G.Nausėda ir Seimas garantuoja teismų banditizmą („nepriklausomybę nuo įstatymų“)

Aurimas Drižius

Tiek LR Seimas, tiek ir Konstitucijos garantas LR prezidentas Gitanas Nausėda garantuoja teisinį banditizmą, kai teisėjai nuteisia žmones už teisėtą veiklą kalėjimo bausme.

Kreipiausi į G.Nausėdą ir LR Seimą po to, kai toks aukščiausiojo teismo teisėjas Alvydas Pikelis man parašė, kad Konstitucija yra „nereikšmingas teisinis dokumentas“, todėl nuteisti piliečius už teisėtą veiklą – žurnalistiką yra visiškai teisėtas žingsnis „teisinėje valstybėje“. Gal šeštą kartą prašiau atnaujinti baudžiamą bylą, kurioje buvau nuteistas dar 2014 m. vien todėl, kad parašiau straipsnį apie masinę korupciją teisme.

Nors LR Konstitucija ir Teismų įstatymas įpareigoja tiek Seimą, tiek ir prezidentą atleisti „aukščiausiojo Teismo teisėją, Apeliacinio teismo teisėją už šiurkštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimą“, tačiau tiek Seimas, tiek ir Nausėda savo pareigų nevykdo.

G.Nausėdos bobelės siuntinėja tokius raštelius :

Taip pat nurodžiau, kad LAT teisėjas, pavaduojantis pirmininką Alvydas Pikelis 2022-10-28 raštu Nr. DOK-5130 mane informavo, kad jis pats išsprendė klausimą dėl savo nušalinimo ir taip pat nurodė, kad nuo šiol žmonių įkalinimas už teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje yra legalus, nes Konstitucijos reikalavimai nėra „rimti teisiniai argumentai“.

Žinoma, kad toks Pikelio raštas geriausiai iliustruoja „teisinę valstybę“. Nors LR teisėjai prisiekia tarnauti ir vykdyti LR Konstituciją, tačiau paskui daro bet kokius nusikaltimus, o pačią Konstituciją vadina „nereikšmingu teisiniu dokumentu“. Nors Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad „negalioja joks teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai“, tačiau taip vadinami teismai juokiasi iš pagrindinio LR teisės dokumento ir vadina „nereikšmingu“.

Pasirašęs tokią nesąmonę teisėjas Pikelis turėtų būti nedelsiant nušalintas nuo pareigų ir teisiamas už piktnaudžiavimą, tačiau LR politinė ir teisinė sistemos niekada to nepadarys, nes politinei sistemai reikia „teisinės sistemos“ priedangos arba žmonių kalba, „stogo“ savo pačių nusikaltimams pridengti. Žinoma, tik laiko klausimas, kada šios mafijinės sistemos bus teisiamos.

Teisėjas Pikelis jau nagrinėjo mano prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1A-815-497/2014, kurioje buvau nuteistas už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką. Teismas pritaikė cenzūrą, kurią kategoriškai draudžia LR Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas. Už tai, kad parašiau straipsnį apie masinę korupciją teismų sistemoje, teisėjas Pikelis mane nuteisė dar 2016 m., nusprendęs mano skundą palikti nenagrinėtu. Tiesiog nedrįso parašyti dar 2016 m., kad Konstitucija yra „nereikšmingas dokumentas“, todėl skundą atsisakė nagrinėti. Neva jis jau išnagrinėtas. Po penkių metų parašė, kad Konstitucija nėra reikšmingas dokumentas, arba argumentas.

Teisėjas Pikelis nieko nepasisakė dėl Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Jis taip pat nieko nepasisakė dėl to, kad teisėjas Pikelis jau nagrinėjo šią baudžiamąją bylą. Dabar nagrinėjo jau antrą kartą, ir taip pat paliko mane nuteistą už teisėtą veiklą.
Teisėjas Pikelis pažeidė visus BPK 58 str. punktus – jis pats antrą kartą nagrinėjo tą pačią baudžiamąją bylą, ir du kartus paliko mane nuteistą už teisėtą veiklą. Jis tai padarė būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, nes iš teisėjo Pikelio reikalausiu, kad būtų atlyginta man padaryta didžiulė turtinė ir neturtinė žala. Vengdamas ateityje atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus, teisėjas Pikelis toliau atmetinėja mano skundus. Nors turėjo būti nušalintas, kaip ir visi kiti taip vadinami teisėjai, teisė mane už teisėtą veiklą.

Teisėjas Pikelis pasisakė ir dėl mano prašymo esmės – ji labai paprasta. Žurnalistika Lietuvoje dar nėra pripažinta nusikalstama veikla, o cenzūrą, tai yra draudimas vertis šia veikla, yra kategoriškai uždraustas Konstitucijos. Dėl Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, tai teisėjas Pikelis nurodė, kad Konstitucija nėra „naujas reikšmingas teisinis argumentas dėl netinkamai taikomų teisės aktų“. Žinoma, kad tokia teisėjo Pikelio nuomonė yra nusikaltimas, kurį labai aiškiai nurodo baudžiamasis kodeksas – tai yra piktnaudžiavimas.

Kaip žinia, spalio 18 d. kreipiausi į taip vadinamą aukščiausiąjį teismą. Jame nurodžiau, kad LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Olegas Fedosiukas 2022-06-30 raštu Nr. DOK-3228 mane informavo, kad Lietuvos įstatymai ir Konstitucija mano kukliam asmeniui negalioja, ir kad mane galima teisėti, įkalinti ir bausti už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką.

Tai yra O.Fedosiukas nurodė, kad : „Aukščiausiajame Teisme (toliau – Teismas) 2022 m. birželio 13 d. pakartotinai gautas Jūsų prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1A-815-497/2014 ir Jus išteisinti. Pažymime, kad šios baudžiamosios bylos atnaujinimo klausimas buvo svarstytas ir Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi nuspręsta bylos neatnaujinti. Pakartotinai bylos atnaujinimo klausimas nesvarstytinas (BPK 452 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 1 dalimi prašymas grąžinamas.

Save minėtame skunde nurodžiau, kad Vilniaus apygardos teismo (VAT) teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 mane nuteisė kalėjimo bausme už teisėtą veiklą – žurnalistiką ir straipsnių rašymą. Prieš tai lygiai tą patį padarė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, mėgėjas vairuoti girtas.

Nurodžiau, kad teisėjų kolegija sąmoningai piktnaudžiavo teise, žinodami, kad cenzūra uždrausta Lietuvos Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo, žinodami ir suprasdami, kad vadinamas nukentėjęs Alvydas Sadeckas duoda melagingus parodymus, vis tiek mane nuteisė kalėjimo bausme. Kreipiausi į prokuratūra dėl teisėjų nusikaltimų – piktnaudžiavimo. Prokuratūra atsisakė tirti šiuos nusikaltimus.

Beje, visi tie teisėjai veikė tiesiogine tyčia – jie puikiai žinojo, kad nuteisia mane už teisėtą veiklą, žinojo, kad cenzūra uždrausta, nes tai įrašė į nuosprendį, tačiau vis tiek mane nuteisė už teisėtą veiklą. Akivaizdu, kad minėta kolegija veikė tik tiesioginę tyčia, keršydami man už straipsnius „Laisvame laikraštyje“ apie teismų korupciją ir apie tai, kad aš parašiau ne vieną straipsnį, demaskuojančius ir kritikuojančius teisėją A.Cininą, kuris Garliavos pedofilijos byloje pats sugalvojo, kad „aukos atmintis ištrinta“, ir taip padarė dar vieną nusikaltimą –piktnaudžiavimą tarnyba.

LAT skyriaus pirmininkas O.Fedosiukas man nurodė, kad mano skundą dėl minėto nuteisimo jau išnagrinėjo LAT kolegija 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi. Pranešu gerb. teismui, kad minėta kolegija dėl įvestos cenzūros, žurnalistikos kriminalizavimo ir t.t. nepasisakė nė pusės žodžio. Teismas nieko nepasisakė dėl to, kad LR Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas kategoriškai draudžia cenzūrą.

Kartoju – nė vienas teismas nieko nepasisakė dėl to, kad cenzūrą kategoriškai draudžia LR Konstitucija, aukščiausias LR teisės aktas. Ji taip pat numato, kad negalioja joks teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai. Akivaizdu, kad visos minėtos teismų nutartys yra prieštaraujančios Konstitucijai, taigi negaliojančios, tačiau teisėjams tai labai sunku pripažinti. Žymiai lengviau – toliau apsimesti, kad nieko neįvyko, o viskas „teisėta“.

Visiems mane už teisėtą veiklą nuteisusiems teisėjams buvo išaiškinta kas yra cenzūra, kurią draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Cenzūra yra A.Sadecko prašymas uždrausti apie jį rašyti straipsnius, nes tokį prašymą teismas patenkino ir ją įvedė, o paskui net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą.

Tokiu būdu minėta teisėjų kolegija, suprasdama, kad siunčia į kalėjimą nekaltą žmogų, taip ir padarė. Tokiu būdu minėti teisėjai A.Cininas, V.Pakalnytė-Tamošiūnaitė, G.Dzedulionis padarė nusikaltimą, kuris įvardijamas kaip piktnaudžiavimas ir tarnybos pareigų neatlikimas.

Be to, minėta teisėjų kolegija visai nevertino mano pateiktų įrodymų, kad nukentėjęs A.Sadeckas teismo proceso metu duoda melagingus parodymus. T.y. aš pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra „Mažeikių naftos“ privatizavime, atlikęs esminius privatizavimo veiksmus. T.y. A.Sadeckas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, 2001 m. asmeniškai pataisė Lietuvos Respublikos Seimo 2001-08-02 priimtą Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo Įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą. Šių įstatymų pakeitimo tikslas – leisti Rusijos kompanijai „Jukos“ įsigyti trečdalį „WiIliams“ valdomų „Mažeikių naftos“ akcijų, o taip pat įsigyti ir naujai valstybės išleidžiamą ir valdomą akcijų paketą, kad pirkėjas valdytų daugiau nei 51 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų.

Teisėjas Pikelis nurodė, kad Konstitucija nėra „reikšmingas teisinis argumentas“. Prašau man išaiškinti, kaip man gintis nuo teismų, kurie vykdo sunkius nusikaltimus ir teisia žmones už teisėtą veiklą, nors Konstitucija man garantuoja teisę į objektyvų ir bešališką teismą.

Nors LR Konstitucija yra aukščiausias teisės aktas, teisėjas Pikelis nurodo, kad ji nieko nereiškia. Tai akivaizdus piktnaudžiavimas, nes teisėjas net prisiekia ant Konstitucijos ir prisiekia ją saugoti, o ne šiurkščiai laužyti.

LR Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos nurodo, kad :
1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus.

Teisėjas Pikelis ne tik nevykdė LR Konstitucijos reikalavimų, tačiau tyčia sulaužė priesaiką, pavadinęs Konstituciją „nereikšmingu dokumentu“, todėl prašiau prezidento inicijuoti apkaltą LAT teisėjui Pikeliui už priesaikos sulaužymą.

Teismų įstatymo 90 straipsnis. Teisėjo atleidimas iš pareigų nurodo, kad
1. Teisėjas atleidžiamas iš pareigų šiais atvejais:
5) kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą;
3. Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu.
91 straipsnis. Teisėjo pašalinimas iš pareigų nurodo, kad :
1. Aukščiausiojo Teismo teisėją, Apeliacinio teismo teisėją už šiurkštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat jei paaiškėja, kad teisėjas padarė nusikalstamą veiką, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.

Tokia teisinė praktika, kai net aukščiausio teismo teisėjas tyčiojasi iš Konstitucijos ir įstatymų, turi kažkada baigtis.
LRS Seimo Teisės komiteto prašiau inicijuoti tyrimą dėl teisėjo Pikelio veiklos ir atleisti iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos sulaužymą.

Gavau LR Seimo raštą Nr. S-2022 (kopija pridedama), kuriame nurodoma, kad dėl teisėjo Pikelio nusikaltimų turiu kreiptis į teisėjų tarybą. Rašte nurodyta, kad „įvertinus Jūsų skunde pateiktas aplinkybes, dėl kurių siūlote inicijuoti apkaltą Aukščiausiojo Teismo teisėjui, manytina, kad subjektyvios prielaidos, kad teisėjas, atlikdamas savo funkcijas galimai pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką, yra nepakankamas pagrindas taikyti ypatingą parlamentinę procedūrą – apkaltą ir galėtų būti traktuojamas kaip Seimo kišimasis į teismo veiklą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 84 straipsnio 4 dalį, siūlyti teisėjui iškelti drausmės bylą turi teisę Teisėjų taryba, Teisėjų etikos ir drausmės komisija (toliau – Komisija), taip pat teismo, kuriame dirba teisėjas, arba bet kurio aukštesnės pakopos teismo pirmininkas ar kitas asmuo, kuriam tapo žinoma apie šio Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą (už teisėjo vardą žeminantį poelgį; už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą; už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą).
Turintis teisę siūlyti iškelti drausmės bylą subjektas motyvuotą teikimą dėl drausmės bylos teisėjui iškėlimo pateikia Komisijai. Teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.
Todėl prašau teisėjų tarybos, LAT pirmininko, o taip pat teisėjų etikos komisijos – inicijuoti drausmės bylą LAT teisėjui Pikeliui, kuris mane raštu informavo, kad Konstitucija tėra „nereikšmingas teisės aktas“, ir kad teisti LR piliečius už teisėtą veiklą yra visiškai normali ir legali „teisinė“ praktika. Tokia nusikaltama ir tyčinė teisėjo Pikelio veikla negali būti vertinama kitaip, kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas jam suteiktomis teisėmis. LAT teisėjas negali nežinoti, kad LR Konstitucija yra aukščiausias LR teisės aktas, o ne „nereikšmingas dokumentas“. Taip pat reikalauju taikėyti LAT teisėjui Pikeliui atitinkamą jo poelgį sankciją – patarti prezidentui ir Seimui atleisti Pikelį iš užimamų pareigų pažeminus teisėjo vardą.

Priedai – minėtas LAT teisėjo Pikelio raštas, LR SEimo minimas raštas

Aurimas Drižius