G.Kryževičius išaiškino, kodėl „Laisvas laikraštis“ negali uždavinėti klausimų G.Nausėdai
G.Kryževičius nurodė, kad „Laisvas laikraštis“ negali uždavinėti klausimų G.Nausėdai
Aurimas Drižius
Prieš kelias dienas teismų sistemos „nepūlinys“, buvęs aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, dabar pirmininkaujantis administraciniam teismui, kuris pats save paskyrė nagrinėti mano skundą prieš Gitano Nausėdos prezidentūrą, nutarė, kad „Laisvas laikraštis” negali uždavinėti klausimų prezidentui G.Nausėdai ir dalyvauti jo spaudos konferencijose.
Iš esmės ši istorija – tai dar vienas žurnalistinis tyrimas, kaip šita mafijinė teisėsauga, kuri save kažkodėl vadina „teisine sistema“, dengė G.Nausėdos patarėjų nusikalstamą veiklą. Pastarieji tiek prisidirbo, kad juos gelbėti teko pačiam šios sistemos brangakmeniui Gintarui Kryževičiui.
Kaip žinia, visai neseniai LAT teisėja Janina Januškienė viešai išvadino G.Kryževičių „mafijos bosu”:
Šiame komentare Janina Januškienė atskleidė ne tik, kad aukščiausiojo teismo pirmininke Sigita Rudėnaitė tapo tik todėl, kad yra buvusio šio teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus meiluže. Ji taip pat atskleidė ir sunkius nusikaltimus – kad jau minėtas Kryževičius buvo mafijos bosas, kuris pats viską sprendžia. Kaip žinia, teismų įstatymas numato, kad niekas negali daryti teisėjams spaudimo priimant sprendimus. Dabar paaiškėjo, kad LAT sprendimai buvo priimami tokie, kokius nurodydavo G.Kryževičius. Paaiškėjo ir tai, kad Kryževičius prieš tai į LAT pirmininko postą kišo Laužiką, kuris vėliau pagautas imantis kyšius ir dabar tos pačios mafijos nariai visokiais būdais bando jį „ištraukti“. Tačiau teismų sistemos skaidrumo „garantas” G.Nausėda „nepastebėjo” šio skandalo, ir niekam pretenzijų nepareiškė.
https://www.youtube.com/watch?v=f4q6xOUB_X0&t=20s
Padaviau skundą teismui dėl prezidentūros diskriminacijos – vienintelį kartą prieš dvejus metus – 2019 m. liepos mėn., iš karto rinkimų buvau įleistas į prezidentūrą, kai Nausėda dar žadėjo, kad ši įstaiga bus visiems atvira. Dabar jis to jau nebežada, tik sako, kad „prezidentas susitinka su visais protestuojančiais Daukanto aikštėje. Išskyrus tuos, kurie jau dešimt metų prašo tiesos ir klausia, „Ar dar gyva Deimantė?”.
Tuomet uždaviau ekscelencijai tris klausimus – apie Garliavą. „Snorą“ ir teisingumą apskritai. G.Nausėda, nors ir šluostėsi gausų prakaitą, pakankamai išsamiai atsakė į šiuos klausimus, ir pasakė, kad jo vizitas pas Jurbarko bandito sužalotą moksleivę – įrodymas, kad „niekam nepavyks išsisukti“, ir kad teisingumas bus atstatytas.
Kitą savaitę sužinojau, kad daugiau nebūsiu įleistas į prezidentūrą ir nebegalėsiu dirbti savo darbo – užduoti „prezidentui“ nesuderintų klausimų. Neabejoju, kad tokį nurodymą davė asmeniškai G.Nausėda, nenorintis daugiau kalbėti klausimais, kurie jam nėra malonūs – pvz., prievartaujami vaikai. G.Nausėdos vyr. patarėjas A.Zabarauskas raštu mane informavo, kad daugiau nebūsiu įleistas į šią garbingą įstaigą, nes „Laisvas laikraštis“ „figūravo“ VSD 2016 m. ataskaitoje kaip rusiškos propagandos įrankis“.
Tada pridaviau šią įstaigėlę – prezidentūrą – į administracinį teismą. Tada ir prasidėjo cirkai – G. Nausėdos patarėjai A.Zabarauskas ir kita patarėja Vida Petrylaitė prirašė šiam teismui tokių nesąmonių, kad paskui abu išlėkė iš darbo. Mat minėtą VSD ataskaitą jau pasmerkė JT Žmogaus teisių komitetas, kuris nurodė, kad spec. tarnybų atliekamas spaudos dalinimas į „gerą“ ir „blogą“ yra nusikalstamas ir nurodė tai paneigti. Buvo dar juokingiau, kad VSD šefas bandė išvengti atsakomybės už VSD pliurpalus sakydamas, kad pasirašė tą ataskaitą jos net neskaitęs.
Savo atsiliepime teismui šie „patarėjai“ – Zabarauskas ir Petrylaitė nurodė, kad A.Drižius yra valstybės priešas, ir kad tokią informaciją jiems perdavė Vadovybės apsaugos departamentas (VAD). Todėl daugiau į tokią garbingą įstaigą nebūsiu įleistas.
Tada nurodžiau, kad toks sprendimas yra neteisėtas, ir Visuomenės informavimo įstatymas draudžia diskriminuoti laisvą spaudą.
Tada A.Zabarauskas, o paskui ir V.Petrylaitė raštu Vilniaus apygardos administracinį teismą administracinėje byloje Nr. eI2-1236-789/2020 informavo, kad A.Drižius jau ne kartą buvo baustas žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos už tai, kad nuolat „žeidė ir rodė nepagarbą, žemino Lietuvos valstybę“. Abu prezidentūros raštininkai kaip šios informacijos šaltinį nurodė Vadovybės apsaugos departamentą (VAD) : „VAD pateikė išvadas, kad A.Drižius buvo ne kartą baustas…“. Tada teismas kreipėsi į VAD – šis taip pat raštu atrašė, kad jokios informacijos apie A.Drižių prezidentūrai neteikė ir negalėjo teikti, nes ja „nedisponuoja“.
Taip paaiškėjo, kad tiek prezidento vyr. patarėjas A.Zabarauskas, tiek ir teisės „profesorė“ V. Petrylaitė yra paprasti šmeižikai, kurie patys sugalvojo, kad A.Drižius yra valstybės priešas, ir kad būtų įtikinamiau, pasirėmė neva VAD suteikta informacija.
VAD teismą informavo, kad jokios informacijos apie A.Drižių nerinko ir tuo labiau neteikė prezidentūrai, o visas šių dviejų „vyriausiųjų patarėjų“ pasirašyti raštai teismui yra kvailas ir niekuo nepagrįstas šmeižtas. Abu patarėjai paskui „savo noru” paliko prezidentūrą – Zabarauskas pasijuto labai pavargęs, o Petrylaitė grįžo prie bylų.
Tada kreipiausi į prokuratūrą ir teismą dėl Zabarausko ir V.Petrylaitė šmeižto – prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o mano skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto nagrinėjo tokia Vilniaus apygardos teismo teisėja J.Kolyčienė.
Ši nusprendė, kad A.Zabarauskas savo išgalvoto šmeižto apie Drižių niekur neviešino, jo niekur nesiuntė ir niekas jo nematė. Kaip žinia, įstatymas numato, kad šmeižtas turi būti išplatintas ir paviešintas ir tik tada jis tampa nusikaltimu. Nors A.Zabarauskas išsiuntė savo melagingą raštą į Vilniaus administracinį teismą, be to, šį jo raštą rengė ir pasirašė kita prezidentūros darbuotoja D.Šalkuvienė, teisėja J.Kolyčienė nusprendė, kad tas Zabarausko šmeižtas niekur nebuvo paskleistas ir jokio prezidentūros darbuotojo nusikaltimo nebuvo.
„A.Drižiaus skunde teigiama, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo išplatinta, nes A. Zabarausko rašte surašytus duomenis matė ir dokumentą pasirašiusi prezidentūros darbuotoja D. Šalkuvienė (tokiu būdu informacija buvo perduota trečiajam asmeniui). Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju rašte pateikta informacija D. Šalkuvienei nebuvo perduota kaip trečiajam asmeniui, šią informaciją ji sužinojo atlikdama tiesiogines savo darbo funkcijas. D. Šalkuvienė yra prezidentūros darbuotoja, kuri eina vyriausiosios specialistės pareigas. Iš pateikto Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2019 m. lapkričio 20 d. rašto, matyti, kad D. Šalkuvienė buvo šio rašto rengėja, surašiusi minėtą dokumentą, kurį savo parašu patvirtino ir A.Zabarauskas. Tai, kad tam tikro pobūdžio informacija asmeniui tampa žinoma vykdant tarnybinę užduotį ir atliekant savo pareigas, negali būti laikoma informacijos paskleidimu“, – nurodė teisėja J.Kolyčienė.
Tiesa, įstatyme šmeižto sąvoka ir jo paskleidimas yra apibrėžtos visai kitaip, nei išdėstė teisėja J.KOlyčienė. Šiame įstatyme nenumatytos išimtys, kad prezidentūros darbuotojai gali šmeižti žmones, rašydami „tarnybinius raštus“ ir juos siuntinėdami pareiškėjams ir į teismą. Be to, įstatymas nurodo, kad šmeižtas būna paskleistas tada, kai jį perskaito bent vienas pašalinis žmogus. Šiuo atveju melagingą raštą rengė visa prezidentūrą, jį skaitė visa teismo kolegija, tačiau Kolyčienė nurodė, kad „jis niekur nebuvo paskleistas”:
J.Kolyčienės nutartis:
Kai prisidirbo prezidentūrą gelbėjusi teisėja Kolyčienė, paprašiau ir jai bylos už piktnaudžiavimą tarnyba – nurodžiau, kad įstatymas nenumato, kad prezidento patarėjai gali laisvai šmeižti laisvą spaudą. Savo nutartyje teisėja Jurgita Kolyčienė nurodė, kad prezidento Gitano Nausėdos vyriausias patarėjas Aistis Zabarauskas negali būti patrauktas atsakomybėn už „Laisvo laikraščio“ redaktoriaus A.Drižiaus šmeižtą ir dokumento klastojimą, nes jis yra „neliečiamas“.
Šį skundą ėmėsi nagrinėti toks Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Meidus, kuris nagrinėja Neringos Venckienės bylą.
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus savo nutartimi pritarė KOlyčienės nuomonei, kad „įstatymai negalioja prezidentūros patarėjams“.
Nurodžiau, kad priimdamas minėtą nutartį, teisėjas V.Meidus padarė ir kitą nusikaltimą – piktnaudžiavo tarnyba. Jis puikiai žinojo, kad teisėja Kolyčienė suklastojo savo nutartį, nurodydama, kad Zabarauskas neišplatino šmeižto apie mano asmenį. Teisėja Kolyčienė ne tik suklastojo savo nutartį, nurodydama, kad Zabarauskui ir Šalkuvienei negaliojo Lietuvos įstatymai, tačiau lygiai tą patį padarė ir teisėjas Meidus, sutikęs su tokia formuluotę ir taip pridengdamas šiuos teisėjos Kolyčienės nusikaltimus.
Tada kreipiausi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjo Meidaus atžvilgiu – primenu gen. Prokuratūrai, kad Konstitucija ir įstatymai nesuteikia įgaliojimo teisėjams daryti nusikaltimus „įstatymo vardu“. Konstitucija ir teismų įstatymas nepadaro teisėjų „neliečiamaisiais“, kaip jie įpratę manyti. Yra kaip tik priešingai – Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Esant tokiai Konstitucijos nuostatai, niekam negali būti daromos išimtys, – visi asmenys, taip pat ir teisėjai, privalo atsakyti už savo veiksmus įstatymo nustatyta tvarka.
Taip vadinama prokuratūra atsisakė tirti šiuos nusikaltimus, nurodžiusi, kad „teisėjai yra virš įstatymo“.
Dar juokingiau susiklostė ir bylos nagrinėjimas administraciniame teisme. Šis teismas atmetė mano skundą, nieko nepasisakydamas nei dėl spaudos diskriminacijos, nei dėl prezidento patarėjų nusikaltimų. Tiesiog nurodė, kad toks sprendimas yra teisėtas.
Tada apskundžiau šią nutartį vyriausiam administraciniam teismui (LVAT), nepažeisdamas termino ir pasirašęs jį elektroniniu parašu. Teismas jį atsisakė priimti, nors skundo terminai – 30 dienų nuo priėmimo – nebuvo pažeistas. Padaviau skundą dėl skundo nepriėmimo, LVAT nurodė jį dar kartą nagrinėti. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė nutarė atsisakyti priimti mano atskirąjį skundą.
LVAT nurodžiau, kad tokia nutartis yra neteisėta ir nusikalstama, eilinis dokumentų klastojimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Nurodžiau, kad nors administracinio teismo nutartis apskųsta nepraleidus termino, ir taip, kaip numatyta įstatyme – pasirašytas saugiu elektroniniu parašu, teismas atsisakė jį priimti nagrinėti.
Man nurodyta, kad skundą aš pateikiau elektroniniu parašu, todėl pareikalauta pateikti pasirašytą skundo originalą. Tas skundo originalas, pasirašytas, buvo išsiųstas į Vilniaus apygardos administracinį teismą registruotu paštu, teisme gautas 2021-03-30. Nors teisėja Markovienė kaip skundo trūkumą nurodė tai, kad nėra skundo originalo, tačiau net ir gavusi skundo originalą, ji vis tiek atsisakė skundą priimti nagrinėti. Akivaizdu, kad teisėja Markovienė piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, kaip tai darė ir nagrinėjant administracinę bylą. Atkreipiu teismo dėmesį, kad jokie terminai paduoti skundą aukštesniam teismui šioje byloje niekada nebuvo pažeisti, visa tai tėra teismo savivaliavimas. Teismo nutartis priimta pernai lapkričio 19 d., o skundas Vyriausiam administraciniam teismui išsiųstas nepraleidus terminu ir pasirašytas saugiu elektroniniu parašu.
Vis tiek nepriimtas. Teismas užsiima tesinine abrakadabra – skundas paduotas laiku, tačiau nepriimtas, tada atmestas, tada praleistas terminas atskirajam skundui, tada nenurodyta priežasčių, ir t.t. Teismas visaip vengia savo pareigos nagrinėti skundą iš esmės. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnis. Skundo (prašymo, pareiškimo) forma ir turinys. 4 punktas nurodo, kad :
- Kai skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis, asmens tapatybė patvirtinama Teismų įstatyme nustatytais būdais. Paduodant skundą (prašymą, pareiškimą) administracinių ginčų komisijai elektroninių ryšių priemonėmis, asmens tapatybė patvirtinama pasirašant saugiu elektroniniu parašu.
Teismui nurodžiau, kad pats teismo atsisakymas priimti nagrinėti skundą buvo neteisėtas, ir toliau seka kiti neteisėti veiksmai. Nors skundas buvo išsiųstas teismui tinkamai pasirašytas ir laiku, teismas pareikalavo ir skundo originalo. Kai jį gavo, tai skundą atsisakė priimti.
ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinis skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Skundas paduotas nepraleidus termino, vis tiek nepriimtas. Paskui pareikalauta skundo originalo, kai originalas pateiktas, teismas vis tiek atsisakė priimti skundą nagrinėti.
Remdamasis ABTĮ 132 str. 1 dalimi (1. Apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui) prašau panaikinti skundžiama teismo nutartį ir priimti nagrinėti mano skundą.
Teisėjas G.Kryževičius nurodė, kad jam neįdomu, kad jo kolegos klastoja savo nutartis: „Dėl kitų pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, susijusių su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo apskundimo terminu, teisėjos piktnaudžiavimu ar teismo vengimu atlikti savo pareigą nagrinėti skundą iš esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nagrinėja skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 31 d. nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo apskundimo terminas, piktnaudžiavimas ar vengimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas”.
Visa teismų sistemos almazo Kryževičiaus išmintis:
