A.Norvaišas : „Valstybės kūrimo procesas nenusileidžia kartu su saule”

0

Ekonominių sunkumų purtomoje šalyje kasdien vis kitos naujienos, tačiau mąstančių žmonių galvose teisingi planai nuolat sukasi. Gerai žinome, kad patikimas fundamentas turi didžiausią svorį, todėl viskas planuojama, tariamasi, svarstoma. Tą ramia sąžine gali drąsiai patvirtinti Lietuvos Valstybės prezidentas Alfonsas Norvaišas. Ant savo pečių laikantis nelengvą naštą, šis žmonių pasitikėjimą ir palaikymą vertinantis vyras pastebi, kad žmonių aktyvumas priblėso.

Galbūt nugąsdino žodis „procentai“, tačiau finansiniu požiūriu gana teigiamas ir visiems naudingas dalykas. Tai ne stekenimo įrankis iš bankų, tai – pelno ir atlygio proporcija. Įsibėgėjus Lietuvos Valstybės kūrimo darbams, trumpam iškilo dilema: negi šalyje nebėra protingų žmonių komandai sudaryti ir iki rugsėjo 1 dienos įsteigti komitetus. „Jei iki to laiko nepavyks su savais žmonėmis, teks svarstyti, gal samdyti užsieniečius ar kokius rusus? Gali žmonės dirbti nuotoliniu būdu, svarbu turėti smegenis, o ne aukštąjį išsilavinimą.

Pradėkim kurti tokią Lietuvą, apie kokią svajojome visada – stiprią, vieningą, turtingą.  Pereinamojo laikotarpio nebus, čia yra naujai įkurta Valstybė, ir ji kuriama toliau. Tiesiog žmonės iš Respublikos pereis į Valstybę. Viskas paprastai įvyks. Todėl noriu paraginti visus neabejingus prisijungti“, – sakė A. Norvaišas ir nusistebėjo: „Įdomus dalykas vyksta – kai tik paskelbėme viešai apie mokamus procentus už investicijas į valstybės kūrimą, žmonių sumažėjo. Ar čia per dideli procentai bus, ar per maži, kažkaip keista. Sunkoka, aš vienas negaliu pavežti, teks apriboti reklamą ir kitas išlaidas. Bet vasaros atostogų neisiu, lieku dirbti“. Visiškai suprantamas Prezidento žingsnis, juk įsipareigojimai ir atsakomybė neatostogauja.

Nebeatskiriame tikrųjų fašistų?

Kad ir kaip būtų patogu saulutėje šildytis ir ledus valgyti, apsnūsti neverta, nes gyvenimas teka sava vaga, ir tik mes, lietuviai, galime ją pasukti norima linkme arba turėti įtakos. O priešai ir piktavaliai nesnaudžia. Jie veikia ir dieną, ir tamsiu paros metu, net ir apsirengę uniformas. Įstatymai lieka įstatymais, o žmogiškumas turi likti žmogiškumu. Nemalonių akibrokštų ir neteisėtų veiksmų toli ieškoti nereikia.

Kad ir Latvija – vos už pusantro šimto kilometrų nuo mūsų, o kas joje dedasi? Viduryje baltos dienos gegužės 9-ąją, kur susirinkę su gėlėmis žmonės atėjo pagerbti žuvusiųjų už laisvę ir pergalę nuo fašizmo, o teroristinė policija labai grubiai juos išstumdė, išvedė už parankių, nors jokių riaušių ar incidentų nebuvo, gal tik gyvesni emocijomis paremti pasikalbėjimai, paprastos diskusijos, kaip įprasta, pasidalinimas prisiminimais. Todėl pertekliniai ir savavališki pareigūnų veiksmai gali būti traktuojami ne tik kaip didelė nepagarba gyviesiems, bet ir mirusiems.

„Tikrai gėda, kad nebežino, kaip reikia elgtis. Atrodo, kad visi žmonės yra nužmogėję. Policija suėmė žmogų, kaip supratau, jis nusipelnęs karo veteranas, už tai, kad atėjo prie paminklo padėti gėlių. Švarkas jo apkarstytas medaliais. Ar policija tų medalių nori, ar garbės, neaišku. Ir svarbiausia, neleido net padėti gėlių ant kapo. Žmonės, nenusiminkite. Mūsų širdyse tikrai išlieka laisvės gynėjai, ir mes juos pagerbsime. Na, jei jau nebegalėsime viešai pagerbti, tai darysime kaip žmonės pasakojo Sibire – išnešdavo laukan padžiauti patalynę sudėdami spalvas kaip Lietuvos vėliavoje.

Todėl, jeigu kažkam smegenys yra išplautos, jeigu kažkurie laiko, kad fašistai yra gelbėtojai, tai gerbkite fašistus, mes nedraudžiame. Tačiau pamąstykite, kuris čia tikrasis fašistas? Ar vokietis, kuris suvarė į namus žmones ir juos klykiančius sudegino (kaip Pirčiupio tragedija), ar rusas, kuris išvežė žmones į Sibirą, bet jų nesudegino ir paliko gyvus?“, – klausė A. Norvaišas.

Blaiviai mąstant, jėgos struktūros dažnai peržengia leistinus veiksmus, o kur jų reikia, žmonės neprisikviečia. Net ir gavęs pagalbos skambutį centras neskuba siųsti ekipažų, o kai atvyksta, žmogus būna jau miręs. Todėl abejingumas labai sukrečia – viename bute Vilniuje dar prieš įvykstant tragedijai, kai vaikinas sumušė ir nužudė savo merginą, girdėjosi triukšmas, smūgiai, bildesys ir priešmirtinės aimanos; ir nors kaimynai kelis kartus kvietė policiją, ši net nepasivargino laužti durų, atseit nėra pagrindo. 

Kitas pilietis, gal jam dėmesio maža ar depresijon įklimpęs, stebint šimtams, tiesioginiame eteryje nusižudė, irgi pareigūnai atlėkė po pusdienio. Na, čia adresai nesutapo, miestas ne tas, bet vis tiek galėjo greičiau reaguoti.

Grimzta į skandalus

Kiekviename kaime girtuokliaujama, smurtaujama, vagiama, internete sukčiaujama, o ta Respublika vardu Lietuva niekaip nesitvarko. Net seime ministrai sukelia įtarimų lėšų švaistymu, bet atsistatydinti nesutinka. Štai seimo narys R. Žemaitaitis, supykęs dėl Izraelio atakų Palestinoje, feisbuke gana neetiškai išsireiškia apie mokyklų griovimą ir bombardavimą, tada prasideda kipišas neapykantos kurstymu, pasibjaurėjimu, ir ritasi per visą pasaulį. Jeigu žydai tokie protingi ir pagarbūs, kam bombarduoti kitą šalį? Pasiteisinimas, jog ieškojo teroristų, neįtikina. Prastai garsios žvalgybos dirba, jeigu nesugeba keleto pastatų iššniukštinėti.

Dar vienas skandalas – seimas tiesiog aidi nuo politikų išsišokimų, ir nuo naujausių kaltinimų, ar švietimo ministrė J. Šiugždinienė, dirbdama laikinosios sostinės savivaldybėje, tikrai skaidriai naudojosi kanceliarinėmis lėšomis? Vieni pataria atsistatydinti, kiti kraipo galvas, treti pavydi tokio patogumo, kai galima išleisti pinigus ir nereikia už juos atsiskaityti. Atseit, reglamentas tą leidžia, pareigybėje nurodyta, o įstatymui išlaidos neprieštarauja.

Gal gana tokio įžūlumo ir melo! Štai kodėl privalome valstybės vairą imti į savo rankas. Sąžiningai dirbti, o ne lepintis atokaitoje. Susiimti, o ne dejuoti, kad viskas brangu ir dar baisiau gali būti. Taip ir bus, jei nieko nedarysime, nejausime atsakomybės už savo šalį ir normalų gyvenimą.

Dirbtų dviem frontais

Lietuvos valstybės Prezidentas atkreipė dėmesį, kad yra dar vienas svarbus niuansas, arba reta galimybė. Prasižengę pareigūnai, suvokiantys savo padarytų veiksmų žalą ir pasiruošę pasitaisyti, gali prašyti amnestijos. Bet ne iš nustekentos Lietuvos Respublikos, kurioje pasidairius panašu, kad liko tik belyčiai asmenys su papirktų ištvirkėlių vėliavomis ir aukštąjį mokslą baigę baikštūs, o gal labai užsiėmę ant valdžios burbantys žmonės, dar nerandantys laiko svarbiems pokyčiams. O jų labai reikia.

Permainos tiesiog būtinos. Nes kitaip už mus nuspręs kiti, ir pasekmės gali būti labai nelinksmos. Čia kaip bilietas patamsyje į vieną pusę – nežinai, kur keliukas veda, nes jo nesimato, ir kas tave už posūkio patvarkys.

„Dar vienas įdomus dalykas – tai amnestija. Ji yra pritaikyta iki rugsėjo 1 dienos pareigūnams ir aukštiems pareigūnams. Visi, kurie matote ir suprantate, kad respublika artėja prie galo, ir esate pridarę neteisingų veiksmų, kreipkitės į mus dabar, ir mes pritaikysime amnestiją. Bus labai žymiai sušvelnintos bausmės, todėl galite jungtis prie mūsų ir pradėti tarnauti dviem frontais. Bus ne tik atlygis. „Laisvais gali jaustis tik tie, kurie daro gerus darbus“, – akcentavo Lietuvos valstybės prezidentas A. Norvaišas. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias