Janina Survilaitė: „Už kiek Lietuva perka emigrantų meilę Tėvynei?”

Janina Survilaitė: „Už kiek Lietuva perka emigrantų meilę Tėvynei?”

50 okupacijos ir dešimtmetį  atgimusios Lietuvos metų negirdėjome, kad senoji išeivija paramos Tėvynei projektams iš LR biudžeto būtų paprašiusi bent vieno lito. Milijonus litų naujų emigrantų kartai LR vyriausybė ėmė plukdyti tik peržengus 21-jo amžiaus slenkstį.(Pvz. 2007 lapkričio 7-9 dienomis Vilniuje vykusiame PLB-nės seminare LR TMID-o generalinio direktoriaus pavaduotoja p. Vida Bagdonavičienė pranešė, kad  2006 m. iš 19,523 milijono savo biudžeto  daugiau negu 14 milijonų paskyrė į užsienį išvykstančių emigrantų veiklos projektams.” (ŠLŽ Nr. 11(18)) 

Apie iš LR biudžeto  emigrantams nuplukdytus milijonus išdidžiai skelbė laikraštis „Atgimimas”… Šimtai milijonų kasmet byrėjo savanoriškai Tėvynę palikusiems emigrantams, o Lietuvoje skurdo pensininkai, neremontuojamos mokyklos, neužteko lėšų pamaitinti našlaičius ir daugiavaikių šeimų vaikus, atlikti būtinas operacijas  sunkiems ligoniams… Lietuvos gyventojai kenčia ir tyli, nes nuo jų emigrantams  išplukdyti milijonai slepiami…

Iš Lietuvos į Šveicariją  atvykusiai buvusiai režimo kolaborantei J. Caspersen perėmus ŠLB-nės vairą, prasidėjo lengvai gaunami LR biudžeto  išlaidavimai. Ji tobulai sudarinėjo įvairiausias (daugiausia  nereikalingas!) samatas į kurias biro šimtai tūkstančų litų, o vėliau ir eurų. Bereikšmiai projektai buvo vadinami emigrantų meilės išraiška Tėvynei Lietuvai. Tik 2019 metais Valstiečių partija susituokėjo kad finansinių stebuklų emigrantams kranelius  reikia kiek priveržti.

Tokių sovietrežimui ištikimų personų, kaip J. Caspersen, pasiuntimo į užsienį 1989-1990 m. tikslai ir užduotys yra iki šiol  neišaiškintos. Emigrantai, kurių komunistai tėvai statė tarybų valdžią, o seneliai stribai su šautuvais varė į kolchozus ir deportavo į Sibirą Lietuvos elitą,  iki šiol nesupranta Tėvynės sąvokos esmės ir prasmės, o tęsia savo režimo ideologinę propagandą, teigdami, kad: ” 1944m. Tėvynę palikę lietuviai (buvo ir yra!) Tėvynės išdavikai, pokaryje užsienyje veikė nelegaliose gaujose, siekė nuversti Lietuvoje tarybų valdžią…”(įrašai buv.socrežimo spaudos puslapiuose).

Vienas pavyzdys iš Lietuvos biudžeto teikiamų gėrybių sriautų.

Kai 1999metais tapau ŠLB-nės valdybos pirmininke rūpinomės Šveicarijoje atgaivinti Lituanistikos studijų tradiciją, kuri senosios išeivijos ir Ciuricho/Berno universitetų profesorių George Dunkel ir Jan Peter Locher dėka 1970-2001m. gyvojo kaip lygiavertis studijų objektas į baltų/slavų kalbų ir literatūrų instituto dėstomų dalykų planuose. Berno universitetui pakeitus lingvistinių studijų kryptį, Baltistika buvo pasmerkta mirčiai.

Berno prof. J.P. Locheris tam dar priešinosi: 2001m. sudarė dviejų semestrų studijų planus su realiais kaštais, siekdamas kad baltistika dar bent porą metų išsilaikytų. Visi  įtikinėjome LR ir Latvijos mokslo ir švietimo ministerijas, dr. V. Dargužas vyko derėtis pas VU rektorių R. Pavilionį, o aš rūpinausi įvairiais prašyminiais raštais į Lietuvos ir Latvijos ambasadas Vakarų Europoje ir  Lietuvių fondą JAV …

Rezultatai buvo neigiami: išgelbėti Baltistiką vilties neliko…

Tačiau J.Caspersen čia įžiūrėjo savęs pagarsinimo šansą. 

Sukūrusi pora šimtų tūkstančių litų pakvipusį projektą, kurį tuojau patvirtino LR vyriausybė, surengė  pasaulinę konferenciją skambiu vardu:

„Lietuvių kalbos reikšmė ir vieta Europos kontekste”. 

Konferencija vyko Berne 2008 birželio 4-6 dienomis, dalyvavo 24 mokslininkai iš 10 pasaulio šalių,  30-tis pritarėjų  iš Lietuvos, nors nulinis konferencijos rezultatas buvo aiškus. Šimtatūkstantiniai finansai ištirpo dalyvių kelionių apmokėjimams, brangiems šveicarų viešbučiams, maitinimui, lektorių apmokėjimui,  reklamai ir t.t. 

Senoji išeivija pasipiktinusi bereikalingu melžimu finansų iš Lietuvos biudžeto konferencijoje nedalyvavo ir kėlė klausimą: kodėl konferenciją  LR vyriausybė neorganizavo Vilniuje, kur penkis kartus  mažesnės išlaidos, kur pasaulio mokslininkai baltistai aplinkui girdėtų skambant gražią lietuvių kalbą, o, svarbiausia, prie konferencijos prisijungtų LR vyriausybės politikai, kurių pareiga pagal vyriausybines Europos valstybių politinės kultūros sutartis spręsti lituanistines studijas Europos aukštuosiose mokyklose. Juk tokiems nutarimams jokios teisės neturi spręsti maža Šveicarijos emigrantų bendruomenė, visai nepriklausanti Europos sąjungai. 

Spaudoje  visam pasauliui apskelbta konferencija ponią Caspersen plačiai pagarsino, jai plačiai atsivėrė durys  įšokti į PLB-nės valdybą.  Pirmiausia ji ėmė vadovauti emigrantų vaikų lietuvių kalbos mokymui. Stebėjomės komjaunuolės mergaitės drąsa: 

1) jos neturėjimu jokių metodinių žinių, kaip veikia tokių dėstymų specifika; 

2) J. Caspersen net savo pagimdytų dviejų sūnų lietuviškai mokyti niekada nebandė,o  didživosi:  „Mūsų šeimoje kalbame angliškai.”

Viso pasalio išeivija smerkė motiną, neperduodančią savo vaikams  motinystės meilės jausmais įkūnytų pirmųjų įgimtų žodžių, kuriuose slypi brangūs syvai augti doram Tėvynės piliečiui.

Neturinčioms laiko savo vaikus pamokyti lietuviškai naujoms emigrantėms motinoms  toks vakų mokymas tapo pateisinimu nuraminti  jų pačių sąžinę.  Vadovaujant J, Caspersen užsieniečių lietuviukų mokslams, mokyklėlėms gausiai lijo Lietuvos  finansai, o  mokymo reiklavimų  kartelė krito žemyn, aiškinant, kad užsienyje gimusiam  lietuviukui, lietuvių kalba reikalinga: užteks pasaulio žemėlapyje parodyti savo tėvų/senelių tėvynę, iš kelių šimtų pasaulio vėliavų atskirti lietuvišką trispalvę ir sušokti „Jurgeli, meistrelį”…

Greitai užkopusi į PLB-nės valdybos kultūros komisijos pirmininkės postą, J.Caspersen griebėsi vykdyti išeivijos  istorijojenegirdėtos gėdingiausios veiklos: taisyti išeivijos archyvų faktus ir skelbti propagandą, kad lietuviai karo pabėgėliai Šveicarijoje Lietuvių bendruomenę įkūrė NELEGALIAI 1950-08-20, nesilaikydami jokių tarptautinės konvencijos įstatymų ir neturėdami patvirtintų Įstatų/statutų reikalavimų… 

Akivaizdu, kad  platinti propagandą prieš išeiviją šiandien siekia pati LR vyriausybės sistema, kur žymiai gilesnės tendencijos išeivius ir jų veiklą okupacjos metais palikti buvusioje tėvynės išdavikų/nelegalų pozicijoje. Juk tokie idėjiniai režimo kolaborantai, kaip J. Caspersen, tebėra ištikimi režimui, jam dirbę geriausiais jaunystės metais! Neveltui savo biografijos aprašyme „Alpių lietuviai” 145/146 psl. J.Caspersen prisipažįsta: 

„Turtingiausią praeitį susikūriau tarybinėje  Lietuvoje…Mano mama Danutė Kungytė – turtingų žemvaldžių, naudojusių samdomą jėgą šeima.Tėvelis ( idėjinis komunistas/enkavėdistas J.S.) Juozapas Jablonskis dažnai man kartodavo:”Jūrate tik neik į bažnyčią!..

J. Caspersen nepamiršdavo patvirtinti, kad jos seneliai teisingai buvo išvežti į Sibirą, nes naudojo samdomą jėgą…

Skelbiami straipsniai, pateikiant unikalius archyvinius faktus,  įrodančius, jog ŠLB buvo TEISĖTAI įkurta 1952-02-17d., nes  istorinėje IŠEIVIJOS veikloje 60 metų toji teisėta įkūrimo data buvo svarbiausia ir reikalingiausia ŠLB-nei pradėti oficialią kovą Vakarų Europoje  prieš Lietuvos okupaciją, ypač, kai 1945/45 metais sovietinis režimas visame pasaulyje panaikino LR diplometines tarnybas.

2010m. visam pasauliui paskelbusi suklastuotą įkūrimo datą J. Caspersen lietuviškos spaudos redakcijoms uždraudė publikuoti man unikalių archyvinių dokumentų aprašymus: 

Iš „Atgimimo „redaktorės I. Makaraitytės gavau perspėjimą, kad mano straipsnius publikiuos tik tada, kai, J.Caspersen duos leidimą. „Bernardinų” redaktorius p. Navickas pranešė, kad archyvų faktais paremti mano straipsniai bus pavadinti: „J. Survilaitės versijomis”… Tačiau J.Caspersen propagandos  „kūriniams” kelias į spaudą iki šiol liko atviras.

Kodėl LR vyriausybė  padeda Tautos istorijoje įteisinti melą? 

Kam visuomenei reikalinga kova už tiesą, kai patikimiausias ginklas veidmainystė ir išskirtinės ambicijos kažkam būtinai iškelti savo  klastojimus?

Lietuviškąjį pasaulį žeidžia ir piktina mirusios išeivijos apšmeižimui naudojama PLB valdybos tribūna, skaudina LR Išeivijos instituto dr. I. Vaisiūnaitės su prof. dr. Egidijaus Akeksandravičuaus parašu 2012-12-13d išduota pažyma, kurioje 6 punktai neatitinka jokios istorinės tikrovės, PLB valdybos Ginčų komisijos pirmininko advokato M. Jacinevičiaus pažyma, patvirtinti kur visi J. Caspersen paskutiniai klastojimai (2022m.) 

Doram lietuviui skaudu  skaityti suklastuotus intertnetinius puslapius, melą išsakomą  Wikipedijoje, įvairius propagandinius J.Caspersen  interviu Lietuvos žurnalistams, girdėti ypač negražiai nuskambėjusį 2015 m. organizuotą menamą ŠLB-nės 65-čio pseudojubiliejų, į kurį iš Berno atvyko LR  Šveicarijos konfederacijai ambasadorius, iš Vilniaus atskrido Mažvydo bibliotekos Lituanistinio skyriaus vedėja, nors biblioteka turėjo mūsų priš dešimtmetį parašytą pareiškimą apie sumanipukiuotus istorinius ŠLB įkūrimo faktus…  

Norime tikėti Aukščiausiojo pagalba, kad Istorinės išeivijos veiklos pseudojubiliejuje įvyko tautinės istorinės kultūros ATMINTIES ardymo paskutiniai paspardymai, kolaborantės J.Caspersen aktyvios išeivijos veiklos Lietuvos okupacijos metais išeivijos istorijos laidotuvės, veidmainiška fiesta ant mirusių išeivijos protėvių kaulų, nesusimąstant, kad tokie veiksmai – nusivylimas ir istorinis praradimas visai mūsų istorinės TIESOS besiilginčiai visuomenei.

Kam reikalingi IŠEIVIJOS ARCHYVAI?
Kam priklauso Lietuvos Respublikos užsienio ambasadų ir konsulatų
archyvai?
…Pirmiausia kelios mintys, apie istorinius įvykius, susijusius su holokaustu,
kuriuos daliai lietuvių teko išgyventi už Tėvynės ribų Šveicarijos lietuvių
bendruomenėje (ŠLB) pokaryje.ŠLB senoji išeivijos karta mums naujai iš
Lietuvos atvykususiems, užaugusiems sovietinio šėtono paunksmėje (pagal S.
Gedą) aiškino sudėtingas Šveicarijoje pokario metų LB kūrimosi apinkybes ir
sąlygas, kai jų, pabėgėlių, tarpe nelegaliai slapstėsi lietuviai – holokausto
aktyvistai ir Verhmachto karininkai – tie politiniai nusikaltėliai, kuriems šveicarai
privalėjo parodyti kelią į Niurnbergą. Visi šie elementai Šveicarijos pogrindyje
buvo subūrę pirmąją nelegalią lietuvišką organizaciją „Lietuvių
sąjunga“(1949).Įkūrėjas Verhmachto aviacijos pulkininkas slapyvardžiu Giedrys. Į
Sąjungą jie stengėsi įtraukti kuo daugiau lietuvių. Nors to ir nepavyko, tačiau pati
„Sąjunga“ išsilaikė iki 1951-53-jų metų, kol išsisklaidė po visą pasaulį.Senoji
karta garsiai vengė kalbėti apie šią „Sąjungą“, tik pabrėždavo, kad tos
pronacistinės „Sąjungos“ visi šalinosi lyg nuo maro…
1952 metų vasario 17 dieną suvažiavę iš visos Šveicarijos į Ciurichą
karo pabėgėliai pasitvirtino dr. A. Geručio pagal CH civilinio kodekso
(ZGB) reikalavimus sudarytus Statutus, ir Šveicarijoje įkūrė pirmąją
teisėtą oficialią Lietuvių bendruomenę (ŠLB).
Deja, po išeivijos mirties data išliko neilgai. ŠLB pirmininkė p. Jūratė
Jablonskytė Caspersen, nesiaiškinusi pokarinės politinės painiavos,
ŠLB įkūrimo datą perrašė į 1950-uosius metus, ir taip Šveicarijos
lietuvių bendruomenę apšaukė įsikūrusią nelegaliai, piktybiškai
mėgindama sutapatinti su tuo metu Berne veikusia pogrindine
nacistine „Sąjunga“, kuri 1951 metų pradžioje išleido laikraštį
“Šveicarijos lietuvių žinios”, paskelbama propagandą, „NUTARTA
įkurti ŠLB-nę 1950-08-20″.
Atstatyti datos nepavyksta iki šiol, nes PLB valdyba ir LR URM gina
ne išsaugotų archyvinių dokumentų faktus patvirtintus ir LR Istorijos
instituto 2015 -12-18d. raštu: Nr.SD-(1.15)-446, ir CH valstybės
advokato J. Bollag pažymą, o jų klastotoją p. J. Caspersen.
Reikia priminti faktą, kad, kai 1949–1951 metais Šveicarijos vyriausybės
saugumo tarnybos paleido Giedrio pogrindinės „Sąjungos“ narių išvarymo iš
šalies mechanizmus, šiuos asmenis ėmėsi gelbėti prieškario LR Ciuricho
konsulato vecekonsulas Stepas Garbačiauskas, išduodamas jiems sufabrikuotas

asmens pažymas svetimomis tapatybėmis… Dėl to užjūriuose dingę jie be vargo
gavo naujus asmenų tapatybių dokumentus. Kadangi Šveicarija buvo vienintelė
šalis Europoje,kuri nekonfiskavo prieškario Ambasados ir Konsulato turto, todėl
S. Garbačiauskas valdė konsulato archyvus, žymas, aktus, antspaudus ir t.t. (žr.
buv. ambasadoriaus dr. V. Plečkaičio knygą „Šveicarija, kurios nepažįstame“,
2013).
Tapatybių klastojimus vicekonsulas atliko ne už dyką: kiekvienas, įsikūręs
užsienyje, iki gyvos galvos privalėjo siųsti atsilyginimą doleriais Schweige Geld
(pinigus už tylėjimą). Visų nusikaltusių tikros ir pakeistos pavardės konsulo
Garbačiausko buvo kruopščiai suregistruotos ir iki jo paskutinio šeimos nario –
dukros Ritos Garbačiauskaitės mirties užrakintos asmeniniame stalčiuje.
Kai R. Garbačiauskaitė 2010 metais mirė, visą konsulato archyvą J.
Caspersen pasiėmė sau, nesvarbu, kad ponia Rita Ciuricho miesto
daktarų komisijos jau porą metų buvo pripažinta neveiksnia ir J.
Caspersen parašyti testamentinį įgaliojimą neturėjo jokios juridinės
teisės.
Nors dėl šio nusikaltimo pilietiškai susipratę emigrantai ne vieną kartą
kreipėmės į LR prezidentę p. Dalią Grybauskaitę bei LR URM p. Liną
Linkevičių – pasiliko 10-ties metų TYLA…
2013-07-04 URM rašte Nr.(26.11.)3-4823, pasirašytame p. Gintės
Damušis, sakoma: „…LR URM renka užsienyje esantį dokumentų
paveldą, tarp jų ir pokario archyvus ir stengiasi susigrąžinti į valstybės
archyvus Lietuvoje.”
Kodėl Šveicarijos konfederacijoje veikusių LR diplomatinių tarnybų
archyvai, žymių deasporos dailininkų kūriniai, meno vertybės, CH
priklausiusios LR diplomatinėms tarnyboms, LR vyriausybei
nereikalingi?