A.Paleckis nuteistas pagal VSD „analitinę medžiagą”, o ne įrodymus

0


                                                                                         

Valstybės saugumo departamento išvedžiojimai jau tapo įrodymais baudžiamosiose bylose, kai reikia žmones ilgiems metams pasodinti į kalėjimą. Tiesa, šiuo atveju Paleckis nuteistas ne už tai, kad ką nors padarė, tačiau todėl, kad taip „analizuose” nurodė VSD

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-53-489/2023                                                Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00002-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.1; 1.2.2.6.2; 2.1.2.2; 2.1.2.4; 2.1.2.11; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.3.1.8

(S)

img1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio, Sigitos Jokimaitės, Alvydo Pikelio, Daivos Pranytės-Zalieckienės, Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Vilmai Vidugirienei,

nuotoliniu būdu dalyvaujant nuteistajam A. P.,

nuteistojo gynėjams advokatams Kęstučiui Ragaišiui ir Adomui Liutvinskui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Paleckio gynėjų advokatų Adomo Liutvinsko ir Kęstučio Ragaišio kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 119 straipsnio 2 dalį (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu šešeriems metams.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Paleckio gynėjų advokatų Adomo Liutvinsko ir Kęstučio Ragaišio apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje taip pat Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžiu D. B. pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką, nustatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje, tačiau, vadovaujantis BK 391 straipsnio 1 dalimi, šis asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo A. P. gynėjų advokatų Adomo Liutvinsko ir Kęstučio Ragaišio, nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu posėdyje dalyvavusio nuteistojo A. P., prašiusių tenkinti kasacinius skundus, prokurorės, prašiusios nuteistojo gynėjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų, 

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliacinės instancijos teismas patvirtino įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad A. Paleckis (A.P.), veikdamas organizuota grupe su asmeniu, kuriam teisme byla nutraukta Deimantu Bertausku (toliau – ir vien tik D. B.) ir užsienio valstybės – Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu – ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos (toliau – ir FST; RF FST) darbuotoju, Rusijos Federacijos piliečiais, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atliekamas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-37751-18, vykdydami Rusijos Federacijos žvalgybos organizacijos – FST – užduotį ir šios žvalgybos organizacijos pavedimu laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2018 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje už piniginį bei kitokį atlygį rinko Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią informaciją, t. y. šnipinėjo, Lietuvos Respublikos teritorijoje už piniginį atlygį bei kitokį atlygį (suteiktas sąlygas gyventi atvykus į Rusijos Federaciją, šios šalies nemokamas metines vizas, pagalbą užmezgant kontaktus su politinės partijos ,,Jedinaja Rossija“ („Vieningoji Rusija“) atstovais bei verslo kontaktų suradimą) rinko Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią informaciją.

2.       D. B. ir A. P. vykdė Rusijos Federacijos piliečio jiems tiesiogiai perduodamas kitos valstybės žvalgybos organizacijos – RF FST – užduotis: rinko informaciją apie jiems pateiktuose sąrašuose nurodytų asmenų (teisėjų, prokurorų bei kitų su bylos tyrimu susijusių asmenų), susijusių su Sausio 13-osios (bylos Nr. 09-2-031-99) ir kitų baudžiamųjų bylų, kurios susijusios su TSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1990–1991 m. laikotarpiu, tyrimu, gyvenamąsias vietas; taip pat ieškojo asmenų, turinčių ryšių ir pažinčių su laisvės atėmimo vietų įstaigų darbuotojais, galinčiais atlikti užsienio žvalgybų nurodytus veiksmus Sausio 13-osios byloje įtariamo ir kaltinto J. M. (J. M.) naudai (pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis apie šio asmens sveikatos būklę, palengvinti J. M. kalinimo sąlygas, suėmimą pakeičiant į švelnesnę kardomąją priemonę). Toks šnipinėjimas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo vykdomas Rusijos Federacijai ir jos organizacijoms siekiant diskredituoti Lietuvos Respublikoje vykdomą Sausio 13-osios bylos tyrimą, šio teisminio nagrinėjimo procesą, taip pat be pagrindo Rusijos Federacijos tyrimų komitete tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 11802007703000117 (iškeltoje pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 299 straipsnį („Akivaizdžiai nekalto asmens patraukimas atsakomybėn ar neteisėtas baudžiamosios bylos iškėlimas“) bei 307 straipsnį („Akivaizdžiai melagingi parodymai, eksperto, specialisto išvados ar neteisingas vertimas“)) atliekamu baudžiamuoju persekiojimu, jo grėsme siekiant daryti įtaką Lietuvos Respublikos pareigūnams (prokurorams ir teisėjams) ir kitiems asmenims (specialistams, ekspertams), dalyvavusiems tiriant ir nagrinėjant teisme Sausio 13-osios baudžiamąją bylą. Teismai taip pat nustatė, kad šnipinėjimu siekta padėti Rusijos Federacijos FST bei Rusijos Federacijos tyrimų komitetui veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą vienos iš valstybės valdžių – teisminės valdžios – suverenitetą.

3.       Detalios A. P. atliktų šnipinėjimo veiksmų aplinkybės išdėstytos pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio 1–6 lapuose, taip pat perkeltos į apeliacinės instancijos teismo nutartį, jos 1–6 lapus (1 punktas).

4.       Kasaciniu skundu abu kasatoriai – nuteistojo A. P. gynėjai advokatas A. Liutvinskas ir advokatas K. Ragaišis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. P. nutraukti.

5.       Kasaciniuose skunduose netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas motyvuojamas tuo, kad byloje A. P. veiksmuose nenustatytas užsienio valstybės žvalgybą dominančios informacijos rinkimo požymis, jis aiškinamas pernelyg plačiai; informacija apie J. M. kardomojo kalinimo sąlygas ir jų palengvinimą nėra šnipinėjimo dalykas, nes šiam tikslui informacijos rinkti nereikėjo, tokia informacija yra susijusi su Lietuvos teisės taikymu konkrečiu atveju. Be to, kardomosios priemonės pakeitimas J. M. jokios žalos Lietuvos valstybei negalėtų padaryti. A. P. nebuvo inkriminuojami aktyvūs veiksmai, kuriuos galima būtų kvalifikuoti kaip informacijos apie sąrašuose nurodytus pareigūnus ir kitus asmenis rinkimą, ir jis tokių veiksmų neatliko. Nuteistojo A. P. gynėjo advokato K. Ragaišio kasaciniame skunde nurodoma, kad A. P. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie leistų gauti kaltinime nurodytos informacijos, be to, neturinčios specifinių požymių, kad galėtų dominti būtent RF FST. Vien A. P. organizacinė veikla, pareikšti pažadai ar ketinimai tokią informaciją rinkti nesuteikia pakankamo pagrindo asmens veiką kvalifikuoti pagal šią BK normą. Kasaciniuose skunduose dėstomi argumentai, kad A. P. veikė ne vykdydamas RF FST ar šios tarnybos įgaliotų asmenų užduotis, o paprašytas asmeninį interesą Sausio 13-osios byloje turėjusio jos dalyvio (kaltinamojo) M. G..

6.       Kasatoriai taip pat nurodo prieštaravimus dėl iš esmės pažeistų BPK nuostatų. Skunduose teigiama, kad, priimdami byloje skundžiamus nuosprendį ir nutartį, teismai ignoravo kaltinamojo A. P. teisę į teisingą ir nešališką teismą. A. P. teisė į nešališką teismą buvo pradėta varžyti nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nes teismui poveikį darė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vadovas, Lietuvos policijos generalinis komisaras ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, kurie tik pradėjus ikiteisminį tyrimą per surengtą spaudos konferenciją pareiškė, kad išaiškintas šnipų tinklas, ir įvardijo A. P. kaip šnipą, taip pažeisdami ir nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalyje. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo kaltinime nurodytų bylos aplinkybių modifikuotu perkėlimu į nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas nutylėjo esminius BK 119 straipsnio 2 dalies požymius, kurių atskleidimas buvo privalomas ir turėjo būti įrodytas abejonių nekeliančiais, proceso metu patikrintais ir objektyviai pasitvirtinusiais įrodymais. Vertindami D. B. parodymus, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią asmenų, kurie siekia būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaip aktyviai padėję atskleisti organizuotos grupės nusikalstamas veikas, parodymams keliamas aukštesnis parodymų patikimumo patikrinimo reikalavimas. D. B. parodymus teismai vertino tik selektyviai, ignoruodami jų dalį, nepatvirtinančią kaltinimo išvadų. Vertindami VSD pažymas, bylą nagrinėję teismai pripažino, kad negali šiose VSD pažymose nurodytos informacijos patikrinti BPK nustatytais veiksmais, tačiau VSD pažymas pripažino prioritetinę reikšmę turinčiais įrodymais. Dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, VSD pažymos negali būti vertinamos kaip procesinės veiklos rezultatas, o tokios veiklos metu surinkta informacija negali būti pripažinta įrodymu BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių prasme. Vertinant pažymų duomenis, svarbu ir tai, kad VSD, tirdamas bylą, buvo šališkas, nes pažymose nurodė, kad A. P. padarė BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, taip peržengdamas tik išimtinai teismui suteiktą teisę paneigti nekaltumo prezumpciją ir pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką. Darydami išvadas apie bylos aplinkybes pagal VSD pažymų turinį, teismai pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, reikalaujančias, kad teismas išsamiai, nešališkai tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo tvarka ištirtų bylos įrodymus. Teismo procesas byloje taip pat neatitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 7 straipsnių reikalavimų, įrodymai įvertinti nesilaikant BPK 20 straipsnio nuostatų, o priimti nuosprendis ir nutartis surašyti nesilaikant BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio reikalavimų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė gynybos versijos, kad M. G. prašė A. P. ir D. B. surinkti informaciją apie Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, jose dalyvavusių teisėjų gyvenamąsias vietas, nuteisto J. M. kardomojo kalinimo sąlygas ne kaip užsienio žvalgybos atstovas ar jos įgaliotas asmuo, o savo iniciatyva dėl to, kad buvo kaltinamasis Sausio 13-osios byloje, ar norėdamas padėti J. M..

II. Išsamūs kasacinių skundų argumentai

7.       Kasaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. P. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

7.1.                      Priimdami byloje skundžiamus nuosprendį ir nutartį, teismai ignoravo kaltinamojo A. P. teisę į teisingą ir nešališką teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas ir kt.). Remiantis šia konstitucine nuostata, susiformavo nuosekli teismų praktika, pagal kurią nagrinėdamas bylą teismas negali apsiriboti vien tik kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas apsiribojo kaltinime nurodytų bylos aplinkybių modifikuotu perkėlimu į nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasitenkino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių selektyvia atranka, nutylėdamas esminius BK 119 straipsnio 2 dalies požymius, kurių atskleidimas buvo privalomas ir turėjo būti įrodytas abejonių nekeliančiais, proceso metu patikrintais ir objektyviai pasitvirtinusiais įrodymais. Darydami išvadą, kad A. P. veika atitinka nurodytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje, teismai tikrųjų bylos aplinkybių nenustatė ir nuosprendį bei nutartį pagrindė prielaidomis. Kasatoriaus nuomone, tik kaip prielaidos vertintinos skundžiamų nuosprendžio ir nutarties išvados, kad prašoma surinkti informacija apie Sausio 13-osios bylą ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusius pareigūnus, jose dalyvavusius teisėjus, nuteistąjį J. M. domino būtent RF FST, kad M. G. palaikė su FST žvalgybinio pobūdžio ryšius, kad A. P. ir D. B. buvo užverbuoti Rusijos Federacijos žvalgybos, nes to nepatvirtina nei D. B. parodymai, nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pažymos, nei kiti byloje surinkti įrodymai. Bylą nagrinėję teismai iškreipė bylos faktines aplinkybes nenurodydami, kad informaciją buvo prašoma surinkti pagal Rusijos Federacijos tyrimų komiteto užduotį, taigi pagal užduotį organizacijos, kuri nėra užsienio žvalgybos organizacija BK 119 straipsnio 2 dalies prasme. Prielaidomis grįstas nuosprendis ir nutartis neatitinka teismų praktikos, pagal kurią kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymis gali būti nustatytas tik tada, kai jo buvimas pagrindžiamas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

7.2.                      Vertindami D. B. parodymus, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią asmenų, kurie siekia būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaip aktyviai padėję atskleisti organizuotos grupės nusikalstamas veikas, parodymams keliamas aukštesnis parodymų patikimumo patikrinimo reikalavimas. Be to, teismai nusišalino nuo pareigos vertinti D. B. parodymų nuoseklumą, išsamumą bei patikimumą, nes iš D. B. parodymų, duotų įvairiu bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, matyti, kad jie nenuoseklūs, kito A. P. kaltinančia linkme, tačiau teismai to nenustatė. Pažymėtina, kad gynybai nebuvo sudaryta galimybė pašalinti prieštaravimus D. B. parodymuose, nes D. B. atsakyti į gynybos klausimus atsisakė, motyvuodamas tuo, kad yra įsipareigojęs VSD. Byloje liko neišsiaiškinta, koks tų įsipareigojimų VSD turinys ir kokia jų reikšmė kaltinant A. P., nes VSD atsisakė suteikti informaciją, ar D. B. bendradarbiauja su VSD. Byloje gynyba siekė patikrinti, kokią įtaką D. B. parodymų turiniui turėjo jo sveikatos būklė, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokį gynybos prašymą nepagrįstai atmetė, nors tai būtų padėję nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes. Vertinant D. B. parodymus, svarbu ir tai, kad D. B. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. Dėl to A. P. kaltinantys D. B. parodymai vertintini tik kaip šio svarstymai ir išvedžiojimai.

7.3.                      Vertindami VSD pažymas, bylą nagrinėję teismai pripažino, kad negali šiose VSD pažymose nurodytos informacijos patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatytais veiksmais, tačiau VSD pažymas pripažino prioritetinę reikšmę turinčiais įrodymais. Dėl to jie pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus.

7.4.                      Bylą nagrinėję teismai buvo šališki, nes aplinkybes, kad A. P. gyveno M. G. vasarnamyje, įkūrė su šiuo bendrą įmonę, skolinosi iš M. G., tendencingai vertino kaip atlygį už šnipinėjimą. Akivaizdu, kad joks atlygis A. P. negalėjo būti mokamas, nes jokių realių veiksmų rinkdamas informaciją jis neatliko ir jokių padarinių jo veikla nesukėlė.

7.5.                      Išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nepateikė jokių argumentų, objektyviai paneigiančių A. P. gynėjų apeliaciniame skunde keltus netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nesilaikymo klausimus. Apeliacinės instancijos teismas tik nesutiko su apeliacinio skundo argumentais ir motyvais, nurodydamas tuos pačius įrodymus kaip ir pirmosios instancijos teismas. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo, tinkamai nepatikrino, ar bylą išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

7.6.                      Darydami išvadą, kad A. P. ir D. B. veika atitinka nurodytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. BK 119 straipsnio 2 dalyje aprašytos šnipinėjimo nusikalstamos veikos sudėties dalyko nesudaro informacija apie J. M. kardomojo kalinimo sąlygas ir jų palengvinimą, nes šiam tikslui kažkokios informacijos rinkti nereikėjo. Svarbu ir tai, kad J. M. pritaikytos kardomosios priemonės pakeitimas lengvinančia linkme jokios žalos Lietuvos valstybei negalėtų padaryti. Dėl to A. P. veika, pasireiškusi informacijos apie J. M. kardomojo kalinimo sąlygas ir jų palengvinimą rinkimu, neatitinka šnipinėjimo nusikaltimo sudėties objekto ir dalyko požymių. Pripažindami A. P. kaltu dėl informacijos apie J. M. kardomojo kalinimo sąlygas ir jų palengvinimą rinkimo, teismai savo išvadą grindė aplinkybe, kad buvo renkama informacija, susijusi su asmenimis, turinčiais ryšių ir pažinčių tarp laisvės atėmimo vietų įstaigų darbuotojų, kurie gali atlikti užsienio žvalgybos nurodytus veiksmus. Pirmiau nurodytas A. P. baudžiamosios atsakomybės už šnipinėjimą pagrindimas yra nelogiškas, nes byloje nenustatyta, kad kokia nors organizacija būtų prašiusi A. P. šia linkme atlikti kokius nors konkrečius veiksmus. Dėl to D. B. ir A. Š. pokalbiai, į kuriuos atkreipiamas dėmesys nuosprendyje ir nutartyje, neturi jokios teisinės reikšmės pagrindžiant A. P. baudžiamąją atsakomybę už šnipinėjimą. Kasatoriaus nuomone, M. G. prašymai pagelbėti J. M. dėl sveikatos vertintini ne daugiau nei teisinių paslaugų prašymas iš asmenų, kurie tokių paslaugų suteikti negali. A. P. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad rinko FST dominančią informaciją apie Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, jose dalyvavusių teisėjų gyvenamųjų vietų adresus, nes tokie A. P. ir D. B. veiksmai nenustatyti ir nenurodyti priimtuose nuosprendyje bei nutartyje.

7.7.                      Paskirdami A. P. bausmę, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes paskyrė neproporcingą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, nors jokių žalingų padarinių A. P. veika nesukėlė. Pažymėtina, kad už tą pačią veiką D. B. net buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl bausmė gali būti suprasta kaip valstybės kerštas už įsitikinimus, kurie, VSD manymu, kelia pavojų Lietuvai.

8.       Kasaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas K. Ragaišis prašo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. P. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

8.1.                      Byla perduotina nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, nes šios kategorijos baudžiamųjų bylų kasacine tvarka išnagrinėta itin mažai, o pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų formuojama praktika, kai tiriant šnipinėjimo bylas nebūtina byloje surinktais įrodymais nustatyti svarbių bylos aplinkybių, nes galima jas pakeisti VSD pažymomis, kitų bylų duomenimis, kelia abejonių dėl atitikties baudžiamojo proceso principams, todėl būtina suformuoti nuoseklią teismų praktiką, kad nebūtų daroma teisės taikymo klaidų.

8.2.                      Vertindamas bylos teisminį nagrinėjimą, kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tik imitavo teisingumo vykdymą, nes teismo procesas byloje neatitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 7 straipsnių reikalavimų, įrodymai įvertinti nesilaikant BPK 20 straipsnio nuostatų, o priimti nuosprendis ir nutartis surašyti nesilaikant BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio reikalavimų. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė A. P. kaip kaltinamojo teises ir sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje. Pagal teismų praktiką teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti tik kaltinime nurodytomis veikos aplinkybėmis ir kaltinamajame akte pateikta tų aplinkybių vertinimo versija, o turi nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013 ir kt.). Nukrypdami nuo šio teismų praktikos reikalavimo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė gynybos versijos, kad M. G. prašė A. P. ir D. B. surinkti informaciją apie Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, jose dalyvavusių teisėjų gyvenamąsias vietas, nuteisto J. M. kardomojo kalinimo sąlygas ne kaip užsienio žvalgybos atstovas ar jos įgaliotas asmuo, o savo iniciatyva dėl to, kad buvo kaltinamasis Sausio 13-osios byloje, ar norėdamas padėti J. M.. Pažymėtina, kad gynybos versiją, jog M. G. veikė savo iniciatyva, o ne kaip užsienio žvalgybos atstovas ar jos įgaliotas asmuo, patvirtina aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nenustatytas joks FST darbuotojas, davęs kaltinime nurodytas užduotis A. P. ir D. B. tiesiogiai ar per M. G., E. K.. Byloje nesurinkta jokių tiesioginių tai patvirtinančių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai, kasatoriaus teigimu, nesudaro patikimų įrodymų visumos, leidžiančios padaryti išvadą, kad tokią užduotį A. P. ir D. B. davė būtent FST darbuotojas ar užsienio žvalgyba. Bylą nagrinėję teismai nuosprendyje ir nutartyje bandė išvadą dėl M. G. kaip užsienio žvalgybos atstovo ar jos įgalioto asmens vaidmens grįsti aplinkybe, kad informacija, kuri domino M. G., domino ir FST dėl Rusijos Federacijos tyrimų komiteto Lietuvos pareigūnams iškeltos baudžiamosios bylos, tačiau toks sutapimas, kasatoriaus manymu, neįrodo, kad M. G. veikė kaip Rusijos Federacijos žvalgybos atstovas ar jos įgaliotas asmuo. Tokia pati išvada darytina ir vertinant kratų metu rastus Lietuvos pareigūnų bei teisėjų sąrašus su įrašais lietuvių kalba, nes kitokia išvada būtų nelogiška. Dėl to siekiant nustatyti, ar A. P. ir D. B. buvo duota FST užduotis surinkti kaltinime nurodytą informaciją, buvo būtina apklausti M. G. ir E. K., tačiau toks gynybos prašymas buvo atmestas, taip pažeidžiant BPK 48 straipsnio 1 dalį. Spręsdami dėl A. P. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, teismai savo išvadas pagrindė išimtinai tik įrodymais, kurių pagrįstumo ir leistinumo išsamiai ir nešališkai nepatvirtino BPK nustatytais veiksmais. D. B. parodymai, duoti žvalgybinių apklausų metu, yra neleistini, nes jos vykdytos nesilaikant BPK nuostatų, skirtų parodymus duodančiam asmeniui apsaugoti nuo neleistino valstybės pareigūnų poveikio, o iš bylos medžiagos matyti, kad VSD pareigūnai, visiškai kontroliuodami D. B., diegė jam šnipinėjimo veiksmų vertinimus ir imituodami procesinius veiksmus juos įrašinėjo. D. B. parodymus teismai turėjo vertinti kritiškai, nes jis suinteresuotas bylos baigtimi ir davė nenuoseklius, prieštaringus parodymus dėl to, ar jis prisipažįsta esąs kaltas, ar rinko prašomą informaciją, kada pirmą kartą pamatė pareigūnų bei teisėjų sąrašą ir pan. Kasatorius pažymi, kad D. B. parodymus teismai vertino tik selektyviai, ignoruodami jų dalį, nepatvirtinančią kaltinimo išvadų. VSD pažymas teismai nepagrįstai vertino kaip patikimus įrodymus, nes pažymose nurodyti duomenys grindžiami ne surinkta informacija, o VSD pareigūnų samprotavimais ir vertinimais, todėl įrodinėjimas byloje nukrypo nuo BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų. Analizuojant šių pažymų turinį ir palyginus jį su A. P., D. B. paaiškinimais, D. B. popierinių užrašų ir elektroninių laiškų E. K. duomenimis, matyti, kad pažymose nurodomi pramanyti duomenys apie Lietuvoje veikusį ir demaskuotą šnipų tinklą, M. G. palaikomus ryšius su FST, M. G. veiksmų koordinavimą su FST pavaduotoju, M. G. tariamai A. P. ir D. B. perduotas iš FST gautas užduotis, M. G., E. K., A. P. ir D. B. naudotas konspiracijos priemones bei tam tikrų veiksmų atitiktį žvalgybos taikomiems metodams, tariamą atlyginimą už šnipinėjimo paslaugas. Dėl to VSD pažymos negali būti vertinamos kaip procesinės veiklos rezultatas, o tokios veiklos metu surinkta informacija negali būti pripažinta įrodymu BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių prasme. Darydami išvadas apie bylos aplinkybes pagal VSD pažymų turinį, teismai pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, reikalaujančias, kad teismas išsamiai, nešališkai, tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo tvarka ištirtų bylos įrodymus. Vertinant pažymų duomenis svarbu ir tai, kad VSD, tirdamas bylą, buvo šališkas, nes pažymose nurodė, kad A. P. padarė BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, taip peržengdamas tik išimtinai teismui suteiktą teisę paneigti nekaltumo prezumpciją ir pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką. Taigi teismai, darydami išvadas apie bylos aplinkybes, rėmėsi išimtinai D. B. parodymais ir VSD pažymomis, tačiau šie duomenys neatitinka neabejotinų įrodymų reikalavimų. Byloje nesant neabejotinų įrodymų, patvirtinančių A. P. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, apkaltinamasis nuosprendis ir jį palikusi galioti nutartis buvo priimti remiantis nepatikimais įrodymais, neišdėstant įtikinamų įrodymų vertinimo motyvų, remiantis prielaidomis, abejones aiškinant ne kaltinamojo naudai, taip pažeidžiant BK 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, BPK 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, 305 straipsnio 1 dalį, nukrypstant nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-317-719/2018 ir kt.).

8.3.                      Bylą nagrinėję teismai buvo šališki, nes nagrinėdami bylą nesilaikė procesinių teisingumo vykdymo imperatyvų, suformuluotų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 7 straipsniuose, Konstitucijos 31 straipsnyje, BK 1 straipsnio 1 dalyje, BPK 1 straipsnio 1 dalyje, nukrypo nuo teismų praktikos, aiškinančios teismo nešališkumo reikalavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-645/2005, 2K-65-976/2017, 2K-117-976/2020). Kasatoriaus nuomone, A. P. teisė į nešališką teismą buvo pradėta varžyti nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nes teismui poveikį darė VSD vadovas, Lietuvos policijos generalinis komisaras ir Lietuvos generalinis prokuroras, kurie tik pradėjus ikiteisminį tyrimą surengtos spaudos konferencijos metu pareiškė, kad išaiškintas šnipų tinklas, ir įvardijo A. P. kaip šnipą, taip pažeisdami ir nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Bylą nagrinėję teismai įrodymus vertino tendencingai, nes nepatikrino gynybos versijų, kad M. G. Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų bei bylose dalyvavusių teisėjų gyvenamosiomis vietomis, J. M. kardomojo kalinimo sąlygomis domėjosi savo iniciatyva, o ne pagal FST užduotį; kad A. P. turėjo sąrašą Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, jose dalyvavusių teisėjų, nes kaupė medžiagą savo knygai apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius, o įrašas „pašukuok“ šiame sąraše reiškia tik sutrumpintą prokuroro G. Pašukevičiaus pavardę. Bylą nagrinėjusių teismų šališkumą patvirtinta tai, kad, kilus abejonių dėl M. G., E. K. ryšių su FST, teismas atmetė gynybos prašymą apklausti šiuos asmenis kaip liudytojus, taip pat, kilus abejonių dėl D. B. gebėjimo dėl sveikatos būklės duoti išsamius ir teisingus parodymus apie bylos aplinkybes, atsisakė skirti teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę šioms aplinkybėms nustatyti. Nagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas savo šališkumą pademonstravo ir selektyviai vertindamas D. B. parodymus, nutylėdamas jų dalį apie tai, kad D. B. tik manė, kad M. G. veikia FST naudai, kad neigė žinojęs FST užduotis, buvęs užverbuotas, nenustatė, kad D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme keitė savo parodymus dėl esminių bylos aplinkybių. Savo šališką požiūrį į A. P. asmenybę apeliacinės instancijos teismas išreiškė ir tuo, kad nutartyje pabrėžė A. P. svarbą remdamasis tik faktu, kad Rusijos Federacijoje 2021 m. sausio 13 d. įvykusios spaudos konferencijos metu A. P. buvo įvardytas kaip asmuo, persekiojamas dėl 1991 m. sausio 13 d. įvykių, nors ši informacija neturi nieko bendro nei su A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos esme, nei su įvykių laiku. Kasatorius pažymi, kad byla buvo nagrinėjama teismuose ne pagal BPK nustatytas teismingumo taisykles motyvuojant tuo, kad A. P. ir D. B. turėtuose Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, joje dalyvavusių teisėjų sąrašuose yra ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų pavardės, tačiau bylos duomenys to nepatvirtina. Taigi teismo procesas vyko pažeidžiant nešališkumo principo objektyvųjį kriterijų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-645/2005, 2K-340/2008, 2K-243/2009, 2K-117-976/2020 ir kt.). Esant šiai situacijai, A. P. baudžiamasis persekiojimas negali būti laikomas atliktu siekiant procesinių tikslų, nurodytų BPK 1 straipsnio 1 dalyje.

8.4.                      Darydami išvadą, kad A. P. veika atitinka aprašytą BK 119 straipsnio 2 dalyje, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal teismų praktiką vienas BK 119 straipsnio 2 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos sudėties požymių yra tas, kad kaltininkas Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančią informaciją renka arba perduoda ne savo iniciatyva ar nuožiūra, o vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį. Informacija, dominanti užsienio žvalgybą, reiškia, kad būtent tokią informaciją užsakė užsienio žvalgybos atstovas ar jos įgaliotas asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-222/2020). Kasatoriaus vertinimu, byloje nėra nustatyta, kad informacija apie Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas tyrusių pareigūnų, jose dalyvavusių teisėjų gyvenamąsias vietas, J. M. kardomojo kalinimo sąlygas domino būtent Rusijos Federacijos užsienio žvalgybą, o ne asmeniškai M. G.. Kasatoriaus nuomone, siekiant A. P. ir D. B. pripažinti kaltais padarius BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, reikėjo nustatyti, kad Rusijos Federacijos FST nenustatytas darbuotojas užduotis, gautas iš Rusijos Federacijos tyrimų komiteto, per M. G. ar E. K. perdavė A. P. ir D. B., o pastarieji, M. G. užverbuoti, atliko aktyvius šnipinėjimo sudėtį atitinkančius veiksmus. Tai byloje nebuvo padaryta. Esant tokiai situacijai, teismai privalėjo A. P. baudžiamąją bylą nutraukti, bet to nepadarė. Pažymėtina, kad pagal BK 119 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tik už užsienio žvalgybą dominančios informacijos rinkimą, t. y. aktyvius veiksmus, kurie leidžia gauti tam tikros reikalingos informacijos. Dėl to vien pareikštų pažadų ar ketinimų tokią informaciją rinkti nepakanka baudžiamajai atsakomybei pagal BK 119 straipsnio 2 dalį pagrįsti, o byloje nenustatyta, kad A. P. ir D. B. atliko aktyvius informacijos rinkimo veiksmus. Byloje neįrodžius A. P. veikos, atitinkančios BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 119 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, baudžiamasis įstatymas A. P. veikai pritaikytas netinkamai.

9.       Byloje taip pat yra gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Vilmos Vidugirienės atsiliepimas į nuteistojo A. P. gynėjų advokatų A. Liutvinsko ir K. Ragaišio kasacinius skundus, atsiliepimu ji prašo kasacinius skundus atmesti. 

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10.       Nuteistojo A. P. gynėjų advokatų A. Liutvinsko ir K. Ragaišio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. 

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

11.       Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos priimtose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, o šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021).

12.       Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad nors kasatoriai nurodo netinkamai pritaikytą BK 25 straipsnio 3 dalį ir 119 straipsnio 2 dalį, tam tikras iš esmės pažeistas BPK normas, tačiau dalis kasacinių skundų argumentų grindžiama išimtinai tuo, kad, kasatorių vertinimu, tam tikros nuosprendyje ir nutartyje nurodytos bylos aplinkybės yra neįrodytos, nustatytos nepatikimai ar nenustatytos, kartu pateikiant tam tikrą savą byloje surinktų įrodymų vertinimą ir nurodant, kasatorių nuomone, teisingas išvadas apie bylos aplinkybes, o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje nemaža dalis paduotų kasacinių skundų argumentų iš esmės pakartoja atmestų apeliacinių skundų argumentus, siekiant tiek ginčyti šioje byloje pritaikytas BK normas, tiek įžvelgti BPK pažeidimus, nes atskiros nustatytos bylos aplinkybės neįrodytos. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, su teisės taikymo aspektais nesusiję argumentai yra nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl bylos teismingumo

13.       Nuteistojo gynėjo K. Ragaišio kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad byla buvo nagrinėjama ne pagal BPK nustatytas teismingumo taisykles, nors nebuvo tam jokio teisinio pagrindo. Pagal BPK 229 straipsnio 1 dalį, siekiant užtikrinti teisingumo interesus, baudžiamoji byla gali būti perduota iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui arba kitiems teismo rūmams. Šiuo pagrindu bylą perduoti kitam teismui arba kitiems teismo rūmams leidžiama tik tol, kol ji nepradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad klausimą dėl bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui arba kitiems teismo rūmams išsprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, – kai byla perduodama iš vienos apygardos apylinkės teismo kitos apygardos apylinkės teismui arba iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. G. perduotame kaltinamiems nusikalstamos veikos padarymu asmenims A. P. ir D. B. teisėjų, prokurorų ir kitų asmenų sąraše yra asmenų, kurie yra susiję su Vilniaus apygardos teismo teisėjais dėl tarnybinių ryšių ir pažinčių, o siekdamas išvengti situacijos, kai galėtų kilti abejonių dėl teismo nešališkumo, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas priėmė nutartį perduoti bylą nagrinėti Šiaulių apygardos teismui, nors byla buvo teisminga Vilniaus apygardos teismui. Esant tokioms aplinkybėms, teismai nustatydami bylos teismingumą jokios baudžiamojo proceso teisės taikymo klaidos nepadarė.

Dėl teisės į nešališką teismą ir nekaltumo prezumpcijos

14.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojančiuose BPK 58, 59 straipsniuose pateikiamas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė nustatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Pagal teismų praktiką, teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-101-303/2020 ir kt.; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010). Nagrinėjamoje byloje atsižvelgiant į kasatorių argumentus, kuriais ginčijamas teismų nešališkumas, pažymėtina, kad pagal teismų praktiką nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, 2K-45-303/2018, 2K-181-648/2019 ir kt.).‏‏‎ ‏Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus demonstruoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-181-648/2019). ‏‏‎Kita vertus, tai, kad bylą nagrinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu daug gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, tai paprastai savaime nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-648/2022; EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07, 430 punktas, su tolesnėmis nuorodomis).

15.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių duomenų, kurie, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir teismų praktikoje suformuotus principus, leistų pagrįstai abejoti teismų nešališkumu, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jų nenurodo ir kasatoriai. Išties teismų šališkumas kasaciniuose skunduose iš esmės siejamas su atliktu, kasatorių manymu, netinkamu įrodymų vertinimu, neišsamiu bylos aplinkybių ištyrimu, nepagrįstu gynybos prašymų netenkinimu, bylos paskyrimu ne tam teismui ir panašiai, t. y. teismų nešališkumas ginčijamas vadovaujantis pernelyg plačiu teismo nešališkumo principo aiškinimu. Kita vertus, ir šiuos argumentus dėl įvairių procesinių pažeidimų paneigia kasacine tvarka nagrinėjamos bylos medžiaga bei teismų sprendimų turinys.

16.       Nuteistojo gynėjų kasaciniuose skunduose teisingo ir nešališko teismo, nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimai motyvuojami, be kita ko, tuo, kad, vos prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, 2018 m. gruodžio 19 d. surengtoje spaudos konferencijoje aukšti mūsų valstybės pareigūnai – VSD vadovas, policijos generalinis komisaras ir generalinis prokuroras viešai pareiškė, kad išaiškintas ištisas šnipų tinklas, o A. P. įvardijo kaip kitos valstybės šnipą; nes esą nustatyta, kad sulaikytieji nuo 2017 metų vykdė plataus masto šnipinėjimą Rusijos žvalgybų naudai; per kratas rasta daug duomenų ir laikmenų, susijusių su byla, kad veika buvo kryptinga, tikslinga ir sąmoninga. Pasak kasatoriaus, taip buvo suformuotas teismų išankstinis nusistatymas prieš A. P. kaip „šnipą“ ir pažeisti sąžiningo proceso bei procesinio lygiateisiškumo principai.

17.       EŽTT praktikoje dėl Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nurodoma, kad joje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra vienas iš teisingo baudžiamojo proceso, kurio reikalaujama pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, elementų. Ji pažeidžiama tuo atveju, jei valstybės pareigūno teiginys, susijęs su asmeniu, kuriam pareikšti kaltinimai (įtarimai) dėl nusikalstamos veikos, atspindės nuomonę, kad jis yra kaltas, anksčiau, negu tai bus įrodyta pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareigūnas laiko kaltinamąjį kaltu (pvz., 2002 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Butkevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 48297/99, 49–50 punktai; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, 41–42 punktai). Taigi Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis apima valstybės pareigūnų pareiškimus apie vykstantį baudžiamąjį tyrimą, kurie skatina visuomenę manyti, kad įtariamasis yra kaltas, užbėgant už akių kompetentingo teismo pateikiamam bylos aplinkybių vertinimui (pvz., 2017 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Paulikas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57435/09, 48 punktas). Tačiau EŽTT praktikoje taip pat pažymima, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis negali užkirsti kelio valstybės institucijoms informuoti visuomenę apie atliekamus baudžiamuosius tyrimus (Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta garantija į saviraiškos laisvę), ypač tuos, kurie vyksta, pavyzdžiui, dėl asmenų, kurie nusikalstamos veikos padarymo metu buvo svarbios politinės figūros, ar tiriami įvykiai yra svarbūs visuomenei ir kelia didelį jos susidomėjimą, tačiau pabrėžiama, kad tai turi būti daroma diskretiškai ir apdairiai, kaip būtina, kad būtų laikomasi nekaltumo prezumpcijos (angl. with all the discretion and circumspection necessary if the presumption of innocence is to be respected) . Kita vertus, sprendžiant, ar pareigūno pareiškimas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, turi būti atsižvelgiama į konkrečių aplinkybių, kuriomis jis buvo padarytas, kontekstą; turi būti daromas skirtumas tarp teiginių, kurie atspindi nuomonę, kad atitinkamas asmuo yra kaltas, ir teiginių, kuriais tiesiog apibūdinama įtarimo būsena; pastarieji leidžiami, kol asmuo nėra galutinai išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo (pvz., Daktaras prieš Lietuvą, 43 punktas; Butkevičius prieš Lietuvą, 49–50 punktai; Paulikas prieš Lietuvą, 49 punktas; 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimas byloje Mamaladze prieš Gruziją, peticijos Nr. 9487/19, 105–115 punktai).

18.       Nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kur nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

19.       Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje atkreipia dėmesį į tai, kad iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančios Generalinės prokuratūros, Valstybės saugumo departamento ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2018 m. gruodžio 19 d. surengtos spaudos konferencijos, kurioje dalyvavo šių institucijų vadovai, stenogramos (pridėta prie bylos pirmosios instancijos teismo 2021 m. vasario 23 d. protokoline nutartimi (b. b. t. 49, b. l. 124) ir viešai paskelbto jos vaizdo ir garso įrašo (pvz., https://www.facebook.com/watch/live/?ref=watch_permalink&v=132745587613159) matyti, kad šis viešas renginys įvyko pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, o jo tikslas buvo informuoti visuomenę apie šį tyrimą ir jame įtariamus asmenis. Atsižvelgiant į tiriamos veikos pobūdį ir pavojingumą – nusikaltimas Lietuvos valstybei, vykdomas pagal užsienio valstybės žvalgybos užduotį, susijęs su rezonansine Sausio 13-osios baudžiamąja byla, taip pat į A. P., kaip Lietuvos politinio ir visuomeninio veikėjo, žinomumą visuomenėje, visuomenės interesas būti informuotai ir atitinkamai teisėsaugos institucijų siekis informuoti visuomenę yra pagrįstas.

20.       Nors kai kurie pareigūnų konferencijos metu išsakyti teiginiai, vertinant izoliuotai, iš tiesų gali pasirodyti esą pernelyg konstatuojamojo pobūdžio ir pertekliniai visuomenės informavimo pradinėje tyrimo stadijoje kontekste, tačiau įvertinusi pasisakymų visumą bei kontekstą išplėstinė teisėjų kolegija nenustato A. P. nekaltumo prezumpcijos reikalavimų pažeidimo. Tokia išvada yra grindžiama tuo, kad spaudos konferencijos metu kelis kartus buvo aiškiai nurodyta aptariamos baudžiamosios bylos proceso stadija – atliekamas ikiteisminis tyrimas – ir tai, kad, bylą perdavus į teismą, dėl kaltinimo pagrįstumo spręs būtent teismai; nurodytas asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas, kaip įtariamųjų statusas; dėstant tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes, daugeliu atvejų (beveik kiekviename sakinyje) parenkamos atsargios diskretiškos formuluotės („galimai“, „yra duomenų“, „leidžia manyti“ ir pan.). Skirtingai negu teigiama kasaciniame skunde, aptariamos spaudos konferencijos metu A. P. nebuvo įvardytas kaip „šnipas“, taip pat neišsakyta kitokių teiginių, kurie būtų rodę pareigūnų nuomonę, neva jis yra kaltas dėl nusikaltimo, kuriuo įtariamas, padarymo. Konkrečiai apie A. P. buvo pranešta, kad jis yra sulaikytas ir suimtas įtariant šnipinėjimu. Taigi darytina išvada, kad pareigūnų pasisakymai informuojant apie jų vadovaujamų institucijų atliekamus tyrimus, kuriuose surinkta pakankamai duomenų, kad atitinkami asmenys būtų įtarti dėl BK 119 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, ir taikomos reikiamos procesinės prievartos priemonės, atitiko EŽTT praktikoje suformuotus diskretiškumo ir atsargumo principus.

21.       Dėl kasatoriaus argumento, kad teisėsaugos vadovų pasisakymai per spaudos konferenciją suformavo teismų išankstinį nusistatymą prieš A. P. ir taip neigiamai paveikė baudžiamojo proceso teisingumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas ne tik draudžia kištis į teisėjų ir teismų veiklą, bet ir įpareigoja teisėjus, nagrinėjančius bylas, nepasiduoti valdžios ar valdymo institucijų, pareigūnų, žiniasklaidos priemonių, visuomenės bei atskirų asmenų įtakai. Taigi vieši valstybės pareigūnų pareiškimai, net ir pažeidžiantys kaltinamojo nekaltumo prezumpciją, savaime negali būti traktuojami kaip realios įtakos teismui atvejis ir pagrindas konstatuoti atitinkamo baudžiamojo proceso neteisingumą. Juolab tokio pagrindo nėra nagrinėjamoje byloje, kurioje nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, minėta, nenustatyta. Tai atitinka ir EŽTT praktikos nuostatą, kad kai baudžiamojo kaltinimo klausimą sprendžia profesionalūs teisėjai, kurių profesinis mokymas ir patirtis leidžia jiems nepaisyti jokios išorinės įtakos, yra mažai tikėtina, kad nepalankus vykstančio baudžiamojo proceso viešinimas padarytų realų poveikį proceso teisingumui (pvz., su atitinkamais pakeitimais 2015 m. birželio 30 d. sprendimas byloje Abdulla Ali prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 30971/12, 88 punktas, su tolesnėmis nuorodomis). Tai, ar valstybės pareigūnai, komentuojantys baudžiamąją bylą, pasisakė pažeisdami nekaltumo prezumpciją, yra atskiras klausimas pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, jo esmė – šių pareigūnų elgesys, o ne paties nacionalinio teismo, nagrinėjusio baudžiamąją bylą, nešališkumas (ten pat, 90 punktas; šiuo aspektu žr. ir, pvz., minėtus sprendimus bylose Butkevičius prieš Lietuvą ir Mamaladze prieš Gruziją).

Dėl įrodymų vertinimo ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą klausimų

22.       Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė A. P. teisę į teisingą ir nešališką teismą, nes iškreipė bylos faktines aplinkybes, nenurodydami, kad informaciją buvo prašoma surinkti pagal Rusijos Federacijos tyrimų komiteto užduotį, nusišalino nuo pareigos vertinti D. B. parodymų nuoseklumą, išsamumą bei patikimumą, nesudarė gynybai galimybės pašalinti prieštaravimus D. B. parodymuose, nesiaiškino D. B. įsipareigojimų VSD ir jo sveikatos būklės įtakos jo parodymų turiniui. Nuteistojo gynėjo advokato K. Ragaišio kasaciniame skunde pabrėžiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė A. P. teisę į teisingą ir nešališką teismą, nes netyrė gynybos versijos, kad M. G. veikė ne kaip užsienio žvalgybos atstovas ar jos įgaliotas asmuo, o savo iniciatyva, apeliacinės instancijos teismas atmetė gynybos prašymą apklausti M. G. ir E. K. siekiant nustatyti, ar jiems buvo duota FST užduotis surinkti kaltinime nurodytą informaciją, VSD pateikti į bylą duomenys yra neleistini, nes nėra procesinės veiklos rezultatas, dokumentuose išdėstytos informacijos negalima patikrinti BPK nustatytais veiksmais, teismai pažeidė reikalavimą tiesioginio žodinio nagrinėjimo tvarka ištirti bylos įrodymus, kaip tai nustatyta BPK 241 straipsnio 2 dalyje ir 242 straipsnio 1 dalyje.

23.       Išplėstinė kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu pagal paduotų kasacinių skundų argumentus, nenustatė BPK 20 straipsnio ir kitų kasaciniuose skunduose nurodytų BPK reikalavimų pažeidimų, kurie būtų pripažinti esminiais.

24.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, be kita ko, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad teismas jo bylą išnagrinėtų teisingai, lygybės ir viešumo sąlygomis. Proceso teisingumo principas (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Kadangi Konvencijos tikslas – garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų išklausoma, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 47287/99, 80 punktas). Viena motyvuoto teismo sprendimo funkcijų – parodyti šalims, kad jos buvo išklausytos. Taigi teisė būti išklausytam apima ne tik galimybę pateikti teismui argumentus, bet ir atitinkamą teismo pareigą motyvuojant sprendimą parodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba jie atmesti. Pagal nuoseklią EŽTT praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nors nenustato jų vertinimo ar reikšmės sprendimui, nes EŽTT neturi nagrinėti, ar į argumentus atsakyta tinkamai (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06). Šiai pareigai visada yra taikoma išlyga, kad teismas gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių, atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, 31 punktas). EŽTT praktikoje nurodoma ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, iš asmens atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (pvz., 2013 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Mitrofan prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 50054/07; Fomin prieš Moldovą, 31 punktas). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-3987/2013, 2K-7-22-699/2017).

25.       Pagal EŽTT praktiką įrodymų priimtinumas yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas ir nacionalinių teismų reikalas, o EŽTT priedermė – nagrinėti, ar visas procesas, įskaitant būdą, kuriuo gauti įrodymai, buvo teisingas (pvz., Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01, 52 punktas). Esminis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektas yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme rungtyniškumas ir šalių lygybė tarp kaltinimo ir gynybos. Realizuojant teisę į rungimosi principu grindžiamą bylos nagrinėjimą teisme, tiek asmenį kaltinančiai pusei, tiek gynybai turi būti suteikta galimybė žinoti apie kitos šalies pateiktas pastabas bei įrodymus ir juos komentuoti; be to, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos atskleistų gynybai visus turimus svarbius įrodymus – tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius kaltininką (pvz., Didžiosios kolegijos 2004 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 39647/98 ir 40461/98; 2004 m. sausio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kai kurios gynybos teisių garantijos yra konkretūs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, nustatytos šio straipsnio 1 dalyje, aspektai, todėl skundai dėl jų pažeidimo paprastai nagrinėjami pagal abi nuostatas, taikomas kartu; be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus ar turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams (Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10, 100–105 punktai, su tolesnėmis nuorodomis). Baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant į gynybos teises, taip pat į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, 101 punktas).

26.       Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau šios nuostatos nereiškia, kad jei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, patikimumo padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatoriai, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

27.       Abiejuose kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netenkino prašymų atlikti tyrimo veiksmus, todėl nenustatė tikrųjų bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad nagrinėję bylą teismai laikėsi kasacinio teismo formuojamos praktikos, jog proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2014, 2K-173-976/2016). Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015).

28.       Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismai sprendė ir tenkino pagrįstus A. P. ar jo gynėjų prašymus laikinai grąžinti pasą, asmens tapatybės kortelę, sušvelninti kardomosios priemonės sąlygas, kad jis galėtų dirbti, išsiaiškinti D. B. administracinės bylos dėl jo pripažinimo pranešėju baigtį, kreiptis į VSD prašant pateikti D. B. žvalgybinių apklausų garso įrašus ir suvestines, D. B. įsipareigojimus VSD, pridėjo prie bylos teisėsaugos pareigūnų spaudos konferencijos suvestinę. Kita vertus, situacija, kad buvo apsvarstyti ir pripažinti nepagrįstais atskiri prašymai, nerodo jokio BPK nuostatų pažeidimo.

29.       Kasaciniuose skunduose pabrėžiami kaip itin reikšmingi prašymai kaip liudytojus apklausti kaltinimuose šnipinėjimu aprašytus kaip kartu bendrininkavusius Rusijos Federacijos piliečius M. G., E. K. buvo pagrįstai atmesti (49 t., b. l. 126) iš esmės atsižvelgiant į tikimybę, ar prašymus tenkinus pavyktų išties apklausti šiuos asmenis ir gauti iš jų baudžiamajai bylai reikšmingos informacijos. Šiuo aspektu teismai, viena vertus, atsižvelgė į minėtus liudytojų procesinio statuso ypatumus ir jų teisę neduoti parodymų apie jų pačių galimai padarytas nusikalstamas veikas. Be to, šiuo atveju itin reikšminga iš teisinės praktikos visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusijos Federacija nevykdo Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos prašymų tokio pobūdžio bylose (šiuo aspektu žr., pvz., kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-39-1073/2022). Ir kiti prašymai apklausti kaip liudytoją M. Ch., A. B. taip pat buvo atmesti pagrįstai, nes A. P. nurodyti prašymo motyvai – aplinkos ryšiai „su Kremliaus agentais“, A. B. galimas pagrobimas ir mainai į J. M. – nebuvo nurodyti kaip kaltinimo dalį sudarančios aplinkybės, todėl neatitiko sąsajumo reikalavimų. Prašymas skirti ambulatorinę teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę D. B. buvo atmestas dėl to, kad teismui, vertinančiam D. B. parodymus, nekilo abejonių dėl D. B. gebėjimo adekvačiai suvokti aplinkybes ir duoti apie jas parodymus, taip pat remiantis bylos duomenimis, kad D. B. nėra įtrauktas į jokią psichinės sveikatos rizikos įskaitą.

30.       Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad VSD parengtų dokumentų (VSD pažymų) duomenys nėra susiję su byloje pareikšto kaltinimo A. P. aplinkybėmis, nes tai tėra VSD pareigūnų samprotavimai. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnis nustato, kad VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, – jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Remiantis Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymu, VSD yra Lietuvos Respublikos Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitinga valstybės institucija, kuri pagal Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 8 straipsnio 2 dalį vykdo žvalgybą ir kontržvalgybą. Žvalgybos įstatymo 7 straipsnis nustato žvalgybos ir kontržvalgybos uždavinius, iš kurių matyti, kad VSD vykdo užduotis, susijusias su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo institucijų ir su jomis susijusių asmenų veikla, galinčia pažeisti valstybės suverenitetą, teritorijos neliečiamybę ir vientisumą, konstitucinę santvarką, valstybės interesus, gynybinę ir ekonominę galią, ir šalina šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes. Akivaizdu, kad tokiems uždaviniams įgyvendinti būtina surinkti kuo išsamesnius duomenis apie užsienio valstybių organizacijas, kurios vykdo žvalgybinę veiklą prieš Lietuvos Respubliką, su jomis susijusius asmenis ir pan. Dėl to VSD yra kompetentingas pateikti su savo tiesiogine veikla susijusią informaciją apie Rusijos Federacijos žvalgybos organizacijų veiklą, jų taikomus metodus. Vien tai, kad informacija buvo surinkta vadovaujantis Žvalgybos įstatymo nuostatomis, taikant ten numatytus žvalgybos metodus, nesuteikia jokio pagrindo teigti, kad informacija gauta neteisėtai. Be to, pagal Žvalgybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktą, VSD turi teisę atlikti Žvalgybos įstatyme nustatyta tvarka teismo sankcionuotus veiksmus, kaip elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo viešose vietose stebėjimą ir vaizdo bei garso fiksavimą, patekimą į transporto priemones, jų apžiūrą ir fiksavimą, dokumentų ar daiktų paėmimą ir slaptą jų apžiūrą bei fiksavimą, patekimą į patalpas, jų apžiūrą ir fiksavimą. Tokiu būdu surinkti įrodymai taip pat yra byloje. Atitinkamai atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad kartu su įrodymais vertintina ir specialių žinių reikalaujanti analitinė žvalgybinė informacija, kuri yra gauta teisėtu būdu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297-719/2018).

31.       Susipažinus su byloje esančių VSD parengtų dokumentų turiniu, spręstina, kad nors dalis jų yra iš esmės analitinio pobūdžio, tačiau pateikiama ir duomenų apie A. P. ir D. B. keliones į Rusijos Federaciją, pokalbius (susitinkant gyvai, kalbant telefonu, siunčiant trumpąsias žinutes tarpusavyje ir bendraujant su kitais asmenimis) ir kitą veiklą kaltinime nurodytu laiku. Atsižvelgiant į VSD, t. y. institucijos, sudariusios dokumentus, paskirtį ir kompetenciją konstatuotina, kad teisėtai gauti dokumentai su išslaptinta analitine ir kita  žvalgybine informacija atitinka tokio pobūdžio dokumentams keliamus formos ir turinio reikalavimus ir teisingai teismų įvertintini kartu su įrodymais. Kiti, gavus  teismo sankcijas pagal Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymą, surinkti duomenys teismų taip pat pagrįstai pripažintini įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 dalyje įrodymams keliamą reikalavimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimas duomenims, kad juos būtų galima patikrinti BPK nustatytais veiksmais, negali būti suprantamas kaip reikalavimas BPK nurodytais veiksmais patikrinti kiekvieną duomenyse nurodytą faktinę aplinkybę. Pakanka to, kad BPK nurodytais veiksmais gali būti patikrinamos esminės aplinkybės. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, VSD pateiktuose į bylą dokumentuose minimi faktai buvo tikrinami ikiteisminio tyrimo metu BPK nustatyta tvarka renkant tyrimui reikšmingus duomenis, apklausiant atskirus asmenis, atliekant kratas, daiktų apžiūras, parodant asmenis atpažinti, tiriant daiktus pasinaudojant specialiosiomis žiniomis ir kitais proceso nustatytais veiksmais, o tai tinkamai išnagrinėta teisminio nagrinėjimo metu ir išsamiai aprašyta priimtuose nuosprendyje ir nutartyje išdėstant, kodėl ir kokie duomenys pripažinti įrodymais.

32.       Pažymėtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ištyrė VSD parengtus dokumentus apie Rusijos Federacijos žvalgybų organizacijų veiklą Lietuvos Respublikoje teismo posėdžio metu (48 t., b. l. 148–149). Dėl to nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad, darydami išvadas apie bylos aplinkybes pagal VSD pažymų turinį, teismai pažeidė reikalavimą tiesioginio žodinio nagrinėjimo tvarka ištirti šiuos bylos įrodymus.

33.       Kasaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl A. P. kaltės grindžiama prielaidomis, neparemta byloje surinktais įrodymais, prieštarauja nuosprendžio ir nutarties turiniui. Tačiau iš šių kasatorių skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad išvadą dėl nuteistojo A. P. kaltės patvirtina ne vien bylos informacija, gauta iš VSD rengtų dokumentų, bet ir kiti duomenys, teismų pripažinti įrodymais, – tai paties A. P. parodymai teisme, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. B., liudytojo A. Š. parodymai, gausių A. P. ir D. B. pokalbių telefonu turinys, kratų, daiktų apžiūros protokolai, specialistų išvados, kiti nuosprendyje bei nutartyje nurodyti įrodymai (nuosprendžio 252–285 punktai, 178–193 lapai; nutarties 22–89 punktai, 16–39 lapai). Teismai atidžiai tikrino ir pasisakė dėl nuteistojo A. P. parodymų apie jam žinomas šnipinėjimo bylos aplinkybes. Antai šio nuteistojo neigiamos aplinkybės dėl rengimosi neteisėtai rinkti informaciją apie J. M. kardomojo kalinimo sąlygų palengvinimą patvirtintos ne tik D. B. parodymais, bet ir bendrininkų tarpusavio pokalbių duomenimis, iš kurių matyti, kaip su D. B. derinama šios užduoties vykdymo eiga, paties A. P. ranka rašyto raštelio: „Nikolajus [M. G.] prašė dėl karininko eigos aplinkybių“, ir kitų byloje surinktų ir nuosprendyje bei nutartyje nurodytų įrodytomis pripažintų aplinkybių visuma.

34.       Kitoje kaltinimo šnipinėjimu dalyje A. P. versija, kad jis neveikė organizuota grupe, niekaip nedalyvavo renkant informaciją apie Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose dalyvavusius teisėjus, prokurorus ir kitus asmenis, taip pat paneigta tiek D. B. nurodytomis aplinkybėmis, tiek ir duomenimis, kad Sausio 13-osios ir panašaus pobūdžio bylose dalyvavusių teisėjų, prokurorų ir kitų asmenų sąrašas rastas ant A. P. darbo stalo kartu su kitais su M. G. susijusiais raštais, ir kitų byloje surinktų bei nuosprendyje ir nutartyje nurodytų įrodymų visuma. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, abiejų grandžių teismai taip pat išdėstė aiškius argumentus, kokiais įrodymų šaltiniais remdamiesi pagrindžia poziciją paneigdami nuteistojo A. P. ir jo gynėjų versijas, kad M. G. dėl abiejų užduočių davimo rinkti informaciją veikė ne pagal FST užduotį, o savo iniciatyva, kad A. P. turėjo sąrašą Sausio 13-osios byloje dalyvavusių teisėjų, prokurorų ir kitų asmenų, nes kaupė medžiagą savo knygai apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius.

35.       Nesutikti su bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadomis, išdėstytomis skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje (nuosprendžio 252–285 punktuose, 178–193 lapuose; nutarties 22–89 punktuose, 16–39 lapuose) pagal kasacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Bylą nagrinėję teismai, išnagrinėję ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, VSD analitinius duomenis, aiškiai nuosprendyje ir nutartyje nustatė, kad šnipinėjimo užduotis rinkti informaciją A. P. suformavo būtent FST, kodėl teismas turėjo pagrindą šią organizaciją pripažinti atitinkančia BK 119 straipsnio 2 dalies dispozicijoje minimą ,,užsienio valstybės žvalgybos“ teisinę sąvoką, o M. G. – šios „užsienio valstybės (žvalgybos) organizacijos“ atstovu.

36.       Pasisakydama dėl atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymų vertinimo, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, jog parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, 33 punktas; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, 157 punktas; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Tačiau tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (2022 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Xenofontos ir kiti prieš Kiprą, peticijų Nr. 68725/16 ir kt., 78 punktas). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs). Tačiau tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (2017 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Habran ir Dalem prieš Belgiją, peticijų Nr. 43000/11 ir 49380/11, 102 punktas, su tolesnėmis nuorodomis; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98; Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Dėl bendrai kaltinamų ar kitų kaltinamųjų parodymų įrodomosios reikšmės pasisakoma ir kai kuriuose EŽTT sprendimuose dėl kaltinamojo teisės apklausti kaltinimo liudytojus pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą, juose yra nurodoma, kad yra didelis pavojus, jog bendrai kaltinamo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, 102 punktas; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, 75 punktas; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, 199 punktas; 2019 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Oddone ir Pecci prieš San Mariną, peticijų Nr. 26581/17 ir 31024/17, 109 punktas).

37.       Iš esmės analogiškos pozicijos dėl tokių įrodymų vertinimo laikomasi ir kasacinėje praktikoje, kurią formuojant vadovaujamasi, be kita ko, EŽTT sprendimais. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008); kad vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015 ir joje nurodoma teismų praktika).

38.       Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vertinant teismų atliktą D. B. parodymų vertinimą pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog jam už kaltinimui palankių parodymų davimą būtų buvusios iš anksto siūlomos ar žadamos tam tikros procesinės privilegijos (lengvatos). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad prašymą atleisti D. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį prokurorė pateikė tik baigiamųjų kalbų metu, o anksčiau procese toks prašymas teikiamas nebuvo. Tokių lengvatų nebuvo suteikta ir kitame procese, kuriame D. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 2021 m. balandžio 6 d. (t. y. priimtu pirmosios instancijos teismui dar nebaigus nagrinėti šios baudžiamosios bylos dėl šnipinėjimo) baudžiamuoju įsakymu.

39.       Teismai pagrįstai atkreipė dėmesį, kad esminę reikšmę vertinant D. B. parodymų reikšmę A. P. kaltės šnipinėjant įrodytumui turi tai, kad jis, dalyvaujant gynybai, buvo išsamiai apklaustas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2020 m. birželio 22 d., 2020 m. rugpjūčio 4 d. posėdžiuose, siekiant pašalinti kai kuriuos jo parodymų prieštaravimus, BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto tvarka buvo pagarsinti visi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Skirtingai nei skunduose ir kalbose teismuose mėginama sudaryti įspūdį, D. B. atsakė į daugelį A. P. gynėjų klausimų. Atsisakymą atsakinėti šis asmuo išreiškė tik 2020 m. rugpjūčio 4 d. teismo posėdžio, kuriame D. B. buvo ilgai apklausiamas, gynėjams pateikiant tolesnius klausimus apie žvalgybines apklausas, susijusius su VSD baudžiamojo proceso metu neatskleista (įslaptinta) informacija. Duodamas parodymus, be kita ko, teisme D. B. taip pat ne kartą paaiškino savo apsisprendimo bendradarbiauti su teisėsauga motyvus – sąžinės sumetimus, nenorą kenkti Lietuvai bei siekį padėti atskleisti tai daryti siekiančius asmenis; kita vertus, jis paaiškino ir tai, kad tokie motyvai brendo.

40.       Dėl A. P. gynybos prašymo skirti D. B. teismo psichologinę, teismo psichiatrinę ekspertizę atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 16 d. protokolinės nutarties ir viso posėdžio protokolo matyti, kad savo sprendimą šiuo klausimu teismas priėmė išklausęs A. P. gynybos ir kitų proceso dalyvių argumentus šiuo klausimu, detaliai apklausęs patį D. B. apie jo sveikatos būklę ir vadovaudamasis bylos medžiagoje esančiais šiuo aspektu reikšmingais duomenimis.

41.       Nagrinėjamoje byloje vertinant D. B. parodymų reikšmę tikrosioms bylos aplinkybėms atskleisti, patikimumą itin svarbu yra tai, kad, laikantis pirmiau išdėstytų teismų praktikos reikalavimų, jie nebuvo vieninteliai A. P. kaltinantys įrodymai, – iš tiesų kruopščiai išanalizavę šiuos parodymus, teismai motyvuotai konstatavo, kad jie dėl teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių atitinka kitų bylos įrodymų visetą (liudytojų ir iš dalies paties A. P. parodymus, slapta kontroliuojant telefoninius pokalbius ir kitokį asmenų susižinojimą elektroninių ryšių tinklais bei tiesioginį bendravimą gautus duomenis, kratų metu rastus dokumentus ir duomenis, VSD dokumentuose nurodytą informaciją).

42.       Taigi šiuo aspektu nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagal kasacinės instancijos teismo suformuluotus kriterijus patikrino atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. B. parodymų vertinimo teisingumą ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos įvertino tinkamai, vertindamas juos BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė, taip pat išdėstė tokio sprendimo motyvus, kuriems kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės pritaria (apeliacinės instancijos teismo nutarties 81–89 punktai). Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, iš skundžiamo nuosprendžio ir nutarties matyti, kad bylą nagrinėję teismai analizavo ir vertino D. B. parodymus atsižvelgdami į visumą, neignoruodami kokių nors jo parodymų dalių. Vien tai, kad, kaip teigė D. B., jis jokios užsienio žvalgybą dominančios informacijos nerinko, nereiškia, kad teismai ignoravo D. B. parodymų dalį, neigiančią jam pareikštus kaltinimus dėl užsienio žvalgybą dominančios informacijos rinkimo.

43.       Nuteistojo gynėjo K. Ragaišio kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad D. B. parodymai, duoti žvalgybinių apklausų metu, yra neleistinas įrodymas, nes apklausų metu VSD darbuotojai darė poveikį D. B., taip pažeisdami BPK nustatytą apklausų tvarką, kuri skirta apsaugoti asmeniui nuo neteisėto valstybės pareigūnų poveikio. Kitaip nei nurodoma kasaciniame skunde, D. B. žvalgybinės apklausos metu gauti duomenys nėra kaltinamojo parodymai baudžiamojo proceso įstatymo prasme, o yra vidinis VSD dokumentas (tarnybinis pranešimas), kuriame atspindėtas VSD pareigūnų bendravimo su D. B. žvalgybinės apklausos metu turinys, kuris pateiktas į bylą ikiteisminio tyrimo metu ir ištirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaip dokumentas BPK 95 straipsnio prasme (48 t., b. l. 148–149). Dėl to tarnybiniam pranešimui apie D. B. žvalgybinę apklausą negali būti keliami tokie patys reikalavimai kaip kaltinamojo apklausai ir jo parodymams baudžiamojo proceso įstatymo prasme, kurie nurodomi kasaciniame skunde.

44.       Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėję teismai, darydami išvadas apie bylos aplinkybes, VSD parengto tarnybinio pranešimo apie D. B. žvalgybinę apklausą turinį vertino ir juo rėmėsi tik tiek, kiek jis neprieštaravo D. B. kaip kaltinamojo ikiteisminio tyrimo teisėjui ir bylą nagrinėjant teisme duotiems parodymams, kurie duoti laikantis BPK nustatytos kaltinamojo apklausos tvarkos. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad, remdamiesi VSD parengto tarnybinio pranešimo duomenimis apie D. B. žvalgybinę apklausą, tiek, kiek tokie duomenys neprieštarauja D. B. parodymams ikiteisminio tyrimo teisėjui ir nagrinėjant bylą teisme, teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymu

45.       BK XVI skyriuje greta kitų nusikaltimų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką, BK 119 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šnipinėjimą.

46.       Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta šio nusikaltimo pagrindinė sudėtis – už sunkų nusikaltimą, šnipinėjimą, atsako tas, kas, turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai, pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba šią informaciją perdavė užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui. BK 119 straipsnio 2 dalyje, aktualioje bylai (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija), nurodyta kvalifikuota šnipinėjimo sudėtis, kurioje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už labai sunkų nusikaltimą. Joje nustatyta, kad atsako tas, kas ne savo iniciatyva, kaip šio straipsnio 1 dalyje, o jau vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją.

47.       BK 119 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos šnipinėjimo sudėtys skiriasi tuo, kad minėto straipsnio 1 dalyje nustatyto šnipinėjimo atveju asmuo savo iniciatyva pradeda rinkti informaciją, sudarančią valstybės paslaptį, turėdamas tikslą ją perduoti užsienio valstybei ar jos organizacijai, ir bent dalį jos įgyja, o pagal šio straipsnio 2 dalį tokią informaciją asmuo pradeda rinkti vykdydamas užsienio valstybės ar jos organizacijos užduotį; taip pat kvalifikuoto šnipinėjimo sudėtis apima ne tik valstybės paslaptį sudarančios informacijos, bet ir kitokios informacijos, dominančios užsienio valstybės žvalgybą, rinkimą.

48.       Teismų praktikoje nustatyta, kad šnipinėjimo nusikaltimu gali būti sudaromos sąlygos daryti kitus nusikaltimus valstybės nepriklausomybei (politinei ar ekonominei), teritorijos vientisumui ar konstitucinei santvarkai. Šnipinėjimo nusikaltimo dalyką sudaro bet kokia informacija, nepriklausomai nuo to – slapta ar ne, jeigu ja domisi užsienio žvalgyba, nes ji gali būti panaudota prieš valstybės interesus (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297-719/2018).

49.       Informacija, dominanti užsienio valstybės žvalgybą, kurią surinkti užsakė užsienio žvalgybos atstovas ar jo įgaliotas asmuo, gali būti ne tik tarnybos, komercinė, profesinė paslaptis, tačiau ir visiškai neįslaptinta informacija. Informacija, dominanti užsienio žvalgybą, reiškia, kad būtent tokią informaciją užsakė užsienio žvalgybos atstovas ar jo įgaliotas asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-222/2020). Objektyviai šnipinėjimas pasireiškia ne tik tam tikros informacijos pagrobimu, pirkimu, tačiau ir kitokiu rinkimu turint tikslą ją, įskaitant ir kitokią informaciją, dominančią užsienio valstybės žvalgybą, perduoti kitai valstybei, taip pat tokios informacijos perdavimu užsienio valstybei. Kitoks rinkimas suprantamas kaip kitoks užsienio valstybės žvalgybos užsakytos ir ją dominančios informacijos gavimas. Informacijos perdavimas užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui – tai neteisėtas tam tikrų duomenų pranešimas žodžiu, raštu, internetu, pateikiant susipažinti ir pan., taip pat tam tikrų dalykų, daiktų perdavimas, persiuntimas, parodymas. Šnipinėjimo užsakovas gali būti bet kuri užsienio valstybė, jos organizacija ar jų atstovas, esantis užsienyje ir (ar) Lietuvoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297-719/2018, 2K-19-222/2020; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-25-177/2018). Šnipinėjama veikiant tik tiesiogine tyčia, tokią veiką atlikdamas kaltininkas suvokia, kad vykdo kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį ir atlieka veiksmus, nurodytus BK 119 straipsnio 1 ir 2 dalių dispozicijoje, t. y. pagrobia, perka ar kitaip renka turėdamas specialų tikslą perduoti arba perduoda atitinkamo pobūdžio informaciją atitinkamam adresatui – užsienio valstybei ar jos organizacijai ir nori taip veikti.

50.       Šnipinėjimas, kuris inkriminuotas šioje byloje, vyko vykdant Rusijos Federacijos žvalgybos organizacijos (FST) suformuluotas užduotis ir šios tarnybos pavedimu, o jo dalyku pripažinta informacija, nesanti Lietuvos Respublikos valstybės paslaptimi, tačiau tokia, kuria domėjosi Rusijos Federacijos žvalgyba. Tokio šnipinėjimo pavojingumą nulemia tai, kad informacija gali būti sužinota užsienio valstybės ar jos organizacijos ir neteisėtai panaudota prieš Lietuvos valstybės interesus. Savo žvalgybų šnipinėjant surinktą informaciją priešiškos Lietuvai užsienio valstybės gali panaudoti siekdamos tiek paveikti Lietuvos vidaus ir užsienio politiką, trukdyti įgyvendinti strateginius projektus, silpninti Lietuvos karinius pajėgumus, veikti viešąją nuomonę, tiek atlikti kitus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas suverenias galias. Pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę fiziniams asmenims, būtent valstybei kyla pareiga garantuoti ne tik valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumo apsaugą, taip pat užtikrinti, kad nebūtų neteisėtai kėsinamasi sužinoti kitokią, užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją, atskirų asmenų asmens duomenis. Toks informacijos rinkimas, pirkimas, grobimas bei perdavimas yra laikomas pavojingu, nes daro žalą tiek atskirų asmenų asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, tiek kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šnipinėjimas buvo nukreiptas į teisinį Lietuvos valstybės savarankiškumą, teisminės valdžios suverenitetą.

51.       Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliacinės instancijos teismas patvirtino įrodytomis pripažintas esmines aplinkybes, kad A. P., veikdamas organizuota grupe su D. B. ir užsienio valstybės – Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu – ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu RF FST darbuotoju, Rusijos Federacijos piliečiais, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atliekamas atskirai, vykdydami Rusijos Federacijos žvalgybos organizacijos – FST – užduotį ir šios žvalgybos organizacijos pavedimu laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2018 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje už 6000 Eur dydžio piniginį atlygį bei kitokį atlygį (suteiktas sąlygas gyventi atvykus į Rusijos Federaciją, šios šalies nemokamas metines vizas, pagalbą užmezgant kontaktus su politinės partijos ,,Jedinaja Rossija“ („Vieningoji Rusija“) atstovais bei verslo kontaktų suradimą) rinko Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią dvejopo turinio informaciją. Taip A. P.:

1)       ieškojo asmenų, turinčių ryšių ir pažinčių su laisvės atėmimo vietų įstaigų darbuotojais, galinčiais atlikti užsienio žvalgybos nurodytus veiksmus Sausio 13-osios byloje įtariamo ir kaltinto J. M. naudai (pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis apie šio asmens sveikatos būklę, taip siekti jam paskirtą suėmimą pakeisti į švelnesnę kardomąją priemonę ar kitaip palengvinti šio asmens kalinimo sąlygas);

2)       rinko duomenis apie bendrininkams pateiktuose sąrašuose nurodytų asmenų (teisėjų, prokurorų bei kitų su bylos tyrimu susijusių asmenų), susijusių su Sausio 13-osios (bylos Nr.09-2-031-99) ir kitų baudžiamųjų bylų, kurios susijusios su TSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1990–1991 m. laikotarpiu, tyrimu ir nagrinėjimu, gyvenamąsias vietas.

52.       Tokio pobūdžio šnipinėjimas, aprašytas kaip tęstinė veika, Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo vykdomas Rusijos Federacijai ir jos organizacijoms siekiant diskredituoti Lietuvos Respublikoje vykdomą Sausio 13-osios bylos tyrimą, šios bylos teisminio nagrinėjimo procesą bei be pagrindo Rusijos Federacijos tyrimų komitete tiriamoje baudžiamojoje byloje Nr. 11802007703000117 (iškeltoje pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 299 straipsnį („Akivaizdžiai nekalto asmens patraukimas atsakomybėn ar neteisėtas baudžiamosios bylos iškėlimas“) bei 307 straipsnį („Akivaizdžiai melagingi parodymai, eksperto, specialisto išvados ar neteisingas vertimas“) atliekamu baudžiamuoju persekiojimu, jo grėsme siekiant daryti įtaką Lietuvos Respublikos pareigūnams (prokurorams ir teisėjams) ir kitiems asmenims (specialistams, ekspertams), dalyvavusiems tiriant ir nagrinėjant teisme Sausio 13-osios baudžiamąją bylą. Teismai taip pat nustatė, kad šnipinėjimu siekta padėti Rusijos Federacijos FST bei Rusijos Federacijos tyrimų komitetui veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą vienos iš valstybės valdžių – teisminės valdžios – suverenitetą.

53.       Neigiant teismų sprendimuose nustatytas A. P. šnipinėjimo aplinkybes, abiejuose kasaciniuose skunduose nurodoma, kad A. P. veikai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 2 straipsnio 4 dalis ir 25 straipsnio 3 dalis ir 119 straipsnio 2 dalis. Nuteistojo gynėjo advokato A. Liutvinsko skunde toks netinkamas BK bendrosios ir specialiosios dalies normų taikymas motyvuojamas tuo, kad byloje A. P. veiksmuose nenustatytas užsienio valstybės žvalgybą dominančios informacijos rinkimo požymis, jis aiškinamas pernelyg plačiai; informacija apie J. M. kardomojo kalinimo sąlygas ir jų palengvinimą nėra šnipinėjimo dalykas, nes šiam tikslui informacijos rinkti nereikėjo, tokia informacija yra susijusi su Lietuvos teisės taikymu sprendžiant suėmimo klausimus. Be to, kardomosios priemonės pakeitimas J. M. jokios žalos Lietuvos valstybei negalėtų padaryti. A. P. nebuvo inkriminuojami aktyvūs veiksmai, kuriuos galima būtų kvalifikuoti kaip neteisėtą informacijos apie sąrašuose nurodytus Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnus ir kitus asmenis rinkimą, ir jis tokių veiksmų neatliko. Nuteistojo gynėjo advokato K. Ragaišio kasaciniame skunde nurodoma, kad A. P. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie leistų gauti kaltinime nurodytos informacijos, kuri, be to, neturi specifinių požymių, kad galėtų dominti būtent RF FST. Vien A. P. pareikšti pažadai ar ketinimai tokią informaciją rinkti nesuteikia pakankamo pagrindo asmens veiką kvalifikuoti pagal BK 119 straipsnį. Kasaciniuose skunduose dėstomi argumentai, kad A. P. veikė ne vykdydamas RF FST ar šios tarnybos įgaliotų asmenų užduotis, o paprašytas asmeninį interesą Sausio 13-osios byloje turėjusio jos dalyvio (kaltinamojo) M. G.. 

54.       Išplėstinė teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu advokato K. Ragaišio kasacinio skundo argumento, kad teisėsaugos pareigūno, susijusio su konkrečios bylos tyrimu ir nagrinėjimu, asmens duomenys apie gyvenamąją vietą neturi specifinių požymių, kad galėtų dominti būtent RF FST. Duomenys apie sąraše nurodytų asmenų gyvenamųjų vietų adresus – tai jautri asmeninė informacija, ir teismų sprendimuose aiškiai atskleista, kokiam tikslui ją buvo užsakyta ir rengtasi rinkti. J. M. atveju taip pat siekta neteisėtu būdu gauti žvalgybą dominančios informacijos, siekiant neteisėtai palengvinti šio asmens teisinę padėtį konkrečioje byloje, o toks siekis atitiko byloje nustatytus RF FST tikslus ir interesus, susijusius su poveikiu teisingumo vykdymui Sausio 13-osios byloje.

55.       Skirtingai negu teigiama A. P. gynėjo A. Liutvinsko kasaciniame skunde, byloje nustatyta, kad Sausio 13-osios byla, taip pat joje įtariamų, o vėliau kaltinamų asmenų situacija bent nuo 2014 m. buvo FST interesų objektas, o A. P. inkriminuotas ir bylos duomenimis nustatytas ne informacijos apie tai, kaip būtų galima pagerinti J. M. padėtį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, rinkimas, o rinkimas (kaip konstatuota vėliau šia nutartimi – rengimasis rinkti) FST dominančios informacijos apie galimybę surasti asmenis (laisvės atėmimo vietų įstaigų darbuotojus), kurie už neteisėtą atlygį Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms galėtų pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis apie J. M. sveikatos būklę ir kurie turėtų įtakos šiam kaltinamajam skirtai kardomajai priemonei – suėmimui – pakeisti į švelnesnę ar kitaip palengvinant šio asmens kalinimo sąlygas.

56.       Siekiant veiką kvalifikuoti pagal BK 119 straipsnio 2 dalį, svarbu nustatyti, kad užsienio valstybės žvalgybą dominanti informacija būtų renkama (ar perduodama) vykdant kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį. Tačiau tam, kad būtų nustatytas šis šnipinėjimo požymis, nėra būtina įrodyti, kad asmuo ar asmenys, pavedę tokią užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją surinkti, yra būtent užsienio valstybės žvalgybos tarnybos darbuotojai. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai atkreipęs dėmesį, kad žvalgybos institucijų žvalgų, atstovų veikla organizuojama išskirtinai vadovaujantis slaptumo principu ir dėl tokio veiklos pobūdžio negali būti jokių oficialių duomenų apie FST ar M. G. ryšį, nutarties 35–40 punktuose aiškiai nurodė, kodėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą RF FST laikyti „kitos valstybės organizacija“, užsiimančia žvalgyba užsienyje, o M. G. – šios „užsienio valstybės (žvalgybos) organizacijos“ atstovu. Šioje byloje davusio šnipinėjimo užduotis asmens M. G. ryšys su RF FST nustatytas aiškiai nurodant rašytinę bylos medžiagą. Abiejų grandžių teismai padarė išvadas, kad šias aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teisme ištirtuose VSD 2019 m. vasario 22 d. rašte Nr. 18-1621 (3 t., b. l. 138–140); kitoje VSD pateiktoje analitinėje medžiagoje (3 t., b. l. 25–37, 153–155, 151–152, 153–155, 175) nurodyta informacija apie M. G. ir kitų buvusių SSRS ir Rusijos žvalgybos ir saugumo bei specialiosios paskirties padalinių karininkų veiklą, M. G. ryšių su FST žiniasklaidai pripažinimas, šio asmens nurodymai šnipinėjimo užduotis gavusiems asmenims veikti slaptai laikantis konspiracijos.

57.       A. P. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasaciniame skunde, savaip interpretuojant bylos aplinkybes, ginčijamas nustatyto atlygio už šnipinėjimą gavimas, iš esmės nurodant, kad dvi paskolos ir gyvenimas M. G. vasarnamyje bei bendros įmonės įkūrimas Rusijoje, taip pat nemokamas ilgalaikių RF vizų suteikimas negali buvo vertinami kaip atlygis už šnipinėjimą, nes jokių realių šnipinėjimo veiksmų ir jų sukeltų padarinių nebuvo, skolintasi ir ieškota pigesnio apgyvendinimo dėl lėšų stygiaus, tačiau tokia nuomonė nepaneigia nuosprendžio 273–278 punktuose ir nutarties 70–79 punktuose išdėstytų įrodytomis pripažintų aplinkybių ir motyvų, aiškiai atspindinčių, už ką išankstinis atlygis buvo sumokėtas.

58.       Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus, sutinka su dalimi kasaciniuose skunduose esančių argumentų, kad byloje nustatyta A. P. šnipinėjimo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 119 straipsnio 2 dalį kaip baigtinis nusikaltimas. Byloje tinkamai neįvertinta nustatyto šnipinėjimo, kaip informacijos, dominančios užsienio valstybės žvalgybą, rinkimo, nusikalstamo realizavimo stadija. Asmeniui, padariusiam sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, net ir aprašytą atitinkamo BK straipsnio dispozicijoje formaliąja sudėtimi, jei nustatytas nusikaltimas pasižymi aiškiais kėsinimosi ar rengimosi elementais, baudžiamosios atsakomybės nustatymas susijęs su tokios veikos teisinio baigtumo patikrinimu ir įvertinimu.

59.       Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Rengimasis padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas savo veiksmais palengvina sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo įgyvendinimą, tačiau jo veiksmuose dar nėra įvykdyti nusikaltimo objektyvieji požymiai, nustatyti konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Taigi kaltininkas yra nusprendęs, kad tik po atitinkamo pasirengimo, kai bus sudarytos sąlygos, pradės daryti sumanytą nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345-511/2018, 2K-130-693/2017). Tokie veiksmai, nors jais ir nepradedamas faktinis konkretaus nusikaltimo darymas, laikytini pavojingais, nes būtent jie sudaro sąlygas realizuoti susiformavusį nusikalstamą sumanymą. Rengimasis padaryti nusikaltimą turi būti konkretus. Vien tik tai, kad sumanymas nebuvo realizuotas iki galo, todėl nėra aišku, kokie galėjo būti nusikaltimų rezultatai, neužkerta kelio kaltininkui inkriminuoti rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-345-511/2018).

60.       Teismų praktikoje aiškinant BK 21 straipsnio 1 dalies nuostatas yra nurodyta, kad rengimusi tiesiogiai į numatytą nusikaltimo objektą dar nesikėsinama, rengimosi veikoje nėra ir kitų sumanyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių, nes kaltininkas yra nusprendęs, kad tik po atitinkamo pasirengimo pradės daryti sumanytą nusikaltimą, t. y. pereis į pasikėsinimo stadiją. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra veiksmai, kuriais palengvinamas nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių realizavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-130-693/2017, 2K-345-511/2018). Rengimosi ir pasikėsinimo stadijos viena nuo kitos skiriasi kaltininkų atliktų veiksmų pobūdžiu, nusikalstamos veikos motyvo, tikslo ir kaltės realizavimo laipsniu, nusikalstamos veikos nutrūkimo momentu, skirtingu priartėjimo prie baigtos nusikalstamos veikos laipsniu, tačiau esminis šių stadijų skirtumas yra tai, kad pasikėsinimo atveju tiesiogiai siekiama veiką padaryti, o rengimusi tik sudaromos sąlygos tokią veiką pradėti. Pažymėtina, kad nepamatuoti, nerealūs, neįgyvendinami ketinimai negali būti vertinami kaip rengimasis padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022). Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad tokiu atveju realizuojami ne visi norėto padaryti nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Rengimasis ir pasikėsinimas yra galimi tik veikiant tiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2013, 2K-13-976/2018, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018, 2K-115-788/2020).

61.       Taigi, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, rengimasis padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas savo veiksmais palengvina sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo įgyvendinimą, tačiau jo veiksmuose dar nėra ketinamo įvykdyti nusikaltimo objektyviųjų požymių, nustatytų konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Kaltininkas yra nusprendęs, kad tik po atitinkamo pasirengimo, kai bus sudarytos sąlygos, pradės daryti sumanytą nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-130-693/2017, 2K-345-511/2018).

62.       Dėl pirmojo tęstinės šnipinėjimo veikos epizodo, renkant Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią informaciją, byloje nustatyta, kad 2017 m. vasario 16 d. įmonės ,,Alfa-B“ pastate Maskvoje vykusio ir vėlesnių susitikimų metu M. G. užverbavo A. P. ir D. B. rinkti Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią informaciją, A. P. ir D. B. susitarė dėl saugaus bendravimo su užsakovais būdo; 2017 m. vasario 18 d. Minske, Baltarusijos Respublikoje, kavinėje prie stoties A. P. ir D. B. tarpusavyje susirašinėti sukūrė elektroninio pašto dėžutę (duomenys neskelbtini); 2017 m. kovo–gegužės mėn. Maskvoje šie asmenys per M. G. gavo ir sutiko vykdyti užduotį surinkti ir šiam perduoti FST dominančią informaciją apie galimybę surasti asmenis (laisvės atėmimo vietų įstaigų darbuotojus), už neteisėtą atlygį Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms galinčius pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis apie Sausio 13-osios byloje kaltinamo J. M. sveikatos būklę; 2017 m. kovo–birželio mėn. Vilniuje A. P. nurodė D. B. kreiptis į (duomenys neskelbtini) partijos narį A. Š., kad šis surastų tokius asmenis (laisvės atėmimo vietų įstaigų darbuotojus). 2017 m. balandžio–birželio mėn. Vilniuje D. B. A. P. pavedimu susitiko su A. Š. ir surinko informaciją, ar A. Š. turi galimybę įvykdyti tokį prašymą, teiravosi, kokią pinigų sumą reikėtų sumokėti tikrovės neatitinkančius duomenis pateiksiantiems asmenims, žadėjo išsiaiškinti, ar pinigų sumą gali sumokėti užsakovai, ir šią informaciją perdavė A. P.; 2017 m. gegužės–rugpjūčio mėn. Maskvoje A. P. ir D. B. pateikė M. G. pradiniame etape surinktą informaciją – duomenis apie A. Š. (narystę (duomenys neskelbtini), asmenines savybes, galimus ryšius teisėsaugos institucijose), nurodydami, kad jis gali rasti asmenis, padėsiančius jiems įvykdyti užduotį, susijusią su J. M. kardomąja priemone, domėjosi šiai užduočiai įvykdyti FST skirta lėšų suma. 2017 m. gegužės–rugpjūčio mėn. A. P. pavedimu D. B. toliau tikslinosi dėl FST pavedimo įvykdymo sąlygų, tačiau A. Š., neplanuodamas vykdyti šio prašymo, nurodė, kad negali pradėti vykdyti prašymo, kol neturi duomenų dėl konkrečios pinigų sumos, kuri bus sumokėta už prašomus fiktyvius dokumentus.

63.       Dėl šio pirmojo epizodo apeliacinės instancijos teismas nutarties 58 punkte nusprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės, kad per M. G. FST buvo perduota informacija apie užduoties vykdymo eigą, surastas asmuo, kuris gali padėti rinkti duomenis, aptartas apmokėjimas, ši informacija perduota M. G. ir E. K. – pakankamos, kad šnipinėjimas kitaip renkant būtų kvalifikuotas kaip baigtinis.

64.       Dėl antrojo tęstinės šnipinėjimo veikos epizodo, renkant Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią informaciją, nustatyta, kad 2018 m. liepos 31 d. – rugpjūčio 3 d. Maskvoje A. P. gavo naują užduotį, susijusią su duomenų, reikalingų Rusijoje vykdomame baudžiamajame procese prieš Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnus, dalyvavusius Sausio 13-osios byloje, kad būtų pareikšti kaltinimai bei sulaikyti įtariamieji užsienio valstybėse, rinkimu, ją vykdant A. P. davė Rusijos Federacijos tyrimų komiteto pareigūnui naudingus parodymus minėtoje byloje apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius; M. G. A. P. perdavė Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnų ir kitų asmenų, susijusių su Sausio 13-osios ir kitomis baudžiamosiomis bylomis dėl TSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką 1990–1991 m. laikotarpiu, sąrašo kopiją ir davė užduotį nustatyti ir iki 2018 m. spalio mėn. pateikti jam jų gyvenamųjų vietų adresus; 2018 m. rugpjūčio mėn. pirmoje pusėje A. P., vykdydamas minėtą užduotį, perdavė D. B. minėtą sąrašą ir paprašė rasti galimybę surinkti duomenis apie jame nurodytų asmenų gyvenamųjų vietų adresus, taip pat nurodė nuvykti į Maskvą, M. G. nurodymu duoti parodymus Rusijos Federacijos tyrimų komiteto pareigūnui apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius ir parvežti patikslintą Rusijos Federacijos FST bei Tyrimų komitetą dominančių Lietuvos pareigūnų sąrašą; 2018 m. rugsėjo 12–21 d. D. B., vykdydamas per A. P. iš M. G. gautą užduotį, davė Rusijos Federacijos tyrimų komiteto pareigūnui tyrimui naudingus parodymus apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius minėtoje Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnų atžvilgiu tiriamoje baudžiamojoje byloje; gavo iš M. G. dar vieno sąrašo kopiją ir užduotį surinkti duomenis apie šiame sąraše nurodytų Lietuvos Respublikos teisėjų ir prokurorų gyvenamųjų vietų adresus; 2018 m. rugsėjo 21 d. – spalio 10 d. Lietuvoje A. P. ir D. B., vykdydami minėtą užduotį, aptarė galimybes savarankiškai nustatyti abiejuose sąrašuose nurodytų asmenų gyvenamąsias vietas, nusprendė, kad vykdant užduotį nurodyti jų viešojoje erdvėje galimus nustatyti darbo vietų adresus nepakanka, bei daliai informacijos surinkti nusprendė pasitelkti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuriam A. P. suformavo užduotį surinkti dalį M. G. reikalingos perduoti informacijos, surašydamas atskirą koduotą dalies sąrašuose įvardytų asmenų sąrašą.

65.       Kvalifikuodamas kaip baigtinį nusikaltimą šio antrojo epizodo šnipinėjimo veiksmus, nustatytus A. P. renkant duomenis apie teisėjų, teisėsaugos pareigūnų ir kitų asmenų gyvenamąsias vietas, apkaltinamojo nuosprendžio 272 punkte teismas nurodė, kad nors užduotis neįvykdyta, abu tuometiniai kaltinamieji sutiko rinkti duomenis apie minėtų asmenų gyvenamąsias vietas, sprendė, kas šią užduotį galėtų padėti įgyvendinti, kontaktavo ir pranešdavo arba pačiam M. G., arba pastarojo tarpininkui E. K. apie užduoties vykdymo eigą, gautus sąrašus iš Rusijos vežėsi į Lietuvą, A. P. ranka sąraše įrašė užrašą „Pašukuok“, taip pavedė rinkimo veiksmus nenustatytam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas, nutarties 68 punkte vertindamas, kad rinkimas baigtas, nurodė, kad pagal lingvistinę reikšmę ,,rinkti“ aiškinamas ir kaip „iš įvairių asmenų, įvairių vietų imti, gauti“ ir šiuo atveju „atsižvelgiant į tai, kad A. P. pirma davė Tyrimo komitetui parodymus apie 1991 m. Sausio 13-osios įvykius; po to M. G. perdavė A. P. sąrašo kopiją bei suformavo užduotį, jos įvykdymo terminą (iki 2018 m. spalio mėnesio), o A. P., vykdydamas šią užduotį, susitiko su D. B. ir perdavė jam minėtą sąrašą, paprašė rasti galimybę surinkti šią informaciją, taigi atliko dalį nusikalstamos veikos, numatytos BK 119 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų“.

66.       Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertindama tokius pirmiau nurodytus šnipinėjimo veiksmų kvalifikavimo motyvus, pažymi, kad abiejų grandžių teismai, nusprendę, kad pagal BK 119 straipsnio 2 dalį kvalifikuotas šnipinėjimas laikomas baigtu nuo to momento, kai informacija yra pradedama rinkti tinkamai neatsižvelgė į tai, kad, pagal nustatytas aplinkybes, byloje RF FST dominanti informacija nebuvo gauta (įgyta), tačiau įvykdyti tik parengiamieji, organizaciniai, planavimo veiksmai rengiantis ją gauti, kad Lietuvos Respublikoje atlikti tokie veiksmai, kuriuos būtent ir apibrėžia BK 21 straipsnio 1 dalis (priemonių ir įrankių suieškojimas ir pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas). Rinkimo, kaip ir BK 119 straipsnyje nurodytų kitų objektyviųjų požymių – pirkimo, grobimo, baigtumo, o kartu ir šio nusikaltimo pavojingumo nustatymas neatsiejamas nuo vertinimo, ar informacija (jos dalis) buvo gauta, kiek vykdant gautą užduotį kaltininkui pasisekė priartėti prie informacijos gavimo.

67.       Byloje aiškiai nustatyta, kad liudytojas A. Š. apie asmenis galinčius pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis apie J. M. sveikatos būklę, jokios informacijos nerinko ir tokios veiklos neplanavo, netgi neturėjo galimybės rinkti, joks konkretus atlygis su juo nebuvo sutartas. Informacijos apie Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnų gyvenamąsias vietas rinkimo atveju informacijos gavimo veiksmai iš viso buvo tik planuojami, buvo atsivežta į Lietuvą užduotis ir svarstant tarpusavyje bendrininkams ieškoma galimybių ją įvykdyti, tik vienam nenustatytam asmeniui nustatytas abstraktus nurodymas „pašukuok“ (lapas su atitinkamu užrašu ir koduotu sąrašu rastas A. P. darbo vietoje) pirmosios instancijos teismo vertintas kaip „prašymas / pavedimas nenustatytam asmeniui surinkti informaciją“. Abiem kaltinime nurodytos tęstinės veikos atvejais buvo taip ir nepriartėta prie realaus užsienio žvalgybą dominančios informacijos gavimo. Nustatant, kad A. P. informaciją buvo pradėjęs rinkti, analizuojami ir teismų vertinami jo veiksmai Rusijos Federacijoje, Baltarusijos Respublikoje, kur buvo gaunamos užduotys, jų vykdymui ruošiamasi, nors kaltinimas šnipinėjimu kitaip renkant informaciją siejamas su užsienio žvalgybą dominančios informacijos rinkimu (veikimu) Lietuvos Respublikos teritorijoje. Išties bendrininkaudamas su asmeniu, kuriam byla nutraukta,- D. B., veikdamas pagal M. G. perduotą užduotį, turėdamas iš Rusijos atsivežtą susijusių su Sausio 13-osios byla asmenų sąrašą, A. P. susitikdamas su D. B., kalbėdamas su juo tik aktyviai sprendė, ieškojo kelių, kas šią užduotį galėtų padėti įgyvendinti, apie užduoties vykdymo eigą ir savo tolesnio veikimo planus pranešdavo arba pačiam M. G., arba pastarojo tarpininkui E. K.. Nenustačius iš turėtų sąrašų nė vieno asmens gyvenamosios vietos adreso, bendrininkų pastangos buvo nutrauktos Lietuvos Respublikoje nepradėjus rinkti RF FST dominančios informacijos, o būtent asmens duomenų, nes asmenų sąrašas buvo surastas ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi byloje teismų nustatyta A. P. nusikalstama veika turėtų būti vertinama kaip rengimasis daryti labai sunkų nusikaltimą (šnipinėjimą renkant užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją) ir kvalifikuota taikant BK 21 straipsnio 1 dalies nuostatas.

68.       Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką nurodantį įstatymą arba nutraukti baudžiamąją bylą bei atitinkamai koreguoti už nustatytą veiką taikytinas teisines pasekmes, jeigu nustato, kad tai susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-1073/2018). Kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimas šiuo atveju keičiamas pritaikant BK bendrosios dalies straipsnį, lengvinantį kaltininko teisinę padėtį, nes baigtas labai sunkus nusikaltimas perkvalifikuojamas į rengimąsi jį padaryti (BK 21 straipsnio 1 dalis). Toks perkvalifikavimas neperžengia bylos nagrinėjimo teisme ribų, susijęs ne su veikos esminių faktinių aplinkybių (veikimo (informacijos rinkimo) apimties, šios veikos padarymo vietos, laiko, būdo) pakeitimu, naujo veikos teisinio požymio suformavimu, o tik su byloje nustatytos šnipinėjimo veikos stadijos patikslinimu.

69.       Kasacinės instancijos teismo sprendimas tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir įvertinti kaltinime šnipinėjimu nustatytos veikos stadiją taip pat nulemtas pačių kasatorių skunduose ir teismo posėdyje išsakytų argumentų, kad nuteistasis A. P. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie leistų gauti kaltinime nurodytos informacijos. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamųjų gynyba šioje byloje galėtų būti iš esmės kitokia, jeigu jiems būtų tekę žemesnės grandies teismuose gintis nuo kaltinimo rengimusi, veikiant organizuota grupe, rinkti kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją. Pagal kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos precedentą kasacinėje byloje Nr. 2K-7-162-303/2019, būtent teisės taikymo aspektu nagrinėjant bylą patikrinama, ar veika tinkamai kvalifikuota kaip baigtinė, ar vis dėlto nuteistojo veiksmai laikytini nutrūkusiais parengtinės nusikalstamos veikos (nagrinėjamu atveju – rengimosi) stadijoje.

70.       Išplėstinei teisėjų kolegijai nustačius, kad A. P. inkriminuotas šnipinėjimo nusikaltimas nebaigtas, jis nutrūko rengimosi stadijoje, atitinkamai atsižvelgiant į BK 41, 54, 57, 61 straipsniuose išdėstytas bausmės skyrimo taisykles bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 293–295 punktuose nustatytas aplinkybes apie A. P. asmenybę, nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, sunkinančios aplinkybės buvimą, už rengimąsi padaryti labai sunkų nusikaltimą nuteistajam skirtina ir atitinkama laisvės atėmimo bausmė. Nustačius, kad nusikaltimas nutrūko jam rengiantis, BK 21 straipsnio 2 dalyje ir BK 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė skirti A. P. švelnesnę negu įstatymo nurodytą bausmę negali būti svarstoma, nes nėra visų reikiamų sąlygų švelninti bausmę pagal BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas.

71.       Pagal BPK 376 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai šio kodekso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. D. B. teismų sprendimai nekeičiami, nes jis nėra nuteistasis, o asmuo, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir nustatyta BK 119 straipsnio 2 dalies taikymo klaida šio asmens teisinei padėčiai įtakos neturi.

72.       Kitos Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutarties dalies kasaciniuose skunduose nurodytais motyvais keisti ar naikinti nėra teisinių pagrindų.        

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, 

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutartį pakeisti.

A. P. nusikalstamą veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies, BK 119 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 21 straipsnio 1 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 119 straipsnio 2 dalį (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija) ir paskirti jam penkerius metus šešis mėnesius laisvės atėmimo.

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                        Rima Ažubalytė

Eligijus Gladutis

Sigita Jokimaitė

                                        Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

                                        Tomas Šeškauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias