Henriko Daktaro įkalinimas iki gyvos galvos – pagal „atgailaujančio” nusikaltėlio melagingus parodymus ? (pildoma)

1

Henriko Daktaro įkalinimas iki gyvos galvos – pagal „atgailaujančio” nusikaltėlio parodymus

Aurimas Drižius
Henrikas Daktaras jau 15 metų sėdi kalėjime, ir sėdės iki gyvos galvos už tariamą savo pusbrolio Rimanto Ganusausko (pravarde „Mongolas) nužudymą. Pats H.Daktaras iki šiol kategoriškai neigia nušovęs šį žmogų, tuo labiau, kad jie buvo draugai nuo vaikystės – H.Daktaro šeima gyveno pirmame aukšte – Ganusausko – antrame.
Kokie įrodymai, kad H.Daktaras nušovė „Mongolą”? Įrodymas vienas – H.Daktaro vaikystės draugo Rimvydo Žilinsko parodymai, kad jis neva stovėjo šalia, kad „H.Daktaras išsitraukė pistoletą ir šovė „Mongolui” į galvą.

Visuose teismų nuosprendžiuose rašoma, kad 1993 metų gruodžio 25 dieną H.Daktaras ir Egidijus Abarius Mongolą nuvežė į mišką, kur iš anksto buvo iškasta duobė. E.Abariaus ginklas užsikirto, ginklą stvėre H.Daktaras – auka krito nuo dviejų šūvių.

Nuotr. – R.Žilinskas (kairėje) ir H.Daktaras audringais metais

Tokius parodymus R.Žilinskas davė tuo pačiu metu, kai jam pačiam buvo pateikti kaltinimai dėl sunkaus nusikaltimo – verslininko Sigito Čiapo nužudymo organizavimo.
Matyt, dėl teisingų parodymų H.Daktaro byloje prokuroras paprašė R. Žilinskui S.Čiapo nužudymo byloje tik pusantrų metų kalėjimo lygtinai, tačiau teismas jam paskyrė tris metus realaus laisvės atėmimo.

Beje, prokuratūra buvo apkaltinusi H.Daktarą ir S.Čiapo nužudymo organizavimu, tačiau teismas nerado jokių įrodymų. Šį nuosprendį buvo apskundusi ir Generalinė prokuratūra, kuri teismo prašė paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę su teisėsauga bendradarbiaujančiam buvusiam nusikalstamo susivienijimo dalyviui R. Žilinskui. Teismas jam skyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Tuo metu prokuratūra mano, kad kaltę pripažinusiam ir tyrimui padėjusiam R. Žilinskui turi būti skirta švelnesnė bausmė.

Visas Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, kuriuo H.Daktarui paskirtas kalėjimas iki gyvos galvos:

https://eteismai.lt/byla/26187225731995/1-23-382/2013


„Kada žmogus tiek prisidirbęs, ir jam siūlomas tokios pagerintos sąlygos, ir jeigu tu neturi sąžinės, tai tu parduosi savo tėvą ar motiną”, – mano Ramutė Daktarienė.
Panašiai galvoja ir pats Henrikas Daktaras. Interviu Tele-3 televizijai paklaustas, ar yra žmogus, ant kurio jis iki šiol pyksta, jis atsakė :
„Turbūt tas pats Rimvydas Žilinskas. Jis važiuodamas su mano broliu, netyčia per avariją jį užmušė. Finišas, kad per jį ir aš sėdau iki gyvos galvos. Ir brolį, ir mane „pražudė“. Savo laisvę išsikovojo duodamas nesąmoningus parodymus. Taip jis „nužudė“ du brolius. Sakiau jam, primelavai, brolį nenorėdamas užmušei, mane pasodinai, tai dabar viskas pasibaigė, pasakyk teisybę, kad Mongolas pabėgo. O jis sako, kad ne, nenori žurnalistų, nori tyliai ramiai gyventi. Jam 77 metai, tai sakau, nors prieš mirtį ištrauk mane iš kalėjimo. Jis pasakytų, kad Mongolas pabėgo, man atnaujintų bylą ir aš eičiau namo. Viskas. Niekur nesiskųsčiau, kad sėdėjau be kaltės, tegul tik paleidžia. Šansas būtų laisvėje numirti. Bet prieš valstybę nepakovosi”.
| Visą straipsnį galite rasti: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/henrikas-daktaras-atvirai-jei-gyvenciau-antra-gyvenima-viskas-butu-kitaip-n1276264


Tai, kad vadinamoji prokuratūra žaidžia tokius žaidimus – nusikaltėlius priverčia liudyti nekaltų žmonių atžvilgiu nebūtus dalykus – yra įprasta praktika. Būtent taip buvo nuteistas ir tariamas Drąsiaus Kedžio padėjėjas Raimundas Ivanauskas – neva jis „padėjo žudyti”. Vienintelis įrodymas – recidyvisto Mindaugo Žalimo melaginti parodymai, kuriuos šis davė mainais už tai, kad pats išvengtų kalėjimo už baltarusio sumušimą. Šis nusikaltimas buvo nurašytas kitam žmogui, o M.Žalimas „išsisuko”, nors teisme melavo taip, kad net teisėjams matyt buvo gėda. Tačiau to pakako „žudiko padėjėjui R.Ivanauskui nuteisti.
Nors įstatyme aiškiai parašyta, kad neužtenka „atgailaujančio” nusikaltėlio parodymų, kuriuos davęs jis išvengia atsakomybės už savo nusikaltimus, turi būti ir kitų įrodymų, tačiau teismai į įstatymus nekreipia dėmesio. Matyt, kad teisėjai būna sudarę sandėrį su prokuratūra – liudininkai pasakoja, kad H.Daktarui kaltinimą palaikęs prokuroras Z.Tuliševski drąsiai vaikščiojo į Klaipėdos apygardos teismo, kuris nagrinėjo šią bylą, teisėjų kabinetus.
„Atgailaujantis” nusikaltėlis Rimvydas Žilinskas pasakojo, kad jis kartu su Abariumi ir H.Daktaru nuvežė „Mongolą” į mišką, Abarius neša į jį šovęs, tačiau ginklas užsikirto, tuomet H.Daktaras neva paėmęs ginklą ir nušovęs ‘Mongolą”. Kitų liudininkų nėra. kaip nėra nei ginklo, nei „Mongolo” lavono. Nors „liudininkas” buvo nurodęs, kur pakasė „Mongolo” kūną, tačiau policija perkasė hektarus žemės, tačiau jokių kauliukų ar kūnų nerado.
„Yra ir kitų įdomių dalykų toje byloje, – sakė R.Daktarienė, – joje yra ir Ganusausko žmonos Ganusauskienės ir jo motinos parodymai. Ganusauskienė pasakojo, kad jos vyras buvo ant jos supykęs, ją sumušė. tada žmona pabėgo pas motiną, ir atvažiavęs „Mongolas” iš automato apšaudė motinos buto langus. Policija buvo paskelbusi „Mongolo” paiešką. Dar įdomesnių dalykų papasakojo jo dukra Raminta. Ji papasakojo, kad buvo sutikusi tėvą spalio mėnesį (jau po tariamo jo nužudymo), jis buvo užsidėjęs peruką, ir dukra sunkiai jį atpažino. Byloje yra dar bent 15 liudininkų parodymai apie tai, kad po tariamo nužudymo matė „Mongolą” gyvą. Tame tarpe – ir dviejų policininkų iš policijos 6-o skyriaus parodymai, kad matę važiuojant „Mongolą” prabangiu „Biuck” automobiliu, ir tai, kad nesugebėjo jo pavyti. Panašiai kalbėjo ir vienas kelių policininkas, matęs „Mongolą” gyvą po nužudymo. Trečias pasakojo sutikęs Ganukauskas Baltarusijoje pas jo tariamą meilužę. Dar įdomiau, kad „Mongolo” sūnus Elvis Ganusauskas pasakojo, kad bendravo su tėvu ir praėjus dviem mėnesiams po jo tariamo nužudymo. Ar šie parodymai yra byloje?
Ne, nes teismas atsisako jį apklausti, nes taip sugriūtų visą kruopščiai prokuroro sufabrikuota byla. Todėl prokurorai net nebandė „Mongolo” sūnaus pripažinti nukentėjusiuoju šioje byloje, nors turėjo tai padaryti ir jį apklausti. „Jis pats norėjo ateiti ir prašė, kad būtų apklaustas teisme, vaikščiojo po aukščiausiąjį teismą ir prašėsi apklausimas”, – pasakojo R.Daktarienė. tačiau tai niekam nebuvo įdomu, nes sūnaus parodymai sugriautų visą bylą.
„matote, kaip ta byla sufabrikuota, ir kokie dalykai dedasi, tačiau išgyventi ją reikia žmogui, kuris kali ilgus metus, ir yra nuteistas iki gyvos galvos, – pasakojo R.Daktarienė, – kad žmogų nuteisti pačia griežčiausia bausme, teismui neturi kilti jokių abejonių dėl jo kaltės. Taip Vilniaus apygardos teismo teisėja ir buvo suabejojusi Henriko kalte, nes ji priėmė nutartį atnaujinti tą bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tačiau apeliacinis teismas panaikino šią nutartį ir nurodė, kad bylą atnaujinti nurodžiusi teisėja neva „peržengė savo kompetencijos ribas”.

Nuotr. – Vilijampolės „chebra” gūdžiu sovietmečiu

Tiesa, lietuviška teisėsauga pačioje pradžioje bandė H.Daktarui „užrašyti” beveik visas neištirtas žmogžudystes, tame tarpe ir Sigito Čiapo, garsiojo „Agoros” koncerno prezidento.
Galiausiai tą Čiapą nužudymą policijai pavyko išaiškinti, tačiau H.Daktaro niekaip nepavyko prie šio nusikaltimo „prikabinti”. „Henrikas tuo metu kalėjo Lukiškių rūsyje užmūrytas, nes jis buvo dar 1996 m. suimtas, – pasakojo jo žmona Ramutė Daktariene, – jis buvo taip saugomas, kad raktą nuo to rūsio turėjo tik vienas žmogus – pats kalėjimo viršininkas. Tik jis galėjo išvesti mano vyrą į kiemą pasivaikščioti. Todėl jiems niekaip nepavyko Henriko „prisiūti” prie šios bylos. O kiti, kurie dalyvavo šiame nusikaltime – Gudzinskas, Abarius, Žilinskas, buvo nuteisti.


H.Daktaro problema – jis laikosi savo senojo garbės kodekso, ir neduoda jokių parodymų, tyli kaip žuvis, nieko neskundžia. „Nebendradarbiauja” su vadinamąją „teisėsauga”.
O „teisėsauga” per visokius dargius ir paklusnią žiniasklaidą kuria Henriko Daktaro baubą, koks jis baisus nusikaltėlis, mafijos bosas.
Savo laiku Artūras Paulauskas visą savo prezidento rinkimų kampaniją pastatė ant bylos su Dekanidze ir H.Daktaru – būdamas generaliniu prokuroru, pats vaikščiojo į teismą, ir palaikė kaltinimus.
Galiausiai „daktarai” imti lyginti arba iškelti aukščiau nei pačių žiauriausių Lietuvos gaujų – „tulpinių” ar „gaidjurginių”.
Prokurorai nieko gudriau nesugalvoja, kaip visus neištirtus nužudymus „pakabinti” ant Henriko Daktaro – vis tieks atsiras koks „atgailaujantis” nusikaltėlis, kuris paliudys tai, ką reikia prokuratūrai.
Taip kažkokia vaikėzų gauja ‘ „šampaniniai” staiga tapo „daktarais”, arba „daktariniais” prokurorų fantazijose. Nors ir buvo visišku „nušalėliai” – darė visiškas nesąmones. Pvz., toks „šampaninių” lyderis Silverstravičius degalinėje nušovė savo draugės buvusį draugą. Ir šį nusikaltimą prokuratūra baigia „prikabinti” Henrikui Daktarui, nors jokių įrodymų ir neturėjo. Tiesa, tas pats Silverstravičius kažkaip išsisuko, tačiau vėliau kažkas vis tiek jį pribaigė jau laisvėje, neapsikentęs jo žiaurumo.


„Juokinga, kad žurnalistas Dargis rodo reportažą apie Daktarą, rodo mūsų restoraną ir Dekanidzes, neva mes su jais kažkaip susiję”, -stebino ir H.Daktaro motina Jadvyga Daktarienė.
„Laiko atgal neatsukti, suprantu, kad nieko nepakeisime, prieš valstybę nepakovosi, tačiau norisi, kad vyras bent prieš mirtį būtų išleistas į laisvę, – sako R.Daktarienė.
Ar tas „Mongolas” dar gyvas ir kažkur gyvena? Sunku tuo patikėsi, nes žmogus buvo pripratęs vartoti narkotikus ir svaigalus, ir tai teisme paliudijo jo žmona. Praėjus dviem metams po „mongolo” nužudymo, žmonės jį vis dar kažkur sutikdavo, tačiau vėliau visi pėdsakai pradingo.
„Žmogus turi atlikti bausmę, jeigu padarė nusikaltimą, ir tai įrodyta, jeigu mes gyvename teisinėje valstybėje, – mano R.Daktarienė
Daktaro motina mano, kad visos sūnaus bėdos prasidėjo nuo to, kai Artūras Paulauskas jam pasiūlė sandėrį – perimti savo kontrolėn visas Lietuvoje alkoholį gaminančias įmones. Daktaro išsigandę šių įmonių direktoriai turėjo jam paklūsti, o gen. prokuroras A.Paulauskas jam neva garantavo prokuratūros „stogą”. H.Daktaras atsisakė tapti Paulausko verslo partneriu, ir nuo tada persekiojamas šios tariamos „teisėsaugos”. A.Paulauskas draugavo su verslininku Čiapu, kuris vėliau buvo nužudytas

Visas šias aplinkybes H.Daktaras yra aprašęs savo knygoje „Išlikti žmogumi”.

Henriko Daktaro motina Jadvyga Daktarienė pasakoja, ką tenka išgyventi jo sūnui:


Nors Europos žmogaus teisių teismas yra išaiškinęs, kad kalėti iki gyvos galvos nuteisti žmonės gali kreiptis į teismą, kad bausmė būtų pakeista į terminuotą įkalinimą, ir R.Daktarienė jau keturis metus kreipiasi į teismą, kad bausmė iki gyvos galvos būtų pakeista į terminuotą. „Vyras atitinka visus reikalavimus – dirba, moka ieškinius, turi daug pagyrimų, sveikata prasta, tačiau teismas kiekvieną kartą pasako, kad „dar ne laikas”, „bausmės tikslai nepasiekti”, – pasakojo R.Daktarienė, – tai kada tas laikas ateis, nes mano vyrui jau 67 metai. Nors teismas jau yra pakeitęs bausmę keletui žmonių, kurie buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, ir jie integravosi į visuomenę. Vis dar turiu vilties, kad teismas pasigailės”.

Henrikas Daktaras atvirai: jei gyvenčiau antrą gyvenimą, viskas būtų kitaip

2023-12-16 19:00 / šaltinis: tv3.lt / aut. Audrius Bareišis

Vos prieš kelias dienas savo 66-ąjį gimtadienį paminėjęs Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetas Henrikas Daktaras naujienų portalui tv3.lt papasakojo apie savo už grotų bėgančias dienas.

Henytė nusivylęs, nes visai neseniai teismas dar kartą atsisakė paskirti jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę: „Tada bent turėčiau viltį numirti ne kalėjime, o laisvėje. O mirtis gali kiekvieną dieną mane pasiimti.“ Išsamiau apie gyvenimą už grotų, kasdienę rutiną kalėjime, praeities klaidas, iš kurių dabar pasimokytų ir bėdoje palikusius bei be gailesčio išdavusius draugus – išskirtiniame H. Daktaro interviu.

Neseniai išgirdote nepalankų teismo sprendimą dėl terminuotos laisvės atėmimo bausmės. Kaip vertinate tokį verdiktą?

Tą sprendimą priėmė Kauno apygardos teismas. Vėliau jį patvirtino ir Apeliacinis. Teisėjai jauni, jiems geriau atmesti tokį prašymą nei mane paleisti. Tiesiog, paprasčiau. Atmeta ir viskas.

Ar atitikote visas sąlygas dėl to, kad galėtumėte gauti terminuotą bausmę? Pavyzdžiui, įvykdytų nusikaltimų pripažinimo aspektas?

Nėra tokios sąlygos. Teismas turi vertinti, kaip aš elgiausi už grotų – gerai ar blogai? Šitą turi žiūrėti. Aišku, teismas bando tą pritempti, bet advokatas sako, kad taip nėra. Neturiu prisipažinti nieko, čia mano asmeninis reikalas. Manęs niekas to ir neklausė – nei teisėjas, nei prokuroras. Prašymą teikianti įstaiga vertino, kiek aš turiu nuobaudų, kiek paskatinimų. Charakteristika iš darbo. Viską surašė tame prašyme. Jei atitinku, jie tarpininkauja, o teismas jau sprendžia. Ir taip kas metus galima kreiptis. Teismas gali mane paleisti, bet neprivalo ir tuo naudojasi. Blogesnius išleidžia, o geresnių ne. Kaip loterijos bilietas tie teisėjai. Jokio progreso mano atveju nematau. Tik viltis. Koks 50 žmonių jau bandė, 17 sulaukė tokios malonės.

Manote, kad Daktaro pavardė trukdo jums sulaukti terminuotos bausmės?

Ne, tiesiog sako, kad dar per anksti. Teismui sakiau dar praėjusiais metais – jei jūs man duosite 10 metų terminuotą bausmę, man tik viltis numirti laisvėje atsiras. O mirtis gali kiekvieną dieną mane pasiimti. O dabar net ir tokios vilties niekas nesuteikia. Nėra nieko blogiau numirti kalėjime. Geriau būtų laisvėje, šeimos narių apsuptyje. Man sveikata pablogės, ten išveš į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Joje po vieną užrakintą laiko. Pagalvokit, mirti tarp keturių sienų. Nėra nieko blogiau.

Papasakokite, koks yra jūsų dienos režimas kalėjime?

Esu vyturys. Mėgstu eiti anksti miegoti. Apie 20.30 val. būna patikrinimas, tai kokią 21 val. guliu lovoje, o 21.30 val. jau užmiegu. Bet aš atsikeliu 4 ryto. Iškart arbatos pasidarau, su vienu saldainiu. Virtuvėje nieko nebūna, tai ramiai pasigaminu valgyti. 6.30 val. mums atidaro duris, kad galėtume išeiti į lauką. Tada iki kokios 8 val. pasportuoju. Bėgioti negaliu, nes skauda koją, tai tik pavaikštau. Su svarmenimis „pamušinėju“, kad „uždirbčiau“ ant pusryčių. 1,5 val. pasportuoju, tada išalkstu. Tai kiekvieną dieną taip mankštinuosi. Vieni joga užsiima, aš pavaikštau, su „hanteliais“ padirbu. Po pusryčių būna patikrinimas. Tada valandą pamiegu. Popiet 4 valandas einu dirbti.

Ką dirbate?

Darbe gamina inkilus ir bičių avilius. Tai aš ten peilius galandu. Tas meistras pašaukia, kai reikia peilius pagaląsti. Vis darbas. Ir teisme geriau, mato, kad dirbu. O dar ir atskaičiuoja ieškiniui nuo uždirbtų pinigų. Iš tikrųjų, tai einu visur, kur tik galiu. Kviečia į bažnyčią, kviečia į klubą, visur einu. Būna susirinkimai, atvažiuoja kažkas. Reikia judėjimo, kad nebūtų uždaro būdo. Mėgstu bendrauti, tas man patinka.

Kiek jūsų patalpose gyvena nuteistųjų?

Iš viso yra 18 žmonių. O mano kambaryje 6 žmonės, tai su jais pabendraujame. Viskas priklauso nuo žmogaus. Jei prisitaiko prie gamtos, prie sąlygų, tada gerai. Bet yra ir tokių, kurie neprisitaiko, labai išgyvena dėl visko. Tada būna ir savižudybių. Kiti taip miršta. Pergyvena, stogas važiuoja. Ką padarysi, toks likimas.

Ar tikitės, kad ateityje jums dar prasivers vartai į laisvę?

Dalis ir dabar sako, kad jau laikas senelį išleisti. Bet kiti sako, kad gerai, tegul sėdi. Piktybiški „kosmonautai“, kiekvienas turi savo nuomonę. Vieniems aš Tadas Blinda, kitiems banditas. O pats sau koks esate? Aš? Aš normalus. Blogai, kad užaugau Vilijampolėje, nusikalstamo pasaulio apsuptyje. Pas tėvą buvo 8 broliai, kurie sėdėjo. Užaugau tarp nusikaltėlių. Tėvas sakydavo, kad mes, nusikaltėliai, esame geri, o tie visi inžinieriai, virėjai yra blogi. Būtent taip, būdamas jaunas, galvodavau ir aš. Kai užaugau, sėdau už grotų, supratau, kad mes čia blogi, o ne jie. Vienas kalėjimo viršininkas klausė manęs, ar jį prisimenu. Sakau, kad ne. Jis sako, kai buvo studentas, jie susirinkdavo į „Viliją“, sėdėdavo atokiau, o mes prie pirmų staliukų ir nuolat mušdavomės. Sako, tu manęs neatsimeni, o aš tave taip. Aš dabar viršininkas, o tavo draugai išdavė ir paliko tave vieną. Pritariau jam, nes teisingai pasakė. Gyvenime nežinojau, kad taip gali būti. Pasakė skaudžią tiesą. Mane visi išdavė. Likau tik su žmona. Jei gyvenčiau antrą gyvenimą, viskas būtų kitaip, eičiau, pavyzdžiui, į verslą. Man proto tam tikrai užteko, bet… Dažnai mintimis sugrįžtate į praeitį? Taip, pasitaiko. Faktiškai buvau verslo srityje, bet nuėjau „bachūrauti“. Galėjo viskas būti kitaip. Bet susiklostė taip, kaip susiklostė. Norėjau būti ir „bachūras“, ir „biznierius“. Paskui atėjo 1990-ieji. Žiūrėjau, kur geriau. Turėjome ir „Viliją“, kitų verslų. Bet tada viskas baigėsi. Norėjau gyventi geriau, ėjau ten, kur viskas „ant bangos“. O dabar, kai pagalvoju, turiu organizacinių sugebėjimų. Galėčiau pirkti-parduoti žemes, namus.

Ant kurio žmogaus savo gyvenime pykstate iki šiol?

Turbūt tas pats Rimvydas Žilinskas. Jis važiuodamas su mano broliu, netyčia per avariją jį užmušė. Finišas, kad per jį ir aš sėdau iki gyvos galvos. Ir brolį, ir mane „pražudė“. Savo laisvę išsikovojo duodamas nesąmoningus parodymus. Taip jis „nužudė“ du brolius. Sakiau jam, primelavai, brolį nenorėdamas užmušei, mane pasodinai, tai dabar viskas pasibaigė, pasakyk teisybę, kad Mongolas pabėgo. O jis sako, kad ne, nenori žurnalistų, nori tyliai ramiai gyventi. Jam 77 metai, tai sakau, nors prieš mirtį ištrauk mane iš kalėjimo. Jis pasakytų, kad Mongolas pabėgo, man atnaujintų bylą ir aš eičiau namo. Viskas. Niekur nesiskųsčiau, kad sėdėjau be kaltės, tegul tik paleidžia. Šansas būtų laisvėje numirti. Bet prieš valstybę nepakovosi.

O kur gyventumėte, jei atsidurtumėte laisvėje?

Užliedžiuose namą reikia parduoti. Niekur nesidėsi. Variantas būtų išvykti į užsienį. Net jei paleistų į laisvę, tai koks jaunas pareigūnas karjerą norėdamas padaryti, sugalvotų, kaip vėl mane pasodinti. Vis tiek manęs niekas nepamirš. O jauniems pareigūnams kas, jie sau reklamą pasidarytų. Todėl bandyčiau išvykti į užsienį. Į kokią Ispaniją. Po palme gulėčiau (juokiasi – aut. past.).

Kodėl šio amžiaus pradžioje sprukote į Bulgariją?

Ten buvau ir anksčiau išvažiavęs. Bulgarijoje galima susikalbėti paprasčiau. Jūra, šiltas oras, gamta, kalnai. Nebūtų keista viską palikti Lietuvoje? Aš po truputį ištraukčiau iš Lietuvos savo vaikus, anūkus. Mažuose namukuose gyventume tyliai, ramiai. Lietuvoje likti būtų pavojinga. Ispanijoje būtų ramiau. Ten senukas niekam būčiau nereikalingas. Bet čia kaip seno asilo be dantų svajonės. Dabar sėdžiu ir net neturiu vilties išeiti.

Ar pagalvojate apie laikus, kai teko bausmę atlikti Lukiškėse?

Tiek metų ten išbuvau. Tai į Pravieniškes atvažiavau kaip į laisvę. 2018 m. čia atvažiavau. Nuėjau į parduotuvę, nusipirkau ledų, kavos. Kavą geriu, ledais užkandu. Saulė šviečia. Amerika, galvoju. O Lukiškėse sėdėdavai kamerose, per septynias grotas nieko nematydavai. Neduok Dieve tas kalėjimas. Ten dabar padarė kažkokias pramogas. O reiktų tą kalėjimą griauti. Juodos dvasios vaikšto aplinkui, sienos permirkusios vargu, ašaromis. O dabar ekskursijos vykdomos.

Ar atsidūręs laisvėje užsuktumėt į Lukiškių kalėjime organizuojamą ekskursiją?

Būtinai! Eičiau pasižiūrėti. Pasiimčiau visą šeimą, anūkus, parodyčiau, kur sėdėjau. Ten rodo tik vieną mano kamerą, trečiam aukšte. Bet ne rūsį, kuriame sėdėjau 4 metus uždarytas. O ten tai baisu, drėgmė, ligos puldavo. Buvo kažkada gaisras kilęs. Visi pareigūnai išbėgo, o mus paliko rūsyje. Laimei užsidegė ne mūsų, o kitas rūsys. Būtume visi ten numirę. Pro langą žiūriu, pareigūnai lauke bėgioja, o mus pamiršo. Ateiti laisvam žmogui į Lukiškes yra kitaip, nei kai per prievartą tave ten įmeta. Būtų įdomu pažiūrėti su vaikais, papasakočiau jiems, kas ir kaip ten būdavo.

Daugiausia laiko už grotų ir praleidote Lukiškėse?

Taip. Visada ten veždavo. Vilniuje kažkiek praleidau, bet tada iškart veždavo į „padvalą“ Lukiškėse. Liepdavo prisipažinti, jei nenoriu „padvale“ sėdėti.

Kiek kartų per gyvenimą teko girdėti raginimą prisipažinti?

Teko, teko. Siūlė prisipažinti 7 žmogžudystes, kokius dar 20 epizodų ir duosim tau 20 metų. Čia kai parvežė iš Bulgarijos. Jiems reikėjo, kad prisipažinčiau. Jei tai būčiau padaręs, valstybė būtų stipresnė už mane. Priešingu atveju, atvirkščiai. Jiems reikėjo, kad prisipažinčiau bet kokia kaina. O kur buvo garantijos, kad gausiu tuos 20 metų? Jei būčiau prisipažinęs, nebūčiau galėjęs niekam skųstis. Viskas padaryta dėl reklamos, šou. Gaidjurgis, Vertelka buvo prigauti, tai sakė, kad jei ir Daktarą „paims“, tai jau bus po kiekvienu medžiu rasta po lavoną. O finiše nieko nerado. Nerado nei lavonų, nei nukentėjusiųjų. Ir tai iš 7 žmogžudysčių nuteisė tik dėl dviejų. Dėl Mongolo ir Turisto. Už Turistą davė 18 metų, o už Mongolą – iki gyvos galvos. O Čiapą, Varną, Mačialką nuėmė. Teismas nuteisė mane, nes manė, kad aš nužudžiau. Jei aš tokiais principais būčiau anksčiau vadovavęsis, tai būtų buvę labai sunku. Dėl „razborkių“ į mane kreipdavosi skirtingų gaujų atstovai, klausdavo, kas kaltas, prašydavo išspręsti konfliktą. 1990-siais pas mus irgi buvo garbės teismas. Jei savo nariams būčiau pasakęs, kad „manau, jog tu kaltas“, tai būčiau gavęs malkų, mane būtų spardę ir laužę. Man reikėdavo įrodyti, kas iš tiesų yra kaltas.

Dažnai pačiam tokius „teismus“ tekdavo vykdyti?

Būdavo atvažiuoja jaunimas į „Viliją“. Jie klausdavo mūsų nuomonės. Išklausydavai. Buvo atvejis, kai susirinko „daškiniai“ ir Vilijampolės „kampiniai“. Atvažiavo aiškintis. Pažiūrėjau, kad mūsiškiai neteisūs, o tiesa „daškinių“ pusėje. Taip ir pasakiau. Tai „daškiniai“ išvažiavo, o mūsiškiai klausė, ką padarei, juk mes draugai, o ten priešai. Kodėl priešus palaikei? Aš atsakiau, kad man Kaunas yra vienas. Buvo nepatenkinti, bet buvau teisus. Tais laikais jautėtės įtakingu? Taip. Mes jautėmės gerbiami. Turėjome verslą, restoraną. Todėl atvykdavo atsiklausti mūsų nuomonės.

Kaip nusikalstamumas pasikeitė 1990-siais ir dabar?

Kas dabar susiję su verslu, tai mes „varėm“ kontrabandą, cigaretes, metalą, nekilnojamąjį turtą. Dabar viskas persimetė į narkotikus. Kuriami fabrikai, naujos gaujos. Daug narių sėdėję užsienyje, viskas susimaišę. Čia į zoną atvažiuoja jaunosios kartos „biznieriai, bachūrai“, pas juos viskas kitaip. Pas juos viskas eina „ant pinigų“. Kur pinigai, tą pusę ir palaiko. Žiūri, kaip greičiau padaryti kuo didesnius pinigus. Tik vienetai dar laikosi garbės kodekso. Pirmoje vietoje pinigai. Jiems nieko nereiškia apgauti. Viskas atėjo iš Vakarų. O rusų laikais dar egzistavo garbės kodeksas. Anksčiau pasakydavai žodį ir jo turėdavai laikytis. O dabar pasako, kabina makaronus, kažką trina. Mano laikais, pasakei, tai laikykis žodžio, nes gausi į galvą arba mokėsi. O dabar, tai negalėjo, tai susirgo brolis, pusseserė. Man čia yra pareiškę, kad aš senas, durnas ir mano „paniatkės“ pasenusios. Ir eina sau „užsikačialinęs“ visas. Būdamas 26-30 metų, man aiškina apie „paniatkęs“. Tai jis žiūri į mane kaip į antikvarą. Bet yra ir jaunų „bachūrų“, kurie supranta ir rodo pagarbą. Nei aš „ožys“, nei „gaidys“, gyvenu savo gyvenimą. Jei patenka koks jaunas į zoną, tai stengiesi jam padėti. Negalima tik žeminti ir diskriminuoti. Kiekvienas esame žmogus. Norinčiųjų pažeminti visada bus, nes galvos, kad kažkur pakils. Jaunimas ir mane nori pažeminti, ieško mano „kasiakų“. Nori nužeminti, kad per mano vardą pakiltų. Čia Pravieniškėse, yra naujų privažiavusių. Linkę į „bezpridielą“. Eina pro šoną ir nori „įkąsti“.
| Visą straipsnį galite rasti: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/henrikas-daktaras-atvirai-jei-gyvenciau-antra-gyvenima-viskas-butu-kitaip-n1276264

1 thought on “Henriko Daktaro įkalinimas iki gyvos galvos – pagal „atgailaujančio” nusikaltėlio melagingus parodymus ? (pildoma)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias