Garsiausias Prancūzijos intelektualas Emmanuel Todd : „Trečias pasaulinis karas jau vyksta”
Vienas garsiausių Prancūzijos intelektualų Emanuell Todd interviu laikraščiui „Lefigaro” išdėstė savo mintis apie pasaulinį karą, kuris jau prasidėjo. Pateikiame šio interviu trumpą apžvalgą:
Atsakydamas į Arnaud Bertrand klausimus jis sako : „Jis sako: „Akivaizdu, kad konfliktas, prasidėjęs kaip ribotas teritorinis karas ir peraugęs į pasaulinę ekonominę konfrontaciją tarp visų Vakarų, iš vienos pusės, ir Rusijos bei Kinijos, iš kitos pusės, tapo pasauliniu karu.”
Jis mano, kad „V. Putinas anksti padarė didelę klaidą – karo išvakarėse [visi matė] Ukrainą ne kaip besikuriančią demokratiją, o kaip griūvančią visuomenę ir besikuriančią „žlugusią valstybę”. […] Manau, kad Kremlius apskaičiavo, jog ši griūvanti visuomenė…… sugriūtų nuo pirmojo šoko. Tačiau mes, priešingai, atradome, kad žlunganti visuomenė, jei ją maitina išoriniai finansiniai ir kariniai ištekliai, kare gali rasti naujo tipo pusiausvyrą ir net horizontą, viltį.”
Jis sako, kad sutinka su Mearsheimerio atlikta konflikto analize: „Mearsheimeris mums sako, kad Ukraina, kurios kariuomenę bent nuo 2014 m. perėmė NATO kariai (amerikiečiai, britai ir lenkai), todėl de facto buvo NATO narė, o rusai paskelbė, kad niekada netoleruos Ukrainos NATO. Todėl, jų požiūriu, rusai dalyvauja gynybiniame ir prevenciniame kare. Mearsheimeris pridūrė, kad neturėtume pagrindo džiaugtis galimais rusų sunkumais, nes jiems tai egzistencinis klausimas, kuo sunkiau būtų, tuo stipriau jie smogtų. Atrodo, kad ši analizė pasitvirtina”.
Tačiau jis turi kritikos Mearsheimeriui: „Mearsheimeris, kaip geras amerikietis, pervertina savo šalį. Jis mano, kad jei rusams karas Ukrainoje yra egzistencinio pobūdžio, tai amerikiečiams tai iš esmės yra tik vienas iš galios „žaidimų” tarp kitų. Po Vietnamo, Irake ir Afganistane, kas dar viena nesėkmė? Pagrindinė Amerikos geopolitikos aksioma yra tokia: „Mes galime daryti, ką norime, nes esame apsaugoti, toli, tarp dviejų vandenynų, mums niekada nieko neatsitiks”. Amerikai nieko neatsitiktų.
Nepakankama analizė, dėl kurios šiandien Bidenas elgiasi beprasmiškai. Amerika yra trapi. Rusijos ekonomikos pasipriešinimas stumia Amerikos imperinę sistemą prie bedugnės. Niekas nesitikėjo, kad Rusijos ekonomika atsilaikys prieš „ekonominę galią” NATO. Manau, kad patys rusai to nenumatė.
Jei Rusijos ekonomika neribotą laiką priešinosi sankcijoms ir sugebėjo išsekinti Europos ekonomiką, o ji pati, remiama Kinijos, sužlugdys Amerikos piniginę ir finansinę pasaulio kontrolę.
Kartu žlugtų ir galimybė Jungtinėms Valstijoms veltui finansuoti savo didžiulį prekybos deficitą. Todėl šis karas Jungtinėms Valstijoms tapo egzistenciniu. Ne daugiau nei Rusija, jos negali pasitraukti iš konflikto, negali jo paleisti. Štai kodėl mes dabar esame begaliniame kare, kuris negali baigtis, kol žlugs viena iš pusių.
Jis tvirtai tiki, kad JAV žlunga, tačiau mano, kad tai bloga žinia vasalinių valstybių autonomijai:
S. Jaishankaro, Indijos užsienio reikalų ministro, knygą („Indijos kelias”), išleistą prieš pat karą, kuris įžvelgia Amerikos silpnumą, žino, kad konfrontacija tarp Kinijos ir JAV neturės nugalėtojo, bet suteiks erdvės tokiai šaliai kaip Indija ir daugeliui kitų. Pridedu: bet ne europiečiams. Visur matome JAV silpnėjimą, bet ne Europoje ir Japonijoje, nes vienas iš atsitraukimo padarinių imperinės sistemos yra tai, kad Jungtinės Valstijos stiprina savo pozicijas savo pirminiuose protektoratuose. Kai Amerikos sistema traukiasi, ji vis labiau slegia vietinį protektoratų (čia įtraukiu ir visą Europą) elitą. Pirmieji, praradę bet kokią nacionalinę autonomiją bus (arba jau yra) anglai ir australai. Internetas sukėlė tokio intensyvumo žmonių sąveiką su JAV anglosferoje, kad jos akademinis, žiniasklaidos ir meno elitas yra, taip sakant, aneksuotas. Europos žemyne esame šiek tiek saugomos mūsų nacionalinės kalbos, tačiau mūsų autonomijos mažėjimas yra didelis ir spartus. Prisiminkime Irako karą, kai Chiracas, Schröderis ir Putinas surengė bendras antikarines spaudos konferencijas.”
Jis pabrėžia įgūdžių ir švietimo svarbą: „JAV šiuo metu turi dvigubai daugiau gyventojų nei Rusija (studentų amžiaus grupėse – 2,2 karto). Tačiau JAV tik 7 proc. studijuoja inžineriją, o Rusijoje – 25 proc. Tai reiškia, kad Rusijoje studijuoja 2,2 karto mažiau žmonių, o Rusija rengia 30 proc. daugiau inžinierių. JAV šią spragą užpildo studentais iš užsienio, tačiau daugiausia tai indai ir dar daugiau kinų. Tai nėra saugu ir jų jau mažėja. Tai Amerikos ekonomikos dilema: ji gali atlaikyti Kinijos konkurenciją tik importuodama kvalifikuotą kinų darbo jėgą.”
Apie ideologinius ir kultūrinius karo aspektus: Kai matome, kad Rusijos Dūma priima dar represyvesnius įstatymus dėl „LGBT propagandos”, jaučiamės pranašesni. Galiu tai jausti kaip paprastas vakarietis. Tačiau geopolitiniu požiūriu, jei mąstysime apie minkštąją galią, tai yra klaida. 75 proc. planetos gyventojų giminystės organizacija buvo patrilinijinė (tai yra remiasi tėvo autoritetu ir valdžia) todėl galima pajusti stiprų rusų požiūrio supratimą. Kolektyviniam ne Vakarų pasauliui Rusija patvirtina raminantį moralinį konservatyvumą”.
Jis tęsia: „SSRS turėjo tam tikrą minkštąją galią, tačiau komunizmas iš esmės kėlė siaubą visam musulmonų pasauliui savo ateizmu ir nieko ypatingo Indijoje, išskyrus Vakarų Bengaliją ir Keralą, neįkvėpė. Tačiau šiandien Rusija, kuri save vėl pozicionuoja kaip archetipą didžiosios galybės, ne tik antikolonialistinės, bet ir patrilinijinės bei konservatyvios tradicinių papročių atžvilgiu, gali vilioti kur kas labiau. [Pavyzdžiui] akivaizdu, kad Putino Rusija, tapusi morališkai konservatyvi, ėmė simpatizuoti Saudo Arabijai, kuriai, esu tikras, šiek tiek sunkiai sekasi suprasti amerikiečių debatai dėl transseksualių moterų galimybės naudotis moterų tualetu.
Vakarų žiniasklaida tragiškai juokinga, ji vis kartoja: „Rusija izoliuota, Rusija izoliuota”. Bet kai pažvelgiame į balsavimus Jungtinėse Tautose, matome, kad 75 proc. pasaulio neseka Vakarus, kurie tada atrodo labai maži.
Antropologiškai skaitydami šią [atskirtį tarp Vakarų ir likusių šalių] pastebime, kad Vakarų šalyse dažnai vyrauja branduolinės šeimos struktūra su dvišalėmis giminystės sistemomis, t. y. kai vyrų ir moterų giminystės……yra lygiavertės apibrėžiant vaiko socialinį statusą. [Likusioje] dalyje, su didžiąja afroeuroazijiečių masės dalimi, randame bendruomenines ir patrilinijines šeimos organizacijas. Tuomet matome, kad šis konfliktas, mūsų žiniasklaidos apibūdinamas kaip politinių vertybių, gilesniu lygmeniu yra antropologinių vertybių konfliktas. Būtent dėl šio nesąmoningo pasidalijimo aspekto ir šio gylio konfrontacija tampa pavojinga.”
Štai taip. Ar jis visur teisus? Nežinau, bet Emmanuel Todd tikrai visada yra labai savitas ir įdomus mąstytojas, kurio analizė gerokai skiriasi nuo slegiančiai nuspėjamų blogų nuomonių, kurios paprastai dominuoja Prancūzijos žiniasklaidoje…
Prancūzijos . Vienintelis tikslus teiginys.
Aurimai, autoritetus šlovini?
Kas Švabas yra?
Intelektualas? Taip.
Niekšas? Žinoma.
Ką jis apie ekonomiką išmano?
Nieko.
Seka Martin Armstrong ir bando tą paneigti.
Apgailėtina.
Šiaip sėkmės kovojant su mūsų valdiškais niekšais.
Laikykis, brolau.