Apie karalius ir jų žmones, arba kodėl portugalams didžiausias įžeidimas yra „gracia”

0

Aurimas Drižius

Šiandien tris valandas vaikščiojau po Lisaboną ir klausiau neįtikėtinų gidės Klaudijos istorijų apie šį miestą. Portugalijos karaliui Jozephui (nuotr.) pastatyta didžiulė skulptūra Lisabonos pagrindinėje aikštėje. Klaudija sako, kad jis buvo visiškas šūdžius. Nes 1755 lapkričio 1 d. devintą ryto Lisaboną sudrebino žemės drebėjimas, kuris truko maždaug tris minutes. Po to – dar du smūgiai po tris minutes, taigi žemės drebėjimas truko apie dešimt minučių. Kadangi buvo mirusiųjų pagerbimo diena, visi dievobaimingi portugalai buvo suplūdę į bažnyčias ir palikę namuose degančias žvakutes mirusiems pagerbti. Kai smogė žemės drebėjimas, buvo sekmadienis ir visi žmonės buvo bažnyčiose. Bažnyčios tiesiog juos palaidojo. Tiesa, kurie liko gyvi, susirinko pagrindinėje aikštėje, ir ėmė švęsti savo gyvenimą. Ir stebuklas – Atlanto vandenynas prieš jos tiesiog nuseko, jūra atsitraukė. Žmonės patikėjo, kad Jėzus juos išgelbės. Panašiai, kaip Mozė privertė jūrą atsitraukti. Portugalai susirinko prie jūros, ir tuomet smogė cunamis. Mat žemės drebėjimo epicentras buvo Atlanto vandenyne ir bangos atsirito vėliau. Banga siekė 30 metrų ir nušlavė visą Portugaliją iki pat Ispanijos sienos. Žodžiu, 90 proc. Lisabonos gyventojų tiesiog žuvo tą dieną. Išgyveno tik tie, kurie gyveno prastos reputacijos rajone moliniuose namuose ant kalvos, kurios banga nenuplovė. Ten gyveno tik visokie kriminalai ir prostitutės, žodžiu, visiški bedieviai. Jie ir liko gyvi. 

Ką padarė Portugalijos karalius Jozephas? Jis daugiau niekada nevažiavo į Lisaboną, tačiau kartu su savo dvaru pabėgo į Braziliją, palikęs savo likusius tautiečius likimo valiai. Sutrikę žmonės, tikėję, kad dievas juos apsaugos, buvo palikti likimo valiai.

Beje, visada atvykęs į naują miestą prisijungiu prie ekskursijos, ir sužinau daug netikėtų dalykų apie tą miestą iš vietinių. Taip žymiai įdomiau, nei pačiam slampinėti po miestą. Ekskursijas susirandi internete, dažnai free tour ar pan., ir sumoki gidui tiek, kiek manai vertas jo darbas. Tačiau Klaudijos ekskursija buvo neįkainojama.

Lisabona – miestas ant septynių kalvų, tad turistams čia tenka gerokai pasportuoti, per dieną nueidavome ir po 20 km

Sintra – mažas miestelis šalia Lisabonos, toks kaip paveikslėlis, tiesiog kurortas

Žodžiu, paskutinius šimtą metų mums nesisekė su lyderiais, – apibūdino Klaudija.

Portugalai labai panašūs į lietuvius – ta nedidelė tauta, kurią nuolat skriaudė didesnės tautos – ispanai ir prancūzai. Tačiau portugalai itin tvirti ir atkaklūs žmonės. 

XV a. Europą kamavo badas ir maras, ir vienintelis būdas konservuoti maistą buvo prieskoniai iš Indijos. Kiekvienas pirklys, gabenęs pipirus iš Indijos, tapdavo milijonieriumi, kaip koks Gates ar Musk. Tačiau Viduržemio jūrą buvo okupavusi Venecija, kuri neleido portugalų kroviniams praplaukti. Todėl vargšams teko plaukti aplink Afriką. 

Tada garsus jūreivis Vasko da Gama nusprendė, kad jeigu plauks į rytus, vis tiek pasieks Indiją ir atsiveš prieskonių. Taip vyrukas apiplaukė aplink pasaulį ir įrodė, kad Žemė apvali kaip kamuolys. Atkaklūs buvo žmonės tie portugalai. Ko tik nepadarysi, norėdamas tapti turtingu. 

Tačiau su vadovais portugalams nesisekė. Jie rūpinosi tik savo įvaizdžiu, todėl kaip Jozephas pabėgo iš Portugalijos po garsiojo žemės drebėjimo.

Šalia – atšiaurus Atlantas

Šalis smuko vis gilyn. Galiausiai demokratija atvedė į valdžią generolus, kurie nusprendė “įvesti tvarką”, Tai baigėsi 40 metų generolo Salazaro diktatūra. Vėliau Portugalija gal 20 metų kariavo Afrikoje, bandydama išlaikyti laisvės reikalaujančias kolonijas. Todėl jaunimui buvo du keliai – į karą džiunglėse arba į žvejybinį laivyną.

Beje, pasak Klaudijos, didžiausias įžeidimas portugalams, jeigu jiems paskysi ispaniškai “gracias”. Gali dėkoti thank you, spasibo, danke, arba dar kitaip, tačiau jokiu būdu ne ispaniškai. Mat tokiu būdu pripažinsi, kad portugalai yra neva ispanai, su kuo jie kategoriškai nesutinka. “Jūs, ispanai, praledoite per savo šalį tą sušiktą Napoleoną, kuris keliavo užkariauti Portugalijos”, – pareiškė Klaudija dviem mūsų grupėje buvusiems ispanams. Ta žaizda neužgijusi net ir po 200 metų.

Mat ispanai kažkada buvo užkariavę Portugaliją ir pavertę ją savo provincija. Todėl pripažinti, kad portugalai kalba ispaniškai yra tas pats, kas pripažinti, kad Lietuva yra Rusijos dalis.

Žinoma, vis portugalai – jūrininkai ir atradėjai, dėl to ir paminklas – vien jūreiviams ir užkariautojams

Portugalija – nebrangi saulėta šalis. Buvome joje kelias dienas sausio pabaigoje, nuolat švietė saulė, dieną temperatūra siekė 25 laipsnius. Kavinėje espreso kainuoja 80 centų, kava – apie eurą. Panašiai ir alus. Maistas – 7-8 eurai už karštą patiekalą. Dviejų miegamųjų kambarių butą pačiame Lisabonos ventre nuomavome po 50 eurų už naktį. Kadangi vasarą labai karšta, visas portugalų gyvenimas, kaip ir visų pietiečių, verda vakare ir naktį. “Pietūs gausite iki 15 valanos, vėliau jau tikrai ne, visos kavinės užsidaro, ir atidaromos apie 19 val, – pasakojo Klaudija, – vakarieniaujame iki 21 val., vėliau einame į barą, apie 24 val. – į naktinį klubą, ir žiūrėk, jau ir pusryčius reikia valgyti”.

Dar įdomi detalė – gidė Klaudija skundėsi, kad Portugalijoje daugiausia žmonių ES miršta nuo šalčio. Mat žiemą košia atšiaurus Atlanto vandenyno vėjas, o nameliai nešiltinti, niekas nesirūpino šiluma. Tik kondicionieriais nuo karščio.

Beje, visi vakarėliai ir vakarienės Portugalijoje – tiktai lauke, į vidų niekas neina.

O nuskristi į Lisaboną – labai nebrangu su “Ryanair”. Galima ir per Londoną, iš kurio į Lisaboną lėktuvai skrenda ar net penkis kartus per dieną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias