Gyvenimas baimėje, nežinomybėje, dvigubuose standartuose, prisitaikyme
Okupacija. Valdo prisitaikėliai , persivertėliai ,neprognozuojami asmenys. Piliečiai turi paklusti jų primestoms ir kolaborantų sukurtoms savo saugumui , žaidimo taisyklėms. Okupuotose šalyse vietinė valdančioji klasė ir prisišlieję prie jų turi pasižadėti negalvoti, o tarnauti.labai patogu taip laikyti pavergtas tautas-naudojant savus tautos budelius. Tada žmonėms-piliečiams su tautiniu polėkiu,laisva dvasia sunku išlikti.
Taip susidarė sąlygos šiems patriotams ir įtariamiems galimu nepaklusnumu pakliūti į įtariamųjų ratą,kuris realizavosi ne tik į kalėjus,tiesioginį sunaikinimą,o ir į tremtis.Tiesioginiam sunaikinimui mūsų tautos kaloborantai priskyrė tiesiogiai juos kritikuojančius ir kovojančius prieš juos rezistentus,partizanus,disidentus,bei juos remiančius ,o ir tuos, kuriuos asmeniškai norėjo sunaikinti ,galbūūt net ,kaip konkurentus taip vadinami lyderiai(tautos išrinktieji) turintys valdžią.Okupacinės vykdomoji valdžia turėjo visas teises spręsti dėl naikinimo būdų parinkimo savo piliečiams ir čia vietoje-todėl partizanus naikino vietiniai istribiteliai,o ir pagal anoniminius skundus(net nedalyvavusius jokioje veikoje) ,apie kuriuos sužinojome iš archyvų,nes buvo kontroliuojami tie skundai ar jie daugiau mažiau gali būti tikri,o ne grynai kaimyniški(kaip būna ir dabar) norint suvesti asmeninius pikčius ,pavydus skundžiama ir apie nekaltą piletį ar jo šeimą,o patys tuos žmones išvežus -viską gali pasisavinti(t.y. pavogti,kaip dabar tuščiose sodybose) net imtinai ir trobas.Į išvežtų trobas apsigyvendavo „naujakuriai“ su prisitaikymo prie valdžios savybėmis…Štai vien Avilių apylinkėse iš tvarkingų lietuviškų šeimų ūkių ,juos išvežus -pastatai buvo nukelti į kuriamus miestelius partinėms visuomeninėms reikmems.Ir po šiai dienai tremtinio V.Veličkos namas Aviliuose buvo eksploatuojamas apylinkės valdžios,o ir grąžintas apleistas kitaip sakant ,panaudotas ir kaip ir …išmestas,kaip nusidėvėjęs-susitvarkymui..O kiti iš Sibiro grįžę tremtiniai net nerado savo trobų,ja numelioravi t.y. sunaikino ,-tad jiems naujos pokomunistinės valdžios buvo duoti butai.Ne visi juos gavo ir grįžo iš tremties dėl įvairių priežaščių,o kiti grįžę norėjo atsistatyti sugriautas tėviškes ,bet užuot jiems padėjus lengvatiniais kreditais ar tiesiog pastačius jiems namus buvo tik privesta,kai kuriems keliai, elektra.Ir ta dauguma buvo patenkinti nauja-sena valdžia,kuri privedė elektrą ir kelią,kaip žinodami ,kad ne visi galės vėl įsitvirtinti,kaip buvę iki jiems duoto kelialapio į Šiaurę,kur beje net lageriuose truputį išnyko pavojus ,kad savi lietuviai tave toliau persekios,o internacionalinė deportuotų gvardija(ukrainiečiai,estai ,latviai ,rusai ir kiti) buvo vieninga net prieš ten dėl kurstomos priešpriešos (balasto) (kaip dabar) esančius zekus.dažniausiai vagys,kitaip vadinami dar kitais vardais gaudavo per sprandą,iš sveikai išaugusios pokario kartos atstovų,kaip sakydavo mano tėvas.Beje ši kategorija žmonių po šiai dienai šeimininkauja naktimis,jei neemigravo.Ka jiems davė tokią teisę -atviras klausimas.Tokie sanitarai aš manau nereikalingi teisinėje Valstybėje-viskas turi būti skaidru..
Dar blogiau buvo ne ūkinin kams,o tiems,kurie kūrė Lietuvą.Juos daugiau mažiau naikino tiek čia Lietuvoje,tiek ten Šiaurėje-tai labai priklausydavo nuo lagerių vadovų sugedimo laipsnio,kurie turėjo šių kalinių,vėliau tremtinių bylas tad galėjo piktnaudžiauti tuom,kaip sakiau pagal savo interpretacija ar ten esnčių stukačių informaciją,kuri galėjo būti labai pagražinta..Tad ,kad išlikti ten Šiaurėje-reikėjo didelės tvirtybės.Mano tėvas bėgo du kartus-po ko pridedavo tremties metų(o galejo žūti ar nukraujuoti nuo žaizdų)–reiškia sąlygos buvo tarp gyvybės ir mirties.Beje,ten išlikusius gabius -būsimus mokslininkus verbuodavo-dirbti Tarybinei Lietuvai ar visai sąjungai.Tėvukas išėjęs iš lagerių dirbdamas aukso kasyklose tremty buvo racionalizatorius,kad palengvinti savo darbą sukonstravo ieškiklius metalui-kurio principus pritaikė,o išradėjus norėjo paskatinti ir išvežti moksliniam darbui į žemyną,kaip vadindavo grįžimą iš tremties.Deja ,tėvo įsitikinimai neleido dirbti okupantams,jis ruošėsi toliau dirbti laisvai Lietuvai.Deja ,naujai besikūrianti Lietuva( jos betoninis elitas) neprašė nei partizanų,nei rezistentų,nei kunigų padėti jai atsikelti dvasiškai ir fiziškai.Veikiau visu juos vadindavo beraščiais,mažamoksliais,ųkininkų vaikais ir t.t.Tad ,kaip sakiau juos vėl įvėlė net šeimomis į savo tėviškių atkūrimą savo jėgomis(ar sąmoningai ar iš nesusipratimo).Taip buvo daugelyję fiziškai nuskurdintų laisvės gynėjų šeimų,kuriems reikėjo antros stiprybės keltis vėl ir dar pergyventi ,kas negerai Valstybės kūrime prie ko jie nebuvo prileisti ir dažnai uzurpavusių valdžią tų pačių veikėjų ir tik keletas prisitaikiusių(mažuma),kaip pokary (retai,bet kartais užverbuodavo ir kokį lūžtantį partizaną,),ir ne daugiau vieno procento galėjo patekti į kūrimą naujų valdymo organų.Netrukus Prasidėjo (arba buvo paleista) juodinimo(pvz.kad kalanta buvo ligonis),vaginimo,net žydų šaudimo gandų mašina,kuri buvo naudinga,kad patraukti iš ten grįžusius nuo kūrimo darbų,o tik panaudoti juos per šventes ir tai ne visus ,o tik giedančius liaupses valdžiai…
Tad ir turime tokią istoriją ir jos veikėjus,kokie reikalingi valdžiai,o ne darbštiems sibirus prikelusiems žmonėms,kurie nepaliko ačiū dievui ten savo kaulelių-tad vis dar yra Lietuva.Tokia ,kokią galime pakelti,nors kasdien ji sunkėja tampanti našta ,kurią uždėjo kariaujanti už privilegijas ir su savo susikurtais baubais prieš bet kokią kritiką tautiečiais ,ne kitataičiais.
Darbais ,o ne žodžiais mes tėvynę mylim-sakydavo dar praeitos epochos poetai,tad ir kaimynams padėti reikia be didelės reklamos ,o su dideliu protu ir pasiaukojimu.Be pompos ,be piaro,o tyliu nuosekliu ,kasdieniu darbu.Savo žmonėms ir kaimynams.
Šlovė besivalančiai nuo vandalų Lietuvai, stiprybės kovojančiai Ukrainai.
M.Jurevičius
