CJ Hopkins : Kelias į totalitarizmą – 3 dalis
Kelias į totalitarizmą – 3 dalis
CJ Hopkins
Taigi, vokiečiai mane teisia už minties nusikaltimus, ir, regis, jau esu pripažintas kaltu ir nuteistas. Turėkite kantrybės ir pabandysiu paaiškinti.
Berlyno apygardos teismas išleido vadinamąjį “baudžiamąjį įsakymą” arba “įsakymą dėl bausmės”, kuriame man pranešama, kad nuo šiol Vokietijoje oficialiai esu nusikaltėlis už tai, kad parašiau dvi “Twitter” žinutes. Pasak mano advokato, dabar bus paskirtas teismo posėdis, kuriame mano advokatas argumentuos bylą teisėjui, kuris ką tik išleido “bausmės įsakymą”. Šio teismo proceso metu teisėjas atidžiai išklausys argumentus, kuriuos mano advokatas jau pateikė raštu, atidžiai juos apsvarstys ir vėl pripažins mane kaltu. Tada teisėjas dar kartą patvirtins “įsakymą dėl bausmės”.
Pirmyn, dar kartą perskaitykite šią pastraipą.
Pasibaigus kafkiškam teismo procesui, mano advokatas pateiks keletą apeliacinių skundų, kurie bus nesėkmingi, ir tuomet turėsiu nuspręsti, ar sumokėti 3600 eurų baudą, ar 60 dienų keliauti į Vokietijos kalėjimą.
Šis procesas užtruks kelis mėnesius, jei ne metus, ir man kainuos Dievas žino kiek pinigų advokato paslaugoms, teismo išlaidoms ir 3 600 eurų baudai. Taip, ketinu sumokėti baudą. Į Vokietijos kalėjimą 60 dienų nevažiuosiu. Gyvenimas per trumpas, aš senstu, be to, taip nieko nepasieksiu, išskyrus tai, kad tapsiu narcizišku spektakliu.
Tačiau kažką pasieksiu (nežinau, kiek, bet kažką), jei visą šį procesą pabaigsiu iki galo ir nušviesiu jį kuo daugiau, nes mano atvejis yra tik vienas iš daugelio tokių atvejų, o tikroji istorija yra ne apie mane, o apie susidorojimą su politine nesantaika, kuris vykdomas ne tik čia, Vokietijoje, bet ir kitose Vakarų šalyse.
Apie šią istoriją praneša nedaug žiniasklaidos priemonių, ne tos, kurios turi didelį mastą. Jei skaitote šią rubriką, tikriausiai žinote apie įvairias alternatyvias žiniasklaidos priemones, kurios tai daro, tačiau dauguma jų yra uždarytos į karantiną, kur “normalūs” žmonės jų niekada nemato, ir yra deleguojamos kaip “nepatikimi šaltiniai”, “dezinformacijos” skleidėjai ir pan.
Yra keletas didesnių šaltinių, nušviečiančių šią istoriją, kurie taip pat vis dažniau vadinami “neteisėtais”: Matto Taibbi “Racket News”, Michaelo Shellenbergerio “Public”, Glenno Greenwaldo “Locals operations” ir, esu tikras, kad dar keletą pamiršau, atleiskite.
Esmė ta, kad jei nesate “mokslą neigiančių, sąmokslo teorijas kuriančių, neapykantą kurstančių, prieš vaksimizmą nusiteikusių, dezinformuojančių kairiųjų ar dešiniųjų ekstremistų” klubo chartistinis narys, t. y, žmonių, kurie skaito tokius keistus “dezinformacinius” leidinius kaip “The Grayzone”, “OffGuardian”, “ZeroHedge”, “Disident Voice” ir “Unlimited Hangout” ir kurie planuoja balsuoti už Bobį Kenedį arba, Dieve, padėk jiems, Donaldą Trampą, – tikriausiai nesuprantate, ką turiu omenyje, kai kalbu apie “susidorojimą su kitaminčiais”… arba suprantate, ir manote, kad tai tiesiog puiku.
Nesileisiu į kalbas. Žmonės, kurie mano, kad tai yra “hunky-dory”, yra totalitaristai. Jie yra fašistai. Jie sveikina susidorojimą su kitaminčiais. Jie pritaria nesutikimo kriminalizavimui. Jie pritaria politinės kalbos, bet kokios kalbos, kuriai jie nepritaria, cenzūrai. Jie nori, kad jų politiniai oponentai būtų įkalinti. Jie nori, kad visi, kurie su jais nesutinka, būtų nubausti. Jie nori, kad juos įžeidę žmonės būtų atšaukti. Jie nori, kad būtų ištrinti visi, kurie atsisako atitikti jų oficialią ideologiją.
Jau kelerius metus šiuos žmones vadinu “totalitaristais” ir “fašistais”. Man nepatinka tai daryti. Nedarau to nepelnytai. Kai kurie iš šių žmonių buvo mano draugai. Darau tai, vadindamas šiuos žmones “fašistais” ir lygindamas gimstantį totalitarizmą, kuris prasiveržia visuose Vakaruose, su kitomis, ankstesnėmis totalitarinėmis sistemomis, pavyzdžiui, stalinizmu (atsiprašau, draugai marksistai), ir, taip, su šūdina nacistine Vokietija, nes, nepaisant to, kad yra daugybė skirtumų, daug kas iš to yra vadovėlinis totalitarizmas. Nuogas vadovėlinis totalitarizmas. Nėra kito, gražesnio žodžio jam apibūdinti… arba tiems, kurie jį entuziastingai priima.
Neketinu dar kartą pateikti šio teiginio įrodymų. Aš tai dariau ad nauseam, didžiąją dalį jų pateikiau savo naujausioje knygoje, kurią keliose šalyse uždraudė “Amazon” ir kuri kitose “Amazon” svetainėse yra su įspėjimu, kad prieš ketindami ją pirkti “apsilankykite PSO, CDC arba vietinėje nacionalinėje sveikatos apsaugos institucijoje, kad gautumėte naujausią informaciją apie Covid-19 ir vakcinas”, o dėl jos viršelio netrukus tapsiu oficialiu “neapykantos nusikaltėliu”, turinčiu teistumą.
Tiesa, kaip išsamiau paaiškinau ankstesnėje skiltyje, šio vadinamojo “neapykantos nusikaltimo” patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pretekstas yra du mano beveik lygiai prieš metus tviteryje paskelbti du tos pačios knygos viršelio paveikslėliai, kuriuose, kaip tik atsitiko, užfiksuotas “naujosios normos” (t. y. naujojo totalitarizmo) diegimas 2020 ir 2021 metais.
Štai šie du tvitai yra mano “neapykantos nusikaltimai”.
Kairėje esančiame sakoma: “Kaukės yra ideologinio konformizmo simboliai. Tai viskas, kas jos yra. Tai viskas, kuo jos kada nors buvo. Nustokite elgtis taip, tarsi jos kada nors būtų buvusios kuo nors kitu, arba pripraskite jas nešioti”. Dešinėje pusėje yra Vokietijos sveikatos apsaugos ministro Karlo Lauterbacho citata. Joje rašoma: “Kaukės visada siunčia signalą”. Paveikslas yra mano knygos viršelis.
Sakykite ką norite apie mane ir mano rašymą. Galiu būti “provokuojantis”, o kai kuri mano politinė satyra yra labai perdėta, bet, kaip neseniai “Racket News” straipsnyje pasakė Mattas Taibbi, …
Neegzistuoja jokie narkotikai, kuriuos išgėręs protingas žmogus galėtų padaryti išvadą, kad CJ Hopkinso rašymas padeda įgyvendinti “buvusios nacionalsocialistinės organizacijos tikslus”. Sutikite su juo ar ne, o aš vis dažniau su juo sutinku, jis savo vaizdiniais palygino plataus masto nepaprastosios valdžios paskelbimą, kuris pandemijos metu buvo paplitęs visame pasaulyje (ir buvo ypač autoritarinis Vokietijoje), su nacių taktika.”
Būtent tuo mane kaltina ir už tai “baudžia” Vokietijos valdžios institucijos, t. y. už “nacionalsocialistinės organizacijos tikslų rėmimą”… iš esmės nacizmo propagavimą už tai, kad tviteryje paskelbiau šiuos du tviterio įrašus.
Čia nėra jokio sudėtingo teisinio klausimo. Taip, Vokietijoje svastikos yra uždraustos, jei esate nacistas arba propaguojate nacizmą ar fašizmą, tačiau pagal Vokietijos įstatymus jos yra leidžiamos “pilietinio ugdymo, kovos su antikonstitucine veikla, meno, mokslo, mokslinių tyrimų ir švietimo, istorinių ir dabartinių įvykių nušvietimo” ir panašiais tikslais.
Ar jūs rimtai tikite, kad Vokietijos neapykantos nusikaltimų policija, prokuroras ir teisėjas to nesupranta? Žinoma, jie tai supranta. Jie nėra visiški imbecilai. Jie žino, kad kaltinimai yra tik pretekstas. Ir jie žino, kad mes žinome, jog kaltinimai yra tik pretekstas. Jiems tai nerūpi. Jiems ir nereikia. Jiems net nereikia apsimesti, kad laikosi teisinės valstybės principų. Jau nebe. Nes jie žino, kad dauguma masių yra su jais.
Tokių baudžiamųjų persekiojimų (ir daug rimtesnių bei reikšmingesnių, pavyzdžiui, Juliano Assange’o baudžiamojo persekiojimo) tikslas – pasiųsti žinią. Atviras teisinės valstybės principų nepaisymas, akivaizdus kaltinimų absurdiškumas, atvira panieka demokratijos principams – visa tai yra žinutės dalis. Tai nėra žinia apie teisę. Tai žinia apie valdžią. Kas ją turi, o kas ne. Ir kas atsitinka tiems, kurie atsisako jai nusilenkti.
Ši žinia skirta ne man ar svarbesniems veikėjams, pavyzdžiui, Julianui Assange’ui ar daugeliui kitų mažiau žinomų disidentų, iš kurių šiuo metu daromi pavyzdžiai. Mes esame tik terpė, perteikianti šią žinią. Esame pristatymo tarnyba. Žinutė skirta jums.
Esu įsitikinęs, kad žinutę gaunate. Klausimas… kaip jūs ketinate reaguoti?
Neturiu omenyje “šturmuoti” jūsų sostinę. Prašau, neikite ir nesileiskite nušaunami. Turiu omenyje, ar ketinate padėti nušviesti, kur link einame? Nes ten gana velniškai tamsu. Žmonės siūlo siųsti man pinigų, kad padėtų padengti mano teisines išlaidas, ir aš esu labai dėkingas, nes man jų prireiks (ir štai kaip tai padaryti), bet tai, ką, mano manymu, turime padaryti, yra šiek tiek sunkiau, kainuoja daugiau ir yra daug svarbiau.
Mums reikia pasikalbėti su totalitaristais… taip, su tais, kurie norėjo mus uždaryti į lagerius. Jei mums nepavyks su jais susikalbėti, greičiausiai mums bus nusispjauti. Ir dabar yra galimybė tai padaryti. Tai ne 2020 ar 2021 m. Daugeliui žmonių masinė isterija jau išsikvėpė. Žinau, ne visiems, bet kai kuriems, daugeliui. Kai kuriuos iš jų pagaliau galima pasiekti.
Pasinaudokite proga, pasikalbėkite su jais, su tais, kuriuos pažįstate arba pažinojote. Pabandykite su jais susisiekti. Ne su klaidžiojančiomis akimis, fanatiškais, putomis besipuikuojančiais tipais, kurie negali sulaukti, kol sugrįš “nepaprastosios priemonės”. Kitus… žinote, apie kuriuos kalbu. Tuos, kurie nori pasitraukti. Tai matyti jų akyse. Rizikuokite. Pasikalbėkite su šiais žmonėmis. Totalitarizmas, fašizmas, tai nėra tapatybė. Tai mąstysena. Niekas negimsta fašistu. Žmones galima užprogramuoti. Kai kurie iš jų gali. Ir šiuo metu mums reikia visokeriopos pagalbos.
Taigi, jei esate vienas iš tų malonių ir dosnių žmonių, kurie klausia, kuo galite padėti, ir siūlo siųsti man pinigų, žinoma, siųskite man pinigų – ačiū, esu priblokštas jūsų žinučių ir atsiprašau, kad negaliu asmeniškai atsakyti į visas – bet taip pat apsvarstykite tai, ką siūlau, jei tik galite tai padaryti. Jei negalite, visiškai jus suprantu. Patikėkite manimi, aš vis dar esu toks pat piktas kaip ir jūs. Man skaudu. Jaučiuosi išduotas ir apleistas. Nujaučiu, kad kai kurie iš jūsų irgi taip jaučiasi. Todėl žinau, ko prašau, kai prašau jūsų pasikalbėti su Naujosios normos totalitaristais, tais, kurie gali būti pasiekiami.
Jei dar negalite, nesikreipkite. Bet jei galite, pabandykite.
Nesistenkite jų įtikinti, kad jūs buvote teisūs, o jie klydo. Tiesiog nušvieskite kelią, kuriuo einame. Pasistenkite, kad jie atpažintų, kur einame. Nepriklausomai nuo to, kas buvo teisus, o kas klydo dėl bet ko, mes visi kartu einame šiuo keliu.
Asmeniškai aš mieliau nevažiuočiau juo iki galo ir šį kartą nesusidurčiau su tuo, kas yra apačioje.
Visi norintys prisidėti prie CJ teisinės gynybos fondo gali tai padaryti čia.
CJ Hopkinsas yra apdovanojimų pelnęs amerikiečių dramaturgas, prozininkas ir politinis satyrikas, gyvenantis Berlyne. Jo pjeses išleido leidyklos “Bloomsbury Publishing” ir “Broadway Play Publishing, Inc.”. Jo distopinį romaną “Zone 23” išleido leidykla “Snoggsworthy, Swaine & Cormorant”. Jo “Consent Factory Essays” I ir II tomus išleido leidykla “Consent Factory Publishing”, visiškai priklausanti “Amalgamated Content, Inc.”. Su juo galima susisiekti adresu cjhopkins.com arba consentfactory.org.
