Du estai ir lietuvis pasiųsti į kalėjimą 15 metų pagal anonimo liudijimą

0

Aurimas Drižius

Itin prieštaringai vertinama Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų (Daiva Pranytė-Zalieckienė, Tomas Šeškauskas ir Artūras Pažarskis, kuris išgarsėjo nebent tuo, kad nuteisdavo žmones už visiškai teisėtą veiklą) ilgiems kalėjimo metams (15 ir 10 metų) pasiuntė už grotų du estus ir vieną lietuvį.

2023 m. gruodžio 6 d. LAT paskelbė, kad Ričardas Baika, Hansas-Erikas Ehvertas (H.-E. Ehvert) ir Arle Grabbis (A. Grabbi) (nuotr. viršuje viduramžių riterių šarvais, nes abu turėjo tokį hobį) nušovė garsų Kauno autoritetą D.Bugavičių, šalia sėdint garsiai “olialia pupytei” ir autoriteto draugei V.Jakutienei.

“Laisvas laikraštis” nemažai rašė apie šią bylą – nemažai informacijos suteikė estas Arle Grabbi (nuotr.), kuris apskritai iki šiol nesupranta, kaip ir kodėl jis atsidūrė Lietuvos kalėjime. Mat tą nusikaltimo naktį buvo Taline, ir niekaip prie jo negalėjo prisidėti.

Tačiau “metų seklio” vardą už šį tariamą nusikaltimo atskleidimą pelnęs prokuroras Zdislav Tuliševski (nutr.) padirbėjo iš peties. Surado du “anoniminius” liudininkus, kurie paliudijo, kad Bugavičių nušovė “kažkokie estai”.

Vieninteliai šio nusikaltimo įrodymai kelia juoką, tačiau nesukėlė abejonių garbingai LAT kolegijai. Tie įrodymai – nukentėjusios  Vitos Jakutienės parodymai ir „slaptų liudininkų“ parodymai. Bylą dėl Bugavičiaus nužudymo tyrė toks generalinės prokuratūros prokuroras Zdislav Tuliševski, kuris po to buvo paskelbtas „metų prokuroru“.

Ir šį kartą prokuratūrą pasinaudojo “skilusio” bandito ir narkotikų prekiautojo stambiu mastu, kažkokio gruzino Zabachidzės “teisingais ir nuosekliais” parodymais.

Tas Zabachidzė teisme laisvai pasakojo, kad “užsidirbau pinigų iš ginklų ir narkotikų prekybos, planavome kartu su D.Bugavičiumi pavogti 4 mln. eurų”:

Kitas liudininkas pasakojo apie gruzino, kuris buvo pagautas darantis sunkius nusikaltimus ir už „bendradarbiavimą” atleistas nuo atsakomybės, parodymus. Mat tas gruzinas davė parodymus kažkur girdėjęs, kad nužudymą įvykdė estai. Gruzinas nurodė ir asmenį, kuris jam tai neva pasakė. Tačiau ir vėl – prokuratūra net nebandė jo surasti ir apklausti. Nes teisme mes būtume paklausę – iš kur jis tai žino, kad žudikai neva estai? Tačiau teisme liudininkas tik papasakojo, kad taip, jis vaikšto į tą sporto klubą, tačiau nepažįsta nei gruzino, o viskas, ką jis žino apie nužudymą, tai, ką jis skaitė laikraščiuose”.

„Šioje šalyje tokie griežti įstatymai dėl narkotikų gabenimo, tačiau kai policijos agentas Gija Zabachidzė teisme pasakoja, kad gabeno šimtus kilogramų narkotikų, tačiau jam už tai nieko nenutiko, tai aš to tiesiog nesuprantu“, – susitikime su LL redaktoriumi sakė A.Grabbi.

Kai jo draugas H.Ehvert bandė paklausti teisme apklausiamo „liudininko“ Zabachidzės, ar jis sutiko duoti melagingus parodymus prieš kitus asmenis mainais už laisvę, bylą nagrinėjančios kolegijos pirmininkas D.Kantaravičius atmetė klausimą : „neva tai nesusiję su byla“.

 Moteris sėdėjo automobilyje, kai buvo sušaudytas jos draugas. Iš karto po D. Bugavičiaus nužudymo moteris policijai papasakojo, kad prie namo, kuriame ji gyveno su Bugavičiumi, kelią naktį jiems pastojo kitas automobilis, iš jo išlipęs vyras šaudė iš pistoleto.

Nors iš karto po įvykio moteris pasakojo, kad žudiko jį neįsižiūrėjo, nes jis buvo su gobtuvu ir veidą apsivyniojęs šaliku, tačiau Jakutienei atmintis sugrįžo po 2,5 metų.

„Tuo pačiu metu, aš pamačiau, kaip iš priekinės keleivio pusės durelių išlipa mano apibūdintas vyriškis, apie 180 cm. ūgio, sportiško kūno sudėjimo, juoda trumpa plona, bolonine striuke, jokių įsiuvų, užrašų ar atšvaitų nepastebėjau, – tokie V.Jakutienės parodymai užfiksuoti protokole, – vyras buvo su juodu plonu ( be pamušalo) gobtuvu, bei ant veido (uždengta buvo apatinė veido dalis, smakras, lūpos iki nosies), užsidėjęs rudos spalvos šaliką, (sakau jog tai rudos vienspalvis šalikas, nes jo spalva skyrėsi nuo juodos striukės, sakau jog tai šalikas, nes jis buvo storas, megztas, tačiau jo kaip šaliko galų, surišimo aš nemačiau). Šio vyriškio akių ir antakių apibūdinti negaliu. Kelnių ir batų šio vyriškio aš nemačiau. Grįžtant prie to, kai vyriškis išlipo ( aš nepastebėjau ar šis uždarė savo automobilio dureles ar ne) iš savo automobilio, jis jau iš karto dešinėje, ištiestoje rankoje laikė ginklą. Pirmoje apklausoje užfiksuota jog jis ištraukė ginklą, tačiau aš tiksliai prisimenu jog jo ranka buvo ištiestą ir jau su ginklu. Vyriškis pirmą šūvį į Deimanto pusę paleido stovėdamas prie savo automobilio bagažinės, arčiau dešinio žibinto. Po pirmo paleisto šūvio, Deimantas iš karto atsilošė ir nebereagavo į mano pasakymą- spausk gazą ir važiuok iš čia. Pirmą šūvį paleidęs vyriškis, ištiesta dešine ranką su ginklu joje priėjo arčiau mūsų automobilio, t.y., arčiau automobilio dešinio sparno, kur aš sėdėjau ir vėl paleido kelis šūvius, vienas po kito, į Deimanto pusę. Pabiro peršauto lango stiklai ant manęs. Aš tik po trijų šūviu susigūžiau ant sėdynės kur sėdėjau, pritraukiau kairę koją prie savo pilvo ir gulėjau susirietusi į kamuoliuką. Šūvių buvo daugiau kaip trys, tačiau aš jau nebeskaičiavau iš baimės buvau susigūžusi ant sėdynės. Kai šūviai baigėsi, aš išgirdau automobilio nuvažiavimo garsą, tik tada pakėlusi galvą, pro stiklą pamačiau, kaip automobilis atbulas pavažiuoja į žvyrkelį, esantį po kaire puse nuo mūsų tuo metu stovėjusio automobilio ir priekiu pravažiuoja pro mūsų automobilio šoną iš tos pusės kur sėdėjo Deimantas“.

Tačiau praėjus 2,5 metų po nusikaltimo, ir kai Arle Grabbi buvo suimtas, tačiau prokurorai dar nežinojo, kokius kaltinimus jam pateikti, V.Jakutienei staiga grįžo atmintis – ji pati kreipėsi į prokuratūrą ir sakė, kad žudikas labai panašus į Arle Grabbi. Neva ji atpažino vyrą iš jo antakių formos.

Prokuratūra pateikė teismui bylą, kurioje įrodymai  – policijos prožektoriais nušviesta gatvė, kurioje įvyko nusikaltimas. Nusikaltimas įvyko 2015 m. lapkričio 7 d. naktį tamsioje gatvėje prie namų, kur gyveno Bugavičius – žudikai jo laukė automobilyje, jį blokavo, išlipęs kileris šaudė taikliai, Bugavičius žuvo.

Nors jokio apšvietimo nusikaltimo naktį įvykio vietoje nebuvo, teismui perduota byla, kurioje – ryškiai policijos prožektoriais apšviesta gatvė.

Tuo remdamasis prokuroras Tuliševskis teismą įtikino, kad V.Jakutienė galėjo matyti žudiką ir jį atpažinti. Tiesa, viena smulkmena – policijos prožektoriai toje gatvėje nusikaltimo  naktį nešvietė, joje buvo tamsu.

Prokuroras teisme sakė, kad nusikaltimo naktį buvo puikus matomumas, todėl nukentėjusioji Jakutienė galėjo puikiai atpažinti šaulį.

„Man atrodo, kad aš teisme kalbuosi su debilais – kiekviename posėdyje aš sakau prokurorams ir teisėjams – jūs gi suprantate, kad tos nuotraukos iš bylos darytos apšvietus gatvę prožektoriumi, todėl gatvėje puikiai viskas matosi, – redakcijai pasakojo Arle Grabbi, – tačiau jūs turbūt suprantate, kad tą naktį, kai vyko nusikaltimas, jokių prožektorių nebuvo, todėl nieko nesimatė. Tačiau prokuroras toliau teisme pasakoja, kad gatvė buvo apšviesta – gal jis tikrai debilas? O teismas kiekvieną kartą, kai aš prašau padaryti tardymo eksperimentą ir patikrinti, ar naktį toje gatvėje galima ką nors įžiūrėti, tai teismas kiekvieną kartą sugalvoja vis naujas priežastis, kodėl to negalima padaryti. Prokuratūra net parašė, kad tokio eksperimento negalima padaryti, nes jis „ gali diskredituoti visą bylą“. Tačiau juk tai beprotybė“.  Esmė ta, kad visi teisininkai išdrįso abejoti ponios Jakutienės duotais parodymais – ar  tokiomis aplinkybėmis būtų  įmanoma pamatyti skiriamuosius ženklus, kuriuos ponia Jakutienė staiga prisiminė po 2,5 metų. Ar iš tiesų tamsoje galite pamatyti kaukę ir gobtuvą dėvinčio nusikaltėlio antakių formą, akių formą ir iš dalies nosies formą. Ar vis dėlto ponia Jakutienė iškart po nusikaltimo ir po trijų dienų parodymų tikėjo, kad pusė nusikaltėlio veido buvo paslėpta, o likęs veidas buvo paslėptas gaubtuve ir veido bruožuose. Tyrimo metu mes ne kartą pateikėme prašymą pagal BPK 197 straipsnį atlikti tyrimo eksperimentą, ir nustatyti, ar tai įmanoma – sėdint automobilyje naktį smulkiai nustatyti nusikaltėlio bruožus? Nepaisant to, kad prokuroras Tuliševski kiekviena proga tvirtina, kad nusikaltimo vieta buvo gerai apšviesta gatvių žibintais ir, kad nusikaltimo metu matomumas buvo geras. Siekdamas įrodyti šį faktą, prokuroras kreipėsi į teismą, norėdamas patikrinti bylos 3 tomas 40 puslapyje pateiktą nuotrauką Nr. 22, kuri, pasak jo, tvirtai įrodo gatvė: apšvietimo egzistavimą ir gerą matomumą. Aš irgi priėmiau prokuroro šaukimą ir atverčiau kitą psualpį, nes buvau tik įsitikinęs, kad prokuroras Tuliševski meluoja teismui iš esmės kiekvienu atodūsiu. Kadangi teismas neleido man pareikšti prieštaravimų šiuo klausimu, pateiksiu jį čia kartu su nusikaltimo vietos nuotraukomis:

Foto Nr. 1 yra nuotrauka iš bylos. Nuotraukoje Nr. 22 parodytas nukentėjusiojo automobilio stogo kampas, sodas už automobilio ir elektros stulpelis šalia sodo, tačiau tai, kas matoma nuotraukoje, gerai matoma tik dėl didelės raiškos kamerų, kurias naudoja policija, apšvietimo :

Arle Grabbi pateikia įrodymus, kad byla jam suklastota prokuroro Tuliševsky. Prokuroras nurodo estui, kad bet kokie papildomi tardymo veiksmai galėtų sukompromituoti visą jo ilgametį darbą:

Ričardo Baikos advokatas, taip pat buvęs prokuroras Linas Belevičius neslėpė savo ironijos dėl Tulišesky surinktų įrodymų.

“Pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenustatęs jokių nusikalstamų R. Baikos veiksmų, taip pat jo ryšių su kitais nuteistaisiais, pateikęs prieštaringus motyvus, padaręs esminių BPK pažeidimų, nepagrįstai ir neteisėtai pripažino R. Baiką kaltu dėl D. Bugavičiaus nužudymo, – teisme sakė advokatas, – apeliacinės instancijos teismas padarytų pažeidimų ne tik neištaisė, bet ir padarė naujų – nuosprendį grindė neištirtais įrodymais, kurių turinį iškraipė, nurodė išvadas, kurios tiesiogiai prieštarauja ištirtiems įrodymams, į nuosprendį kaip įrodymus įrašė kaltinimo teiginius, kurie neatitinka byloje ištirtų įrodymų turinio, pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo baudžiamajame procese taisyklę. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, kurių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Nagrinėjamoje byloje teismų atliktas įrodymų vertinimas pripažintinas neišsamiu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o šio vertinimo pagrindu priimti nuosprendžiai, kuriuose pateikiamas tendencingas ir prieštaringas įrodymų vertinimas, teismų išvados neišplaukia iš bylos aplinkybių visumos, negali būti laikomi atitinkančiais jiems keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad klausimai dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo buvo keliami ir nuteistojo R. B. gynėjo apeliaciniame skunde, laikytina, jog apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas atitinkamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių aplinkybių, taip pat savo išvadas grįsdamas klaidinga bylos duomenų interpretacija, tiesiogiai prieštaraujančia papildomo įrodymų tyrimo metu ištirtų įrodymų turiniui, neišnagrinėjo bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, t. y. neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.
1) Teismai nenustatė jokių kitų, išskyrus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 167.1–167.2 punktuose nustatytus, R. B. veiksmų, kuriais jis būtų padėjęs kitiems nuteistiesiems įvykdyti D. B. nužudymą. Nurodytos faktinės aplinkybės konstatuotos iš esmės pažeidžiant kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus, kuriais teismai privalo vadovautis vertindami įrodymus ir formuluodami nuosprendžio išvadas, teismo išvados dėl tokių faktinių aplinkybių logiškai negali išplaukti iš teismų tiesiogiai ištirtų įrodymų turinio ir iš esmės prieštarauja teismų ištirtiems įrodymams. Pripažinus, kad teismo išvados dėl šių aplinkybių padarytos padarius esminius BPK pažeidimus, nebūtų pagrindo konstatuoti jokių veiksmų, kuriais R. B. būtų prisidėjęs prie nusikaltimo įvykdymo ir padėjęs jį įvykdyti. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, aprašant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra nurodytas nė vienas R. B. objektyvus veiksmas, disponuojant šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis.
2) Apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodyta aplinkybę, kad R. B. parūpino H.-E. E. gyvenamąją vietą, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo buvo pašalinęs kaip neįrodytą. Aplinkybė, kad H.-E. E. apskritai gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, nebuvo nustatyta, juolab nebuvo nustatyta tai, kad šią gyvenamąją vietą jam būtų parūpinęs R. B.. Tokie teismo teiginiai prieštarauja teismų ištirtiems įrodymams, o tai vertinama kaip esminis įrodymų vertinimo ir nuosprendžių surašymo tvarkos pažeidimas. Išvada, kad nuteistasis H.-E. E. gyveno šiame bute, yra grindžiama tik ikiteisminio tyrimo pareigūno 2017 m. kovo 15 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame padaryta prielaida, kad H.-E. E. galėjo gyventi minėtame bute, kuris priklauso A. Š.. Iš tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad H.-E. E. naudotas automobilis prie nurodyto namo buvo stovėjęs vos tris kartus, todėl teismo kategoriški teiginiai, kad nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. automobilis sustodavo ir stovėdavo prie minėto namo, yra neteisingi ir išsigalvoti, prieštaraujantys tiems duomenims, kuriais teismas grindė daromą išvadą. Jokie teismo nurodytoje bylos medžiagoje (9 t., b. l. 80–124) esantys duomenys nepatvirtina tarnybiniame pranešime nurodytų prielaidų. Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklausta buto savininkė A. Š., ji parodė, kad nuo 2014 iki 2017 m. bute gyveno jos draugė A. M. su vyru ir mažamečiu vaiku, kad jokie estai bute negyveno, A. M. nepažįsta R. B., t. y. jis negalėjo lankytis šiame bute. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas atsisakė vadovautis šios liudytojos parodymais, nurodydamas, kad liudytoja neįrodė šio fakto ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad butas iš tikrųjų buvo išnuomotas jos draugei, taip pat teismas nurodė, kad A. Š., kol nuomojo butą, jame nesilankė, todėl ji negali paneigti, kad šiame bute nesilankė ar trumpai negyveno kiti asmenys. Tokie teismo teiginiai pažeidžia įrodinėjimo pareigos baudžiamajame procese taisyklę ir pareigą įrodinėti savo nekaltumą nepagrįstai perkelia kaltinamajam. Nuosprendyje įrašytas teiginys, kad A. Š. parodymai yra nepatikimi dėl jos sugyventinio E. K. ryšio su R. B., negali paneigti liudytojos parodymų teisingumo. Tai gali tik sukelti abejonę dėl šio įrodymų šaltinio patikimumo, tačiau tokiu atveju teismas privalo būti aktyvus ir tirti kitus įrodymus, kurie paneigtų ar patvirtintų inkriminuojamą kaltinimo aplinkybę. Šiuo atveju kilus abejonių teismas privalėjo tirti pirminius informacijos šaltinius – apklausti A. M. ir M. P.. Nuteistojo R. B. gynėjas teismui nurodė, kad jei aplinkybė, jog šie asmenys gyveno A. Š. bute ir butas nebuvo suteiktas H.-E. E., kelia abejonių, teismas gali apklausti šiuos asmenis ir gynyba užtikrins jų atvykimą į teismo posėdį. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, neapklausęs šių asmenų, be faktinio pagrindo ir pažeidęs įrodymų tyrimo ir vertinimo tvarką konstatavo įrodyta pripažintą aplinkybę, kad R. B. parūpino H.-E. E. butą. Toks įrodymų tyrimo ir vertinimo būdas šiurkščiai pažeidžia tiek įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, tiek draudimą nuosprendį grįsti prielaidomis, kylantį iš BPK 301 straipsnio 1 dalies, tiek nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą BPK 44 straipsnio 6 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.
3) Apeliacinės instancijos teismas tam tikrą nuteistųjų R. B. ir H.-E. E. ryšį, neva patvirtinantį jų bendrininkavimą, grindė H.-E. E. išsinuomoto automobilio judėjimo schemomis, kurios neva rodo, kad pastarasis beveik kiekvieną dieną pravažiuodavo pro R. B. gyvenamąją vietą. Ši aplinkybė nebuvo tikrinama nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Tokia aplinkybe nebuvo grindžiamas ir kaltinimas, tokia aplinkybe savo pozicijos negrindė ir prokuroras. Net ir atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės jokiais proceso veiksmais netyrė. Taigi gynybai apie tokią R. B. kaltę neva įrodančią aplinkybę pirmą kartą tapo žinoma tik susipažinus su skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniu. Tokie nuosprendžio motyvai nuteistajam ir jo gynėjui yra absoliučiai siurpriziniai. Teismas, rašydamas nuosprendį, sugalvojo dar vieną aplinkybę, kuri galėtų patikrinti motyvus, siekiant atmesti nuteistojo skundą, ir ją įrašė į nuosprendį kaip teismo išvadas patvirtinantį motyvą, nors tokia aplinkybė apskritai nebuvo tiriama proceso metu. Taip buvo pažeista BPK 301 straipsnio 1 dalis, BPK 242 straipsnis ir BPK 7 straipsnio 1 dalis. Visi šie pažeidimai laikytini esminiais, nes pažeidė R. B. garantuojamą teisę į gynybą, teisę į teisingą procesą ir sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
4) Be to, esminę reikšmę turinti aplinkybė, kuria teismas grindė tolesnę išvadą apie R. B. bendrininkavimą su H.-E. E., iš esmės neatitinka teismo nurodyto įrodymų šaltinio turinio. Susipažinus su teismo nurodyta bylos medžiagos dalimi (9 t., b. l. 175–189), matyti, kad joje nėra užfiksuota nė vieno H.-E. E. pravažiavimo pro R. B. gyvenamąją vietą, todėl apeliacinės instancijos teismo nurodyti teiginiai, kad beveik kiekvieną dieną H.-E. E. pravažiuodavo pro R. B. gyvenamąją vietą, neatitinka tikrovės. Nors kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir jų nevertina, siekiant atskleisti apeliacinės instancijos teismo padarytus įrodymų tyrimo ir vertinimo tvarkos pažeidimus bei atsižvelgiant į tai, kad šių aplinkybių nė vienoje ankstesnėje proceso stadijoje netyrus gynyba neturėjo galimybės pateikti savo argumentų dėl aptartų duomenų turinio, kartu su šiuo kasaciniu skundu yra pateikiami duomenys (žemėlapiai), iš kurių turinio matyti, kad byloje esantys H.-E. E. išsinuomoto automobilio maršrutai nesiekė R. B. namo vietos. Taigi apeliacinės instancijos teismo nurodytais duomenimis nustatyta tik tai, kad 2015 m. atitinkamomis rugsėjo mėnesio dienomis H.-E. E. vairuotas automobilis važiavo ir maršrutais, esančiais netoli R. B. gyvenamosios vietos. Be to, susipažinus su duomenimis apie transporto priemonės judėjimą, kurie byloje pateikiami kaip 2017 m. rugpjūčio 18 d. tarnybinio pranešimo, matyti, kad tokių duomenų, jog šis automobilis būtų judėjęs pro R. B. namus, nėra nurodyta nei pačiame tarnybiniame pranešime, nei prie jo pateiktoje sekimo sistemos, įrengtos nuomotame automobilyje, ataskaitoje, nei objektų judėjimo bazinių stočių aprėpties zonose grafinėse schemose. Jei apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės būtų atlikęs įrodymų tyrimą, tiek R. B., tiek jo gynėjas būtų galėję teismui teikti paaiškinimus ir tiek žodžiu, tiek grafiškai, žemėlapiuose parodyti, jog H.-E. E. nuomotas automobilis nė karto nebuvo privažiavęs prie R. B. namo, nebuvo nė karto ten sustojęs, gynyba būtų galėjusi pateikti ir paaiškinimus dėl tarnybinio pranešimo ir jo priedų reikšmės.
5) Be to, nėra suprantama, ką teisine ir procesine prasme galėtų reikšti teismo frazė „tam tikras ryšys“. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad R. B. suteikė H.-E. E. gyvenamąją vietą, yra nepagrįsti ir paneigti bylos įrodymais, o iš byloje esančių schemų matyti, kad H.-E. E. naudotas automobilis nė karto nebuvo privažiavęs prie R. B. namo, nė karto nebuvo prie namo sustojęs.
6) Vienintelė aplinkybė, siejanti R. B. su nagrinėjamais nusikaltimais, vienintelis netiesioginis įrodymas, kuriuo grindžiama jo kaltė, yra tai, kad jis, likus beveik septyniems mėnesiams iki D. B. nužudymo, įgijo sekimo įrenginį, po to įgijo dvi SIM korteles, vieną šių kortelių įdėjo į sekimo įrenginį, o kitą įdėjo į telefoną, į kurį ateidavo žinutės su koordinatėmis iš minėto sekimo įrenginio, ir šiems numeriams nupirko papildymus. Kadangi R. B. įgytas sekimo įrenginys praėjus septyniolikai dienų nuo SIM kortelės įdėjimo buvo sumontuotas ant D. B. automobilio, o telefonu disponavo H.-E. E., teismai padarė išvadą, kad R. B. žinojo apie D. B. sekimą turint tikslą jį nužudyti ir kad taip veikdamas jis bendrai su kitais organizuotos grupės nariais įvykdė aptariamą nusikaltimą. Vis dėlto, kaip matyti iš abiejų instancijų teismų nuosprendžių, šios aplinkybės nebuvo tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertintos, o jų pagrindu padarytos išvados dėl R. B. kaltės negali būti laikomos teisėtomis ir pagrįstomis.
7) Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuoseklius nuteistojo R. B. parodymus apie sekimo įrenginio įsigijimo aplinkybes, nurodydamas, kad nuteistasis negalėjo jokiais duomenimis pagrįsti, kodėl dar 2015 m. balandžio mėn. įgytas sekimo įrenginys R. V. buvo perduotas tik po beveik penkių mėnesių, nors šio įrenginio jau jo įgijimo metu reikėjo R. V. įmonės transporto priemonėms sekti. Toks kaltinamojo parodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, vertinimas ir išvadų apie nuteistojo veiksmų tikslus ir jo tyčios turinį padarymo būdas neatitinka BPK reikalavimų. R. B. buvo perkelta pareiga įrodyti savo nekaltumą, paneigiant faktinio pagrindo neturinčius kaltinimo teiginius, pastarųjų teisingumą preziumuojant. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Net ir atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas neuždavė klausimų R. B. dėl šios aplinkybės, neprašė paaiškinti tokios aplinkybės, kurią vėliau į nuosprendį įrašė kaip neva paneigiančią jo parodymų teisingumą. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas prieštaringai vertino nuteistojo parodymus. Be to, atsisakęs tikėti dalimi parodymų tik dėl to, kad jie neatitinka kaltinimo tezių, nustatydamas papildomą R. B. inkriminuotą aplinkybę – sekimo įrenginio įgijimą, apeliacinės instancijos teismas kaip šią aplinkybę pagrindžiančiais duomenimis vadovavosi R. B. parodymais, t. y. pripažino juos patikimais ir atitinkančiais tikrovę. Prieštaringas įrodymų šaltinių vertinimas, kai tuo pačiu įrodymų šaltiniu ir besąlygiškai remiamasi, ir kartu konstatuojamas jo nepakankamumas ar nepatikimumas, kaip šiuo atveju įvyko vertinant R. B. parodymus, yra netoleruotinas ir neatitinka BPK reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242-495/2019).
8) R. B. parodymai ne tik nebuvo paneigti, tačiau nebuvo bandoma pašalinti teismui kilusių abejonių, o parodymai įvertinti kaip grindžiantys jo kaltę. Aptariamos abejonės, susijusios su sekimo įrenginio įsigijimu ir perdavimu R. V., nebegali būti pašalintos, nes R. V. mirė. Vis dėlto tai nėra pagrindas jas vertinti kaip R. B. kaltės įrodymą. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas to, kad, be prielaidų pobūdžio kaltinimo teiginių, byloje nėra absoliučiai nė vienos aplinkybės, kuri paneigtų R. B. nurodytas sekimo įrenginio įsigijimo aplinkybes, įžvelgęs tam tikrų abejonių dėl R. B. nurodomų aplinkybių teisingumo, tačiau nesant galimybių šias abejones pašalinti, įvertino jas kaip pakankamą pagrindą konstatuoti kaltinimo teiginių teisingumą ir įrodytumą. Akivaizdu, kad toks įrodymų vertinimas šiurkščiai pažeidžia tiek nekaltumo prezumpciją, tiek BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
9) Aptariamos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies motyvacija yra prieštaringa, vieni teismo motyvai paneigia kitus, vienos išvados paneigia kitas to paties nuosprendžio išvadas. Teismas pripažino, kad byloje nėra nustatyta, jog R. B. sekimo įrenginį ir mobiliojo ryšio telefoną būtų perdavęs kitiems nuteistiesiems ar bet kuriam kitam iš bendrininkų, dėl kurių byla atskirta. Teismas pripažino, kad R. B. šiuos objektus galėjo perduoti bet kuriems kitiems nenustatytiems asmenims, t. y. ir asmenims, kurie nėra susiję su D. B. nužudymu. Taigi teismas pripažino, kad jie galėjo būti perduoti ir R. B. nurodytam R. V., nes jis taip pat patenka į kategoriją „kiti nenustatyti asmenys“. Teismas pripažino, kad šie objektai buvo perduoti neaišku kam, ir po dviejų savaičių neaišku kieno sekimo įrenginys buvo sumontuotas D. B. automobilyje. Tokios teismo kategoriškai konstatuotos aplinkybės paneigia visas kitas teismo išvadas ar išvedžiojimus, neva R. B. žinojo, kad šis įrenginys bus naudojamas D. B. sekti, rengiantis jį nužudyti, ir kad jis buvo perduotas nusikaltimo bendrininkams. Konstatavus, kad R. B. sekimo įrenginį 2015 m. rugpjūčio 25 d. perdavė nežinia kam, iš tokios aplinkybės logiškai neįmanoma padaryti išvados, kad jis žinojo, jog sekimo įrenginys bus panaudotas D. B. nužudymui. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad visi R. B. veiksmai, susiję su sekimo įranga, taigi ir visi jo kaip bendrininko veiksmai, baigėsi 2015 m. rugpjūčio 25 d., kai įrenginys buvo perduotas.
10) Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 37 punkte konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas jokių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, o 79–80 punktuose nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė aplinkybės, jog R. B. suteikė H.-E. E. butą, priklausantį A. Š., kad tokią išvadą galima padaryti iš netiesioginių įrodymų. Taigi teismo išvados yra esmingai prieštaringos ir viena kitą paneigiančios, toks nuosprendžio motyvavimas vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas.
11) Abiejų instancijų teismų argumentai dėl nuteistojo R. B. kaltės įrodytumo neatitinka nei pamatinių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, kuriais būtina vadovautis pripažįstant asmenį kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, nei papildomų reikalavimų, kai nuosprendis grindžiamas vien tik netiesioginiais įrodymais. Šioje byloje surinkti įrodymai, pavirtinantys tam tikrus tarpinius faktus, nesudaro nuoseklios ir logiškos įrodymų grandinės, kuri būtų pakankama pagrįsti išvadoms, kad R. B. veiksmai, įsigyjant sekimo prietaisą, SIM korteles ir jas įdedant į šį įrenginį bei su juo susietą mobiliojo ryšio telefoną, įrodo, jog jis paminėtus veiksmus atliko iš anksto žinodamas apie ketinimą nužudyti D. B., kuris buvo įvykdytas gerokai vėliau. Taigi abiejų instancijų teismų nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad R. B. nėra jokiu būdu susijęs su kitais nuteistaisiais, kad jis neatliko jokių tiesioginių nužudymo vykdymo veiksmų, kad R. B. nesumontavo sekimo įrangos D. B. automobilyje, kad R. B. D. B. sekimo nevykdė, kad neperdavė įrangos ją sumontavusiems asmenims ir neatliko jokių kitų veiksmų.
12) Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl R. B. veikimo organizuota grupe, įvykdant D. B. nužudymą, ir jo kaip padėjėjo vaidmens yra nulemtos padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, taip pat rodo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Teismų nustatytos aplinkybės, kuriomis veikė R. B., nustatyta jo veiksmų apimtis neleidžia nei daryti išvadų, kad jis veikė kaip organizuotos grupės narys, nei kad jis apskritai veikė kaip šioje byloje nagrinėjamų nusikaltimų bendrininkas. Nors teismas konstatavo, kad R. B. vykdė asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, nurodymus, šioje byloje nebuvo tiksliai nustatyta, nei kokių konkrečių asmenų, nei kokius konkrečius nurodymus R. B. vykdė.
13) Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis liudytojų G. Z., K. Š., I. N., R. A., V. P., G. J. nuogirdomis, konstatavo, kad nors šie liudytojai dalį informacijos girdėjo iš skirtingų asmenų, kurie taip pat perpasakojo jų girdėtas aplinkybes, tačiau didesnė liudytojų parodymų dalis iš esmės sutapo ir jie vienas kitą papildė, kad liudytojų parodymai taip pat netiesiogiai patvirtina, jog prie D. B. nužudymo prisidėjo šioje byloje nuteisti asmenys. Toks įrodymų vertinimas, kai teismas vadovaujasi tik iš dalies tarpusavyje sutampančiais asmenų parodymais apie jiems iš trečiųjų šaltinių girdėtas aplinkybes, pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles, nes tokie duomenys, kurių patikimumas, nepatikrinus pirminių įrodymų šaltinių, nėra patikrintas, o ir sutapo tik didesnė šių asmenų parodymų dalis, neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse įtvirtintų kriterijų ir jie negalėjo būti pripažinti įrodymais. Kita vertus, teismo nurodytuose liudytojų parodymuose, kurie įvertinti kaip netiesioginis R. B. kaltės šaltinis, nėra nurodyta aplinkybių, kurios pagrįstų kaltinimą.
14) R. B., kaip padėjėjo, vaidmuo grindžiamas jo bendravimo su R. K., kuris įvardijamas kaip galimas D. B. nužudymo organizatorius, pagrindu. Vis dėlto tai, ar R. K., S. B. organizavo D. B. nužudymą, nėra nustatyta nei šioje byloje, nei jokiame kitame baudžiamajame procese. Nuosprendžiais pripažintas įrodytu R. B., kaip organizuotos grupės nario, padėjėjo vaidmuo grindžiamas hipotetine prielaida, kad nužudymą galėjo organizuoti R. K., su kuriuo R. B. palaikė ryšius ir kurio nurodymus R. B. neva vykdė. Vis dėlto byloje nenustatytos įrodinėtinos aplinkybės, nei kokių asmenų, nei kokius konkrečius nurodymus vykdė R. B., kaip tariamas organizuotos grupės narys. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir nekaltumo prezumpciją, ir negali būti nustatytos šioje byloje, nes tam iš esmės būtina spręsti ir kitų asmenų, dėl kurių ši byla neperduota teisiniam nagrinėjimui, kaltės klausimą. Atskyrus bylas, kai dėl tariamų nusikaltimo organizatorių, neįvardijamų nei kaltinamajame akte, nei teismų nuosprendžiuose, iš kurių veiksmų kildinama ir R. B. kaip padėjėjo kaltė, dar tik atliekamas ikiteisminis tyrimas ir jokie jų nusikalstami veiksmai nėra nustatyti, iš esmės buvo apribota teismo galimybė nustatyti tiesą šioje baudžiamojoje byloje ir priimti pagrįstą nuosprendį, o teismų įrodytomis pripažintos aplinkybės, kuriomis R. B. neva veikė, padarydamas jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, yra neaiškios. Taigi ištirti įrodymai ir surašytas nuosprendis, apribojant R. B. įstatymo garantuojamą teisę žinoti, kuo yra kaltinimas, ir efektyviai realizuoti teisę į gynybą neatitinka BPK reikalavimų.
15) Be to, nebuvo nustatyta ne tik kokius konkrečius organizatorių nurodymus vykdė R. B., bet ir jo, kaip organizuotos grupės nario, kriminaliniai ryšiai su tariamais nusikaltimo bendrininkais. Nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios kokiu nors būdu patvirtintų R. B. ryšius su kitais nuteistaisiais, o apeliacinės instancijos teismo papildomai nustatytos aplinkybės neatitinka byloje esančių įrodymų, padarytos esmingai pažeidžiant BPK nuostatas, todėl yra nepagrįstos. Nesant nustatyto jokio ryšio tarp nuteistųjų, nesant nustatyto jų veiksmų nuoseklumo ir vientisumo, teismų pradarytos išvados, kad jie veikė bendrai, pagal išankstinį sumanymą, negali būti laikomos teisingomis. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio taip ir lieka neaišku, kada prasidėjo R. B., kaip bendrininko, veikiančio pagal išankstinį susitarimą su kitais organizuotos grupės nariais, pasirengimo nužudyti D. B. veiksmai. Viena vertus, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad jis, veikdamas kaip bendrininkas, iki 2015 m. balandžio 10 d. įgijo sekimo įrenginį, kita vertus, nurodoma, kad vien aplinkybė, jog sekimo įrenginys buvo įgytas 2015 m. balandžio mėn., nepaneigia, kad R. B. žinojo apie planuojamą D. B. nužudymą. Galiausiai teismas konstatavo, jog paruošiamieji D. B. nužudymo veiksmai vėliausiai buvo pradėti realizuoti nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d., kai R. B. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, nupirko minėtas SIM korteles ir jų papildymus, ir tęsėsi iki 2015 m. lapkričio 6 d.
16) Nagrinėjamu atveju nustačius, kad R. B. iš tiesų perdavė nenustatytiems asmenims sekimo įrenginį, kuris vėliau buvo panaudotas sekant D. B., ir net laikant, kad šis įrenginys iš tiesų padėjo įvykdyti pastarojo nužudymą, vien to nepakanka R. B. kaltei konstatuoti. Būtina patikimai ir neabejotinai nustatyti, kad R. B. aptariamus veiksmus atliko turėdamas konkrečią tyčią – padėti įvykdyti D. B. nužudymą. Nėra užfiksuotas absoliučiai joks R. B. kontaktas su H.-E. E., A. G., I. A.. R. B. tariamo žinojimo apie kitų nuteistųjų veiksmus ir siekius pirmosios instancijos teismas iš viso nepagrindė, o apeliacinės instancijos teismas tai bandė padaryti nepagrįstai nustatydamas naujas aplinkybes apie gyvenamosios vietos H.-E. E. parūpinimą ir tam tikrų ryšių su juo palaikymą.
17) Teismai ne tik pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai ir prieštaringai, vadovavosi BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nurodytų reikalavimų neatitinkančiais įrodymų šaltiniais, išvadas grindė prielaidomis, tačiau ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Asmens veiksmuose nenustačius būtinųjų bendrininkavimo požymių – susitarimo ir tyčios bendrininkauti, jo veiksmai, neatitinkantys jokių BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių, negalėjo būti pripažinti nusikalstamais.

  1. Kasaciniu skundu nuteistojo H.-E. E. gynėjas advokatas L. Pakštaitis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo H.-E. E. (pastaba: kasaciniame skunde nurodyta – R. B.) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
    1) Skundžiamais nuosprendžiais netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuosprendžiai priimti nepašalinus akivaizdžių prieštaravimų tarp ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu išaiškėjusių aplinkybių, išvadas ir teismo vidinį įsitikinimą grindžiant prielaidomis ir nutylėjimais, H.-E. E. kaltė grindžiama nepašalintomis abejonėmis, dėl to buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 1, 2 punktų (pastaba: turima omenyje BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus) pažeidimai, suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Pirmosios instancijos teismas, pateikęs prieštaringus motyvus, padaręs esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nepagrįstai ir neteisėtai pripažino H.-E. E. kaltu dėl D. B. nužudymo. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, o, pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, padarytų pažeidimų ne tik neištaisė, bet padarė naujų – nuosprendį grindė bylos nagrinėjimo metu neištirtais įrodymais, kurių turinį iškraipė. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, darydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi įstatymų reikalavimų ir įrodymų vertinimo taisyklių, kita vertus, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertimo pažeidimus, padarė prieštaringas išvadas.
    2) Nusikalstamų veikų mechanizmo nepatvirtina vientisa, logiška, nenutrūkstama veiksmų ir ryšių grandinė. H.-E. E. kaltė nenustatyta taip, kaip reikalauja baudžiamasis įstatymas, o jo kaltė grindžiama netiesioginiais įrodymais, kurių vertinimas neteisingas, o kiekis nepakankamas. Nei sekimo prietaiso, nei SIM kortelių įgijimo metu H.-E. E. Lietuvoje nebuvo, jokių ryšių su R. B. ar kitais teismo nustatytais asmenimis jis nepalaikė, jokių nurodymų iš nieko negavo. H.-E. E. buvimas Kaune laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. rugsėjo 12 d. niekaip nesusijęs su R. B., jo pažįstamais ar asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas.
    3) Esminiai įrodymai, kuriais grindžiamas H.-E. E. atliktas D. B. sekimas, siejami su vieninteliu įrodymų šaltiniu – H.-E. E. išnuomotame automobilyje buvusia palydovinio ryšio navigacijos sistema, kuri rodo automobilio stovėjimą ir judėjimą Kaune, kuris iš dalies sutapo su D. B. maršrutais. Teismas neįvertino, kad tokio tariamo sekimo laikotarpis buvo trumpas ir gerokai nutolęs nuo nužudymo laiko, datos, sąlygų ir aplinkybių, sutapimai tarp nužudytojo ir H.-E. E. automobilių judėjimo buvo neesminiai ir nesisteminiai. Šie įrodymai nekonkretūs, kad jais būtų galima vienareikšmiškai pagrįsti H.-E. E. ryšį su rengimusi nužudyti D. B. ir su pačiu nužudymu. Jokiais duomenimis nėra nustatyta, kad R. B. sekimo įrenginį ir mobiliojo ryšio telefoną būtų perdavęs H.-E. E.. Nepatvirtinta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad būtent H.-E. E. laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 5 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. tiek fiziškai, tiek naudodamas specialų sekimo įrenginį, pritvirtintą prie D. B. automobilio, jį sekė.
    4) Apeliacinės instancijos teismo vertinimas, kad R. B. palaikė tam tikrus ryšius su H.-E. E., nėra nuosekli ir logiška faktų ir įrodymų grandinė, nes joje trūksta akivaizdžių grandžių, kaip antai ryšių su H.-E. E., susitarimo, nurodytų sekimo įrankių perdavimo, suderintos veiklos.
    5) Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino įrodyta aplinkybę, kad R. B. parūpino H.-E. E. gyvenamąją vietą, tačiau ši aplinkybė nebuvo nustatoma ir įrodinėjama jokiais ikiteisminio tyrimo veiksmais, nebuvo tiriama teisme. Kaltinime buvo nurodyta, kad R. B. ir T. B. aprūpino I. A., H.-E. E., A. G. gyvenamuoju plotu Kauno mieste. Buvo nuosekliai įrodinėjama, kad H.-E. E. gyveno bute, Kaune (duomenys neskelbtini) (bute, išnuomotame iš R. Ž.). Dėl šios aplinkybės pasisakė ir pirmosios instancijos teismas, jis konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog R. B. būtų suteikęs H.-E. E. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Kaune. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad H.-E. E. gyveno (duomenys neskelbtini), Kaune, t. y. nustatė aplinkybę, kuri nebuvo įrodinėjama kaltinimo, ir tik po to motyvavo, kodėl gyvenamoji vieta negali būti nustatyta adresu: Kaunas, (duomenys neskelbtini).
    6) Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta A. Š., kuri paneigė H.-E. E. gyvenimo jos bute faktą. Liudytoja parodė, kad nuo 2014 iki 2017 metų šiame bute gyveno jos draugė A. M. su vyru ir mažamečiu vaiku, jokie estai jų bute negyveno, A. M. nepažįsta R. B., jis negalėjo lankytis šiame bute. Teismas, neturėdamas jokių objektyvių pagrindų, tokius liudytojos parodymus paneigė, nurodydamas, kad ji negalėjo patvirtinti, jog jos bute nesilankė ar trumpai negyveno kiti asmenys, nes ji pati nurodė, kad tame bute 2015 m. nesilankė. Taip pat teismas nurodė, kad liudytoja nepateikė jokių rašytinių duomenų, nors pats jų nereikalavo. Teisingumo požiūriu tokia apeliacinės instancijos teismo įrodinėjimo logika neteisinga, nes liudytojas nieko neprivalo įrodyti. Matydamas liudytojos parodymų melagingumą, teismas turėtų spręsti klausimą dėl atsakomybės už melagingus parodymus, o norėdamas patikrinti parodymų neteisingumą, turėtų imtis aktyvių veiksmų tirdamas įrodymus, nustatydamas aplinkybes – tai nebuvo padaryta.
    7) Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad H.-E. E. nors kartą būtų lankęsis minėtame bute ir kad jį su butu sietų kokios nors konkrečios byloje nustatytos aplinkybės. Išvada, kad nuteistasis H.-E. E. gyveno minėtame bute, grindžiama ikiteisminio tyrimo pareigūno 2017 m. kovo 15 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, jog H.-E. E. išsinuomotas automobilis nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. naktimis stovėjo Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie (duomenys neskelbtini) namų, o dienos metu sustodavo ir stovėdavo prie (duomenys neskelbtini) namo. Teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. beveik kiekvieną dieną H.-E. E. pravažiuodavo pro R. B. gyvenamąją vietą, o tai leidžia daryti išvadą, kad D. B. sekimo laikotarpiu nuteistasis H.-E. E. gyveno (duomenys neskelbtini), Kaune, taip pat šie duomenys pagrindžia ir aplinkybę, kad R. B. per savo pažįstamą parūpino H. E. E. gyvenamąją vietą. Tačiau jokie kiti teismo nurodytoje bylos medžiagoje (9 t., b. 1. 80–124) esantys duomenys nepatvirtina tarnybinio pranešimo prielaidų, jie niekaip nepasitvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu.
    8) Tokia teismo motyvacija ydinga, nes stovėjimas Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, nepagrindžia gyvenimo (duomenys neskelbtini) fakto. Pravažiavimas gatve, nesustojant netoli R. B. gyvenamosios vietos, nerodo nei ryšių su šiuo asmeniu, nei susitarimo ar bendravimo fakto, nei to, kad jis būtų parūpinęs butą. Taigi teismo vidinį įsitikinimą lemia ne nuosekli byloje nustatytų aplinkybių analizė, bet parankaus interpretavimo pasitelkimas, pagrindžiant savo išankstinę poziciją. Teismas remiasi nuogirdomis ir žvalgybinėmis versijomis: A. Š. yra E. K. žmona, o E. K. yra artimas R. B. draugas, kuris šiuo metu slapstosi nuo teisėsaugos, tačiau bando padėti R. B. per savo žmoną. Šie duomenys „išvesti“ iš vyriausiojo tyrėjo D. Kuzmos 2018 m. liepos 9 d. tarnybinio pranešimo ir liudytojo Kriminalinės policijos biuro vyriausiojo tyrėjo D. Razausko samprotavimų. Tyrėjai buto neapžiūrėjo, jame nebuvo, pėdsakų nefiksavo, jame buvusių asmenų neapklausė. Toks įrodinėjimas, remiantis kriminalinės žvalgybos pareigūnų versijomis, neteisėtas, neatitinka teismų praktikos, pažeidžia tiek įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, tiek draudimą nuosprendį grįsti prielaidomis, kylantį iš BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimo nuosprendį grįsti tik teismo ištirtais įrodymais.
    9) Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pripažindamas įrodyta aplinkybę, kad, H.-E. E. ir A. G. atvykstant į nužudymo vietą ir iš šios vietos išvykstant, buvo panaudotas automobilis „Renault Megane“. Šio automobilio panaudojimas su nuteistuoju H.-E. E. negali būti susiejamas jokiais objektyviais, patikrinamais ryšiais, todėl pirmosios instancijos teismas tokią aplinkybę buvo pašalinęs. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šį automobilį H.-E. E. ir A. G. galėjo perduoti tiek asmenys, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas, tiek kiti nenustatyti asmenys. Iš tokios formuluotės akivaizdu, kad teismas paneigė R. B. vaidmenį dėl automobilio perdavimo H.-E. E., kartu suformulavo tikimybinę išvadą ir įtvirtino akivaizdžią abejonę, kurios negalima paneigti, bet kuri teismo aiškinama kaltinamojo (nuteistojo) nenaudai. Be to, ši skundžiamo nuosprendžio dalis įvardyta taip: „Dėl (ne)nustatyto automobilio ir padėjimo pasišalinti iš įvykio vietos“, o tai kelia abejonių dėl teiginio nuosprendyje pagrįstumo, nes neaišku – nustatyto ar nenustatyto.
    10) Vertindamas liudytojos R. Ž. parodymus, teismas juos interpretavo itin laisvai ir padarė kategorišką išvadą, kad liudytojos pateiktas vairuotojo apibūdinimas (aukštas, šviesus) atitinka H.-E. E. išvaizdą. Toks įrodymų vertinimas ir liudytojų parodymų interpretavimas norima linkme yra neleistinas įrodymų vertinimo būdas.
    11) Apeliaciniuose skunduose buvo keliamas A. G. atpažinimo veiksmo teisėtumo klausimas. Jis aktualus vertinant ir H.-E. E. kaip bendravykdžio veiksmus ir teisinę padėtį. Atpažinimas, kurio metu nukentėjusioji V. J. atpažino nužudyme dalyvavusį ir šaudžiusį A. G. (neatpažino nešaudžiusio H.-E. E.), ikiteisminio tyrimo metu buvo padarytas iš nuotraukų, kai buvo suimti ir tyrimo žinioje asmenys, kuriuos reikia atpažinti. Tai sudaro tokio tyrimo veiksmo pažeidimą ir leidžia abejoti jo teisingumu, sąžiningu procesu. Nukentėjusiosios noras ir iniciatyva atpažinti atsirado po ilgo laiko, t. y. praėjus dvejiems su puse metų po nužudymo, po to, kai įtariamieji H.-E. E. ir A. G. buvo suimti ir perduoti Lietuvai. Nukentėjusioji V. J. atpažino du asmenis kaip labiausiai panašius į šaudžiusį asmenį. Apeliacinės instancijos teismas savo nuožiūra papildė atpažinimo veiksmo interpretaciją, neišspręsdamas visų atpažinimo neteisėtumo klausimų. Vertinant nutylėtas ir akinių klausimas (A. G. nešioja akinius, kurie nesvarbūs atliekant atpažinimą).
    12) Apeliacinės instancijos teismas šį klausimą nagrinėjo, pripažino, kad A. G. atpažinimas turėjo būti atliktas laikantis BPK 192 straipsnyje, o ne BPK 194 straipsnyje nustatytos tvarkos, tačiau reikšmingo pažeidimo nenustatė, konstatavęs, kad BPK 192 straipsnyje taip pat yra nurodyta galimybė atlikti asmens atpažinimą iš nuotraukų. Tokia teismo pozicija neteisinga, nes ja neišsprendžiamas baudžiamojo proceso pažeidimas, kuriuo pažeistos įtariamųjų (kaltinamųjų) teisės ir yra pagrindo abejoti tokio tyrimo veiksmo metu įtvirtintais duomenimis. BPK 192 straipsnyje nurodytas atpažinimas pagal nuotrauką yra atliekamas tik tada, kai egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios parodyti atpažintiną asmenį, arba kai būtina užtikrinti proceso dalyvių saugumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-648/2021). Tokių priežasčių nebuvo, o saugumo klausimas yra apeliacinės instancijos teismo išmąstytas pateisinimas. Teismas nurodė, kad, siekiant užtikrinti nukentėjusiosios (V. J.) saugumą, A. G. atpažinimas pagrįstai pirmiausia atliktas iš nuotraukų, tačiau po to konstatavo jokios grėsmės nebuvus, nes pati nukentėjusioji, atliekant asmens atpažinimą iš jo nuotraukos, nurodė, kad būtų labiau užtikrinta, jei pamatytų vieną ar kitą vyrą gyvai, todėl buvo atliktas ir gyvas A. G. atpažinimas. Grėsmės buvimas, kaip svarbi aplinkybė, turėjo būti nustatytas veiksmo metu, o ne apeliacinės instancijos teisme. Labai svarbu ir tai, kad nukentėjusiajai nebuvo parodytas antras atpažintinas asmuo, kuris nukentėjusiosios taip pat palaikytas panašiausiu. Teismo pozicija, kad tai nedaro atpažinimo neteisėto, nepaneigia klaidos galimybės, be to, įtvirtina abejones ir parodo teismą vengiant imtis pareigos nustatyti bylos aplinkybes. Be to, teismas nuosprendyje nurodė ir savo samprotavimus, t. y. kad V. J. pagal eiseną, siluetą ir akis panašiausiu palaikė A. G., tačiau tyrimo medžiagoje niekur neužsimenama apie eiseną ar siluetą; nukentėjusioji nurodė, kad A. G. atpažino pagal akių formą, ūgį, kūno sudėjimą, veido bruožus.
    13) Visų įslaptintų liudytojų parodymai skirtingi dėl atskirų faktų ir dėl asmenų, apie kuriuos jie parodė. Šie liudytojai žino tik duomenų nuotrupas, galimai pasakytas kitų asmenų; jų parodymai dėl detalių skiriasi; parodymai dėl H.-E. E. ir A. G. ryšių taip pat abejotini, nes nurodytos akivaizdžiai neteisingos aplinkybės. Kiekvienas iš įslaptintų liudytojų (Nr. 1-18, 2-18, 4-18) parodė apie vieną izoliuotą aplinkybę, nežinodamas kitų esminių aplinkybių, kurių nežinoti neišeina (pavyzdžiui, žinojo, kad H.-E. E. dalyvavo nužudyme, bet nežinojo susijusių faktų – kaip dalyvavo; nežinojo, ar H.-E. E. yra sporto klubo narys, nors žino, kad A. G. draugas). Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl šių liudytojų, nepatikrinęs jų parodymų patikimumo.
    14) Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis liudytojų G. Z., K. Š., I. N., R. A., V. P., G. J. nuogirdomis, konstatavo, kad šių liudytojų parodymai taip pat netiesiogiai patvirtina, jog prie D. B. nužudymo prisidėjo šioje byloje nuteisti asmenys. Tačiau, pavyzdžiui, liudytojo G. Z. parodymai buvo visiškai paneigti apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoją apklausus M. G.. Šių asmenų parodymai yra itin apibendrinti, paviršutiniški ir nuogirdų lygio, tinkantys žvalgybinėms versijoms, bet ne nuosprendžiams. Tokio įrodymų vertinimo, kai teismas neanalizuoja pirminio duomenų šaltinio, neįvertina kiekvieno liudytojo parodymų individualiai ir vadovaujasi skirtingų asmenų nuogirdų, kurių kai kurios detalės sutampa, visuma, negalima laikyti atsakinga ir pagrįsta teismo veikla. Kai vienas kitą atitinka tik „didesnė dalis“ parodymų, jie neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių kriterijų.
    15) Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, neatsakė į argumentą, kad su kaltinamuoju H.-E. E. 2019 m. rugpjūčio 13 d. vyko proceso veiksmas, teisme nedalyvaujant jo pasirinktam gynėjui ir ignoruojant daugkartinius kaltinamojo prašymus. Šis esminis pažeidimas yra baudžiamojo proceso, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto, Europos direktyvos Nr. 2013/48/ES pažeidimas, tiesiogiai turintis įtakos teisėtumo laikymuisi ir gynybos instituto teisinei padėčiai. Toks pažeidimas, kurio metu buvo sprendžiamas užsienio šalies piliečio, nemokančio valstybinės kalbos ir neturinčio pasirinkto gynėjo, suėmimo termino pratęsimo klausimas, iš esmės ribojo teisėtumą, asmens teisių apsaugą, pasitikėjimą baudžiamuoju procesu.
    16) Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir netinkamai nustatė bei įvertino bendrininkavimą, jo požymius ir formą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl H.-E. E. kaltės iš esmės nepasisakoma, pasisakant tik dėl kaltės bendrininkavimo, taip pažeidžiant BK 2 straipsnio 3 dalį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, rodančių vykdytojo H.-E. E. ir padėjėjo R. B. ryšį, taip pat apie nusikalstamus vykdytojų H.-E. E. ir A. G. ryšius; taip pat apie H.-E. E. ryšius su kitais organizuotos grupės nariais, asmenimis, dėl kurių tyrimas atskirtas, nusikalstamo susivienijimo dalyviais. Pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas nuteistiesiems veikimą organizuota grupe, analizavo aplinkybes, kurios atitinka bendrininkų grupės apibrėžimą. Šie požymiai analizuojami deklaratyviai, atsietai nuo bylos faktinių aplinkybių, o nustatytais įrodymais negalima pagrįsti bendrininkų grupės. Nebuvo aptartas grupės dalyvių skaičius, susitarimas, veikos organizuotumo lygis, vaidmenų pasiskirstymas. Šių trūkumų nepašalino apeliacinės instancijos teismas, dar labiau išplėsdamas bendrininkų grupės sampratą ir grįsdamas ją samprotavimais. Grupės buvimui pagrįsti teismai pasitelkia ne nusikalstamus ryšius, o nenusikalstamą ilgalaikę asmenų (H.-E. E. ir A. G.) pažintį, kurios nuneigti neįmanoma. Taip kaltinamojo (nuteistojo) teisinės padėties komplikavimą lemia ne nustatyti nusikalstami ryšiai, išplaukiantys iš kaltinimo pareigos įrodyti nusikalstamus ryšius, o neutralus socialus elgesys, taip perkeliant pareigą kaltinamajam įrodyti nekaltumą.
    17) Byloje nėra jokių duomenų apie vaidmenų pasiskirstymą, nenustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji bendrininkavimo požymiai. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje taiko įvairias formuotes: „R. B. suteikė tam tikrą pagalbą kitiems nuteistiesiems planuojant nukentėjusiojo nužudymą“; „R. B. aprūpino H.-E. E. gyvenamąja vieta“; „R. B. palaikė tam tikrus ryšius su kitu nuteistuoju H.-E. E.“ ir kt., tačiau šioms formuluotėms pagrįsti nepateikiama įrodomoji medžiaga. Jos nerodo H.-E. E., A. G. ir R. B. bei asmenų, dėl kurių tyrimas atskirtas, susitarimo jokiu pavidalu (žodžiais ar konkliudentiniais veiksmais), nerodo tyčios veikti bendrai. Teismo išvados apie bendrininkavimą yra pagrįstos prielaidomis. Pirmosios instancijos teismo analizuota R. B. telefono buvimo vieta sekimo įrenginio pritvirtinimo metu neparodo buvimo šalia H.-E. E. ar jo nuomoto automobilio. Nėra užfiksuota nė vieno H.-E. E. pravažiavimo pro R. B. gyvenamąją vietą ar sustojimo pasitarti; nėra jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti kokį nors ryšį tarp R. B. ir H.-E. E. Nėra duomenų, kad H.-E. E. iš R. B. gavo informaciją apie D. B., jo naudotą automobilį, gyvenamąją vietą, judėjimo maršrutus, kad jie būtų susitikę ir R. B. būtų perdavęs GPS įrenginį, mobiliojo ryšio telefoną ar pan.
    18) Byloje nustatyta, kad nei H.-E. E., nei A. G. nepažinojo R. B. ir ši aplinkybė nepaneigta objektyviais duomenimis, tačiau ši aplinkybė, viena vertus, grindžiama prielaidomis apie „tam tikrus ryšius“, kita vertus, teismo atmetama kaip nereikšminga, motyvuojant tuo, kad organizuotos grupės narių pažintis tarpusavyje nėra būtina. Jokio ryšio tarp R. B., H.-E. E., A. G. ir kitų asmenų nenustatyta, nėra net minimalių įrodymų. Prie bylos pridėti ir apeliacinio teismo ištirti vaizdo įrašai paneigė prokuroro apeliacinio skundo duomenis, o kartu ir prielaidas apie kitus tarimai bendrininkavusius ar prisidėjusius asmenis. Jei įrodymais negalima pagrįsti ryšių, negalima pagrįsti bendrininkavimo požymių, todėl galima daryti išvadą, kad H.-E. E. nebuvo nurodytų nusikalstamų veikų bendrininkas.
    19) Teismų nustatytos aplinkybės, kuriomis veikė H.-E. E., ir jo veiksmų apimtis neleidžia daryti išvadų, kad jis veikė kaip organizuotos grupės narys. Teismui apsiribojant tik trijų organizuotos grupės narių veiksmų aprašymu, daromos išvados apie grupės buvimą, tačiau toks grupės buvimas neapibrėžtas nei laiku, nei nusikalstamomis veikomis, nei ilgalaikiais ar pastoviais ryšiais tarp grupės narių. Be to, neaiškūs asmenys, dėl kurių tyrimas atskirtas, jų santykiai bei vaidmenys. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptarti tik kai kurių grupės narių veiksmai, todėl manyti, kad jie buvo suderinti, kad asmenys suvokė, jog jie veikė kaip organizuotos grupės nariai, galima tik remiantis prielaidomis. Skundžiamuose nuosprendžiuose aprašyti asmenų veiksmai nerodo asmenų susitarimo, bendros tyčios, sumanytojo, organizatoriaus, asmenų suvokimo priklausant tokiai grupei.
    20) Kaltinimas bandė įrodyti organizuotą grupę su nusikalstamo susivienijimo dalyviais ir organizuotą grupę su asmenimis, kuriems ikiteisminis tyrimas atskirtas (kaltinime išvardyta dešimt asmenų: R. B., H.-E. E., A. G., I. A., S. B., R. K., R. Ž., E. G., T. B., J. T.). Teismas pasisakė dėl trijų asmenų organizuotos grupės su asmenimis, kurių tapatybė nenurodoma, buvimo. Teisinių išvadų dėl likusių septynių asmenų atliktų ar neatliktų veiksmų, jų vaidmens buvimas paneigia galimybę nustatyti organizuotos grupės narių skaičių, kaip įrodinėtiną grupės požymį. Tai iš esmės apsunkina gynybos nuo tokio kaltinimo (nuosprendžio) galimybes, nes galutinai neaišku, kiek tų asmenų ir kokie jų vaidmenys. Taigi procesas nebuvo teisingas, nes jis išskirtas dėl grupės bendrininkų, kai tai nebuvo būtina. Buvo pažeista teisė į gynybą, nes neįmanoma nustatyti inkriminuoto bendrininkavimo ir ryšių su kitais asmenimis. Apeliacinės instancijos teismo užuomina, kad „patys nuteistieji iš bylos medžiagos juos puikiai žinojo ir galėjo pasiruošti gynybai ir šią teisę realizavo proceso metu“, yra deklaratyvi. Žinojimas to, kas parašyta kaltinime, nesudaro galimybių užduoti klausimų ar spręsti apie bendrą veikimą.
    21) Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje bendrininkų subjektyvieji požymiai (tyčia, susitarimas) grindžiami tikslu nužudyti D. B.. Tikslas, kaip subjektyvusis požymis, turi būti patvirtintas įrodymais, o ne laikomas įrodymu savaime, deklaruojamas be įrodymų jis nepagrindžia nei tyčios, nei motyvo. Teismai nenustatė nužudymo motyvų, todėl teisinis vertinimas nepagrįstas ir formalus. Teismai nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog nuteistieji siekė gauti piniginį atlygį už D. B. nužudymą, spėliodami nurodė įvairių tikėtinų ar galimų motyvų, bet jų nenustatė. Nužudymo bylose motyvo nustatymas itin svarbus sprendžiant tiek dėl veiksmų kvalifikavimo, tiek ir dėl baudžiamosios atsakomybės, bausmės individualizavimo klausimų.
  2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėja advokatė G. Kardanovskaja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nuosprendį ir A. G. bylą nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:
    1) Atliekant A. G. atpažinimą buvo pažeistos BPK 192 straipsnio nuostatos, nes V. J. jį pirmiausia atpažino iš nuotraukų, o tik po to buvo atliktas nuteistojo atpažinimas gyvai. Atpažinimas pagal nuotraukas galimas tik įstatyme nustatytais dviem atvejais: a) jeigu parodyti asmens negalima gyvai, pavyzdžiui, jis pasislepia; b) jeigu įtariamasis dar nežinomas ikiteisminio tyrimo pareigūnams. A. G. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje ir jam 2018 m. sausio 2 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinomas asmuo, galimai įvykdęs nužudymą.
    2) Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 54 punkte nurodyta, kad A. G. atpažinimas turėjo būti atliktas laikantis BPK 192 straipsnyje, o ne BPK 194 straipsnyje nustatytos tvarkos, bet šių nuostatų pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes BPK 192 straipsnyje yra nustatyta galimybė atlikti asmens atpažinimą iš nuotraukų. Tokia teismo išvada prieštarauja BPK nuostatoms ir suformuotai teismo praktikai (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-34-648/2021). Apeliacinės instancijos teismo išvada, neva tai buvo padaryta siekiant užtikrinti nukentėjusiojo saugumą, yra tik teismo interpretacija. Atpažinimas iš nuotraukų įvyko 2018 m. kovo 15 d., o atpažinimas gyvai – 2018 m. kovo 19 d. Tai reiškia, kad 2018 m. kovo 15 d. nebuvo galimybės užtikrinti nukentėjusiosios saugumą, o 2018 m. kovo 19 d. jos saugumas buvo užtikrintas. Teisinių pagrindų atlikti atpažinimą iš nuotraukų nebuvo.
    3) BPK 194 straipsnyje reglamentuojamas atpažinimas iš kolekcijų ir kartotekų atliekamas, jeigu asmuo nėra sulaikytas, jo asmenybė yra nežinoma. Nustatant įtariamąjį, atpažinimas iš kartotekos vertinamas kaip nukentėjusiosios paruošimas, sufleravimas atpažinti tam tikrą asmenį. Atpažinimo iš kartotekos metu buvo parodyti asmenys neuždengtu veidu, nors įvykio metu apatinė veido dalis buvo paslėpta po šaliku. Atpažinimo gyvai metu taip pat visi asmenys buvo parodyti neuždengtu veidu, nors V. J. nusikaltimo metu matė asmens veidą tik iš dalies. Kita vertus, V. J. parodymai prieš atpažinimą iš nuotraukų yra bendro pobūdžio, jokių ypatingų požymių ji neišvardijo, aprašymas nėra informatyvus, nenurodyta jokių individualių požymių, net nenurodytas amžius, akių dydis, spalva ir pan.
    4) Abiejų instancijų teismai ignoruoja pažeidimo esmę. Griežta atpažinimo taisyklė – parodymas atpažinti nekartojamas. Šios taisyklės išimtį sudaro atvejis, jeigu atpažinimas pagal nuotrauką ar kitą atvaizdą nepakankamai kokybiškas, jeigu objektas buvo neatpažintas sąmoningai ir atpažįstantysis apie tai pareiškė, išreikšdamas pasirengimą vėl dalyvauti atpažinime, atpažįstamojo išvaizda neatitiko jo išorės nusikalstamos veikos įvykio momentu (Kriminalistika: taktika ir metodika. MRU, 2013). Tokių išimčių šioje byloje nenustatyta. Teoriškai turėjo įvykti tik vienas atpažinimas – arba iš nuotraukų, arba gyvai.
    5) V. J. atpažino iš nuotraukų kaip panašiausius du asmenis, tačiau antras atpažintinas asmuo atpažinime gyvai nedalyvavo. Antro atpažintino asmens nedalyvavimas atpažinime gyvai yra užuomina nukentėjusiajai, be to, būtina nepamiršti, kad nukentėjusioji yra suinteresuota jai palankia bylos baigtimi ir gali būti neobjektyvi. Aplinkybė, kad nukentėjusiajai nebuvo parodytas antras atpažintinas asmuo, yra esminė, siekiant nustatyti tiesą ir išvengti teisinės klaidos. Kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, V. J. pagal eiseną, siluetą ir akis panašiausiu laikė A. G., nors tyrimo medžiagoje niekur neužsimenama apie eiseną ar siluetą. Toks pernelyg laisvas nukentėjusiosios parodymų interpretavimas išeina už leistinų ribų, nes pasakytiems teiginiams suteikia kitą prasmę.
    6) Abiejų instancijų teismai ignoruoja tai, kad V. J. A. G. nurodė kaip panašiausią. Jei atpažinimo metu yra daroma tikėtina išvada dėl asmens panašumo į matytą asmenį, tokie duomenys nėra visiškai patikimi ir tokiais procesinio veiksmo rezultatais neturėtų būti vadovaujamasi grindžiant asmens kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga). Atpažinimo tvarkos pažeidimas yra esminis pažeidimas, o iš nuosprendžio matyti, kad svarbiausias A. G. kaltės įrodymas yra nukentėjusiosios V. J. parodymai ir atpažinimai.
    7) Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai, vertindami asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas ir gyvai protokolus, vadovavosi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų.
    8) Pirmosios instancijos teismas A. G. kaltę grindžia anoniminių liudytojų Nr. 1-18, 2-18 parodymais, apeliacinės instancijos teismas – anoniminių liudytojų Nr. 1-18, 2-18, 4-18 parodymais. Šių liudytojų parodymai neatitinka leistinumo reikalavimų ir negali būti pripažinti tinkamais įrodymais. Anoniminių liudytojų nurodyta informacija yra abejotina, neatitinka tikrovės ir negali būti pripažinta tinkamais įrodymais. Anoniminis liudytojas Nr. 4-18 2020 m. gegužės 19 d. nenatūraliai, žodis į žodį, pakartojo savo parodymus, duotus 2018 m. balandžio 27 d. Šis liudytojas nurodė, kad apie kaltinamuosius, jų pavardes sužinojo iš žiniasklaidos, bet šio anoniminio liudytojo apklausa įvyko 2018 m. balandžio 27 d., o pirmas straipsnis su kaltinamųjų pavardėmis buvo išspausdintas 2018 m. rugsėjo 2 d. Anoniminis liudytojas buvo prisiekęs, tačiau teikė melagingą informaciją, o tai netrukdė apeliacinės instancijos teismui vadovautis tokiais parodymais, nors pirmosios instancijos teismas neįtraukė nurodyto liudytojo parodymų į apkaltinamąjį nuosprendį.
    9) Negalima vadovautis anoniminių liudytojų parodymais ir dėl to, kad parodymai yra išvestiniai, jų parodymai nėra informatyvūs, tik bendro pobūdžio ir neatitinka tikrovės. Liudytojų Nr. 1-18, 2-18 parodymų apie tai, kad A. G. priklauso kovotojų klubui, kuris yra priedanga jo nariams daryti įvairius nusikaltimus, nepatvirtino nei klubo vadovas N. T., nei vyriausiasis tyrėjas D. Razauskas.
    10) BPK 301 straipsnio 2 dalyje kategoriškai nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas privalo patikrinti tokių asmenų parodymų leistinumą ir patikimumą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013, 2K-423/2014).
    11) Teismų teiginiai apie A. G. mobiliojo telefono nenaudojimą, atvykimą ir išvykimą iš Lietuvos Respublikos, buvimą Kaune nusikaltimo metu, veikimą su H.-E. E. ir R. B. tiesioginiais faktais neįrodyti ir yra tik prielaida, įvykio versija.
    12) Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 67 punkto išvada, kad A. G. nepateikė jokių duomenų, jog į Estiją grįžo kitokiu būdu ar anksčiau nei 2015 m. lapkričio 7 d., nustebino. Pagal nekaltumo prezumpcijos nuostatas, nuteistasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Nuteistojo paaiškinimas apie tai, kad 2015 m. lapkričio 6–7 d. jis buvo Taline, namuose, nepaneigtas. Ši informacija nebuvo patikrinta, o D. Senčinskio tarnybiniame pranešime nėra jokių duomenų apie visus šalia esančius celių bokštus, jų veikimo diapazonus. Apklausos metu D. Senčinskis parodė, kad neturi duomenų apie mobiliojo interneto prisijungimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias