G.Nausėda į ambasadorius Lenkijoje siūlė savo vyr. patarėją Neverovičių (Sikorskio įvardintą kaip “zlodziej” – plėšikas)

0

Albinas Januška

Prezidentas dėl nepaskirto ambasadoriaus Lenkijai galėtų pasakyti, kad nusibodo, nebesiaiškinsiu viešai, jau antradienį lauksiu pas save atvykstant užsienio reikalų ministrą, ir aiškinsimės tiek kiek reikės iki sprendimo, kol per kaminą pamatysite baltus dūmus- Lietuva turi naują ambasadorių!

Bet ne. Istorija tęsiama per kiekvieną šventinį interviu, o tiesa vis labiau tolsta. Nors tik reikėtų ištiesti ranką iki telefono.

Prezidentas toliau drąsiai vysto sąmokslo teorijas, apkaltinęs valdančiuosius ir premjerę susitarimu su darbiečiais.

Neįtikinama. Kodėl jie turėtų tartis, kodėl valdančiai koalicijai (be pritemptų argumentų), tai turėtų būti naudinga? Naudinga kitai pusei, kaip viso Seimo diskreditacija. O kad Prezidentui sakyti tokius dalykus, gal reiktų daugiau įrodymų, pyktis nepadeda. Ir jei reiktų kam gėdytis, tai bent kiek ir Prezidentui, kad iki šiol nėra pasiūlytas sprendimas dėl nuteisto parlamentaro mandato naikinimo procedūrų, ar apskritai Seimo narių teisinės neliečiamybės atsisakymo.

Prezidentas pastaruoju metu daug raminamu tonu kalba apie ES, Ukrainą, priešindamas save ministro kalbėjimui. Galima užimti ir ramintojo poziciją, gal ir gerai, kad yra kelios nuomonės pasirinkimui. Raminimas prieš “nustokite gąsdinti”.

Bet realybė gali būti gąsdinanti ir be gąsdinimo. Norėtųsi daugiau tiesos, o ji gal nėra tokia saldi. Gal ministras ir Prezidentas valdo skirtingą informaciją?

Negali atsikratyti įspūdžio, kad jei ką sako ministras ar premjerė, Prezidentas būtinai neigs arba kitaip interpretuos. Ar čia yra kažkokia manija, ar apskaičiuotas politinis tikslas, toks trampiškas politinis žaidimas, kai puoli bet kokiais argumentais, kuo kvailesni, tuo savam elektoratui labiau tinkami. Opozicijai nebelieka erdvės, viską užima Prezidentas. Bet Prezidentas nebūtinai turi būti opozicija, jis galėtų būti ir kompromisų ieškotojas.

Neduoda Prezidentui ramybės ir ambasadoriaus Lenkijoje skyrimo serialas, jis toliau lipdo naujas serijas. Iš pykčio tęsiamas ir ambasadorių viešas žeminimas, kuris dar dabar yra paremtas ir “analitiniu tyrimu”.

Anot Prezidento, F.Jansonas perima VSD funkcijas ir, remdamasis laikraščiais iš praeities kaip faktais, atlieka istorinius tyrimus, rašo “pažymas” Prezidentui, o šis skelbia savo verdiktą apie ambasadorių patikimumą.

Gal geriau būtų iš viso panaikinti konkursą į ambasadoriaus postus, grįžti prie senosios tvarkos, nes konkursas tampa beprasmis, nesusipratimų ir nesutarimų šaltinis, ir, pagal G.Nausėdos logiką, jis visada bus politizuotas ir neskaidrus, kol Prezidentas netaps URM konkursų atrankos komisijos pirmininku.

Šitas tekstas yra kritiškas, kaip ir keli pastarieji. Nėra lengva suprasti, kodėl jie taip išskirtinai erzina Prezidentą. Juk kitur kritikos būna daugiau ir tiesesnės, ir kartais nepagrįstos. Kas čia atsitiko tokio ypatingo, kad Prezidentui taip reikia žemintis?

———————————————————–

Kadangi (dėl savo laisvalaikio rašinių) tapau šios istorijos vos ne pagrindine vinimi (ar politiniu “influenceriu” prieš savo norą- ačiū F.Jansonui ir G.Nausėdai), tenka vėl be jokio specialaus noro erzinti prezidentūros “analitikus”.

Ką dar tokio būtų galima pastebėti, kad F.Jansonas turėtų papildomų faktų Prezidentui pajaudinti.

Be viso to, ką jau žinome iš Prezidentūros, kai Prezidentas atmetė kandidatus, kaip nemokančius lenkų kalbos, ir neatitinkančius Lenkijos kultūros ir istorijos žinojimo kriterijaus (čia arba melas, arba prezidentūra sumaišė kandidatų į kitas valstybes pavardes).

1. Dar iš žiniasklaidos žinome, kad prezidentas kandidatu svarstė savo patarėją (buvusį diplomatą ir ministrą J. Neverovičių), bet atmetė, kad nesukelti įtarimų (įdomu kokių?).

2. Be to, iš žiniasklaidos žinome, kad, gal būt, “grupė draugų” dar siūlė A.Pukšto kandidatūrą, kuris nėra ambasadorius. Ministras savo komentare, kitaip nei Prezidentas, atsisakė viešinti kandidatų į ambasadorių pavardes ir pasakė, kad “prezidentas nėra pasiūlęs pasvarstymui pavardės, kurią galima būtų pristatyti URK ir Vyriausybei”. Išvertus ministro pasakymą iš diplomatinės kalbos reikštų, kad Prezidentas tas pavardes siūlė, bet kandidatūra/ kandidatūros buvo tokios, kurių ministras savo vardu nedrįso teikti ir ginti jos tinkamumą Seimo URK ir vyriausybėje.

Hipotezė- čia ir yra konflikto “šakninė” problema. Gal A.Pukšto, gal kitas kandidatas, bet tai identiška istorijai su “savo” ambasadoriaus prie ES paskyrimu, kuri tęsėsi ne vienerius metus (liūdna perspektyva).

Nežinau, kodėl reikia ieškoti kitų priežasčių konflikto paaiškinimui, kai čia pakankamai viskas aišku.

3. Prezidentas paviešino dvi ambasadorių pavardes. Galimai buvo pažeistas įstatymas. Anksčiau jau buvo precedentų, kai ambasadorių pavardės buvo nutekintos po URK posėdžio, ir buvo bent vienas atvejis, kai VSD atliko tyrimus dėl neteisėto informacijos paviešinimo.

Hipotezė- dabar nebus tyrimo, nes tirti kaip ir nėra ką, viskas akivaizdu, tereikia teisiškai įvertinti įvykusį faktą. Bet kaip tą padaryti? Į kokią padėtį Prezidentas pastatė VSD vadovą, nepavydėtina.

Reikės gi kažkaip išsisukti, kad Seimas buvo tiriamas, o Prezidentas- galimai nebus.

4. Prezidentas dar sako, kad nebus ambasadorių štampavimo mašina, nes jis irgi turi teisę spręsti, ne vien pritarti.

Pastaba. Jeigu taip, tai kam reikalauti konkurso? Kokia to prasmė, jei Prezidentas pasilieka teisę nepatvirtinti konkurso rezultatų arba vadinti juos neskaidriais. Gal tada geriau ministerijoje tiesiog paskelbti, kad atverta galimybė kandidatams eiti į pasitikrinimą tiesiai pas prezidentą- kas nori. Arba jei daryti konkursą, tai jį daryti tiesiog prezidentūroje. Kam iš viso reikalinga URM personalo politika? Ministras būtų tiesiog laiškininkas, vaikščiojantis tarp Seimo, Vyriausybės ir Prezidento.

Bet tai prieštarauja Konstitucijai.

Taigi Prezidentui reiktų apsispręsti. Jei jis nori konkurso, tada turi priimti žaidimo taisykles ir sąlygas, kad URM vadovybė negali būti nušalinta nuo atsakomybės. Ir skelbiamas nugalėtojas, turėtų, kaip taisyklė, būti paskirtas. Ir būdavo paskirtas, kol neįvyko masinis pavardžių nutekinimas ir šaipymasis.

Jei Prezidentas nori turėti visiškai laisvas rankas, tai reikia grįžti prie ankstesnės sistemos, ir garbingų ambasadorių nevarginti įvairių vizijų ir dokumentų rašymu. Ministras atsirinks kelis kandidatus savo nuožiūra, gaus pasiūlymus iš Prezidento, abu suderins pozicijas ir nebus konfliktų. Nebus apribojimų dėl konkurso nei ministrui, nei Prezidentui.

5. Prezidentas užsienio politiką su Lenkija mato tik per savo santykius su Lenkijos prezidentu. Kad tokia politika nebus efektyvi prie naujos Lenkijos vyriausybės, nėra sunku pamatyti.

Hipotezė- jei G.Nausėda nepakeis nuomonės, turėsime problemų (panašiai kaip neišnaudojame visų savo galimybių ES). Dalis mūsų užsienio politikos problemų- kaip mes patys įsivaizduojame už užsienio politiką atsakingų subjektų piramidę, ir kaip pats Prezidentas elgiasi, įsivaizduodamas sprendžiąs ar vykdąs užsienio politiką.

Pastaba. Prezidentas (ir nemažai politikų), mano manymu, intuityviai klaidingai interpretuoja Konstitucijos 84 straipsnio 1 dalį, kur Prezidentas “sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką”. Yra paplitusi nuomonė, kad Prezidentas (nebūtinai G.Nausėda) vienas sprendžia /nusprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus (nuspręstus vykdo su Vyriausybe).

Tačiau tokių galių neturi net JAV prezidentas, pvz. jis negali vienasmeniškai nuspręsti išstoti iš NATO.

Jei Lietuvai ES ir NATO klausimai yra pagrindiniai, ir jei Prezidentas viską sprendžia vienasmeniškai, tai jis gali išstoti iš ES ir NATO vienas, net be F.Jansono patarimo. Nereikia jokių referendumų, sutarčių ratifikacijų Seime (ir kam mes darėme ES referendumą?).

Bet tai absurdas. Jei sutinkame, kad tai absurdas, tai žodis “sprendžia” reiškia ne vienasmenį sprendimą, kaip nutarimą, bet kaip sprendimo procesą (sprendžia matematikos uždavinį prasme, kur nėra nutarimo), kuriame dalyvauja ir Vyriausybė (bet apie tai plačiau kitą kartą).

6. Dar Prezidentui nepatinka, kad kažkas kritiškai drįsta rašyti socialiniuose tinkluose ir nenori sutikti, kad ambasadorių niekinimas gali tapti nauja norma, kad galima žlugdyti jų ilgametes karjeras, paskyrimą į naują darbą vadinant politine evakuacija.

Tai yra rimta problema, gal net rimtesnė nei ambasadorius Lenkijoje, ir man keista, kad Prezidentas ir prezidentūra taip lengvai atleidžiami nuo atsakomybės už savo žodžius, lyg niekas neįvyko. Pakalbėjo kiek pro šalį, kam nepasitaiko. Ir tai yra faktas.

Ką daryti?

1. Kaip ir planuojama, Seimo URK kuo greičiau gana detaliai galėtų išsiaiškinti kaip viskas buvo, su viltim, kad daugiau tokios melo istorijos nesikartotų, ir pateikti pasiūlymus, kaip sureguliuoti teikimo- skyrimo procedūrą, o gal ir atsisakyti ( bent laikinai)URM konkurso, kuris daugeliu atveju pasiteisino, bet konflikto situacijoje nesuveikia.

2. Prezidentas galėtų pasikviesti ministrą, ir kaip dera diplomatijoje, be išankstinių sąlygų, kalbėtis tiek kiek reikės, kad paskirti ambasadorių Lenkijoje jau sausį.

3. Prezidentas galėtų surasti būdų paaiškinti, išreikšti apgailestavimą dėl klaidos, padarytos paviešinant kelių ambasadorių pavardes ir ypač, dėl jų viešo žeminimo.

Ignoravimas problemos, nebūtinai yra sprendimas, nes nebūtinai visi sutiks, jog tai nėra problema.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias