Gen. prokurorės Grunskienės pareiga – nuslėpti sunkius organizuotus “teisėsaugos” nusikaltimus

0

Kreipiausi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kad šis įvertintų gen. prokurorės Grunskienės praktiką slėpti sunkius organizuotus nusikaltimus.

Birželio 6 d. kreipiausi į generalinę prokurorę Nidą Grunskienę pareiškimu dėl jo pavaduotojo Ginto Ivanausko nusikaltimų – tarnybos pareigų neatlikimo ir piktnaudžiavimo (nuotr. Grunskienė su Ivanausku (dešinėje)


Kreipiausi į prokuratūrą, nurodžiau sunkius organizuotus nusikaltimus, kuriuos padarė teisėjai ir prokurorai, prašiau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo.

G.Ivanauskas vieninteliu rašteliu atsakė man į šešis skundus del sunkių nusikaltimų teisingumui.
Visuose šiuos skunduose buvo prašoma pradėti prokuratūrai vykdyti savo pareigas tirti nusikalstamas veikas, priimti nutartimus pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus taip, kaip numato įstatymas.
Prokuroras Ivanauskas vieninteliu rašteliu paliko nenagrinėtus visus šešis skundus.
Žinoma, kad tai sunki nusikalstama prokuroro veikla, todėl prašiau pradėti ikiteisminius tyrimus pagal BK str. piktnaudžiavimas ir tarnybos pareigų neatlikimas.
Gen. prokurorė N.Grunskienė skundžiamu rašteliu man nurodė, kad GP visus pranešimus apie sunkius nusikaltimus išmeta remdamiesi savo “darbo aprašu”, todėl mano skundai nebus nagrinėjami ir pateikti nutarimai taip, kaip numato įstatymas.
BPK 168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nurodo, kad : 1. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.
Atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas surašo motyvuotą nutarimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens sutikimu.


Kitaip sakant, prokuroras gali atmesti skundą pradėti tyrimą dėl sunkių nusikaltimų tik tada, jeigu skundas melagingas. Tai jiems nurodo įstatymas – tas pats Baudžiamojo proceso kodeksas. Tada, kai mato, skundas pagrįstas, tačiau jie nenori tirti nusikaltimų, prokurorai „įjungia durnių”, ir parašo ne nutarimą, tačiau nepasirašytą ir be numerio „špargalkę”. Tokio raštelio skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui nebegali. Tiesa, prokuratūra nurodo, kad „raštelio” formą” gali skųsti administraciniam teismui puikiai žinodama, kad tai ne administracinio teismo kompetencija.

Parašydami „raštelį”, kuriuo atsisakoma tirti sunkius nusikaltimus, prokuratūra padaro pirmąjį nusikaltimą – suklastoja dokumentą. Mat įstatymas jiems aiškiai nurodo, kad prokuratūra turi surašyti „motyvuotą nutarimą” atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą”. O prokuratūra „įjungia durnių” ir remiasi savo sugalvotu „prokuratūros darbo aprašu”, kuri pasirašė generalinis prokuroras.

Tačiau prokuratūros „darbo aprašas” niekaip negali prieštarauti įstatymui – Baudžiamojo proceso kodeksui. O „aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, nes leidžia prokuratūrai sunkius nusikaltimus nurašyti neištirtus, parašant „špargalkę”. Tai, kad prokuratūros „darbo aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, ir prokurorai juo naudojasi, kad galėtų išvengti savo pareigos ištirti sunkius nusikaltimus, padaro juos organizuotais nusikaltėliais.
Prokuratūros darbo aprašas tiesiogiai prieštarauja įstatymui, tai yra tam pačiam BPK, kuris nurodo, kad gavęs skundą dėl nusikaltimo, prokuroras priima nutartį pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato, kad sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo „rašteliais”. Prokuratūros aprašas negali prieštarauti įstatymui. Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip.
BPK 1. str. nurodo, kad Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Žodžiu įstatymai aiškiai numato, kad prokuratūra gali atsisakyti pradėti IT tik tada, kai nurodyti melagingi duomenys. Visais kitais atvejais prokuratūra privalo priimti motyvuota nutarimą atsisakyti pradėti arba pradėti IT.
Tačiau prokuroras Ivanauskas, gavęs šešis pranešimus apie sunkius nusikaltimus, atsisako juos tirti, palikdamas skundus nenagrinėtais, ir nurodydamas, kad skundai nepagrįsti. Nors prokuroras neginčija skundų tūrinio ir aprašytų nusikaltimų faktinių aplinkybių. Tai akivaizdus nusikaltimas – tarnybos pareigų neatlikimas.
Lygiai tą patį padarė ir gen. prokurorė Grunskienė, nurodydama, kad mano skundas išnagrinėtas remiantis “darbo aprašu”, o ne BPK 168 str.


Tai nusikalstamas piktnaudžiavimas, nes gen. prokurorė, kaip aukščiausia prokuratūros vadovė, turi pareiga tirti savo pavaldinių nusikaltimus ir elgtis taip, kaip jai nurodo įstatymas, o jo pačios prokuratūros sugalvotas “darbo aprašas”.
Savo skunde prokuratūrai nurodžiau visus nusikaltimus, kuriuos nuslėpė prokuroras Ivanauskas:

  1. 2023- 05-24 skundas – Pareiškimas apie aukščiausiojo teismo teisėjų nusikaltimus – piktnaudžiavimą ir dokumentų suklastojimą
    Nurodžiau, kad Lietuvos aukščiausiojo teismo (LAT) 2023 m. gegužės 23 d. kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė) išnagrinėjo mano skundą dėl įvestos cenzūros ir atsisakė priimti jį nagrinėti.
    Minėta kolegija man nurodė, kad Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai nėra pakankami teisiniai argumentai panaikinti cenzūrą : “kasaciniame skunde teigiama, kad įsiteisėjęs Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, nes teismas įvedė cenzūra, taip pat cituojamos teisės normos, tačiau visiškai nenurodyta teisinių argumentų, kuriais būtų pagrindžiama, jog teismai, spręsdami klausimą dėl proceso atnaujinimo byloje, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė jį atnaujinti”.

  2. Nurodydama, kad Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai nėra pakankami teisiniai argumentai cenzūrai panaikinti, teisėjų koolegija iš Alės Bukavinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dalios Vasarienės padarė nusikaltimus – piktnaudžiavo ir suklastojo dokumentą.
  3. Atkreipiu Lr prezidento ir prokuroro dėmesį, kad jau dešimtą kartą kreipiausi į “teismų sistemą” dėl nežaboto banditizmo, tai yra dėl dėl cenzūros spaudai įvedimo ir legalizavimo, spaudos persekiojimo ir terorizavimo. Jau dvylika metų bandau panaikinti cenzūrą, kurią man įvedė ši gangsterių gaujelė pagal “ekskomisarų” savininko A.Sadecko užsakymą. Tai yra teismas įvedė cenzūrą, uždraudė man rašyti straipsnius apie A.Sadecką ir jo vaidmenį “Mažeikių naftos” privatizavime. Cenzūrą tiesiogiai draudžia aukščiausias LR teisės aktas – Konstitucija, kurios 44 str. 1 d. aiškiai sako, kad “masinės informacijos cenzūra draudžiama”.
    Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.
    Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.
    Cenzūra yra A.Sadecko prašymas uždrausti apie jį rašyti straipsnius, nes tokį prašymą teismas patenkino ir ją įvedė, o paskui net aštuonis kartus atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą.
    Žemesni teismeliai man nurodo, kad aš jau praleidau penkerių metų senaties terminą bylai atnaujinti, tai yra teismai nurodo Konstitucijos galiojimo arba veikimo terminą – penkeri metai.
  4. Kitaip sakant, Konstitucijos 44 str. punktas, kad “masinės informacijos cenzūra draudžiama”, “nėra joks teisinis argumentas”, nurodo man tos vadinamo LATO laputės.
    Tai kokių dar reikia “teisinių argumentų”, jeigu net tiesioginis Konstitucijos nurodymams “teisėjukams” nėra joks argumentas?
  5. Jau negana to, kad sulaužėte mano gyvenimą dešimt metų persekiodami už teisėtą veiklą, palikote invalidu ir ūbagu, tačiau galiausiai dar ir įteisinate savo visą “banditizmą” nurodydami, kad “Konstitucija nėra toks teisinis argumentas”.
  6. Primenu šioms vadinamoms teisėjoms : Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis sako :
    Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
    Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. 7 straipsnis
    Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
    Teismų įstatymo 5 straipsnis. Teisė į nepriklausomą, nešališką ir operatyvų teismą nurodo, kad 1. Asmuo turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.
  7. Teismas visa savo veikla turi užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos lygybės ir viešumo sąlygomis per įmanomai trumpiausią laiką.
    33 straipsnis. Bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai : 1. Nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

  8. Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos ir Teismų įstatymo punktams.
  9. CPK 3 straipsnis. Bylų nagrinėjimas pagal galiojančią teisę nurodo, kad :
  10. Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
    Prokuroras Ivanauskas man nurodo, kad “teisėjų ar kitų pareigūnų neva padarytų nusikalstamų veikų kildinimas iš jų sprendimų, priimtų vykdant tiesiogines darbines funkcijas, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas veikimas, ir tokio pobūdžio pareiškimai, nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, yra nenagrinėtini. Generalinės prokuratūros teiktuose atsakymuose Jūs jau ne kartą buvote informuotas, kad vien tai, jog Jūsų netenkina teisėjų ar kitų pareigūnų priimti sprendimai ar pateikti atsakymai, taip pat juose nurodyti motyvai, tam tikrų aplinkybių konstatavimas, kurių pagrindu priimamas sprendimas, savaime bėra ir negali būti pagrindu teigti, kad teisėjai ar kiti pareigūnai neatlieka ar netinkamai atlieka savo pareigas ir reikia spręsti klausimą dėl tokius sprendimus priėmusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn”.
    Tokia prokuroro traktuotė leidžia teisėjams daryti bet kokius nusikaltimus, ignoruoti Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Kaip žinia, teisėjas prisiekia saugoti LR Konstituciją ir jos laikytis, tačiau viešai paneigdamas Konstitucijos reikalavimą dėl cenzūros, teismas sulaužia minėtą priesaiką, piktnaudžiauja tarnyba ir neatlieka savo pareigų.

reigą, ir pateikiau įrodymus, kad minėtas draudimas yra nusikalstamas.

Kai paparšiau iškelti baudžiamąsias bylas mane už teisėtą veiklą nuteisusiems Vilniaus apygardos teismo teisėjams, skundą išnagrinėjusi Panevėžio apygardos teismo teisėja Vaidachavičienė savo nutartimi nurodė, kad nieko panašaus nebuvo, kad tai tik mano haliucinacijos, o ne “objektyvūs duomenis”.

Akivaizdu, kad tai klastotė, nes negalima paneigti akivaizduas fakto – nuteisimo už teisėtą veiklą. Prašiau kelti bylą ir teisjai Vaidachavičienei už dokumento suklastojimą, tačiau prokuroras Ivanauskas man nurodė, kad jeigu man nepateinka, kad teisėja Vaidachavičienė suklastojo savo nutartį, tai nereiškia, kad teisėjai netinkamai atlieka savo pareigas.

Žinoma, kad tai yra piktnaudžiavimas ir teisinis banditizmas.

Prokuratūros prašiau dėl visų nusikaltimų atsiųsti man nutartis, o ne špargelkes, tačiau jie ir toliau visus nusikaltimus pridenginėja špargalkėmis.

Remdamasis išdėstytu, prašiau taip vadinamos gen. prokurorės Grunskienės priimti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą taip, kaip nurodo BPK.

Taip vadinama gen. prokurorė Grunskienė skundžiamu rašteliu man nurodė, kad visų šių nusikaltimų netirs ir visi kiti mano skundai taip pat bus palikti nenagrinėti.

Toks raštelis yra neteisėtas, tolimesnis sunkių nusikaltimų dengimas, nes prokurorė Grunskienė, rėmėsi ne įstatymais, tačiau savo fantazijomis ir spekuliacijomis.

Kreipiausi į taip vadinamą gen. prokuratūrą, nurodžiau visą eilę sunkių nusikaltimų, kuriuos padarė teisėjai ir prokurorai – dokumentų klastojimas ir piktnaudžiavimas.

Iš esmės tiek prokuroras Ivanauskas, tiek ir Grunskienė man nurodė, kad teisėjų ir prokurorų nusikaltimai yra netiriami ir nenagrinėjami, nes pastaroji žmonių kategorija yra aukščiau įstatymo, kaip sako rusai, „vory v zakone”. Tokia prokurorų nuomonė tiesiogiai prieštarauja Konstitucijai, kuri aiškiai sako, kad „įstatymui visi piliečiai lygūs”.

Prokuroras Ivanauskas suklastojo minėtą dokumentą, parašęs, kad visos mano skunde išdėstytos aplinkybės yra mano išgalvotos ir melagingos – „nesant konkrečių objektyvių duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas”.
Tai prokuroro klastotė, nes visas skunde išdėstytas aplinkybes labai lengva patikrinti – tai yra faktinės aplinkybės, patvirtintos teismų sprendimais, apie kuriuos tariamas prokuroras puikiai žinojo.
Tai žinodamas, ir slėpdamas tuos nusikaltimus, parašė „špargalkę”.

Prokurorė Grunskienė, veikdama šioje organizuotoje nusikalstamoje gaujoje, taip pat suklastojo savo raštelį, nurodydama, kad prokuratūra yra neįgali spręsti teisėjų ir prokurorų nusikaltimų.
Teisėjų ir prokurorų nusikalstamas požiūris taip suvešėjo, kad pastarieji atvirai spjauna į įstatymus, atvirai klastoja dokumentus, nes žino, kad jokia atsakomybė už tai jiems negresia – juos ištrauks ta pati organizuota nusikalstama gauja.

Iš esmės prokurorė Grunskienė siekia ne tarnauti teisingumui, bet priešingai – siekia nuslėpti sunkius nusikaltimus. Nes prokurorą tirti nusikaltimus įpareigoja BPK – tas pats įstatymas. BPK įpareigoja įstatymas – BPK 2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas

Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Tačiau prokuroras spjauna į įstatymą, ir parašo, kad savo pareigų jis nevykdys, nes jam netirti nusikaltimų neva leidžia „prokuratūros darbo aprašas”.

Nors įstatymas – BPK 168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nurodo, kad : 1. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas surašo motyvuotą nutarimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens sutikimu.

Kitaip sakant, prokuroras gali atmesti skundą pradėti tyrimą dėl sunkių nusikaltimų tik tada, jeigu skundas melagingas. Tai jiems nurodo įstatymas – tas pats Baudžiamojo proceso kodeksas. Tada, kai mato, skundas pagrįstas, tačiau jie nenori tirti nusikaltimų, prokurorai „įjungia durnių”, ir parašo ne nutarimą, tačiau nepasirašytą ir be numerio „špargalkę”. Tokio raštelio skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui nebegali.

Tai yra tyčinė nusikalstama prokuroro Ivanausko ir prokurorės Grunskienės veikla, atsisakant vykdyti savo pareigas, ir man šlykštu, kad teismai toleruoja tokius nusikaltimus ir užmerkia prieš juos akis.

Prokuratūros „darbo aprašas” niekaip negali prieštarauti įstatymui – Baudžiamojo proceso kodeksui. O „aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, nes leidžia prokuratūrai sunkius nusikaltimus nurašyti neištirtus, parašant „špargalkę”. Tai, kad prokuratūros „darbo aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, ir prokurorai juo naudojasi, kad galėtų išvengti savo pareigos ištirti sunkius nusikaltimus, padaro juos organizuotais nusikaltėliais. BPK nenumato, kad sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo „rašteliais”. Prokuratūros aprašas negali prieštarauti įstatymui. Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip.

Teismo pareiga yra užkirti kelią tokiam prokurorų piktnaudžiavimui, tačiau teismas tokiu atveju dažniausiai nevykdo savo pareigos ir taip pat piktnaudžiauja.

Jokie teisės aktai nenumato, kad „siekis ištirti nusikalstamas veikas yra nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai”, tačiau administraciniai teismai dažnai naudoja šią formuluotę, kad pridengti sunkius nusikaltimus.
Prokurorai tyčia rašo “raštelius”, kad jų nebūtų galima skųsti teismui, taigi jie siekia, kad nusikaltimas nebūtų ištirtas. Taigi, tikroji priežastis, kodėl Grunskienė atsisako priimti mano skundą nagrinėti yra ta, kad prokurorė slepia sunkius nusikaltimus, ir nori, kad jie nebūtų ištirti.

ABTĮ 3 straipsnis nurodo: Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Šiuo atveju teismas turi pareigą įvertinti, ar skundžiamas prokuratūros raštelis nepažeidė įstatymo, ir ar šis raštelis neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Prokuratūros funkcija pagal BPK yra „ištirti nusikaltimus”, tai yra pagrindinis jos tikslas. O ji atsisako vykdyti savo funkciją, ir remiasi savo išgalvotu „darbo aprašu”, kuris tiesiogiai prieštarauja BPK. Negana to, kad prokuratūra nevykdo savo esminės funkcijos, o teismai, kuriuos įstatymas vėlgi įpareigoja kontroliuoti prokuratūrą, vėlgi atsisako tai daryti, nes tai neva „ne jų funkcija”. Taip daugelį metų ir veikia ši mafijinė teismų ir prokuratūros organizuota gauja, daranti nesuskaičiuojamus nusikaltimus.

Tokia praktika yra nusikalstama ir neteisėta. Aš noriu, kad prokuratūra ir teismai vykdytų savo pareigas. Aš įrodinėju, kad skundžiamas raštelis prieštarauja BPK 168 str, kuris kategoriškai nurodo, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali tik tada, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Šiuo atveju mano skunde nurodytos aplinkybės – dokumento suklastojimas, įrašant į jį tikrovės neatitinkančius duomenis – yra akivaizdūs ir lengvai patikrinami.

Tai suprasdami prokurorai Ivanauskas ir Grunskienė klastoja raštelius ir nurodo, kad neva gali netirti sunkių nusikaltimų remdamiesi savo išgalvotu darbo aprašu.

Kaip minėjau, tokia praktika prieštarauja LR Konstitucijai ir įstatymams.

Žodžiu, veikia organizuota nusikalstama prokurorų grupė, ir jūs, ponai teisėjai, tai suprantate geriau nei niekas kitas. Teismo pareiga yra kontroliuoti prokuratūrą ir priversti ją dirbti taip, kaip numato įstatymas.

Remdamasis išdėstytu ir ABTĮ 3 str., BPK 2 ir 168 str.prašau panaikinti skundžiamą gen. prokurorės Grunskienės nutarimą ir galų gale įvertinti prokuratūros nusikalstamą modelį slepiant sunkius nusikaltimus

Aurimas Drižius

Priedas – prokurorės Grunskienės skundžiamas raštelis Nr. 17.2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias