E.Klumbys : „Valstybėje kritinė situacija, prezidento veikla liūdesys, Seime chaosas, vyriausybė baisybė”

0

Signataras Egidijus Klumbys : „Pradedam spaudos konferenciją, kurioje su manim dalyvauja Sąjūdžio vienas iš pirmeivių  ir ankstyvųjų veikėjų,  advokatas Jonas Ivoška.  Šiandien mes norėtumėm pakalbėti apie pilietinę visuomenę, apie padėtį valstybėje, kokioje situacijoj, kokioje būsenoj mes esam atsidūrę ir galbūt kažkaip,  ką mes galėtumėm nors minimaliai pakeist. Tai mano nuomonė, valstybė yra kritinė situacija.

Kokie požymiai tą rodo? Pirmiausia, pradėkim nuo aukščiausių, prezidentas.  Jo veikla liūdėsis, jis pats reikalauja laikytis įstatymų ir pats juos pažeidinėja.  Koks pavyzdys tautai, apie kurią jis vis pabrėžia, apie jos svarbą?
Dabar Seimas. Seime visiškas chaosas.  Vyksta santykių aiškinimasis prieš rinkimų maratoną.
Kai paklausai Seimo narių viešų kalbų, liūdėsis. Vyriausybė.  Mano trumpas apibūdinimas – baisybių baisybė. Ką jinai daro dabar?

Konstitucinis teismas, kuris dabar uzurpavo visą konstitucinės veiklos lauką. Dabar šiandieninė Lietuva jau turbūt apie 20 metų gyvena ne pagal Lietuvos Respublikos konstituciją,  o pagal Konstitucinio teismo paleistas konstitucinės dvasias. Ir labai aiškiai yra išdėstytos Konstitucinio teismo kompetencijos Konstitucijai.  Ir ten neturi teisės Konstitucinis teismas aiškinti Konstitucijos.

Kompetencijos sąrašas yra Konstitucijoje baigtinis. Toliau, teismai.  Paimkim neseną pavyzdį.
Du visiškai skirtingi sprendimai MG Baltic byloje. Ir pažiūrėkit, vienas pirminis sprendimas yra ne bet ko, apygardos teismo. Tai yra Vilniaus apygardos teismo. Tai yra apeliacinis teismas žemesniems teismams. Tai yra rimti teisėjai ten dirba. Ir apeliacinio teismų sprendimas.

Dabar žiniasklaida. Aš norėčiau atkreipti dėmesį. Kokie klyksmai vyktų dabartinėje Lietuvoje, jeigu tokius sprendimus priiminėtų socdemai arba valstiečiai žalieji? Dabar santykinai ramu.
Laiks nuo laiko pasigirsta, kad kažkas ne taip pasakyta. Čia aš kalbu apie tos, kurie sėdi televizijos ekranuose.  Ir kurie kiekvieną dieną aiškina tautai apie situaciją valstybėje. Lietuvos radijas televizija yra užvaldytas.  Yra tik viena vienintelė nuomonė.

Dabar, žiūrėkim, už mėnesio rinkimų balsavimo maratonas. Ar ką nors mes matome viešoje erdvėje apie ateinančius rinkimus? Nieko nėra. Man teko daug ne vienoj pasaulio valstybėje matyti priešrinkiminius epizodus. Gatvėse buvo plakatai, dideli reklaminiai skydai.

Aš galiu taip pasakyti, kad dabar vienas pas mus žino, kad jisai laimės prezidento rinkimus ir jisai dėl to dalyvauja.  O kiti žino, kad pralaimės tos rinkimus, bet vis tiek dalyvauja. Ir politinis laukas tokia smirdanti bala pasidarė.  O ką kalbėt apie tautą, apie pilėtinę visuomenę? Štilis. Vienintelis dalykas, kuris sudrebino tikrai valdžios rūmus ir ten sėdinčius žmonės, tai buvo ūkininkų streikas.  Tokių akcijų reikia bent vienos per mėnesi tokio tipo galingų akcijų. Tai tada gal šitoj valstybėj kiek tai atšoks mąstymas valdžios žmonėm.  Ir noriu pasakyti, baigdamas prieš suteikdamas žodį gerbiamam Jonui.

Aš 2000 metais, kai mes rašėm signatarai, signatarinę knygą, skirta dešimt metų atkurtai Lietuvą. Aš tada parašiau 2000 metais, kad aš ne už tokią Lietuvą balsavau tą įsimintiną 1990 metų kovo 11 dieną. Šitą aš dabar galiu pasakyti, padidinti šitą teiginį galime turbūt dešimt kartų.

Tai gal tada, Jonai, žodis Jums. Gal Jūs mane, taip sakant, apraminsit ir tautai irgi pasakysit savo žodį. Prašau.

Advokatas Jonas Ivoška : „Laba diena, gerbiami konferencijos dalyviai. Norėčiau pradėti, žvelgdamas gana toli atgal.  Ketvirtas, penktas amžiaus, Šventasis Augustinas žvelgia į visuomenę ir daro išvadą : Nesant teisingumo, kas gi iš viso yra valstybės, jei nedidelės plėšikų gaujos ?

Tas gaujinis valdymas ir šiandien man jaučiasi. Mūsų 21 amžius,  Europinė valstybė Lietuva, bet to pilietinio prado, kuris turėtų jau šiandien jaustis valstybių ir tautų gyvenime beveik ir nedaug jaučiasi.
Pasigirsta dažnai tokių nuomonių, kad pilietis tai kažkas, tarsi lyg ir valstybingumo priešininkas.  Tik institucijos, tik institucinės absoliutizmas gali būti laikomas šiandieninio Lietuvos valstybingumo pagrindu. O iš tikrųjų, pilietis yra pirminis ir pagrindinis valstybės subjektas.
Todėl mes kada apibrėžinėjom valstybę, tai sakome, kad ją sudaro ir privatusis, ir viešasis sektorius. Privatusis sektorius kaupia, o viešasis sektorius išleidžia bendriems reikalams tai, ką privatusis sektorius iš esmės sunešė į iždą, į biudžetą.

Kodėl pradėjau nuo Augustino, šventojo Augustino, dėl teisingumo. Noriu pasakyti, kad šiandien mes, kai žiūrime į daugelį gyvenimo reiškinių, į valstybingumo praktiką, o ir į konstitucinį reguliavimą,  tai galima padaryti išvadą, kad nežinome, kas yra teisingumas. Jeigu Konstitucijos 109 straipsnio pirmoji daly užrašyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai,  tai reiškia, kad ir tas teisėjas, kuris sąžiningai atlieka savo pareigas, ir korumpuotas teisėjas vykdo teisingumą. Nes teismas be teisėjo yra abstrakcija. Jeigu mes kalbame apie teismą, tai turime galvoj, ką daro teisėjai, vykdydami savo pareigines funkcijas. Todėl aš noriu pasakyti, kad apie teisingumą reiktų truputėlį pakalbėti daugiau ta prasme, kad suvoktume, kas yra teisingumas. Noriu pasakyti, kad dabartinėje apibrėžtis tokios teismų veiklos ir jų funkcijų, kokie yra šiandien Konstitucijoje,  reikštų, kad teisingumas yra procedūrinė kategorija.

Ką padarė teismas, tai yra teisinga. Tai jeigu teisinga, tai negali būti kelių instancijų. Kelių teisingumų dėl tam tikro vertinimo atitinkamų reiškinių negalėtų būti. Ar gali būti daug teisingumų ir daug tiesų, jeigu mes vertinam situaciją? Iš tikrų, pagal visuomeninį poreikį, tai teismai sprendžia ginčus dėl teisingumo ir teisėtumo. O teisingumas, jis turi tokias dvi puses. Vidinis teisingumas, tai yra pavaldumas tiesai, jausena, jausmas.  Jeigu jauti, kad tiesa yra vertybė, tai tu elgiesi, jauti teisingumą vidinį teisingai, mano supratimu.

Bet yra ir išorinis, tai yra teisingumo vykdymas.  Vykdyti teisingumą, tai atlikti pareigą tiesai. Teisingumas yra tiesos sūnūs tam tikrą prasme. Tai yra tiesos dorovinė išraiška.
Todėl, kai mes šiandien sakome, kad tai, ką daro teismai, yra teisingumas, tai yra visiškas absurdas. Yra teisėjų, kurie ir teisingai, ir teisėtai atlieka savo funkcijas. Toks priimtas aktas teismo yra teisingas.
Už kyšį ar už kitas malonės tiesai ir teisei priešingas teismo aktas yra visiškai joks neteisingumas. Tai realiai yra nusikaltimas. Teismas ne visada vykdo teisingumą, o labai dažnai vykdo teisingumui priešingas veikas.

Todėl mes turėtume visiškai pasižiūrėti į teisingumą per tą prizmę, kad tai vertybinė, o ne procedūrinė kategorija. Kad teisingumas skyla iš pavaldumo tiesai, o ne iš teisėjų funkcijų proceso metu ar rašant paskui teismo verdiktą. O kad visuomenė šiandien gyvena, sakyčiau, gana taip abejotino teisingumo sąlygomis ir valstybingumas ir mūsų ir daugelio kitų valstybių nelabai jau galima jį laikyti, kad jis atitinka teisingumo sampratai.
Pagalvokim, jeigu 1% žemėje gyvenančių žmonių valdo 50% finansų. Tokius duomenys skelbia daugelis ir Klausas Švabas, rašydamas 4-ąją pramonės revoliuciją, irgi tokios duomenys skelbia. Švabizmo duomenys gali būti ir teisingi, gali būti ir klaidingi, bet bendras jausmas toks, kad iš tikrų labai didelę dalį vertybių valdo labai maža žmonių dalis. Iš to darytina išvada, kad labai palyginti su visuminiu civilizaciniu intelektu, labai mažą intelekto dalį turintys asmenys turi galimybę naudoti ypatingai didelius finansinius išteklius, kurie, žinoma, su ribotu labai intelektu vienas kitas žmogus niekada nepasieks milijonų žmonių ar daugybės žmonių bendro intelektinio lygio. Todėl tas atotrūkis nuo intelektinių išteklių ir finansinių išteklių gimdo tokį bendrabūvio disharmoniją.
Todėl aš esu įsitikinęs, kad jeigu mes šiandien turime, pavyzdžiui, Lietuvoje penktadalį žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, o yra pulkelis milijonierių, tai nėra tik dėl to, kad tie, kurie žemiau skurdo ribos, tokio daug žemesnio intelekto, o anie žymiai už juos daugiau turi to protinio resurso, kad galėtų sąžiningai užvaldyti tas uždirbamas, sukuriamas vertybės. Todėl mūsų konstitucinė nuostata yra orientuota į tai, kad žmonės, kurie gauna ypatingai didelius viršpelnius, juos gauna nesąžiningai, neteisingai. Reikalas tas, kad sukūrus No suggestions kokį nors patobulinimą, menką, už tą daiktą imamas visas pelnas, kai iki tol to daikto kūrime dalyvavo visuma visuomenės narių. Ir jie į tą rezultatą neturi teisės pretenduoti. Todėl mūsų nuostata yra tokia, kad visi ekonomiškai pagrysti viršpelniai, arba nepagrįstai atiduodami atskiriems individams, turėtų patekti į visuomeninius fondus ir naudojami bendroms visuomenės reikmėms. Pagal kiekvieną valstybę. Tai yra viena mūsų monografijos idėjų, kad viršpelniai turi atitekti ne pavieniams asmenims, o bendruomenėms, nes jie yra kuriami vadovaujantis visuomenių civilizacinių intelektu, jis yra pagrindinis kūrėjas.

Antra tokia mūsų nuostata, kuri yra Konstitucijoje įtvirtinta ir toje teorinėje dalyje, tai dėl valdymo turto ir administravimo. Pagrindiniai vertybių įgijimo būdai yra paveldėjimas ir naujų vertybių sukūrimas.
Ar tauta, palikdama tam tikrus išteklius – gamtinius, civilizacinius, žemė, vanduo, vandens telkiniai, oro erdvė, paliko juos kažkokiai institucijai? Ne, jie paliko naujoms kartoms – tautai.

Todėl tauta turėtų būti viso paveldo ir visų naujais sukūrimų išteklių realus savininkas, o valstybės institucijos turėtų tik administruoti tą vertybių dalį, kuri skirta bendrėms reikalams tvarkyti. O iš šio ir kyla atsakomybė – pareigūnų, tarnautojų, valstybės atsakomybė pagal svetimo turto netinkamo administravimo faktus. Jeigu tarnautojas – pareigūnai, kurie turi sprendžiamąją galią – padaro žalą visuomenei, tautai, jie turi už tai atsakyti. Šiandien mes turime Civiliniam kodekse šeštos knygos 271 ir 272 straipsnius, kurie atleidžia už kaltas veikas valstybės tarnyboje dirbančius žmonės. Ne už klaidas, bet už kaltas veikas. Tik tai, jeigu įrodysi, kad tai yra padaryta tyčia, tai galima kažkokia išieškojimų galimybė. Bet aš neprisimenu, atveju išskyrus vienas vidaus reikalų ministras Palaitis, toks buvo, kuri už neteisingą tą atleidimą kažkokio darbuotojo bandė prisiteisti iš jo. Kuo baigėsi, nežinau. Bet reikalas tas, kad padaromos kartais ne tūkstančiai, milijoninės žalos, o atsakomybės jokios. Ir mes sakome Konstitucijos 29 straipsnį, kad kažkokie tai yra lygiai teisiškumo dvasia, vyraujanti šalyje, turi bent jau įstatymų.

Ir jis sako, kad lygus, tai jeigu toks lygiai teisiškumas, kai vienas už padarytą žalą atsakingas, o kitas neatsakingas, tai čia jokios lygiai teisiškumo praktikos, valstybingumo šitoj mūsų kasdienybėje negalima ieškoti ir rasti. Todėl aš noriu pasakyti, kad šiandien mūsų gyvenimas pasukęs taip, kad visgi yra būtini rimti sisteminiai pokyčiai. Leidžiant šitą monografiją apie pilietinės visuomenės teisiniai valstybingumo pagrindą, išleista į lietuvių ir anglų kalbomis, kad galėtų ir kitų kraštų žmonės pasižiūrėti, kaip mes žvelgėm į visuomenės savivaldos modelius.

Keliamas tas klausimas, stengiantys jį pagrįsti dviem būdais, kad ir doktrininis, ir norminis būdas būtų atvaizduoti, ir per naujos Konstitucijos projekto vertybinės nuostatas galima būtų suvokti, į ką mes orientuojam pilietinės visuomenės šalininkai šalies valdyseną, galvodami apie tai, kad jeigu nedarysime pokyčių, tai tikėtis, sisteminių pokyčių, tikėtis, kad mes išbrįsime iš šitos balos, kai valstybei suprantama, jog tai yra politinės kovos grobis. Pažiūrėkite, kas vyksta, kai mes užbaigiam Seimo rinkimus.
Pirmiausia, pasidalinti ministerijas prieigas prie viešų išteklių panaudojimo, o kartais ir pasinaudojimo jais. Nežiūrima, kokios asmenybės galėtų geriausia tvarkyti reikalus atskirose veiklos srityse, atskirose šalies ministerijų kompetencijos ribose, o puolam dalintis ir kartais paskutinis mūsų vyriausybės narių kontingentas kažkaip rimtai su gyvenimo praktika žvelgiant, atrodo, apgailėtinai.

Jokios gyvenimo patirties rimtesnės neturintys žmonės atsiduria ten, kur turėtų vykti patys svarbiausi viešų išteklių panaudojimo reikalai. Bendram reikalui skirtos lėšos, uždirbtos visų, tautos negali būti mėtomos nesakyčiau ne tik neatsakingai, dažnai atrodo ir nusikalstomai. Štai dar viena tokia idėja, kad mes turėtume vis dėlto pereiti nuo institucijų disponavimo visomis vertybėmis, paveldu ir ištekliais prie administravimo.

Kad administruotų tautos vertybės, tautos interesais, o ne kokios tai grupės, klanų, ar kaip mes be pavadinsim, interesais dažniausiai nežiūrima pilietinės daugumos interesų, žiūrima Siaurų partinių interesų. Tai čia nėra valstybiško mąstymo pavyzdys. Dar yra viena labai mūsų valstybėje sunki tokia ir blogai Konstitucijoje įtvirtinta visuomeninių santykių dalis, tai teisminė mūsų sistema.

Jūs pažiūrėkite Konstitucijos šimtas, tai yra septintasis straipsnis, sako, negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Reiškia, jeigu bet koks valstybėje atsiranda aktas priešingas Konstitucijai, jis turėtų būti naikinamas, keičiamas ar nuo jo padarinių atsisakoma, jeigu jau įspėjo pridaryti ką nors. Ir štai ką mes turime? Mes turime situaciją, kai aukščiausiojo, vyriausiojo administracinio teismo aktai yra galutiniai ir neskundžiami. Žemesnės instancijos teismų aktas akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai, o aukščiausiasis teismas arba atsisako priimti, ir tikrinti, arba palieka galioti akivaizdžiai Konstitucijai priešingą žemesnio teismo priimtą aktą ir užrašo, kad jis galutinis ir neskundžiamas. Pagal Konstitucinę logiką jis yra negaliojantis, o pagal valstybingumo praktiką tą aktą įgyvendina prievartos būdu, kaip teismo priimtą aktą valstybinės institucijos ir kas gaunasi? Teismo aktas turi daug didesnę galią, nei Konstitucijos nuostatos. Nes neskundžiamas, tai reiškia, kad tam aktui nėra patikrinimo mechanizmas.

Mes turime renkamą prezidentą, renkamą Seimą, sudaromą vyriausybę, jų visi aktai teoriškai, bent jau, nežiūrint, kad mūsų Konstitucinis teismas nusivažiavo visai ne į Konstitucinių normų gyvendinimų vėžes, o kažkur tai pasuko -tai koncepcija, tai dvasios, ir žodžiu, na, vyksta taip, kad Konstitucinė norma atsiduria po teisminių akto pavaldumu, nes jos niekas negina.

Tai jeigu visos kitos didžiausias galės turinčios institucijos teoriškai turi Konstitucingumo kontrolės mechanizmą, tai teismai jau nebeturi. O patys labiausiai žmonėms pridarantys tiesiogiai padarinių, kartais sugriaunantys visiškai gyvenimą, yra teismų aktai. Įstatymų, kurie miega, kurių niekas nežino, kad jie tokia yra, ir jis, miegančiais įstatymai, nesukelia jokių pasakymų, o kiekvienas teismų priimtas aktas sukelia žmonėms vienokias ar kitokias pasekmes, padariniai yra.

Ir mes turime situaciją, sakome teisiniai valstybėje, kaip galima kalbėti apie teisinę valstybę, kai pagal Konstituciją aktas negalioja, nes jis priešingas Konstitucijai, o jį gyvendina prievartiniu būdu teismai, pagal teismų sprendimus antstoliai kitos institucijos, kurioms atitenka tokie priedermė.
Todėl aš noriu pasakyti, kad mūsų ne tik valstybingumo praktika, bet ir konstitucinis reguliavimas turi tiek įgriovų, kaip beveik Biržų rajone. Yra smegduobių tokių. Smegduobės Konstitucinės yra labai rimta problema sprendžiant praktinių teisės įgyvendinimų klausimus.
Ši norma, kuri 109 Konstitucijos straipsnio pirmoje dalyje, kad teisingumo Lietuvos vykdo tik teismai, yra labai ydinga dar ir tuo, kad jeigu mes suprantam, kad teisingumas tai reiškia teisingai reikia elgtis, tai teisingai leidžia Konstitucija elgtis tik teismams. Tik teismai turi teisę teisingai elgtis. Nei piliečiai, nei kitos institucijos pagal konstitucinę normą negali teisingai elgtis.
Kaip jie besielgtų, tai reikštų, kad jie elgėsi priešingai Konstitucinėje tik teismams. Jeigu be to žodelio tik dar būtų tą normą, tai dar galima visai išvedžioti, bet kai ta žodelis išskirtinumą teismams suteikia teisingai elgtis, tai visi kiti neturi teisės teisingai elgtis. Tokia yra normos logika.

Jeigu mes lingvistinį, loginį metodą taikysim, aiškindami tą normą. Tai mes savo Konstitucijos projekte, kur šiaip jau pavadintas kaip pilietinės visuomenės vertybių, reikalams tvarkyti skirtas Konstitucijos projektas, reikalauja esminių sisteminių pokyčių valstybės ne tik praktikoje valstybingumo, bet ir teisiniam reguliavimu. Jeigu pagrindinis įstatymas yra su įgriuvom, su smegduobėms, tai tikėtis, kad jo bus laikomasi labai yra naivus žmogaus nusiteikimas.
Aš tvirtai jums sakau, kad Konstitucija šiandien yra visiškai mindžiojama. Mindžioja ją teismai, mindžioja ją Konstitucinis teismas, turiu gyvų pavyzdžių, kai apsimetinėjama, kad Konstitucinio teismo teisėja apsimeta, kad jie yra neįgalus, ne tik profesiškai, bet ir intelektualiai neįgalus. Čia pat rašo vieną normą, vieną savo teiginį, priešingą ir pasirašau visi devyni, taip gėdingai pamindami savo priedermę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias