CJ Hopkins : Kaip aš išmokau nustoti nerimauti ir pamilti naująją normaliąją reicho sistemą

0

Šizotokratija, arba: Kaip aš išmokau nustoti nerimauti ir pamilti naująją normaliąją reicho sistemą.
CJ Hopkins

2023-ieji jau beveik baigėsi, o Naujojo normalaus reicho reikalai klostosi ne ką geriau. Tai buvo ilgi, keistoki septyneri metai, bet pagaliau grįžome prie Pasaulinio karo su terorizmu, kurį, kaip prisimenate, 2016 m. staiga nutraukė Karas su populizmu, kurį, kaip prisimenate, 2020 m. staiga nutraukė Apokaliptinė pandemija, kuri, kaip prisimenate, buvo tai, kas pradėjo Naująjį normalųjį reichą ir apsuko mums ratą.

Bet kokiu atveju, štai ir vėl grįžome į Pasaulinį karą su terorizmu, karą su siaubu arba karą su bet kuo… Islamo terorizmas, Rusija, Trumpas, dezinformacija, rasizmas, neapykantos kalba, sąmokslo teorijos, antisemitizmas, antivakserizmas, transfobai, komunistai, kultūriniai marksistai, radikalūs vokietininkai, musulmonų kultas, neokovidai, sionazis, klimato kaitos neigėjai, nukirstų galvų prievartautojai… iš tikrųjų nesvarbu. Išsirinkite priešą ir prisijunkite prie Romos neapykantos orgijos!

Šizotokratijai nė kiek nerūpi, kurioje pusėje, kad ir kaip galvotumėte, esate.

Taip, teisingai, “šizotokratija”. Aš sugalvojau naują pavadinimą viršnacionaliniam pasaulinių korporacijų, nominaliai suverenių vyriausybių, nevyriausybinių valdymo subjektų, žiniasklaidos konglomeratų, oligarchų ir t. t. tinklui, sudarančiam pasaulinę kapitalistinę sistemą, kuri lemia mūsų laikų įvykių eigą. Šį naują pavadinimą sugalvojau tiems savo skaitytojams, kuriuos ištinka apopleksijos priepuoliai, kai rašau apie “pasaulinį kapitalizmą” (arba “GloboCap”, kaip kartais juokais jį vadinu) ir jo nuspėjamą evoliuciją į “Naująjį normalųjį reichą”.

Papasakosiu jums apie “šizotokratiją”, bet pirmiausia pateikiame ištrauką iš esė, kurią parašiau apie tą nuspėjamą evoliuciją 2017 m. …

Rytojus priklauso korporatokratijai
spalio 20, 2017

Mes dar nesame to gerai įsisąmoninę, nes vis dar esame ankstyvojoje stadijoje, tačiau įžengėme į epochą, kurioje istorinius įvykius pirmiausia lemia ir visuomenes pertvarko ne suverenios nacionalinės valstybės, veikiančios pagal savo nacionalinius interesus, o viršnacionalinės korporacijos, veikiančios pagal savo korporacinius interesus. Svarbiausias šių korporacijų interesas yra pasaulinio kapitalizmo palaikymas ir plėtra bei bet kokių kliūčių tam šalinimas. Trumpam pamirškite Jungtines Valstijas (t. y. tikrąją nacionalinę valstybę) ir pažvelkite į tai, kas vyksta nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios. JAV kariuomenės “pražūtingos avantiūros” Irake, Libijoje, Afganistane, Sirijoje, buvusioje Jugoslavijoje ir kitose egzotiškose vietose (kurios, aišku, neturėjo nieko bendra su realių amerikiečių gerove ar saugumu) tampa kur kas prasmingesnės.

Pasaulinis kapitalizmas nuo pat Šaltojo karo pabaigos (t. y. iškart po jo pabaigos) vykdo pasaulinę valymo operaciją, naikindamas esamus ir potencialius sukilėlius, daugiausia Artimuosiuose Rytuose, bet taip pat ir Vakarų rinkose. Laimėjusi paskutinį ideologinį karą, ji, kaip ir bet kuri kita pergalinga jėga, “valo ir tvarko” užkariautą teritoriją, kuri šiuo atveju yra visa planeta. Įdomumo dėlei išsitraukite žemėlapį ir pažvelkite į invazijų, bombardavimų ir kitų “intervencijų”, kurias nuo 1990 m. vykdė Vakarai ir įvairios jų klientinės valstybės, istoriją. Be to, kai tai padarysite, pagalvokite, kaip per pastaruosius penkiolika metų dauguma Vakarų visuomenių buvo militarizuotos, jų piliečiai nuolat stebimi, kuriama bendra “nepaprastosios padėties” atmosfera, o korporacinė žiniasklaida skleidžia paranoją dėl “ekstremizmo grėsmės”.

Nesakau, kad kažkur kambaryje sėdi būrys kapitalistų su blizgančiomis juodomis skrybėlėmis ir visa tai planuoja. Kalbu apie sisteminę raidą, kuri yra šiek tiek sudėtingesnė ir apie kurią daug sunkiau protingai diskutuoti, nes esame įpratę istorinius ir politinius įvykius suvokti konkuruojančių nacionalinių valstybių, o ne konkuruojančių ideologinių sistemų kontekste… ar veikiau nekonkuruojančių ideologinių sistemų, nes kapitalizmas neturi konkurencijos. Vietoj to jis turi įvairių sukilimų, tarp kurių svarbiausi yra islamo fundamentalistų ir neonacionalistų sukilimai. Artimiausioje ateityje neabejotinai atsiras ir kitų, nes pasaulinis kapitalizmas stiprina kontrolę ir pertvarko visuomenę pagal savo vertybes.

Nė vienas iš šių sukilimų nebus sėkmingas.

Kol neįvyks koks nors kataklizmas, pavyzdžiui, asteroido smūgis, zombių apokalipsė ar, žinote, smurtinė revoliucija, pasaulinis kapitalizmas ir toliau pertvarkys planetą taip, kad ji atitiktų jo negailestingus interesus. Pasaulis taps vis labiau “normalus”. “Ekstremizmo” ir “terorizmo” rykštė išliks, kaip ir bendra “nepaprastosios padėties” atmosfera. Nebus daugiau Trumpo, “Brexit” referendumų, sukilimų prieš bankus ir pan. Toliau klestės tapatybės politika, suteikianti forumą kairiesiems aktyvistams (ir kitiems nesveikai besidomintiems politika), kurie kitu atveju galėtų tapti trukdžiu, tačiau bet kokios tikro nesutikimo su globalia kapitalistine ideologija formos bus sistemingai marginalizuojamos ir patologizuojamos.

Tai rašiau 2017 m. spalį ir, ne, nesu pranašas ar aiškiaregys. Globalaus kapitalizmo kaip sistemos trajektorija jau kurį laiką akivaizdi. Tai yra, jei sugebėtum ją matyti aiškiai, o ne per ideologinę prizmę.

Dabar norėčiau papasakoti apie šizotokratiją. Tiksliau, papasakosiu apie šizofreniją, kuri iš tikrųjų yra tik gražus psichozės pavadinimas. Noriu tai padaryti, nes būtent ten mus nenumaldomai veda pasaulinis kapitalizmas (arba bičiuliškas kapitalizmas, arba korporatokratija, arba Naujasis normalusis reichas, arba kultūrinis marksizmas, arba kaip norite ar turite jį vadinti), t. y. į visuomenės psichozės būseną, todėl tikriausiai būtų gerai suprasti, kaip veikia psichozė.

Psichozė pasireiškia tuo, kad prarandate gebėjimą dalyvauti “tikrovėje”. Tai tarsi buvimas šalyje, kurioje nekalbate kalba. Arba bandote žaisti žaidimą, kurį žaidžia visi kiti, kai nežinote taisyklių ar žaidimo prasmės ir niekas jums to nepasakys. Matote, paprastai “realybė” yra tiesiog realybė. Jai nereikia kabučių. Tai tiesiog “taip, kaip yra”. Bet taip nėra. Tikrovė yra sukurta. Štai kodėl tai, kas yra “tikra”, istorijos bėgyje keitėsi. (Žinoma, tos ankstesnės tikrovės versijos buvo klaidingos, o mūsų dabartinė tikrovė yra teisinga, ir ateities kartos niekada nežiūrės į mūsų tikrovę taip, kaip mes žiūrime į viduramžių Europos, senovės Romos ar Mesopotamijos žmonių tikrovę).

Kitaip tariant, tikrovė yra fikcija… fikcija, kuria visi sutinkame tikėti. Tačiau dėl to ji netampa mažiau tikra. Priešingai, ji yra absoliučiai reali ir absoliučiai būtina. Tai absoliučiai būtina fikcija. Būtent dėl jos įmanomas bendravimas ir bendradarbiavimas. Dėl jos įmanoma visa žmonių visuomenė. Kol pamirštame, kad tai yra fikcija. Tol, kol jos nesuvokiame kaip fikcijos.

O tai ir yra psichotiškų (arba “šizofreniškų”) individų problema. Jie nesugeba nesuvokti tikrovės kaip fikcijos, besitęsiančio ontologinės fikcijos kūrinio. Jie pamiršo pamiršti, kad visa tai išgalvota – tokia yra įėjimo į mūsų bendruomeninę “tikrovę” kaina – todėl desperatiškai bando interpretuoti viską… tiesiogine to žodžio prasme viską, viską, ko mums nereikia interpretuoti ir ką mes tiesiog laikome savaime suprantamu dalyku.

Pavyzdžiui, jei paklausiu jūsų, kaip važiuoja jūsų automobilis (darant prielaidą, kad turite automobilį), jums nereikės galvoti, ką turiu omenyje. Patikėsite, kad turiu omenyje jūsų tikrąjį automobilį, fizinę automobilio transporto priemonę. Tačiau kai paklausite šizoko, kaip važiuoja jo automobilis, jis gali nežinoti, ką turite omenyje sakydamas “automobilis”. Ar tikrai turite omenyje jų smegenis? Ar materialią “transporto priemonę”, kuria keliauja jų nemateriali dvasia? Ir kodėl jūs klausiate? Kas jūs esate? Kas jūs esate? “Automobilių mechanikas”? Ar esate iš “Gamyklos”? Ar iš kosminio atpirkėjo? Jie negali būti tikri.

Jų protas dirba, kad surinktų “tikrovę”, vienas – vienišesnis jis nebūna – iš senosios (t. y, (mūsų) “tikrovės”, kuri jiems nebeveikia kaip tikrovė, nes jie matė, kaip ji subyrėjo į gabalus, nes išgėrė per daug LSD, arba dėl cheminio disbalanso patyrė psichozę, arba į krūtinės raumenis įsitaisė metalinius kablius ir buvo pakelti į orą, kur kabojo tol, kol galiausiai išsisklaidė majos šydas… arba ką jie darė ar patyrė, kas jiems sunaikino tikrovę.

Nenoriu menkinti tikrovės ištrynimo. Tokia patirtis gali būti pamokanti, jei ji saikinga. Tačiau psichozė yra kitos spalvos arklys. Didžiausias pavojus, kai tikrovė yra sunaikinta, kyla, jei išprotėjate ir desperatiškai bandote sunaikintai tikrovei primesti naują tikrovę, o to padaryti beveik neįmanoma, jei tikrovė pernelyg ilgai lieka sunaikinta. Žmogaus protas gali trumpam ištrūkti už majos šydo, bet negali ten gyventi. Jei jis negali grįžti į mūsų tikrovę, jis pradeda kurti savo “tikrovę”… “Tikrovę”, kurios jis negali mums apibūdinti ar net priversti mus pripažinti, kad ji egzistuoja, nes kalba su mumis svetima kalba, kurios niekas, išskyrus psichiškai nesveiką žmogų, nesupranta.

Kitaip tariant, psichozė yra nesugebėjimas bendrauti. “Tikrovės”, kurią patiria (t. y. konstruoja) psichozės ištiktas asmuo, negalima niekam perduoti. Mūsų tikrovė yra ne mažesnė fikcija nei jo, tačiau tai fikcija, kuria mes visi dalijamės, o psichozės ištiktas asmuo egzistuoja vienas, visiškai vienas, savo vienišoje (paranojiškoje) “tikrovėje”. Jei jie galėtų priversti mus matyti tai, ką mato jie, mąstyti taip, kaip mąsto jie, ir kalbėti jų kalba, jie nebūtų psichotikai, kaip ir mes. Mes visi būtume normalūs. Jų “realybė” būtų realybė.

Gerai, taigi grįžkime prie šizotokratijos, į kurią mus veda Naujasis normalusis reichas, kurį pirmiau apibūdinau kaip visuomenės psichozę. Ir, taip, turime kalbėti apie kapitalizmą. Reikia kalbėti apie tai, ką jis daro visuomenei, kai žmonės leidžia jam siautėti.

Dabar noriu labai aiškiai pasakyti tai tiems savo skaitytojams, kurie kiekvieną kartą, kai rašau apie kapitalizmą, visiškai apsiverkia. Aš neturiu jokių problemų dėl kapitalizmo kaip tokio. Nesu ekonomistas. Kiek žinau, kapitalizmas gali būti geriausia ekonominė sistema per visą ekonominių sistemų istoriją. Aš neraginu proletariato sukilti ir užgrobti gamybos priemonių. Rašau apie kapitalizmą kaip ideologiją, nes tai ideologija, tapusi mūsų tikrove, Žemės planetos tikrove, kurią ji paverčia viena didele turgaviete.

Supraskite, kapitalizmas, jei jį išlaisvinsite, kai jo realiai nevaržo jokia dominuojanti vertybių sistema, pavyzdžiui, religinė, kultūrinė ar socialinė vertybių sistema, paverčia visuomenes rinkomis, o viską ir visus jose paverčia prekėmis. Visuomenės netenka visų kitų vertybių, t. y. kliūčių laisvam kapitalo judėjimui, kol lieka tik rinka, kurioje mainų vertė yra vienintelė vertybė ir niekas neturi jokios tikros vertės ar prasmės.

O svarbiausia yra tai, kad kapitalizmas, leidęs sau siautėti visuomenėje, toliau parduoda išdžiūvusias žmonių vertybių luobas kaip gyvenimo būdo prekes. Tapatybės, religijos, politinės partijos, seksualinės orientacijos, kairieji, dešinieji, kapitalistai, antikapitalistai, bet kas. Visa tai yra tik pakeičiamos prekės. Vartojimo prekės. Laisvalaikio pramogos. Jei taip nėra, jei bandote iš tikrųjų gyventi pagal neglobalistines-kapitalistines vertybes (pavyzdžiui, islamą, krikščionybę, komunizmą ar bet kokias kitas vertybes, trukdančias nevaržomiems kapitalo srautams), greitai būsite apšauktas “ekstremistu”. Pirmyn, tie, kurie vadinate save krikščionimis, pabandykite tai… atiduokite viską, ką turite, vargšams, išvarykite pinigų keitėjus iš savo bažnyčių. Pažiūrėkite, kaip greitai būsite pavadinti “teroristais”.

Vėlgi, mano jautriems skaitytojams, kurie yra prokapitalistai, pasakysiu, kad neturiu jokių problemų dėl privačios nuosavybės, gamybos, pirkimo ir pardavimo ir visų kitų pagrindinių “kapitalizmo” dalykų. Aš kalbu apie tai, kas atsitinka, kai mes nuleidžiame rankas nuo visuomenės vadžių ir leidžiame globaliam kapitalizmui valdyti visuomenę už mus. Kapitalizmas griauna mūsų vertybes, visas mūsų vertybes, ne tik tas, kurios jums nepatinka. Galiausiai mes gyvename pasaulinėje rinkoje, kurioje nėra jokių vertybių, ir niekas nieko nereiškia, nes viskas reiškia viską.

Galų gale susergame visuomenine psichoze. Mus valdo šizotokratija. Mūsų tikrovė keičiasi diena iš dienos, kaip ir tie, kuriuos laikėme savo sąjungininkais ir priešininkais, priklausomai nuo rinkos svyravimų. Ideologinė rinka. “Tikrovės” rinka. Vieną dieną visi esame “žodžio laisvės” gynėjai, o kitą – šaukiame apie žodžio cenzūrą. Vieną dieną žmonės demonizuoja “neskiepytuosius”, o kitą – rėkia, kad jie demonizuojami. Bet ko lyginimas su nacistine Vokietija yra antisemitizmas, kol jis nėra, ir nebuvo, kol buvo, kol buvo, o paskui vėl nebuvo. Trumpas yra Hitleris. Putinas yra Hitleris. Hamas yra Hitleris. Netanyahu yra Hitleris. Kiekvienas, kuris ką nors vadina Hitleriu, yra Hitleris. Vyrai yra moterys. Moterys yra Hitleris. Hamas teroristai yra blogesni už nacius. Izraelis yra blogesnis už nacius. Kaukės veikia, o jos neveikia. Būkite su Ukraina. Būkite su Izraeliu. Būkite su bet kuo. Listerinas sunaikina mikrobus, kurių negali sunaikinti dantų šepetėlis. Tegul būna kaip nori. Esate gerose rankose. Skriskite draugišku dangumi. Ir taip toliau. Niekuo ir niekuo negalima pasitikėti. Niekas neturi jokių vertybių ar principų, todėl mes tik rėkaujame vieni kitiems bambeklius ir šūkius, kaip korporacijos, reklamuojančios savo produktus per televiziją, kurios niekas nežiūri.

Ir, žinoma, kaip ir psichiškai nesveikas žmogus, kuris desperatiškai bando primesti naują “tikrovę” siaubingam chaosui sunaikintoje tikrovėje, iš kurios buvo ištremtas, daugelis žmonių tampa visiškais fašistais ir bando įbrukti savo “tiesą” visiems kitiems į gerklę, bandydami atkurti kažką, ką nors, kas primintų veikiančią tikrovę… tikrovę, kuri nėra laisva. Kiti žmonės išsijungia ir pasitraukia iš visuomenės, priblokšti viso to. Kiti ieško, kas jiems pasakytų, kas iš tikrųjų vyksta ir ką su tuo daryti. “Lyderiai” išlenda iš miško, sako kalbas ir rengia seminarus, aiškindami problemą ir kas yra “mūsų priešas”.

Manau, kad žinote, kaip toliau tęsis ši istorija.

Ir ne, tiems skaitytojams, kurie panoro man parašyti ir paklausti, nežinau, kaip tai sustabdyti. Galbūt, jei tai galima sustabdyti, tai prasidės nuo to, kad žmonės iš tikrųjų kalbėsis vienas su kitu, akis į akį, fizinėje realybėje, žmonės, kurie nesutaria tarpusavyje, kurie gali ne itin vienas kitam patikti, bet kurie sugeba susėsti ir kalbėtis apie mūsų pasaulio būklę, neperaugdami į rėkiančią žudikišką neapykantos šventę.

Kaip paprastai, norėčiau, kad turėčiau kuo nors viltingesniu užbaigti šią siaubingą rubriką… ypač todėl, kad dabar Kalėdos, džiaugsmo, meilės ir viso kito metas. Bet neturiu. Be to, esu šiek tiek išsiblaškęs, nes ruošiuosi teismo procesui Vokietijoje dėl minties nusikaltimų. Jei būsite Berlyne sausio 23 d. 12 val. ir norite dalyvauti teismo procese, kviečiu atvykti į apygardos teismą. Adresas yra Turmstrasse 91. Esame 371 salėje. Turėtų būti įdomu.

O kol kas linksmų Kalėdų ir laimingų švenčių!

CJ Hopkinsas yra apdovanojimų pelnęs amerikiečių dramaturgas, prozininkas ir politinis satyrikas, gyvenantis Berlyne. Jo pjeses išleido Bloomsbury Publishing ir Broadway Play Publishing, Inc. Jo distopinį romaną “Zona 23” išleido leidykla “Snoggsworthy, Swaine & Cormorant”. Jo “Consent Factory Essays” I ir II tomus išleido leidykla “Consent Factory Publishing”, visiškai priklausanti “Amalgamated Content, Inc.”. Su juo galima susisiekti adresu cjhopkins.com arba consentfactory.org.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias