Ar laikas buvo keisti arklius?

Gintaras Valiukevičius

Šį straipsnelį rašiau prasidėjus karui Ukrainoje. Visi buvo išsigandę, laikraščius bandė uždaryti. Bet manau kad skaitytojams bus ir dabar įdomu perskaityti mano mintis.

Visi dabar galėtų džiaugtis prinokusia demokratija Lietuvoje.
Taßiau mūsų demokratai tiek pritrypė mėšlo, kad vienam Herkulesui išmėžti valdžios arklides jau būtų ne pagal jėgas. Teismai tapo galutine tiesos stotele, panašiai kaip šventoji Inkvizicija viduramžių laikais. Vis dar tęsiasi Sausio 13-osios bylos nagrinėjimas. Nori apklausti net visako kaltininką Michailą Gorbačiovą, bet nekviečia čia pat Lietuvoje vaikščiojančių gyvų liudininkų bei dalyvių. Paleckių Algis gavo sveikatintis su valdiška koše buvusiame Lukiškių kalėjime vien dėl to, kad norėjo sužinoti, kas šaudė iš medžioklinių šautuvų į televizijos bokšto gynėjus.
Ir Medininkų žudynių byla vis dar neatrakinta. Kokie nuopelnai teiktini Vilniaus omoninkams, ir
prie ko čia dėtas tuometinis Lietuvos prokuroras Artűras Paulauskas.
Jau net profesoriui Vytautui nepatogu ką nors kalbóti prie žuvusių kapų per 30-mečio minėjimą. O kur dar Bražuolės tilto sprogdinimas, Vytauto Pociūno nužudymas Breste, Snoro banko užgrobimas. Į
daugelį tokių klausimų nėra jokių atsakymų. Mūsų teisėjais nepasitiki ne tik kaltinamųjų pusė Rusijoje, bet ir mūsų sąjungininkai Anglijoje ar Graikijoje.

Aš pats Sausio 13-osios naktį budėjau prie Seimo rūmų kartu su Aukščiausios Tarybos gynėjais. Kitomis dienomis tada laužiau skelbtą Vilniaus blokadą. Ant kelių gąsdino su automatais stovintys kareiviai,
ir niekas nežinojo ką jie darys sustabdę mašinas.

Nors pažįstamas pasakojo kad vežiojosi netyčia prie lango pasidėjęs savanorio kepurę.
Sustabdė, patikrino, bet nieko nesakė.
Jono Gečo vyrai dar saugojo seimo rūmus kad deputatai neišsilakstytų,
ir Nijolė Oželytė sėdėjo salėje su benzino kanistrais, paskelbtas naujasis premjeras Jonas Šimėnas vis dar negrįžo į Vilnių, o mes jau nuo antradienio kėlėm žmonių šurmulį prie barikadų kaip per Kaziuką platindami spaudą „Laisvas Kaunas”. Per dieną parduodavome iki 6 tūkstančių storokų sunkių laikraščių. Į senamiesti perkelta Vilniaus spaustuvė pradėjo dirbti gal po savaitės ir atspausdindavo tik atsišaukimo lapelius.
Sakau mes, nes manim patikėjo Michailas iš Kauno Sąjūdžio redakcijos.
Tuoj atvykus į Kauną pirmadienio ryte „Kauno dienos” redakcija į jokias kalbas nesileido.
Dėkingi ir „Vagos ” leidyklos direkcijai leidusiai prisiglausti jos prieangiuose. Šalia buvusi užkandinė priimdavo iš manęs kilogramus kapeikų, o už gatvės stalų prekiauti padėdavo moksleivės.
Bet tai buvo mano ryžtas ir įdirbis. Toks buvo tuomet metas.
Kalbų apie miesto blokadą jau nesigirdėjo , nes Kauno spauda kasdien pasiekdavo Vilnių.

Po mėnesio dėmesys Kauno spaudai atlėgo. Aš palikau mokslinio darbuotojo pareigas Kauno Energetikos institute ir pasitvirtinau asmeninę spaudos platinimo įmonę „Veja”. Mane pasiekė „Vorutos” straipsnelis apie naują Šalčininkų sąjūdžio laikrašti „Šalčia”, ir aš važiuoju pas juos.
Po to keletą metų platinau lietuvišką spaudą Baltarusijos Gardino ir Vitebsko apskrityse. Turėjau kelis šimtus prenumeratorių. Spauda skaitytojus pasiekdavo rytojaus dieną, kai laiškai į Baltarusija tuomet
užtrukdavo net keletą savaičių. Mano svajonė buvo kad Baltarusijoje
Lietuvos spauda butų skaitoma kaip ir Maskvos dienraščiai. Bet mūsų spauda brango dienomis, tapo net 10 kart brangesnė kaip vietinė Baltarusijoje, o mano idėjiniai draugai iš „Lietuvos Aido”
mokino kad reikia pirma pačiam sukaupti kapitalą. Dar prieš metus platindamas Sąjūdžio spaudą
buvau sustabdytas Turgelių milicininko, ir tuometinis Sąjūdžio advokatas Juknevičius
iš vis ragino neiti ir nekiršinti vietinių gyventojų. Iš manęs
baltarusiai juokdavosi kad aš su didžiule Abalachovo nutrinta kuprine spaudos esu iš lietuviškos armijos.
Bet į namus įsileisdavo net ir naktį.
1993 m. Gardine įkūriau Lietuvių Sąjungą, o netrukus ten buvo atidarytas ir Lietuvos Respublikos
konsulatas kur ir buvo išsiustas dirbti Vilniaus valdžiai neįtikęs Vytautas Pociūnas. Gal tiksliau reiktų sakyti kad užkuriau Gardino lietuvius susiburti. Surinkau net daugiau dešimties norinčių apsiskelbti lietuviais.


Daugelis jų buvo atkelti iš Gardino ir Ežerėlių kaimo, kur dabar tankodromas. Bet buvo ir Lietuvos inteligentu, kurie anksčiau negalėjo likti Tarybinėje Lietuvoje. Baltarusių „Backaušizna” mielai
įsileido ő savo rūmus pirmam susitikimui lapkričio 18 d. Iš Vilniaus
atvariavo tautiškai pasipuošusi Filomena Taunytė. Aš jau buvau paliktas nuošalėje. Pirmininke buvo išrinkta Pavlovska. Atvažiavau traukiniu i÷
vakaro kartu su Kęstučiu Minelga. Jő pažinojau i÷ Vilnijos Draugijos susirinkimų. Dabar gal tik jis galėtu pasidalinti prisiminimais.

Naujos organizacijos „Tėvynė” registracijai šimtą dolerių paaukojo Algirdas Gustaitis, tyrinėjąs rasų praeito
prie Dniepro upės. Vėliau draugijos vairą perėmė Algimantas Dirginčius, Gardino televizijos vedėjas. Draugijos skyriai buvo atidaryti ne tik Gervėčiuose, Pelesoje, bet ir Lydoje, Rodūnioje, gal ir kituose Gardino srities vietose.

Man ne vis tiek už kokią Lietuvą tuomet kovojome. Gal todėl ir dabar jaučiuosi kaltas dėl to kas dabar ne taip vyksta Lietuvoje.
Mano telefonas įtrauktas į juodus ar raudonus sąrašus, neleidžiama pasisakyti nei per valdišką radiją, nei per Senukų žinių Radijo kviečiamas laidas. Skaudžiausia kad taip elgiamasi su tūkstančiais Lietuvos piliečių. Nenuostabu kad per trisdešimt metų Lietuva tapo Europos užkampiu, su saujele savų ar svetimų oligarchų. Tai pristatoma kaip sėkmės pavydžiai, bet iš tikro mes trypčiojame vietoj. Mažėja Lietuvos
gyventojų, tuštėja kaimai. Vis labiau skundžiamasi mokyklų ir mokslo lygiu. Sakoma kad mūsų švietimas kyla kaip oro balionas į neregėtas aukštumas, bet deja niekam ant žemós nuo to nėra geriau.

Dar karas Ukrainoje nesibaigė, o jau lietuviai susirūpino ką kimšti į kelionmaišius kai reikės viską pametus sprukti kuo toliau į Vakarus. O aš norėčiau susimąstyti kas dabar mus valdo. Dar per koronos pandemiją
pamatėm kokia praktikantų valdžia sėdi ant mūsų sprando. Dabartiniais technikos laikais ir menkiausias žmogelis gali tapti didžiausiu diktatoriumi. Matėme kaip Dulkis įbaugino visą Lietuvą skiepytis, kad
tik neatliktų nepanaudotų vakcinų.

Linkiu kad Šimonytós vyriausybė galėtų atsilaisvinti kuo greičiau. Lietuva kol kas dar nematė tokių baisumų kaip dedasi Ukrainoje. Ne visiems laumós dovanojo karvedžio talentus. Mūsų vyriausias kariuomenės vadas tautvedys Gitanas Nausėda nori būti geras visiems kad ir musės nedrįstų priploti.
Gal ir gerai kad jis visiems leidžia triukšmauti ir tvarkytis savo nuožiūra.
Landsbergių Gabrieliui laumės gabumų nepagailėjo. Bet irgi ne karo vadas. Moksle gal būti pasiekęs ne mažiau kaip Niutonas, kuriam nukritęs obuolys įkvópó sukurti visuotinės traukos teoriją. Bet didžiausi jo gabumai atsiskleidė kai tapo Didžiosios Britanijos iždininku ir pradėjo kalti monetas. Deja Lietuvai nuo to ne geriau.
Gabrielis susipyko su Kinija, bet Lietuva atkentės.
O su Baltarusijos valdytoju Aleksandru Lukošenka jis mirtinai susikovė už pasaulinės demokratijos pergalę.
Ir vėl Lietuva atkentės. Atrodo kad jam Lietuva jau darosi per maža, ir terűpi koks bus jo vardas tarp patarėjų Amerikoje. Ši Gabrieliaus politika įstūmė Lukošenką į Putino glėbį. Putinas tada nusprendė pulti
ne tik Donbase, bet iš Baltarusijos jis dabar puolė ir pačią Ukrainos sostinę Kijevą. Taip, Gabrielius galėtų
pasigirti kad ir Lietuva prisidėjo prie dabartinio karo Ukrainoje pradžios.
O santykių su Kinija užaitrinimas tik paskubino kinus šiame kare
neremti Ukrainos.

Šilti miegmaišiai ir megztiniai vargu ar atpirks Ukrainai karo sunkumus.
Dabar Rusijos kariuomenė Baltarusijoje tapo tiesiogine grėsme ir Lietuvos likimui. Nors Amerika ir įtikinėja kad gins kiekvieną pėdą sąjugininkų žemės, bet karas jau bus virš mūsų galvų.

O viskas prasidėjo nuo Lukošenkos abejotinos pergalės prezidento rinkimuose. Műsů krikdemai pasiryýo kelti baltarusiů siekius susilaukti teisingů rinkimů. Paßiam Gabrieliui tai buvo proga nuplauti dómes
nuo savo munduro. Krikdemů pergalós Lietuvoje jau ilgas laikas priskiriamas stebuklams kuriems nerandama jokiů paai÷kinimů. Skaidriů rinkimů laukia tik uýsienyje, o namuose őýűliai perka balsus tiek
i÷ankstiniame balsavime, tiek vakariniame balsavime, kai apylinkiů durys uýplűsta vis dar nespójń pabalsuoti.

öiuo metu* tarp Lietuvos politiků Saulius Skvernelis atrodo vienintelis
tinkantis sprństi i÷kilusius rűpesßius dabartiniais grósmingais laikais.
A÷ apie jő dar per jo nesókmingus prezidento rinkimus esu para÷ńs
kad Skvernelis „pribaigs profesonaliai”.
Netikójau kad Lietuva su juo sulauktů naujů permainů, bet dabar
mums rűpi ne permainos, o kaip i÷likti gyvais. Tokie kaip Skvernelis
bűna geriausi gaisrininkai ar elektrikai. Jů profesija neleidýia daryti
lemtingů klaidů. Pirmas ýygis bűtů pradóti kalbÝ su Baltarusijos valdytoju
Luko÷emka. Jis dar ir dabar nenori paklusti Putino argumentams eiti
kariauti kaimynů ýemóje. O kalio tra÷ů byla vis dar guli Vilniaus
apygardos teisme. Nemanau kad ekonominiů ry÷iů nutraukimas su
kaimynais bűtů svarbiau uý taikÝ műsů ýemóje.
Kaip derótis ir dól ko, jau bűtů politiků
menas, bet tik ne mirtinu Luko÷enkos prie÷u apsiskelbusiam Gabrieliui.
Jis galótů pasimokyti i÷ ýydů Izraelyje,
kurie ir dabar apie
PutinÝ nieko blogo nesako, nors Ukrainos aneksijos ir nepripaýősta.
Gabrielius jau pra÷ósi atleidýiamas i÷ ministro pareigů, dabar jis galótů
ramiau dirbti Briuselyje ar Niujorke.

Tautvedys galótů pasiűlyti Skverneliui suburti naujÝ vyriausybń.
Ir tai tikriausiai dabartinóje karo aplinkoje ilgai neuýtruktů.
O dól naujů rinkimů reiktů ruo÷tis jau dabar. Skaudu kad iki ÷iol
rinkimai maýai kam rűpójo. Reikalingus balsů skaißiavimus atlikdavo
privati őmonó, kartais uýgńsdavo elektra, kartais pasitaikydavo sugauti
pilnus mai÷us neuýpildytů biuleteniů, bet tai rinkimů rezultatams
neturójo jokios esmingos őtakos. Nei viena didýioji partija nesirűpino
teisingais rinkimais. Tik Rolandas Paksas buvo i÷rinktas
laikantis visů prieýiűros taisykliů. A÷ bandýiau skaißiuoti rinkimů
rezultatus
dar nuo 2014 m. Didýiausius klastojimus aptikau Liberalů ir Krikdemů
priýiűrimuose apylinkóse. Paskutiniuose rinkimuose dar prisidójo
öima÷iaus sukurta Laisvós partija. Savo őývalgas skelbiau spaudoje,
bet jokio dómesio nesulaukiau.
Lietuvoje atpaýinau koks ÷imtas apylinkiů kuriuose klastojimai kartojosi
kiekvienais rinkimais. Bet visi kas kaip i÷manó galvojo tik apie
savo pergales rinkimuose
nesiskaitydami su priemonómis. Baltos pir÷tinós buvo
tik priedanga kad viskas bűtů mandagiai nutylima. O ßia i÷ tikro reiktů
profesionalios rinkimů balsů skaißiavimo prieýiűros, tai pavadinßiau juodů
pir÷tiniů darbu. Ir ai÷ku tas darbas neturótů bűti
numestas uý vie÷osios politikos ribů. Paskutiniai i÷ankstiniai
rinkimai i÷ vis tapo pa÷to karveliů lesinimu.
Juose surinkta bent treßdalis visů gautů
balsů. Trampo ýodýiais i÷ műsů buvo pavogta valstybó. Bet
nedidelis panagrinójimas rodo kad ir
rinkimů dienos sekmadienő sukßiavimai neprarado savo
svarbos. Taigi galvojantys apie naujus rinkimus ar referendumus
turótů susirűpinti ir balsů skaißiavimu bűsimuose rinkimuose.

Gintaras Valiukevißius

2022 m. kovo 7 d.

  • Nuo tų dienų prabgėo jau dveji metai. Ir Lietuvoje viskas bėga po senovei.
    Tik vieni sensta, ir iškyla nauji jaunesni politikai. Deja drąsos ir ryžto
    matosi ne daug.

1 thought on “Ar laikas buvo keisti arklius?

  1. Reikia užmiršti senas skriaudas. Turi įvykti neįmanomas dalykas- ir kraštutiniai dešinieji, ir kraštutiniai kairieji, visi tie, kas už Lietuvą, turi susivienyti prieš bendrą priešą- europos sąjungą ir nato.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias