėjo vadinamąją sausio 13-osios bylą ir ilgiems kalėjimo metams į kalėjimą pasiuntė buvusį sovietų armijos tankistą Melį, kuris sausio 13 d. naktį vykdė savo vadovybės įsakymus ir vairavo tanką.. Kaip žinia, A.Paleckis yra diplomuotas Vilniaus universiteto žurnalistas, todėl rinkti informaciją apie teisėjų nusikaltimus yra jo pareiga ir prievolė.
Kaip žinia, pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliacinės instancijos teismas patvirtino įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad A. Paleckis, veikdamas organizuota grupe su asmeniu, kuriam teisme byla nutraukta, Deimantu Bertausku (toliau – ir vien tik D. B.) ir užsienio valstybės – Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu – ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos (toliau – ir FST; RF FST) darbuotoju, Rusijos Federacijos piliečiais, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atliekamas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-37751-18, vykdydami Rusijos Federacijos žvalgybos organizacijos – FST – užduotį ir šios žvalgybos organizacijos pavedimu laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2018 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje už piniginį bei kitokį atlygį rinko Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią informaciją, t. y. šnipinėjo, Lietuvos Respublikos teritorijoje už piniginį atlygį bei kitokį atlygį.
Beje, byloje nėra duomenų, kad A.Paleckis gavo kažkokius pinigus iš FSB, todėl prokurorai kaip kyšį nurodė ir tokias aplinkybes : A.Paleckiui suteiktas sąlygas gyventi atvykus į Rusijos Federaciją, šios šalies nemokamas metines vizas, pagalbą užmezgant kontaktus su politinės partijos ,,Jedinaja Rossija“ („Vieningoji Rusija“) atstovais bei verslo kontaktų suradimą.
Žurnalistas A.Paleckis susitiko su Rusijos politinės partijos atstovais, ir tai lietuviškas teismas įvertino kaip “piniginį atlygį” A.Paleckiui?
Dar juokingiau yra perskaičius tai, kokius duomenis neva rinko rusų šnipas A.Paleckis : jis rinko Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią informaciją.
D. Bertauskas ir A. Paleckis vykdė Rusijos Federacijos piliečio jiems tiesiogiai perduodamas kitos valstybės žvalgybos organizacijos – RF FST – užduotis: rinko informaciją apie jiems pateiktuose sąrašuose nurodytų asmenų (teisėjų, prokurorų bei kitų su bylos tyrimu susijusių asmenų), susijusių su Sausio 13-osios (bylos Nr. 09-2-031-99) ir kitų baudžiamųjų bylų, kurios susijusios su TSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1990–1991 m. laikotarpiu, tyrimu, gyvenamąsias vietas;
taip pat ieškojo asmenų, turinčių ryšių ir pažinčių su laisvės atėmimo vietų įstaigų darbuotojais, galinčiais atlikti užsienio žvalgybų nurodytus veiksmus Sausio 13-osios byloje įtariamo ir kaltinto J. Melio (J. M.) naudai (pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis apie šio asmens sveikatos būklę, palengvinti J. M. kalinimo sąlygas, suėmimą pakeičiant į švelnesnę kardomąją priemonę).
Beje, minėtas buvęs tankistas Melis yra sunkiai sergantis ligonis, net ir tą dieną, kai buvo sulaikytas važiuojantis per Lietuvą, jis sirgo cukriniu diabetu, ir šie duomenys yra byloje. Todėl visiškai neaišku, kodėl A.Paleckis “turėjo užduoti pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis apie Melio sveikatos būklę”.
Nuosprendyje nurodyta, kad “toks šnipinėjimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo vykdomas Rusijos Federacijai ir jos organizacijoms siekiant diskredituoti Lietuvos Respublikoje vykdomą Sausio 13-osios bylos tyrimą, šio teisminio nagrinėjimo procesą, taip pat be pagrindo Rusijos Federacijos tyrimų komitete tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 11802007703000117 (iškeltoje pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 299 straipsnį („Akivaizdžiai nekalto asmens patraukimas atsakomybėn ar neteisėtas baudžiamosios bylos iškėlimas“) bei 307 straipsnį („Akivaizdžiai melagingi parodymai, eksperto, specialisto išvados ar neteisingas vertimas“)) atliekamu baudžiamuoju persekiojimu, jo grėsme siekiant daryti įtaką Lietuvos Respublikos pareigūnams (prokurorams ir teisėjams) ir kitiems asmenims (specialistams, ekspertams), dalyvavusiems tiriant ir nagrinėjant teisme Sausio 13-osios baudžiamąją bylą.
Kaip žinia, Rusijos federacijos tyrimų komitetas yra iškėlęs baudžiamąją bylą Melį nuteisusiems teisėjams ir yra paskelbęs jų tarptautinę paiešką.
A.Paleckis viso teismo metu teigė, kad jis vykdė žurnalistinį tyrimą, jokio atlygio iš FSB negavo.
Tačiau lietuviški teismai taip pat nustatė, bandymas sužinoti jų adresus yra šnipinėjimas, kuriuo siekta padėti Rusijos Federacijos FST bei Rusijos Federacijos tyrimų komitetui veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą vienos iš valstybės valdžių – teisminės valdžios – suverenitetą.
Kaip detalios A. Paleckio atliktų šnipinėjimo veiksmų aplinkybės išdėstytos pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio 1–6 lapuose, taip pat perkeltos į apeliacinės instancijos teismo nutartį, jos 1–6 lapus (1 punktas).
Melio sveikatos būklė negalėjo būti šnipinėjimo objektas
Kasaciniu skundu abu kasatoriai – nuteistojo A. Paleckio gynėjai advokatas A. Liutvinskas ir advokatas K. Ragaišis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. Paleckiui nutraukti.
Kasaciniuose skunduose netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas motyvuojamas tuo, kad byloje A. Paleckio veiksmuose nenustatytas užsienio valstybės žvalgybą dominančios informacijos rinkimo požymis, jis aiškinamas pernelyg plačiai; informacija apie J. Melio kardomojo kalinimo sąlygas ir jų palengvinimą nėra šnipinėjimo dalykas, nes šiam tikslui informacijos rinkti nereikėjo, tokia informacija yra susijusi su Lietuvos teisės taikymu konkrečiu atveju.
Be to, kardomosios priemonės pakeitimas J. Meliui jokios žalos Lietuvos valstybei negalėtų padaryti. A. Paleckiui nebuvo inkriminuojami aktyvūs veiksmai, kuriuos galima būtų kvalifikuoti kaip informacijos apie sąrašuose nurodytus pareigūnus ir kitus asmenis rinkimą, ir jis tokių veiksmų neatliko.
Nuteistojo A. Paleckio gynėjo advokato K. Ragaišio kasaciniame skunde nurodoma, kad A. Paleckis neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie leistų gauti kaltinime nurodytos informacijos, be to, neturinčios specifinių požymių, kad galėtų dominti būtent RF FST. Vien A. Paleckio organizacinė veikla, pareikšti pažadai ar ketinimai tokią informaciją rinkti nesuteikia pakankamo pagrindo asmens veiką kvalifikuoti pagal šią BK normą.
Kasaciniuose skunduose dėstomi argumentai, kad A. Paleckis veikė ne vykdydamas RF FST ar šios tarnybos įgaliotų asmenų užduotis, o paprašytas asmeninį interesą Sausio 13-osios byloje turėjusio jos dalyvio (kaltinamojo) Michailo Golovatovo.
2011 metų liepą pagal Lietuvos išduotą Europos arešto orderį KGB karininkas Michailas Golovatovas buvo sulaikytas Austrijos sostinės Vienos oro uoste, bet nepraėjus nė parai paleistas. Lietuvos ir Europos Komisijos pareigūnai tuomet griežtai kritikavo Austriją, kuri tikino, kad jai trūko duomenų įtariamąjį perduoti Lietuvai.
Advokatai taip pat nurodo prieštaravimus dėl iš esmės pažeistų BPK nuostatų. Skunduose teigiama, kad, priimdami byloje skundžiamus nuosprendį ir nutartį, teismai ignoravo kaltinamojo A. Paleckio teisę į teisingą ir nešališką teismą. A. Paleckio teisė į nešališką teismą buvo pradėta varžyti nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nes teismui poveikį darė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vadovas, Lietuvos policijos generalinis komisaras ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, kurie tik pradėjus ikiteisminį tyrimą per surengtą spaudos konferenciją pareiškė, kad išaiškintas šnipų tinklas, ir įvardijo A. Paleckį kaip šnipą, taip pažeisdami ir nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalyje.
Pirmosios instancijos teismas apsiribojo kaltinime nurodytų bylos aplinkybių modifikuotu perkėlimu į nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas nutylėjo esminius BK 119 straipsnio 2 dalies požymius, kurių atskleidimas buvo privalomas ir turėjo būti įrodytas abejonių nekeliančiais, proceso metu patikrintais ir objektyviai pasitvirtinusiais įrodymais.
Vertindami Deimanto Bertausko parodymus, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią asmenų, kurie siekia būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaip aktyviai padėję atskleisti organizuotos grupės nusikalstamas veikas, parodymams keliamas aukštesnis parodymų patikimumo patikrinimo reikalavimas.
D. Bertausko parodymus teismai vertino tik selektyviai, ignoruodami jų dalį, nepatvirtinančią kaltinimo išvadų. Vertindami VSD pažymas, bylą nagrinėję teismai pripažino, kad negali šiose VSD pažymose nurodytos informacijos patikrinti BPK nustatytais veiksmais, tačiau VSD pažymas pripažino prioritetinę reikšmę turinčiais įrodymais. Dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, VSD pažymos negali būti vertinamos kaip procesinės veiklos rezultatas, o tokios veiklos metu surinkta informacija negali būti pripažinta įrodymu BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių prasme.
Vertinant pažymų duomenis, svarbu ir tai, kad VSD, tirdamas bylą, buvo šališkas, nes pažymose nurodė, kad A. Paleckis padarė BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, taip peržengdamas tik išimtinai teismui suteiktą teisę paneigti nekaltumo prezumpciją ir pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką.
Darydami išvadas apie bylos aplinkybes pagal VSD pažymų turinį, teismai pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, reikalaujančias, kad teismas išsamiai, nešališkai tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo tvarka ištirtų bylos įrodymus. Teismo procesas byloje taip pat neatitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 7 straipsnių reikalavimų, įrodymai įvertinti nesilaikant BPK 20 straipsnio nuostatų, o priimti nuosprendis ir nutartis surašyti nesilaikant BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio reikalavimų.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė gynybos versijos, kad M. Golovatovas prašė A. Paleckio ir D. Bertausko surinkti informaciją apie Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, jose dalyvavusių teisėjų gyvenamąsias vietas, nuteisto J. Melio kardomojo kalinimo sąlygas ne kaip užsienio žvalgybos atstovas ar jos įgaliotas asmuo, o savo iniciatyva dėl to, kad buvo kaltinamasis Sausio 13-osios byloje, ar norėdamas padėti J. Meliui
. Išsamūs kasacinių skundų argumentai
⦁ Kasaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. P. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
⦁ Priimdami byloje skundžiamus nuosprendį ir nutartį, teismai ignoravo kaltinamojo A. Paleckio teisę į teisingą ir nešališką teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas ir kt.).
Remiantis šia konstitucine nuostata, susiformavo nuosekli teismų praktika, pagal kurią nagrinėdamas bylą teismas negali apsiriboti vien tik kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013).
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas apsiribojo kaltinime nurodytų bylos aplinkybių modifikuotu perkėlimu į nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasitenkino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių selektyvia atranka, nutylėdamas esminius BK 119 straipsnio 2 dalies požymius, kurių atskleidimas buvo privalomas ir turėjo būti įrodytas abejonių nekeliančiais, proceso metu patikrintais ir objektyviai pasitvirtinusiais įrodymais.
Darydami išvadą, kad A. P. veika atitinka nurodytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje, teismai tikrųjų bylos aplinkybių nenustatė ir nuosprendį bei nutartį pagrindė prielaidomis. Kasatoriaus nuomone, tik kaip prielaidos vertintinos skundžiamų nuosprendžio ir nutarties išvados, kad prašoma surinkti informacija apie Sausio 13-osios bylą ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusius pareigūnus, jose dalyvavusius teisėjus, nuteistąjį J. Melį domino būtent RF FST.
Prielaida tėra išvada, kad M. Golovatovas palaikė su FST žvalgybinio pobūdžio ryšius, kad A. Paleckis ir D. Bertauskas buvo užverbuoti Rusijos Federacijos žvalgybos, nes to nepatvirtina nei D. Bertausko parodymai, nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pažymos, nei kiti byloje surinkti įrodymai.
Bylą nagrinėję teismai iškreipė bylos faktines aplinkybes nenurodydami, kad informaciją buvo prašoma surinkti pagal Rusijos Federacijos tyrimų komiteto užduotį, taigi pagal užduotį organizacijos, kuri nėra užsienio žvalgybos organizacija BK 119 straipsnio 2 dalies prasme.
Prielaidomis grįstas nuosprendis ir nutartis neatitinka teismų praktikos, pagal kurią kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymis gali būti nustatytas tik tada, kai jo buvimas pagrindžiamas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Vertindami D. Bertausko parodymus, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią asmenų, kurie siekia būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaip aktyviai padėję atskleisti organizuotos grupės nusikalstamas veikas, parodymams keliamas aukštesnis parodymų patikimumo patikrinimo reikalavimas.
Be to, teismai nusišalino nuo pareigos vertinti D. Bertausko parodymų nuoseklumą, išsamumą bei patikimumą, nes iš D. B. parodymų, duotų įvairiu bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, matyti, kad jie nenuoseklūs, kito A. Paleckio kaltinančia linkme, tačiau teismai to nenustatė.
Pažymėtina, kad gynybai nebuvo sudaryta galimybė pašalinti prieštaravimus D. Bertausko parodymuose, nes D. Bertauskas atsakyti į gynybos klausimus atsisakė, motyvuodamas tuo, kad yra įsipareigojęs VSD. Byloje liko neišsiaiškinta, koks tų įsipareigojimų VSD turinys ir kokia jų reikšmė kaltinant A. Paleckį, nes VSD atsisakė suteikti informaciją, ar D. Bertauskas bendradarbiauja su VSD.
Byloje gynyba siekė patikrinti, kokią įtaką D. Bertausko parodymų turiniui turėjo jo sveikatos būklė, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokį gynybos prašymą nepagrįstai atmetė, nors tai būtų padėję nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes.
Vertinant D. Bertausko parodymus, svarbu ir tai, kad jo parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. Dėl to A. Paleckį kaltinantys D. B. parodymai vertintini tik kaip šio svarstymai ir išvedžiojimai.
Vertindami VSD pažymas, bylą nagrinėję teismai pripažino, kad negali šiose VSD pažymose nurodytos informacijos patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatytais veiksmais, tačiau VSD pažymas pripažino prioritetinę reikšmę turinčiais įrodymais. Dėl to jie pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus.
Bylą nagrinėję teismai buvo šališki, nes aplinkybes, kad A. Paleckis gyveno M. Golovatovo vasarnamyje, įkūrė su šiuo bendrą įmonę, skolinosi iš M. G., tendencingai vertino kaip atlygį už šnipinėjimą. Akivaizdu, kad joks atlygis A. Paleckiui negalėjo būti mokamas, nes jokių realių veiksmų rinkdamas informaciją jis neatliko ir jokių padarinių jo veikla nesukėlė.
Išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nepateikė jokių argumentų, objektyviai paneigiančių A. P. gynėjų apeliaciniame skunde keltus netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nesilaikymo klausimus. Apeliacinės instancijos teismas tik nesutiko su apeliacinio skundo argumentais ir motyvais, nurodydamas tuos pačius įrodymus kaip ir pirmosios instancijos teismas. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo, tinkamai nepatikrino, ar bylą išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas.
Darydami išvadą, kad A. P. ir D. B. veika atitinka nurodytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
BK 119 straipsnio 2 dalyje aprašytos šnipinėjimo nusikalstamos veikos sudėties dalyko nesudaro informacija apie J. Melio kardomojo kalinimo sąlygas ir jų palengvinimą, nes šiam tikslui kažkokios informacijos rinkti nereikėjo. Svarbu ir tai, kad J. Meliui pritaikytos kardomosios priemonės pakeitimas lengvinančia linkme jokios žalos Lietuvos valstybei negalėtų padaryti.
Dėl to A. Paleckio veika, pasireiškusi informacijos apie J. M. kardomojo kalinimo sąlygas ir jų palengvinimą rinkimu, neatitinka šnipinėjimo nusikaltimo sudėties objekto ir dalyko požymių. Pripažindami A. P. kaltu dėl informacijos apie J. M. kardomojo kalinimo sąlygas ir jų palengvinimą rinkimo, teismai savo išvadą grindė aplinkybe, kad buvo renkama informacija, susijusi su asmenimis, turinčiais ryšių ir pažinčių tarp laisvės atėmimo vietų įstaigų darbuotojų, kurie gali atlikti užsienio žvalgybos nurodytus veiksmus.
Pirmiau nurodytas A. P. baudžiamosios atsakomybės už šnipinėjimą pagrindimas yra nelogiškas, nes byloje nenustatyta, kad kokia nors organizacija būtų prašiusi A. P. šia linkme atlikti kokius nors konkrečius veiksmus. Dėl to D. B. ir A. Š. pokalbiai, į kuriuos atkreipiamas dėmesys nuosprendyje ir nutartyje, neturi jokios teisinės reikšmės pagrindžiant A. P. baudžiamąją atsakomybę už šnipinėjimą.
Kasatoriaus nuomone, M. Golovatovo prašymai pagelbėti J. Meliui dėl sveikatos vertintini ne daugiau nei teisinių paslaugų prašymas iš asmenų, kurie tokių paslaugų suteikti negali. A. P. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad rinko FST dominančią informaciją apie Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, jose dalyvavusių teisėjų gyvenamųjų vietų adresus, nes tokie A. Paleckio ir D. Bertausko veiksmai nenustatyti ir nenurodyti priimtuose nuosprendyje bei nutartyje.
⦁ Paskirdami A. Paleckiui bausmę, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes paskyrė neproporcingą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, nors jokių žalingų padarinių A. P. veika nesukėlė. Pažymėtina, kad už tą pačią veiką D. Bertauskas net buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl bausmė gali būti suprasta kaip valstybės kerštas už įsitikinimus, kurie, VSD manymu, kelia pavojų Lietuvai.
⦁ Kasaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas K. Ragaišis prašo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. P. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
⦁ Byla perduotina nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, nes šios kategorijos baudžiamųjų bylų kasacine tvarka išnagrinėta itin mažai, o pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų formuojama praktika, kai tiriant šnipinėjimo bylas nebūtina byloje surinktais įrodymais nustatyti svarbių bylos aplinkybių, nes galima jas pakeisti VSD pažymomis, kitų bylų duomenimis, kelia abejonių dėl atitikties baudžiamojo proceso principams, todėl būtina suformuoti nuoseklią teismų praktiką, kad nebūtų daroma teisės taikymo klaidų.
⦁ Vertindamas bylos teisminį nagrinėjimą, kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tik imitavo teisingumo vykdymą, nes teismo procesas byloje neatitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 7 straipsnių reikalavimų, įrodymai įvertinti nesilaikant BPK 20 straipsnio nuostatų, o priimti nuosprendis ir nutartis surašyti nesilaikant BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio reikalavimų.
Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė A. P. kaip kaltinamojo teises ir sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje. Pagal teismų praktiką teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti tik kaltinime nurodytomis veikos aplinkybėmis ir kaltinamajame akte pateikta tų aplinkybių vertinimo versija, o turi nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013 ir kt.). Nukrypdami nuo šio teismų praktikos reikalavimo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė gynybos versijos, kad M. Golovatovas prašė A. P. ir D. B. surinkti informaciją apie Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, jose dalyvavusių teisėjų gyvenamąsias vietas, nuteisto J. M. kardomojo kalinimo sąlygas ne kaip užsienio žvalgybos atstovas ar jos įgaliotas asmuo, o savo iniciatyva dėl to, kad buvo kaltinamasis Sausio 13-osios byloje, ar norėdamas padėti J. M..
Pažymėtina, kad gynybos versiją, jog M. G. veikė savo iniciatyva, o ne kaip užsienio žvalgybos atstovas ar jos įgaliotas asmuo, patvirtina aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nenustatytas joks FST darbuotojas, davęs kaltinime nurodytas užduotis A. P. ir D. B. tiesiogiai ar per M. G., E. K..
Byloje nesurinkta jokių tiesioginių tai patvirtinančių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai, kasatoriaus teigimu, nesudaro patikimų įrodymų visumos, leidžiančios padaryti išvadą, kad tokią užduotį A. P. ir D. B. davė būtent FST darbuotojas ar užsienio žvalgyba. Bylą nagrinėję teismai nuosprendyje ir nutartyje bandė išvadą dėl M. G. kaip užsienio žvalgybos atstovo ar jos įgalioto asmens vaidmens grįsti aplinkybe, kad informacija, kuri domino M. G., domino ir FST dėl Rusijos Federacijos tyrimų komiteto Lietuvos pareigūnams iškeltos baudžiamosios bylos, tačiau toks sutapimas, kasatoriaus manymu, neįrodo, kad M. G. veikė kaip Rusijos Federacijos žvalgybos atstovas ar jos įgaliotas asmuo.
Tokia pati išvada darytina ir vertinant kratų metu rastus Lietuvos pareigūnų bei teisėjų sąrašus su įrašais lietuvių kalba, nes kitokia išvada būtų nelogiška. Dėl to siekiant nustatyti, ar A. P. ir D. B. buvo duota FST užduotis surinkti kaltinime nurodytą informaciją, buvo būtina apklausti M. G. ir E. K., tačiau toks gynybos prašymas buvo atmestas, taip pažeidžiant BPK 48 straipsnio 1 dalį.
Spręsdami dėl A. P. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, teismai savo išvadas pagrindė išimtinai tik įrodymais, kurių pagrįstumo ir leistinumo išsamiai ir nešališkai nepatvirtino BPK nustatytais veiksmais. D. Bertausko parodymai, duoti žvalgybinių apklausų metu, yra neleistini, nes jos vykdytos nesilaikant BPK nuostatų, skirtų parodymus duodančiam asmeniui apsaugoti nuo neleistino valstybės pareigūnų poveikio, o iš bylos medžiagos matyti, kad VSD pareigūnai, visiškai kontroliuodami D. Bertauską, diegė jam šnipinėjimo veiksmų vertinimus ir imituodami procesinius veiksmus juos įrašinėjo.
D. Bertausko parodymus teismai turėjo vertinti kritiškai, nes jis suinteresuotas bylos baigtimi ir davė nenuoseklius, prieštaringus parodymus dėl to, ar jis prisipažįsta esąs kaltas, ar rinko prašomą informaciją, kada pirmą kartą pamatė pareigūnų bei teisėjų sąrašą ir pan. Kasatorius pažymi, kad D. B. parodymus teismai vertino tik selektyviai, ignoruodami jų dalį, nepatvirtinančią kaltinimo išvadų.
VSD pažymas teismai nepagrįstai vertino kaip patikimus įrodymus, nes pažymose nurodyti duomenys grindžiami ne surinkta informacija, o VSD pareigūnų samprotavimais ir vertinimais, todėl įrodinėjimas byloje nukrypo nuo BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų. Analizuojant šių pažymų turinį ir palyginus jį su A. P., D. B. paaiškinimais, D. B. popierinių užrašų ir elektroninių laiškų E. K. duomenimis, matyti, kad pažymose nurodomi pramanyti duomenys apie Lietuvoje veikusį ir demaskuotą šnipų tinklą, M. G. palaikomus ryšius su FST, M. G. veiksmų koordinavimą su FST pavaduotoju, M. G. tariamai A. P. ir D. B. perduotas iš FST gautas užduotis, M. G., E. K., A. P. ir D. B. naudotas konspiracijos priemones bei tam tikrų veiksmų atitiktį žvalgybos taikomiems metodams, tariamą atlyginimą už šnipinėjimo paslaugas. Dėl to VSD pažymos negali būti vertinamos kaip procesinės veiklos rezultatas, o tokios veiklos metu surinkta informacija negali būti pripažinta įrodymu BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių prasme. Darydami išvadas apie bylos aplinkybes pagal VSD pažymų turinį, teismai pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, reikalaujančias, kad teismas išsamiai, nešališkai, tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo tvarka ištirtų bylos įrodymus. Vertinant pažymų duomenis svarbu ir tai, kad VSD, tirdamas bylą, buvo šališkas, nes pažymose nurodė, kad A. P. padarė BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, taip peržengdamas tik išimtinai teismui suteiktą teisę paneigti nekaltumo prezumpciją ir pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką.
Taigi teismai, darydami išvadas apie bylos aplinkybes, rėmėsi išimtinai D. Bertausko parodymais ir VSD pažymomis, tačiau šie duomenys neatitinka neabejotinų įrodymų reikalavimų. Byloje nesant neabejotinų įrodymų, patvirtinančių A. P. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, apkaltinamasis nuosprendis ir jį palikusi galioti nutartis buvo priimti remiantis nepatikimais įrodymais, neišdėstant įtikinamų įrodymų vertinimo motyvų, remiantis prielaidomis, abejones aiškinant ne kaltinamojo naudai, taip pažeidžiant BK 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, BPK 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, 305 straipsnio 1 dalį, nukrypstant nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-317-719/2018 ir kt.).
⦁ Bylą nagrinėję teismai buvo šališki, nes nagrinėdami bylą nesilaikė procesinių teisingumo vykdymo imperatyvų, suformuluotų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 7 straipsniuose, Konstitucijos 31 straipsnyje, BK 1 straipsnio 1 dalyje, BPK 1 straipsnio 1 dalyje, nukrypo nuo teismų praktikos, aiškinančios teismo nešališkumo reikalavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-645/2005, 2K-65-976/2017, 2K-117-976/2020). Kasatoriaus nuomone, A. P. teisė į nešališką teismą buvo pradėta varžyti nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nes teismui poveikį darė VSD vadovas, Lietuvos policijos generalinis komisaras ir Lietuvos generalinis prokuroras, kurie tik pradėjus ikiteisminį tyrimą surengtos spaudos konferencijos metu pareiškė, kad išaiškintas šnipų tinklas, ir įvardijo A. P. kaip šnipą, taip pažeisdami ir nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Bylą nagrinėję teismai įrodymus vertino tendencingai, nes nepatikrino gynybos versijų, kad M. G. Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų bei bylose dalyvavusių teisėjų gyvenamosiomis vietomis, J. M. kardomojo kalinimo sąlygomis domėjosi savo iniciatyva, o ne pagal FST užduotį; kad A. P. turėjo sąrašą Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, jose dalyvavusių teisėjų, nes kaupė medžiagą savo knygai apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius, o įrašas „pašukuok“ šiame sąraše reiškia tik sutrumpintą prokuroro G. Pašukevičiaus pavardę. Bylą nagrinėjusių teismų šališkumą patvirtinta tai, kad, kilus abejonių dėl M. G., E. K. ryšių su FST, teismas atmetė gynybos prašymą apklausti šiuos asmenis kaip liudytojus, taip pat, kilus abejonių dėl D. B. gebėjimo dėl sveikatos būklės duoti išsamius ir teisingus parodymus apie bylos aplinkybes, atsisakė skirti teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę šioms aplinkybėms nustatyti. Nagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas savo šališkumą pademonstravo ir selektyviai vertindamas D. B. parodymus, nutylėdamas jų dalį apie tai, kad D. B. tik manė, kad M. G. veikia FST naudai, kad neigė žinojęs FST užduotis, buvęs užverbuotas, nenustatė, kad D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme keitė savo parodymus dėl esminių bylos aplinkybių. Savo šališką požiūrį į A. P. asmenybę apeliacinės instancijos teismas išreiškė ir tuo, kad nutartyje pabrėžė A. P. svarbą remdamasis tik faktu, kad Rusijos Federacijoje 2021 m. sausio 13 d. įvykusios spaudos konferencijos metu A. P. buvo įvardytas kaip asmuo, persekiojamas dėl 1991 m. sausio 13 d. įvykių, nors ši informacija neturi nieko bendro nei su A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos esme, nei su įvykių laiku. Kasatorius pažymi, kad byla buvo nagrinėjama teismuose ne pagal BPK nustatytas teismingumo taisykles motyvuojant tuo, kad A. P. ir D. B. turėtuose Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, joje dalyvavusių teisėjų sąrašuose yra ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų pavardės, tačiau bylos duomenys to nepatvirtina. Taigi teismo procesas vyko pažeidžiant nešališkumo principo objektyvųjį kriterijų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-645/2005, 2K-340/2008, 2K-243/2009, 2K-117-976/2020 ir kt.). Esant šiai situacijai, A. P. baudžiamasis persekiojimas negali būti laikomas atliktu siekiant procesinių tikslų, nurodytų BPK 1 straipsnio 1 dalyje.
⦁ Darydami išvadą, kad A. P. veika atitinka aprašytą BK 119 straipsnio 2 dalyje, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal teismų praktiką vienas BK 119 straipsnio 2 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos sudėties požymių yra tas, kad kaltininkas Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančią informaciją renka arba perduoda ne savo iniciatyva ar nuožiūra, o vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį. Informacija, dominanti užsienio žvalgybą, reiškia, kad būtent tokią informaciją užsakė užsienio žvalgybos atstovas ar jos įgaliotas asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-222/2020). Kasatoriaus vertinimu, byloje nėra nustatyta, kad informacija apie Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, jose dalyvavusių teisėjų gyvenamąsias vietas, J. M. kardomojo kalinimo sąlygas domino būtent Rusijos Federacijos užsienio žvalgybą, o ne asmeniškai M. G.. Kasatoriaus nuomone, siekiant A. P. ir D. B. pripažinti kaltais padarius BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, reikėjo nustatyti, kad Rusijos Federacijos FST nenustatytas darbuotojas užduotis, gautas iš Rusijos Federacijos tyrimų komiteto, per M. G. ar E. K. perdavė A. P. ir D. B., o pastarieji, M. G. užverbuoti, atliko aktyvius šnipinėjimo sudėtį atitinkančius veiksmus. Tai byloje nebuvo padaryta. Esant tokiai situacijai, teismai privalėjo A. P. baudžiamąją bylą nutraukti, bet to nepadarė. Pažymėtina, kad pagal BK 119 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tik už užsienio žvalgybą dominančios informacijos rinkimą, t. y. aktyvius veiksmus, kurie leidžia gauti tam tikros reikalingos informacijos. Dėl to vien pareikštų pažadų ar ketinimų tokią informaciją rinkti nepakanka baudžiamajai atsakomybei pagal BK 119 straipsnio 2 dalį pagrįsti, o byloje nenustatyta, kad A. P. ir D. B. atliko aktyvius informacijos rinkimo veiksmus. Byloje neįrodžius A. P. veikos, atitinkančios BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, baudžiamasis įstatymas A. P. veikai pritaikytas netinkamai.
⦁ Byloje taip pat yra gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Vilmos Vidugirienės atsiliepimas į nuteistojo A. P. gynėjų advokatų A. Liutvinsko ir K. Ragaišio kasacinius skundus, atsiliepimu ji prašo kasacinius skundus atmesti.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
⦁ Nuteistojo A. P. gynėjų advokatų A. Liutvinsko ir K. Ragaišio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-53-489/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00002-2020-0
