Gen. prokurorė Nida Grunskienė : “aš nenagrinėju skundų dėl prokurorų ir teisėjų nusikaltimų”

0

Gen. prokurorė Nida Grunskienė kasdien daro sunkius nusikaltimus

Aurimas Drižius

Gitanas Nausėda susitiko su generaline prokurore Nida Grunskiene, kad aptartų, kaip prokuroras sekasi tirti rusų kariuomenės nusikaltimus Ukrainoje.
Gaila, kad Grunskienė ir Nausėda labiau domisi Ukraina, kai prokurorai ir teisėjai kasdien Lietuvoje daro sunkius nusikaltimus.
Paskutinis pavyzdys – jau minėtos N.Grunskienės vakar dienos “raštelis”, kuriuo ji atsisako tirti sunkius prokurorų ir teisėjų nusikaltimus.
Todėl šiandien kreipiausi į Nausėdą ir tą pačią Grunskienę, kad ji pati sau išsikeltų baudžiamąją bylą už piktnaudžiavimą ir tarnybos pareigų neatlikimą.
Mat prokurorienė puikiai žino, kaip reikia išsukti sunkius nusikaltimus padariusius teisėjus ir prokurorus – tereikia dėl jų nusikaltimų suraityti “raštelį”, ir sunkūs nusikaltimai niekada nebus ištirti.


Mat kai pateikti faktus, kurių prokurorai negali nuginčyti, jie surašo “raštelį”, kad to nėra buvę. Taip visada daro Grunskienės pavaduotojas toks Gintas Ivanauskas. Jis man surašė, kad mano visas skundas yra mano haliucinacijos, tai yra “nėra objektyvių duomenų”.
Nors tie “objektyvūs duomenys” surašyti dešimtyse teismo nutarčių ir nuosprendžių, tačiau Ivanauskas parašo, kad to niekada nėra buvę, tai mano fantazijos vaisius.
Žinoma, kad tai nusikaltimas, kai prokuroras faktus pavadina mano išgalvotais, tačiau tada Grunskienė suraito “raštelį”, kuriame nurodė, kad “pareigų atlikimas negali būti traktuojamas kaip nusikaltimas”. “Raštelio” negali skųsti teismui, taigi byla uždaryta.
Tiesa, įstatymai visai kitaip kalba apie nusikaltimus ir prokurorų pareigas. Todėl šiandien pat suraičiau skundą dėl Grunskienės, Ivanausko, ir kitų šios organizuotos gaujos nusikaltimus.


Skundas dėl gen. prokurorės N.Grunskienės nusikaltimo – piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, dokumento suklastojimo

Taip vadinama gen. prokurorė N.Grunskienė nepasirašytu rašteliu Nr. AP-616, kuris net neturi datos, atsisakė tirti mano skunde išvardintus sunkius nusikaltimus.
N.Grunskienė nurodė, kad ji atsisako tirti sunkius nusikaltimus, atsakydama į mano 2024-01-09 gautą skundą (reg. Nr. AP-616).
Prokurorė nurodė, kad mano skundas bus paliktas nenagrinėtinu, kaip ir ankstesni mano pareiškimai, kuriais “deklaratyviai prašėte pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjams ar pareigūnams, pateikusiems atsakymus ir priėmusiems Jus netenkinančius sprendimus, ir į kuriuos Generalinė prokuratūra pateikė atsakymus, paaiškinant, jog kartotiniai Jūsų prašymai ar skundai tuo pačiu klausimu bus palikti nenagrinėti”.
Grunskienė nurodė, kad “teisėjų ar kitų pareigūnų neva padarytų nusikalstamų veikų kildinimas iš jų sprendimų, priimtų vykdant tiesiogines darbines funkcijas, ar pateiktų atsakymų, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas veikimas, ir tokio pobūdžio pareiškimai, nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, yra nenagrinėtini. Generalinės prokuratūros teiktuose atsakymuose Jūs jau ne kartą buvote informuotas, kad vien tai, jog Jūsų netenkina teisėjų ar kitų pareigūnų priimti sprendimai ar pateikti atsakymai, taip pat juose nurodyti motyvai, tam tikrų aplinkybių konstatavimas, kurių pagrindu priimamas sprendimas, savaime nėra ir negali būti pagrindu teigti, kad teisėjai ar kiti pareigūnai neatlieka ar netinkamai atlieka savo pareigas ir kad reikia spręsti klausimą dėl tokius sprendimus priėmusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.
Vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020-04-17 įsakymu Nr. 1-103 (2022-10-27 įsakymo Nr. 1-313 redakcija), 56.1 papunkčio nuostatomis, šis informacinio-aiškinamojo pobūdžio atsakymas yra neskundžiamas. Paskesnis kartotinis Jūsų prašymas ar skundas tuo pačiu klausimu arba dėl šio atsakymo bus paliktas nenagrinėtas”.
Atsisakydama tirti mano skunde išvardintus nusikaltimus, ir pavadindama juos deklaratyviais, be objektyvių duomenų, kitaip sakant, mano išgalvotais, prokurorė Grunskienė padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo, neatlikotarnyboss pareigų, suklastojo savo raštą.

Kas jau kas, tačiau gen. prokurorė turi žinoti BPK, kurio antras punktas nurodo, kad :
2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas
Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
Kas jau kas, tačiau gen. prokurorė turi žinoti ir kitą BPK punktą:
168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą

  1. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Šiuo atveju visi mano skunde pateikti faktiniai duomenis atitinka tikrovę, jie yra realiai įvykę, ir tai labai lengva patikrinti, tuo labiau, kad visi tie faktiniai duomenys yra patvirtinti įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais ir nutartimis.
Todėl dar kartą trumpai surašysiu visą vadinamą “teisėjų” ir prokurorų nusikaltimų chronologiją:

  1. Kreipiausi į taip vadinamą prokuratūrą dėl to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas (tas pats, kuriam pavesta nuteisti “riaušininkus”, ir jis tai neabejotinai padarys) ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d.
    Minėti teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.
    Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta “teismo sprendimo nevykdymu”.
    Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 buvau nuteistas už tariamą teismo sprendimo nevykdymą (tai yra cenzūrą). Mat Vilniaus pateikiau įrodymus apie šio asmenis dalyvavimą minėtame privatizavime, ir toliau rašiau straipsnius, to pačios Vilniaus apylinkės ir apygardos teismų buvau penkis kartus nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo žurnalisto pareigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.
    T.y. Alvydas Sadeckas dar 2008-01-21 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su melagingu „prevenciniu ieškiniu“ , kuriame reikalavo uždrausti man rašyti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja R. Vancevičienė) patenkino šį A.Sadecko „prevencinį“ ieškinį civilinėje byloje.
  2. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią tiesiogiai draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: “Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
    Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
  3. Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net 12 kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
    Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“. Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
  4. Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
    Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
    Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
  5. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, Vilniaus apygardos teismo teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas, šioje byloje mane nuteisdami už teisėtą veiklą, žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą. Dėl to man buvo padaryta didelė žala – buvau nuteistas, atlikau bausmę, mano ir mano šeimos nekilnojamasis turtas buvo iš manęs atimtas ir parduotas varžytinėse, o nusikaltėliai – teisėjai toliau neva vykdo teisingumą.
  6. Prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo ir tarnybos pareigų neatlikimo.
  7. Prokuratūra atsisakė vykdyti savo pareigas ir nurodė, kad minėtų teisėjų grupės veikoje nėra nusikaltimų sudėties visumos, todėl jie negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tyčinis žmogaus nuteisimas už teisėtą veiklą, taikant Konstitucijoje ir įstatymais uždraustą veiksmą – cenzūrą – yra akivaizdus piktnaudžiavimas tarnyba.
    Kad teisėjai suprato, kad nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą, jie patys pripažino savo paskelbtame nuosprendyje, nurodę visus mano išvardintus argumentus, tačiau dėl jų nieko nepasisakydami. Be to, minėtų teisėjų veikla yra ne tik pavojinga ir nusikalstama, tačiau tai yra ir labai pavojingi nusikaltimai, nes tai yra nusikaltimai teisingumui, kurie turi didelę visuomeninę reikšmę.
  8. Kadangi Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tai jiems tenka didžiausia atsakomybė už teisingumo vykdymą, ir teisėjų piktnaudžiavimas tarnyba turėtų būti negailestingai baudžiamas. Tuo labiau, kad savo straipsniuose, už kurių išspausdinimą buvau nuteistas, buvo aprašyti teisėjų nusikaltimai ir piktnaudžiavimas tarnyba.
    Prokuratūra nuolat kartoja, kad viso šito persekiojimo nėra buvę, o tai tėra mano haliucinacijos ir prielaidos. Atimtas mano šeimos nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, kuriame norėjome su šeima gyventi – nėra mano haliucinacija, tai realybė, su kuria aš ir mano žmona iki šiol negalime susitaikyti.
    Todėl visiškai nepagrįstas prokuratūros motyvas, kad ikiteisminis tyrimas nepradėtinas pagal prokuratūros rekomendacijas.
    Akivaizdu, kad tai yra tyčinė ir sąmoninga nusikalstama veikla, nes teismas net savo nuosprendyje išdėsto mano argumentus, kad cenzūrą draudžia Konstitucija, tačiau teismas ją sąmoningai ignoruoja.
  9. Bet kokia teisei prieštaraujanti vadinamųjų teisėjų veikla, ypač kai yra nuteisiami nekalti žmonės, ir jiems padaroma didelė žala, gali būti baudžiama tik pagal BK ir įvardijama kaip „piktnaudžiavimas tarnyba“ ir „tarnybos pareigų neatlikimas“. Jeigu sąmoningas nekaltų žmonių siuntimas į kalėjimą nėra nusikaltimas, tai kas tada yra piktnaudžiavimas tarnyba?
    Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Petras Karvelis savo 20202-06-06 nutartyje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl organizuotos teisėjų gaujos nusikaltimų man nurodė, kad „nėra jokių objektyvių duomenų apie Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės veikoje nėra nustatyta jokių nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 ir 229 str. (piktnaudžiavimas tarnyba, tarnybinių pareigų neatlikimas) požymių“.
  10. Mano skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo Karvelio nutarties nagrinėjo Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė, priimdama nutartį dėl skundo Nr. 1 S-108-879/2020 (kopija pridedama). Savo nutartį teisėja Vaidchavičienė suklastojo, į ją įrašydama žinomai melagingas ir tikrovės neatitinkančias žinias, tai yra : “Savo teiginius pareiškėjas grindžia subjektyvia nuomone, kuri neparemta jokiais objektyviais faktais. Vien tai, kad, pasak pareiškėjo nuomonės, teisėjai M. Striaukas, A. Cininas, V. Pakalnytė-Tamošiūnienė, G. Dzedulionis bei prokurorė D. Kisinienė daro nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas, ikiteisminio tyrimo organams ir teismui turi būti pateikti bent minimalūs galimai padarytos nusikalstamos veikos faktiniai duomenys. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, jog jokių tokių duomenų pareiškėjas nepateikė, o remiantis vien tik A. Drižiaus subjektyvia nuomone pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo” bei “..pareiškėjo nurodyti konkretūs paminėtų teisėjų procesiniai sprendimai ir prokurorės veiksmai palaikant valstybinį kaltinimą savaime nereiškia, kad buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika. Objektyvių duomenų, iš kurių matytųsi, kad nurodyti teisėjai ir prokurorė, vykdydami savo profesines funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba, neatliko ar netinkamai atliko jiems pavestas pareigas, nėra”.
  1. Kaip žinia, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
    Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

  2. Šiuo atveju teisėja Vaidachavičienė, turėdama visus įsiteisėjusius nuosprendžius ir teismo nutartis dėl mano persekiojimo už teisėtą veiklą ir cenzūros taikymą, priima išvadą, kad nieko panašaus nėra buvę.
    Tokia išvada prieštarauja visiems bylos įrodymams, todėl tai yra dokumento suklastojimas. Tai yra žinomai melagingi ir tikrovės neatitinkantys duomenys, kuriuos teisėja Vaidachavičienė įrašė į savo nutartį ir tokių būdu ją suklastojo. Visi mano pateikti duomenys apie įvestą cenzūrą, persekiojimą už teisėtą veiklą yra tikri ir patvirtinti dokumentais, tomis pačiomis teismų nutartimis, kurias teisėja Vaidachavičinė puikiai žinojo.
    Tačiau ji padarė išvadą, kad nieko panašaus nebuvo, nebuvo nei cenzūros, nei persekiojimo už teisėtą veiklą, nei dešimt metų trukusio “teisėsaugos” teroro ir nuolatinio įstatymų laužymo. Todėl teisėja Vaidachavičienė padarė nusikaltimą – suklastojo oficialų dokumentą (savo 2020 m. liepos 28 d. nutartį dėl skundo Nr. . 1 S-108-879/2020, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis, ir taip jį suklastodama.
  3. Lietuvos Konstitucija numato, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat nurodo, kad prieš įstatymus visi Lietuvos piliečiai yra lygūs. Teismų įstatymo 43 straipsnis. Teisėjo pareigos numato, kad 1. Teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus. Teismų įstatymas nurodo, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Pagrindinis šalis įstatymas – Konstitucija – kategoriškai ir imperatyviai draudžia cenzūrą. Ją draudžia ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl teisėjai, pritaikę cenzūrą, ir už ją nuteisę nekaltą žmogų, padarė nusikaltimą – piktnaudžiavimą tarnyba. Tam, kad išgelbėti nusikaltimą padariusius teisėjus, teisėja Vaidachavičienė suklastoja savo nutartį, nurodžiusi, kad skunde aprašytų aplinkybių nėra buvę. Įtarus teisėją padarius nusikalstamą veiką, būtina sustabdyti jo įgaliojimus, kol teismas byloje paskelbs galutinį sprendimą ir jis įsiteisės.
  4. Prokuratūra puikiai žino, kad gali atsisakyti pradėti IT tik tada, jeigu pareiškimas būtų melagingas.
    Šiuo atveju viskas yra labai lengvai patikrinama tiesa. Prokuratūra kažkada turi imtis vykdyti savo pareigą tirti ir teisėjų nusikaltimus. Remdamasis išdėstytu, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjos Vaidachavičienės įtariamo nusikaltimo – dokumento suklastojimo.
  5. Prokuroras G.Ivanauskas, turėdamas pareigą ištirti sunkius nusikaltimus, juos nuslėpė, parašydamas neskundžiamą “raštelį” Nr. 17.2-852, neva nieko panašaus nėra buvę : nesant objektyvių duomenų. Tokiu būdu prokuroras taip pat suklastojo savo nutartį, puikiai žinodamas, kad visi šie įvykiai tikrai buvę, tačiau juos nuslėpdamas. Tokiu būdu prokuroras Ivanauskas, informuotas apie šiuos nusikaltimus ir turintis pareigą juos ištirti, piktnaudžiavo tarnyba, parašęs “raštelį”, kuriuo atsisakė tirti šiuos nusikaltimus. Taip padarė nusikaltimą – neatliko tarnybos pareigų ir piktnaudžiavo.
    Gen. prokuratūros neveikimas – atsisakymas vykdyti savo pareigas rašant “raštelius”, o ne nutarimus pradėti arba ne IT – yra akivaizdus. Mano nuomone, prokuratūra jau seniai neteisėtai rašinėja “raštelius”, siekdama išvengti savo pareigos, o teismai tai toleruoja, žinodami, kad tai neteisėta ir užmerkdami akis.
  1. Vilniaus apylinkės teismas vienintelį kartą patenkino mano skundą ir nurodė prokuratūrai priimti ne “raštelį”, o nutarimą. Šią nutartį tuoj pat šoko skųsti jau minėtas prokuroras Ivanauskas. Vilnaius apygardos teismo teisėjas Kursevičius patenkino jo skundą ir nurodė, kad prokuratūrai nebelieka pareigos
    Todėl skundu vėl kreipiausi į taip vadinamą prokuratūrą, prašydamas pradėti IT teisėjo Kursevičiaus atžvilgiu dėl tarnybos pareigų neatlikimo ir piktnaudžiavimo.
    Teisėjas Kursevičius nutartimi nurodė, kad visiškai teisėta yra tai, kad prokuratūra oficialiai atsisako tirti sunkius nusikaltimus.
    Nors, kaip minėjau, tirti nusikaltimus prokuratūrą įpareigoja jau minėti BPK straipsniai.
    Teisėjas Kursevičius savo nutartyje nurodė, kad “Pareiškėjui pakartotinai paaiškinta, kad tokie pareiškimai, nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, nenagrinėtini dėl jų deklaratyvumo, kartotinumo, neaiškumo ir nepagarbaus turinio ir pan., todėl Pareiškėjo pareiškimas negali būti nagrinėjamas BPK nustatyta tvarka ir dėl jo negali būti priimtas vienas iš BPK 168 straipsnio 2 dalyje numatytų procesinių sprendimų. Šiame kontekste pažymėtina, kad paminėtame Apraše aptartu teisiniu reguliavimu yra užkertama galimybė asmenims piktnaudžiauti teise ir skųsti bet kokius atitinkamų institucijų ar pareigūnų priimamus sprendimus, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos nagrinėti tuos pačius klausimus iš naujo neribotą kiekį kartų ir tokiu būdu trikdyti jų darbą”.

  2. Skunde nurodžiau, kad šią savo nutartį teisėjas Kursevičius tyčia suklastojo, įrašęs, kad prokuratūra nebeturi pareigos tirti nusikaltimų, prisidengdama savo “darbo aprašu”.
    Teisėjas Kursevičius taip pat akivaizdžiai piktnaudžiavo teise, nes visi mano surašyti faktai – mano nuteisimas už teisėtą veiklą, teismams taikant uždraustą cenzūrą, galiausiai teisėjai Vaidachavičienei nurodžius, kad nieko panašaus nėra buvę, prokuratūros nuolatinis klastojimas, neva visoje šioje istorijoje “nėra objektyvių duomenų”, ir t.t. – žodžiu, ištisisnis nusikalstamas teisėjų ir prokurorų veikimas. Teisėjas Kursevičius apsimeta, kad nesupranta, ko aš noriu – jam neaišku, kaip tokia didelė gauja teisėjų ir prokurorų gali būti teisiami už klastotes.
    Mat tai visiškai nesvarbu, ar tai bus visi 700 Lietuvos teisėjų, ar bent vienas – visi jie turės atsakyti už savo klastotes.
    Kaip jau minėta, BPK 2 str. aiškiai įpareigoja prokuratūrą tirti nusiskaltimus, o BPK 168 str. – dėl skundo priimti motyvuotą nutartį, o ne “špargalkę”.


  3. Suklastodamas savo nutartį ir įrašęs, kad prokuratūra jau nebeturi tirti sunkių nusikaltimų, teisėjas Kursevičiaus padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo, neatliko pareigos ir klastojo dokumentą, todėl prašiau praėdti IT.
    Teisėjas Kursevičius teisingai pastebėjo, kad jis užkirto kelią “sudarytoms prielaidos nagrinėti tuos pačius klausimus iš naujo neribotą kiekį”.
    Iš esmės tai yra Kursevičiaus prisipažinimas, kad jis tyčia suklastojo savo nutartį, siekdamas padėti išvengti atsakomybės savo kolegoms.
    Visi mano skunde ištirti nusikaltimai iki šiol nėra ištirti, teisėjams senaties terminas negalioja, kol jie eina pareigas, todėl eilinė teisėjo Kursevičiaus klastotė manęs nebestebina.
    Mane stebina kitas dalykas – kad teisėjai yra įsitikinę savo nebaudžiamumu ir privilegija daryti nusikaltimus.
    Nesijaudinkite, man užteks kantrybės skųsti jūsų nusikaltimus, kol jūs juos darysite.
    Gerai pagalvokite, ar verta gelbėti savo kolegas nusikaltėlius, nes vieną kartą tam ateis galas. Gal geriau vykdyti teisingumą, kaip numato įstatymas, o ne daryti nusikaltimus, siekiant išgelbėti savo “teisėjų bendruomenę”?
    Remdamasis išdėstytu, ir BK straipsniais piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas, dokumento suklastojimas prašau pradėti IT Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, M. Kursevičiaus atžvilgiu, Panevėžio apygardos teisėjos Vaidachavičienės, gen. prokuroro pav. Ivanausko atžvilgiu, gen. prokurorės Grunskienės atžvilgiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

2
    2
    Jūsų krepšelis
    Ištrinti
    Narystė1
    6 X 1,50  = 9,00 
    Paskirtoji vieta Ištrinti
    Narystė 2
    6 X 2,00  = 12,00