JAV planas “B” Ukrainai

“Planas A” paprastai vartojamas dabartinei strategijai žymėti; “Planas B” paprastai vartojamas atsarginei arba alternatyviai strategijai, jei planas A nepasiteisintų.

Planas A

Jungtinėms Amerikos Valstijoms (JAV) planas A yra imperializmo forma nuo pat Ispanijos ir Amerikos karo laikų. Tuo metu JAV veikė Antiimperialistinė lyga (1898 m.), tačiau ji nebuvo sėkminga. Ilgus metus imperializmas buvo politiškai korektiškas, tačiau po Antrojo pasaulinio karo tiek imperializmas, tiek kolonijos tapo mažiau madingi. Ilgainiui politologai ir tarptautinių santykių žurnalų autoriai ėmė vartoti žodį “hegemonija” kaip pakaitalą. Bendresnėse nuorodose į JAV planą A buvo vartojami terminai “liberalioji demokratija” ir ” tarptautinė taisyklėmis pagrįsta tvarka”. Kritikai dažnai vartojo terminą “Amerikos imperija”, kad supykdytų establišmentą. Vienas iš pastarųjų metų plano A tikslų buvo režimo pakeitimas Rusijoje, siekiant sukurti vyriausybę, panašią į B. Jelcino valdžią.

Karas Ukrainoje, kaip JAV plano “A” dalis, vyko ilgą laiką: 2004 m. įvyko “oranžinė revoliucija”, o režimai keitėsi pakaitomis: keitėsi JAV ir Rusijai palankūs režimai. Ukrainos vyriausybė iki 2014 m. pasirinko naudingesnį ekonominį paketą iš Rytų (Kinijos ir Rusijos), o ne iš Vakarų (JAV ir ES). Kinija norėjo gauti prieigą prie didžiulių grūdų auginimo regionų Ukrainoje, o Rusija norėjo tęsti istorinius verslo ir prekybos santykius. Po 2014 m. režimo pasikeitimo Ukraina atsisakė susitarimo su Rytais ir atsigręžė į Vakarus. Grūdų laukai buvo iškeisti iš Kinijos į JAV finansinius interesus. Daugelis Ukrainos gamyklų, kurios buvo Rusijos tiekimo grandinės dalis, prarado savo verslą ir tapo neperspektyvios.

Sudėtingą situaciją iliustruoja 2022 m. Ukrainos, Rusijos, Turkijos ir JT susitarimas dėl grūdų. Sandoris buvo parduotas JT remiantis tuo, kad Ukrainos grūdai reikalingi tam, kad būtų išvengta bado skurdžiuose pasaulio kraštuose. Tačiau didžioji dalis grūdų atiteko Kinijai ir NATO šalims. Neturtingos šalys gavo mažiau nei tris procentus. O didžioji dalis piniginių įplaukų už parduotus grūdus, kaip pranešama, atiteko stambiam JAV finansiniam investuotojui į Ukrainos žemės ūkio paskirties žemę. Be to, Vakarai neįvykdė savo susitarimo dalies – atsisakė įgyvendinti susitarimo dalį, pagal kurią būtų panaikintos kai kurios sankcijos, kad Rusija galėtų eksportuoti trąšas. Rusijos požiūriu, Vakarai dar kartą įrodė, kad “nesugeba susitarti”. Rusijai atšaukus susitarimą dėl grūdų pavyko supykdyti ir Kiniją, ir NATO šalis. Tačiau Rusija pareiškė, kad ji nemokamai tieks pakaitinius grūdus neturtingoms šalims. Po Ukrainos 2023 m. liepos mėn. įvykdyto Kerčės tilto užpuolimo Rusija iš esmės blokavo Ukrainos uostus, liepė visiems laivams nesiartinti ir bombardavo uosto įrenginius. Akivaizdu, kad žala yra didelė ir kurį laiką trukdys grūdų eksportui.

Nepaisant JAV pastangų, karas Ukrainoje vyksta ne pagal pirminį scenarijų, numatytą plane A. Ukrainos kariuomenė nepajėgia pasipriešinti Rusijos gynybai ir praranda daug karių bei ginklų. JAV nesugebėjo numatyti, kad reikia turėti platų gamyklų rezervą labai dideliems ginklų ir amunicijos kiekiams gaminti. Vakarai nepajėgūs pagaminti pakankamai atsarginių ginklų ar šaudmenų. Plane A nebuvo tinkamai atsižvelgta į pramoninio karo reikalavimus. NATO susitikimas Vilniuje Ukrainos požiūriu buvo katastrofa. NATO iš esmės pasakė Ukrainai, kad ji negalės įstoti į NATO, kol Ukraina laimės karą, ir kad Ukraina turi laimėti greitai, nes NATO finansavimas ir parama karui tikriausiai baigsis 2023 m. pabaigoje. Tai iš esmės reiškia, kad Ukraina pralaimės karą ir neprisijungs prie NATO. JAV neryžtingumo siunčiant pažangesnę ginkluotės paramą Ukrainai paaiškinimą galima rasti J. Bideno ir Co. pareiškimuose, kad JAV nenori karo su Rusija. Tačiau kita priežastis yra ta, kad JAV nenori, jog Rusija susprogdintų ar užgrobtų jos pažangesnę ginkluotę.

JAV plane A, be pramoninio karo, buvo ir antrasis komponentas, kurį apskritai galima pavadinti finansiniu karu. Jis apėmė gerai žinomas sankcijas Rusijai, kuriomis bandoma neleisti Rusijai naudotis JAV kreditinių kortelių sistemomis, SWIFT pinigų pervedimo sistema ir kitomis panašiomis finansinėmis sistemomis. JAV ir ES taip pat neleido Rusijos komerciniams lėktuvų skrydžiams į Europą ir Ameriką, neleido eksportuoti į Rusiją svarbiausių medžiagų ir technologijų, persekiojo Rusijos įmones ir bandė konfiskuoti apie 300 mlrd. dolerių vertės Rusijos turto.

JAV nelaimei, nei pramoninis, nei finansinis karas neturėjo norimo ar laukiamo poveikio. JAV pralaimi savo tarpinį karą Ukrainoje, JAV ginklai atrodo prastesni nei Rusijos, o JAV gamyklos negali susidoroti su pramoniniu karu. Vaizdo įrašuose matyti, kaip Vakarų ginklai dega – tai nepadeda parduoti JAV ir ES ginklų pasaulio Pietams. Kalbant apie finansinį karą, Rusija sukūrė alternatyvias sistemas, galinčias pakeisti vakarietiškas, ir vykdė masinę importo pakeitimo programą. Priešingai nei tikėtasi, sankcijos turėjo atvirkštinį poveikį ir iš tikrųjų buvo naudingos Rusijai. Pasaulio Pietūs vis labiau vengia turėti turto Vakaruose arba būti pernelyg priklausomi nuo Vakarų importo ar sistemų. Pasaulyje vyksta judėjimas, kuriuo siekiama de-dolarizacijos. Atrodo, kad JAV planas “A” žlunga tiek pramoninio, tiek finansinio karo frontuose.

Planas B

Mažai įrodymų, kad JAV turėjo planą B. Turėjo būti atlikta sudėtinga analizė dėl galimų šalutinių poveikių, šalutinių efektų, bumerangų ir galimų visiškų plano A nesėkmių. “Poveikio konfliktui pareiškime” būtų buvusios išanalizuotos siūlomo veiksmo alternatyvos, taip pat galimas kiekvienos alternatyvos šalutinis poveikis. Neaišku, ar kas nors panašaus buvo parengta. Tačiau mažai tikėtina, kad daugelis išskirtinumo ir išdidumo persmelktų Amerikos politikų būtų manę, kad atsarginis planas yra būtinas ar pageidautinas.

Vis dėlto, kadangi vis labiau ryškėja, kad planas A Ukrainoje žlunga, atsiranda keletas nedrąsių alternatyvių susitarimų. Vienas iš tokių pasiūlymų – suteikti Ukrainai tam tikrą saugumo garantiją, panašią į tą, kurią JAV netiesiogiai suteikė Izraeliui. Ši idėja nėra pakankamai išsami, todėl sunku suprasti, kaip ji būtų taikoma ar įgyvendinama. Nė viena NATO šalis neturi bendros sienos su Izraeliu, Rusija taip pat neturi bendros sienos, o Izraelis, kaip pranešama, turi nemažai branduolinių ginklų atsargų. Kitas pasiūlymas – nutraukti ugnį dabartinėje kontakto linijoje ir nustatyti Ukrainos padalijimą, kaip tai buvo padaryta Korėjoje. Vėlgi sunku įsivaizduoti, kad tai praktiškai pavyktų, nes Rusija vis tiek turėtų NATO įgaliotinį savo pasienyje, o šalia tebebūtų neonaciai ir Ukrainos kariuomenė. Abejotina, ar Rusija sutiktų su kažkuo, kas būtų taip toli nuo jos siūlomos Europos saugumo architektūros. Trečioji minima galimybė – Lenkijos ir Baltijos valstybių kariai iš tikrųjų įsitrauktų į mūšį Ukrainoje, kad kompensuotų Ukrainos karių nuostolius. Lenkija iš esmės užimtų vakarinę Ukrainos dalį, o karas baigtųsi aklavietėje. Rusija jau liepė lenkams apie tai net negalvoti. Ketvirtas pasiūlymas – tiesiog tęsti “naratyvą”, kad Ukraina laimi karą, ir kartu slapta derėtis su Rusija, kad būtų nutrauktos kovos. Tai yra “paskelbti pergalę ir eiti namo” versija. Akivaizdu, kad tai būtų labai sunku įgyvendinti.

Bet kokiu atveju tai yra riboti pasiūlymai, nesusiję su visa apimančia JAV ir Rusijos priešprieša. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, į A planą turėjo būti įtrauktos nuostatos dėl gamyklų, galinčių vykdyti pramoninį karą, perskirstymo ir hipergarsinių ginklų mokslinių tyrimų bei plėtros. Pavėluotos pastangos dabar spręsti problemas tikriausiai yra per mažos ir per vėlyvos. Kalbant apie finansinį karą, mokslininkai jau anksčiau atkreipė dėmesį į tai, kad sankcijos retai lemia režimo pokyčius ir dažniausiai kenkia paprastiems žmonėms. Sankcijos pagreitina sankcionuotų prekių pakeitimo vidaus rinkoje plėtrą. Tai, kad JAV trūksta gamyklų ir hipergarsinių ginklų, turėjo būti nesunkiai pastebėta 2018 m., kai Rusija paskelbė apie naujas “stebuklingų ginklų” atsargas. Vietoj to JAV iš pradžių buvo jaučiamas netikėjimas, kad Rusija gali atlikti tokį žaidimą keičiantį žingsnį. Tačiau 2021 m. gruodį, kai Rusija paskelbė ultimatumą Ukrainai, JAV pripažino, kad gerokai atsilieka ginklavimosi varžybose, ir pradėjo įgyvendinti avarinę programą hipersoniniams ginklams įsigyti. Taigi 2018-2021 m. daugėjo įrodymų, kad planas A stovėjo ant labai netvirto pagrindo. Nacionalinio saugumo taryba (NST), Gynybos žvalgybos agentūra (DIA) ir Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) turėjo įspėti aukštus JAV pareigūnus apie šiuos faktus. Ar tai buvo padaryta, klausimas lieka atviras. Galbūt analitikai stengėsi, bet viduriniosios grandies vadovai nenorėjo būti blogų naujienų nešėjais. Arba pareigūnai pačiose viršūnėse buvo informuoti, bet nusprendė ignoruoti perspėjimus. Kad ir kaip ten būtų, JAV vykdė planą A ir dabar patyrė visuotinį fiasko.

Britų generolas Bernardas Montgomeris (Bernard Montgomery) sakė: “Pirmoji taisyklė karo knygos pirmajame puslapyje yra tokia: Nežygiuokite į Maskvą”. Napoleonas tai išbandė, Hitleris tai išbandė, o dabar tai išbandė Bidenas ir Co. Rusai atsidūrė Paryžiuje, rusai atsidūrė Berlyne, bet amerikiečiai dar turi laiko pasprukti. Amerikiečiai turėtų gailėtis tos dienos, kai nepasinaudojo 2021 m. gruodžio mėn. rusų “ne ultimatumu”. Taip yra todėl, kad tuo metu JAV dar turėjo laiko išsaugoti bent dalį savo finansinės hegemonijos pasaulyje ir išmesti kai kuriuos nebereikalingus bagažus.

Planas B – kas galėjo būti padaryta

Grįžtant prie 2018-2021 m. laikotarpio, JAV pastangos konkuruoti pramoninio karo srityje būtų pareikalavusios daug laiko, kad duotų vaisių, o bandymas pasivyti ginklavimosi varžybose taip pat buvo abejotinas. Tačiau JAV vis dar galėjo “slapta” konkuruoti finansinio karo srityje, tačiau tam būtų reikėję laikytis beveik priešingų arba atvirkštinių politikos krypčių. Svarbiausia buvo palaikyti JAV dolerio naudojimą visame pasaulyje teikiant paskatas, o ne atgrasančias priemones, kurios iš tikrųjų buvo įvestos. JAV doleris buvo pirmoji pasaulyje sandorių valiuta, pirmoji centrinių bankų rezervinė valiuta, o JAV finansų sistemos buvo pirmosios pasaulyje. Už JAV ribų laikomi trilijonai JAV dolerių buvo “nemokami” JAV pinigai, todėl reikėjo dėti visas pastangas, kad kitos šalys būtų skatinamos laikyti ir naudoti JAV dolerius. Deja, JAV ėmėsi gąsdinti kitas šalis ir taikyti joms sankcijas, o tai darė visiškai priešingai. JAV veiksmai skatino dekolonizaciją. JAV praleido progą susidoroti su savo konkurentais “užmušdamos juos gerumu”.

Esminis finansinės hegemonijos veiksnys yra JAV dolerio vaidmuo pasaulinėje prekyboje ir centrinių bankų atsargose. Šia valiuta tepami prekybos ratai visame pasaulyje, o JAV doleris yra kainų skelbimo ir ekonominės statistikos skelbimo standartas. Kai Niksono administracijos laikais JAV atsisakė aukso, pareigūnai buvo pakankamai įžvalgūs ir pasirūpino, kad doleris būtų palaikomas Saudo Arabijos nafta. Saudo Arabijos nafta turėjo būti parduodama tik už JAV dolerius, todėl ir buvo pavadinta “naftos doleriu”. Deja, vėlesnės JAV administracijos ėmėsi veiklos, kuri pakirto pagrindinį dolerio vaidmenį. Pagal planą B turėjo būti dedamos didelės ir sudėtingos pastangos remti dolerio naudojimą, suprantant, kad pernelyg didelė priklausomybė nuo Saudo Arabijos naftos yra neperspektyvi ilgalaikėje perspektyvoje. Parama galėjo būti teikiama skatinant visas šalis ir įmones naudotis SWIFT pinigų pervedimo sistema. SWIFT turėjo tapti išties tarptautine organizacija, kurios direktorių valdyboje būtų teisingai atstovaujamos visos pasaulio šalys. JAV turėjo atsisakyti kontrolės ir leisti, kad ją perimtų tikrai neutralus vadovas. Tokia pati procedūra turėjo būti taikoma kredito kortelių sistemoms ir kitiems finansiniams mechanizmams, kad būtų skatinamas nuolatinis dolerių judėjimas visose šalyse. Vietoj to JAV panaudojo sankcijas, kad SWIFT ir kredito kortelių tvarkymą paverstų ginklu, todėl buvo sukurtos ir pradėtos naudoti konkuruojančios sistemos, kurių veikimui JAV doleris nereikalingas.

Be to, Vakarai niekada neturėjo bandyti konfiskuoti Rusijos turto užsienyje, įskaitant tariamas 300 mlrd. Rusijos savininkų jachtų konfiskavimas buvo jaunatviškas reklaminis bandymas, panašus į “Laisvės kepsnelių” kvailystę per Irako karą. Šie ir kiti panašūs veiksmai tik pakenkė JAV reputacijai, susijusiai su pagarba užsieniečių nuosavybės teisėms.

Kita sritis, kurią turėjo apimti planas B, yra aukso saugojimas. Per daugelį metų daugelis vyriausybių ir bankų karo metu siuntė savo auksą saugoti į JAV. Dalis šio aukso buvo saugoma legendiniame Fort Nokse kartu su JAV turimu auksu. Ši funkcija reikalavo didžiausio sąžiningumo ir skaidrumo. JAV turėjo reklamuoti save kaip “pasaulio seifą” ir paskui pateisinti savo reklaminį šūkį. Bet koks saugomas auksas turėjo būti nedelsiant grąžintas užsienio savininkui pareikalavus, nurodant teisingą serijos numerį ant luitų ir kruopščiai patikrinant, ar saugomas auksas nebuvo stebuklingai paverstas volframu. Be to, seifas turėjo būti atviras realiam tarptautinių ekspertų auditui, kad būtų galima išsklaidyti bet kokius nepagrįstus gandus. JAV doleris turėtų būti visiškai užtikrintas JAV vyriausybės tikėjimu ir kreditu, tačiau jei kils rimtų abejonių dėl JAV aukso saugojimo sąžiningumo, tuomet bus suabejota ir šiuo tikėjimu bei kreditu. Plane B taip pat turėjo būti numatytas klausimas, kaip elgtis su svetimos valstybės auksu karo ar revoliucijos, į kurią įsitrauktų JAV, atveju. Gandai apie dingusį auksą Irake ir Libijoje yra tinkamų procedūrų trūkumo pavyzdžiai.

Šios idėjos tik brūkšteli galimų priemonių doleriui palaikyti paviršių. Kitos akivaizdžios idėjos susijusios su valstybės skola, federaliniu biudžetu, infliacija ir imperijų istorijos analize. Poveikio konfliktui ataskaitoje būtų išsamiai išanalizuotos visos šios ir kitos alternatyvos bei metodai, kad būtų galima priimti pagrįstą sprendimą.

Išvada

Jau 2018 m. informuoti stebėtojai galėjo pasakyti, kad JAV establišmento strategija, kaip elgtis suRusija (planas A), vargu ar bus sėkminga. Priežastys buvo tokios: JAV neturėjo pramoniniam karui reikalingų gamyklų, 2) JAV trūko pažangių ginklų, kuriais būtų galima pasipriešinti Rusijos hipersoninei ginkluotei, ir 3) JAV pasikliovimas sankcijomis duotų priešingą rezultatą. Tuo metu JAV turėjo pereiti prie atsarginės arba alternatyvios strategijos (planas B), tačiau tokio plano, regis, nebuvo.

Buvo potenciali, bet neparašyta alternatyvi strategija: JAV dolerį remti papildomomis priemonėmis, kurios papildytų ankstesnę naftos dolerio schemą, ir panaikinti priemones, kurios silpnino dolerio naudojimą. JAV valdžios institucijų nelaimei, JAV ėmėsi įgyvendinti planą A, todėl ne tik nepavyko nuskandinti Rusijos, bet ir iš esmės sužlugdė bet kokią galimybę įgyvendinti realų planą B. Šiuo metu JAV laukia dar viena karinė nesėkmė Ukrainoje, atsigaunanti Rusija, žlunganti JAV vidaus aplinka, o pasaulio Rytai ir Pietūs palieka Vakarus už nugaros. Dar blogiau, galima sakyti, kad viešai nesvarstoma jokia alternatyva, kuri galėtų būti veiksminga.