Gen. prokurorė Nida Grunskienė : „Svarbiausia teisėjų ir prokurorų pareiga – nepaliaujamai klastoti bylas ir persekioti nekaltus žmones”

0


Aurimas Drižius

Yra tokia gen. prokurorė Nida Grunskienė, Seima paskirta tam, kad nuolat būti „stogu” sunkiems „elyto” nusikaltimams.

Nida Grunskienė ir jos nepakeičiamas nusikaltimų “stogas” G. Ivanauskas (nuotr. viršuje)


Šį kartą gen. prokurorė man raštu prisipažino, kad jos funkcija yra fabrikuoti bylas nekaltiems žmonėms ir valdžią kritikuojantiems žurnalistams.
„Pakartotinai paaiškiname, kad teisėjų ar kitų pareigūnų neva padarytų nusikalstamų veikų kildinimas iš jų sprendimų, priimtų vykdant tiesiogines darbines funkcijas, ar pateiktų atsakymų, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas veikimas, ir tokio pobūdžio pareiškimai, nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, yra nenagrinėtini”, – nurodė ši mafijai dirbanti tariama prokurorė.


Todėl skaitytojams trumpai priminsiu, ką Grunskienė laiko „teisėjų tiesioginėmis funkcijomis”.
Teisėjų tiesioginės funkcijos – laisvos spaudos persekiojimas ir žurnalistų sodinimas į kalėjimus, jų nepaliaujamas persekiojimas už tiesioginę veiklą. Tai pati svarbiausia teismų funkcija. Kita nemažiau svarbi funkcija – tai dokumentų suklastojimas siekiant legalizuoti šį persekiojimą.
Visa bandauu atnaujinti bent vieną iš dešimties baudžiamjų bylų, kuriose buvau nuteistas šios mafijos už savo tiesioginį žurnalisto darbą.
Mat BPK man nurodo, kad baudžiamoji byla gali būti atnaujinta, jeigu įrodau, kad teisėjai, nagrinėdami bylą, piktnaudžiavo.
Na, o piktnaudžiavimas yra BPK straipsnis, kuris nurodo, kad Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo”.
Aš patyriau didžiulę žalą, nes ji mafija mane persekioja jau 15 metų, įvedusi cenzūrą, ir uždraudusi man rašyti straipsnius apie tokį A. Sadecką ir jo vaidmenį „Mažeikių naftos” privatizavime. Kadangi nesustodau daryti nusikaltimų, tai yra toliau rašiau straipsnius, tai visa ši mafija mane septynis kartus nuteisė kaip kriminalinį nusikaltėlį, o Sadeckas reikalavo mane pripažinti „recidivistu”.
Todėl skunde nurodžiau, kad minėta Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (iš viso teisėjų „žiedo”: Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, prokurorės Kisinienės) mane nuteisė už visiškai teisėtą veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-815-497/2014 nuosprendžiu, paskelbtu 2015 m. vasario 2 d. Teisėjai mane nuteisė už teisėtą veiklą – žurnalistiką, paskelbę ją nusikalstama veikla. T.y. teisėjai mane nuteisė, puikiai žinodami, kad aš esu nekaltas ir kad man inkriminuojamas nusikaltimas nėra nusikaltimas, nes žurnalistika Lietuvoje nėra paskelbta nusikalstama veikla.


Tačiau tokia Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vancevičienė dar 2009 m. priėmė nutartį, kuria uždraudė man rašyti straipsnius, kuriuose Sadeckas būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas įvedė neteisėtą cenzūrą, kurią tiesiogiai draudžia Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 d., kurioje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net dešimt kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.

Nurodžiau, kad dėl teisėtos veiklos – žurnalistikos, įvedę neteisėtą cenzūrą, mane nuteisė tokie teisėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Striaukas, apygardos teismo teisėjai Cininas, Pakalnytė ir Dzedulionis, puikiai žinoję, kad cenzūra yra uždrausta, ir tai įrašę net savo nuosprendyje, tačiau vis tiek mane nuteisęs realia laisvės atėmimo bausme.
Cenzūrą jie legalizavo netgi nuosprendyje. Tokiu būdu, paskelbdami man nuosprendį už teisėtą veiklą, Vilniaus apygardos teismo teisėjai A.Cininas, Pakalnytė-Tamošiūnaitė ir G.Dzedulionis ir apylinkės teismo teisėjas M.Striaukas, šioje byloje mane nuteisdami už teisėtą veiklą, žurnalistiką, sąmoningai ir tyčia pažeidė Konstituciją, kurią prisiekė saugoti, o taip pat padarė nusikaltimus : piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą.
Tada visa ši mafija „užvirė” – apeliacinis teismas išsiuntė mano skundą minėtos trijulės nusikaltimų nagrinėti į Panevėžio apygardos teismą, kurio teisėja tokia Ukrainos mylėtoja Vaidachavičienė nurodė, kad nieko panašaus nėra įvykę – tai yra nebuvo nei baudžiamo, nei mano persekiojimo, viską aš išsigalvojau.
Tada paprašiau baudžiamosios bylos ir vadinamai teisėjai Vaidachavičienei už dokumento – savo nutarties suklastojimą.
Prokuratūra kaip visuomet įjungia durnių tokiais atvejais, ir parašo „špargalkę”, kurios negalima skųsti teismui. Nors BPK aiškiai nurodo, kad tokiais atvejais prokuratūra privalo priimti nutarimą, tačiau prokurorai toliau laužo įstatymą ir rašo „špargalkes”.
Aš skundžiu teismui – taigi gyvename „teisinėje demokratinėje valstybėje”. Ir stebuklas – atsiranda bent vienas teisėjas apylinkės teisme, kuris patenkina mano skundą ir nurodo prokuratūrai elgtis taip, kaip numato įstatymas – pradėti tyrimą dėl gaujos nusikaltimų.
O siaubas? Toks Grunskienės pavaduotojas Ivanauskas iškarto surašo skundą apygardos teismui, reikalaujantį netirti sunkių nusikaltimų.


Ir ką atsiranda toks Vilniaus apygardos teismo teisėjas Kursevičius (nuotr. viršuje su I.Vėgele) , kuris išaiškina, kad prokuratūra nebeturi pareigos tirti sunkių nusikaltimų.
Teisėjas Kursevičius man išaiškina sekančius dalykus : „”vien tai, kad Pareiškėjo netenkina teisėjų ar kitų pareigūnų priimti sprendimai ar pateikti atsakymai, taip pat juose nurodyti motyvai, tam tikrų aplinkybių konstatavimas, kurių pagrindu priimamas sprendimas, savaime nėra ir negali būti pagrindu teigti, kad teisėjai ar kiti pareigūnai neatlieka ar netinkamai atlieka savo pareigas ir kad reikia spręsti klausimą dėl tokius sprendimus priėmusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn”.
Be to, jokių duomenų apie teisėjų nusikaltimus nėra, išaiškina man gerb teismas.
Na o duomenis apie 15 metų banditų teismuose siautėjimą ir persekiojimą gerb teisėjas žinoma pamiršta, apie juos nepasisako : „tokie pareiškimai, nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, nenagrinėtini dėl jų deklaratyvumo, kartotinumo, neaiškumo ir nepagarbaus turinio ir pan.”.
Be to, skundai dėl teisėjų nusikaltimų yra „galimybė piliečiams piktnaudžiauti teise, todėl taip pat nenagrinėtini”.
Tiesa, įstatymuose parašyta visiškai priešingai, nei išaiškino man gerb. teisėjas Kursevičius :
Teismų įstatymo 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas nurodo : „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais“.
Šiuo atveju akivaizdu, kad teisėjai ne tik kad neklausė įstatymo, tačiau nepaisė ir Konstitucijos, o rėmėsi nusikalstamu ir neteisėtu „teismo sprendimu“ įvesti cenzūrą. Ir teismai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami savo nutartis, atsisako šią cenzūrą panaikinti jau daugiau nei dešimt metų – mano prašymas panaikinti cenzūrą buvo atmestas net aštuonis kartus, teisėjams klastojant savo nutartis. Todėl tai yra organizuota nusikalstama veikla.
Šiame nutarime teisėjas Kursevičius man nurodė, kad nekaltų žmonių persekiojimas už teisėtą veiklą taikant Konstitucijoje ir įstatymais uždraustą cenzūrą, o taip pat nuolatinis dokumentų klastojimas, įrašant į juos žinomai melagingus duomenis, „nėra pagrindas teigti, kad teisėjai netinkamai atlieka savo pareigas”.
Iš esmės tai teisėjo Kursevičiaus prisipažinimas, kad jis vykdo ir toliayu vykdys sunkią nusikalstamą veiklą – persekios teisėtą veiklą vykdančius piliečius, klastos nutartis ir taip toliau.
Tačiau su tokia teisėjo Kursevičiaus nuomone sunku sutikti – kaip žinia, Konstitucija man garantuoja teisę į objektyvuį ir bešališką teismą, o Teismų įstatymas aiškiai nurodo, kad teismas priima nutartis tik remdamasis Konstitucija ir įstatymais.
Cenzūros legalizavimas yra nusikalstamas veiksmas, ir visa ši gauja piktnaudžiauja jai suteiktomis teisėmis.
Šią savo nutartį teisėjas Kursevičius tyčia suklastojo, įrašęs, kad prokuratūra nebeturi pareigos tirti nusikaltimų, prisidengdama savo „darbo aprašu”.
Kaip jau minėta, BPK 2 str. aiškiai įpareigoja prokuratūrą tirti nusiskaltimus, o BPK 168 str. – dėl skundo priimti motyvuotą nutartį, o ne „špargalkę”.
Teisėjas Kursevičius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu nutarė palikti mano skundą nenagrinėtu.
Tiesa, teisėjo Kursevičiaus minėtas BPK 442 straipsnis nesuteikia jam teisės atšaukti įstatymus.
Kaip jau minėjau, prokuratūros „darbo aprašas” nesuteikia prokurorams teisės netirti sunkių nusikaltimų ir neatšaukia BPK 2 str., ir bet kokios manipuliacijos šiuo „darbo aprašu” turi būti vertinamos kaip piktnaudžiavimas.
Suklastodamas savo nutartį ir įrašęs, kad teismas gali persekioti žmones už teisėtą veiklą, o prokuratūra jau nebeturi tirti sunkių nusikaltimų, teisėjas Kursevičiaus padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo, neatliko pareigos ir klastojo dokumentą, todėl prašiau prašėti IT.
Teisėjas Kursevičius teisingai pastebėjo, kad jis užkirto kelią „sudarytoms prielaidos nagrinėti tuos pačius klausimus iš naujo neribotą kiekį”.
Iš esmės tai yra Kursevičiaus prisipažinimas, kad jis tyčia suklastojo savo nutartį, siekdamas padėti išvengti atsakomybės savo kolegoms.
Visi mano skunde ištirti nusikaltimai iki šiol nėra ištirti, teisėjams senaties terminas negalioja, kol jie eina pareigas, todėl eilinė teisėjo Kursevičiaus klastotė manęs nebestebina. Mane stebina kitas dalykas – kad teisėjai yra įsitikinę savo nebaudžiamumu ir privilegija daryti nusikaltimus.
Nesijaudinkite, man užteks kantrybės skųsti jūsų nusikaltimus, kol jūs juos darysite.
Gerai pagalvokite, ar verta gelbėti savo kolegas nusikaltėlius, nes vieną kartą tam ateis galas. Gal geriau vykdyti teisingumą, kaip numato įstatymas, o ne daryti nusikaltimus, siekiant išgelbėti savo „teisėjų bendruomenę”?
Remdamasis išdėstytu, ir BK straipsniais piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas, dokumento suklastojimas prašiau pradėti IT Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo M.Striauko, Vilniaus apygardos teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės- Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, M. Kursevičiaus atžvilgiu, gen. prokuroro pav. Ivanausko atžvilgiu.
Taip vadinama gen. prokurorė Grunskienė rašteliu Nr. 17.2 (pirdedamas) man nurodė, kad „Atsakydami į Generalinėje prokuratūroje 2024-01-09 gautą Jūsų skundą (reg. Nr. AP-616), kuriuo prašote pradėti ikiteisminį tyrimą skunde nurodytų teisėjų ir pareigūnų, kurių sprendimai Jums nepriimtini, atžvilgiu, pranešame, kad jie yra nenagrinėtini kaip ir ankstesni Jūsų pareiškimai, kuriais deklaratyviai prašėte pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjams ar pareigūnams, pateikusiems atsakymus ir priėmusiems Jus netenkinančius sprendimus, ir į kuriuos Generalinė prokuratūra pateikė atsakymus, paaiškinant, jog kartotiniai Jūsų prašymai ar skundai tuo pačiu klausimu bus palikti nenagrinėti.
Pakartotinai paaiškiname, kad teisėjų ar kitų pareigūnų neva padarytų nusikalstamų veikų kildinimas iš jų sprendimų, priimtų vykdant tiesiogines darbines funkcijas, ar pateiktų atsakymų, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas veikimas, ir tokio pobūdžio pareiškimai, nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, yra nenagrinėtini. Generalinės prokuratūros teiktuose atsakymuose Jūs jau ne kartą buvote informuotas, kad vien tai, jog Jūsų netenkina teisėjų ar kitų pareigūnų priimti sprendimai ar pateikti atsakymai, taip pat juose nurodyti motyvai, tam tikrų aplinkybių konstatavimas, kurių pagrindu priimamas sprendimas, savaime nėra ir negali būti pagrindu teigti, kad teisėjai ar kiti pareigūnai neatlieka ar netinkamai atlieka savo pareigas ir kad reikia spręsti klausimą dėl tokius sprendimus priėmusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.
Vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020-04-17 įsakymu Nr. I-103 (2022-10-27 įsakymo Nr. I-313 redakcija), 56.1 papunkčio nuostatomis, šis informacinio-aiškinamojo pobūdžio atsakymas yra neskundžiamas. Paskesnis kartotinis Jūsų prašymas ar skundas tuo pačiu klausimu arba dėl šio atsakymo bus paliktas nenagrinėtas”.

Primenu gen. prokurorei, kad į teisėjų ir porkurorų darbines pareigas neįeina pareiga persekioti žurnalistus už jų darbą. priešingai, tai draudžia Konstitucija ir įstatymai. Todėl teisėjų padaryti nusikaltimai negali būti traktuojami kaip „tiesioginės darbinės funkcijos”, o kaip organizuota nusikalstama veikla.

Visa ši gauja skęsta, tačiau kiekvienas naujas klastotojas pasiryžęs su ja nuskęsti verčiau negu įvykdyti teisingumą ir savo pareigas.
Remdamasis išdėtytu, prašau teismo priimti nutarimą, įpareigojantį gen. prokuratūrą laikytis įstatymo ir priimti nutarimą atsisakyti arba ne pradėti ikiteisminį tyrimą.
Taip pat prašau nušalinti nuo mano skundo nagrinėjimo visą Vilniaus miesto apylinkės teismą, nes jis skęsta korupcijoje ir nusikaltimuose mano atžvilgiu persekiodamas už viisškai teisėtą veiklą. Prašau teismą įvertinti ir gen. prokurorės Grunskienės požiūrį į savo tiesiogines pareigas.

Priedas _ Grunskienės „špargalkė”.

Aurimas Drižius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias