Kad atsikratyti teismų banditizmo, advokatas J.Ivoška siūlo bylas nagrinėti dirbtiniam intelektui

0

Advokatas Jonas Ivoška siūlo, kad teismo bylų nutarčių atitikimą Konstitucijai tikrintų dirbtinis intelektas.

„Kol nebus teismo aktų atitikties Konstitucijai kontrolės, tol jokios perspektyvos pagerinti teismų darbą nebus”, – įsitikinęs advokatas. Nesant teisingumo, kas gi iš viso yra valstybės, jei nedidelės plėšikų gaujos ? (žiūrėti nuotrauką viršuje)

„Aš tvirtai jums sakau, kad Konstitucija šiandien yra visiškai mindžiojama, – teigia advokatas, – mindžioja ją teismai, mindžioja ją Konstitucinis teismas, turiu gyvų pavyzdžių, kai apsimetinėjama, kad net Konstitucinio teismo teisėja apsimeta, kad jie yra neįgalūs, ne tik profesiškai, bet ir intelektualiai neįgalūs. Čia pat rašo vieną normą, vieną savo teiginį, čia pat priešingą ir pasirašo visi devyni, taip gėdingai pamindami savo priedermę.”.

Teisinis banditizmas taip įsigalėjo, kad advokatas siūlo teismų nutarčių atitikmenį tikrinti dirbtiniam intelektui. „Konstitucija turėtų būti tautos aktas, – teigia J.Ivoška, – tik tautos aktas. Bet koks konjunktūrinis poveikis į Konstituciją susirinkus, kaip čia dažnai sakoma, šaikai, tai nėra geris. Dėl to mes ir siūlome, kad Konstitucija būtų tik tautos aktas, kad Konstitucingumo aktus tikrintų Konstitucinės priežiūros kolegija, pasiremdama dirbtiniu intelektu. Tai nebūtų dirbtinio intelekto visiškas paleidimas, bet kad kuo mažiau šališkumo būtų, mažiausiai grėsmių yra, kad dirbtinis intelektas būtų panaudojamas kokiam nors blogiui. Dirbtinio intelekto panaudojimas patikrinti nutarčių atitikties Konstitucijai. Todėl jūsų susirūpinimas man visai suprantamas ir aš pasisakau ir visiems siūlau galvoti jog Konstitucija, kaip pagrindinis tautos gyvenimą reguliuojantis aktas būtų tautos aktas”.

„Jeigu kalbame, kad tautos balsas yra Dievo balsas, kaip senovės Romoje, tai per šią aksiomą šiomis dienomis akivaizdu, kad joks konstitucinis teismas, joks kitas derinys negalėtų drausti tautai priimti gyvenimo normą, kurią ji pateiktų kaip įstatymą, – mano J.Ivoška, – o jeigu manote, kad tauta kvaila, tada atsiranda išminčiai, kurie geriau žino, tai žinoma, kad prie tokio viduramžiško požiūrio galime prieiti prie bet kokios blogio. Mūsų Konstitucijos projekte sutvarkyta taip, kad viskas atitinka logikai – pirma instancija nagrinėja, antra instancija nagrinėja apeliaciją, o trečia – kasacinė instancija. O šiandien mes turime situaciją, kai aukščiausias teismas turi teisę nenagrinėti skundą, neva nėra kasacijos pagrindų, ir nenagrinėja. Pateikėme pasiūlymą, kad kasacinė instancija privalėtų nagrinėti skundą, jeigu kasatorius pateikia įrodymus, kad buvo pažeistos procesinės normos. O dabar net apeliacinės bylos nagrinėjamos rašytine tvarka, kabinete. Atėjęs į bylą, negali įgyvendinti savo teisių. Teisminė sistema yra žemiau plintuso.

Jeigu kalbėt apie lygiai teisiškumo principų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje, tai tas aptarnavimas naujausios nomenklatūros įvairiomis privilegijom yra akivaizdžiai antikonstitucinis. Bet kai mūsų Konstitucijoje taip pat yra tokia viena 29-oj straipsnio bėda, kad ten pasakyta, kad įstatymui, teismui, pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Kitas straipsnis, 119 ir 111 Konstitucijos straipsnis, sako, kad teisėjas nagrinėdamas bylą, vadovaujasi tik įstatymu arba klauso tik įstatymų. Ten 29 straipsniai gaunasi taip, kad įstatymu, teismu ir pareigūnų galios yra lygios. Turėtų būt įstatymui, teismas, pareigūnas ir visi kiti asmenys yra lygus, o ne įstatymui, teismui, pareigūnams, institucijoms visi asmenys yra lygus.
Kita vertus, pareigūnas yra asmuo irgi, tai tokia nelogiška norma leidžia paskui bet kokį brūdą kelti į gyvenimo praktiką ir gaunasi taip, kaip neturi būti. Žinoma, mes šiandien turim jau nelabai normalią situaciją dėl teisėjų darbo užmokesčio, jie turėtų daugelio atveju, ypač žemesnių teismų teisėjai, kurie apkrauti, gauti daug normalesnį darbą užmokesti, kad pagal tą darbą užmokesti ir socialinius aprūpinimas būtų taip, kaip analogiško apkrovimo darbuotojų, kurie dirba kitose srityse ir tada nebūtų tos tokios padėties. Dabar yra blogai, bet kaip viskas pas mus vykdoma, nesakysiu gal, kad nusispjaunant, bet paminant Konstituciją, tai padėtis yra tokia, kad antikonstituciška, bet praktiška. Ta praktika sunkiai išgyvendinama, kol nepadarysim sisteminių pokyčių.

Aš konkrečios bylos nežinau, bet galiu pasakyti, kol nebus teismų aktų atitikties Konstitucijai kontrolės, tol jokios perspektyvos pagerinti teismų darbą nebus. Todėl, kad žmogus nekontroliuojamas, jeigu jo priimti aktai laikomi galutiniais ir neskundžiamais, ir kaip man vienas teisėjas yra pasakęs : „Galvok advokate, virš mūsų tik dievas. Tai kol tokia padėtis bus, tol ir mes apie teisinę valstybę, Lietuvą kaip teisinę valstybę, kalbėt neturim jokios teisės ir vilties, kad bus galima. Būtina visų institucijų, kurios priima bet kokius aktus, atitikties Konstitucijai kontrolė. Ir kad tai galėtų vykdyti ne išimtinai būrys Seimo narių, ar prezidentas, o žymiai platesnis piliečių ratas. Jeigu byla, advokatas, atstovaujantis asmenį, rašo pareiškimą į Konstitucinės priežiūros kolegiją ir ji privalo nagrinėti. Tai taip trumpai.

J/Ivoška labai nekokios nuomonės apie kandidatus į prezidentus : „Gitanas Nausėda jau penki metai prezidentas, yra gerų darbų, bet yra tokių dalykų, kai žmogus nežinai, ką tas apskritai galvoja mūsų prezidentas.  Viena Lietuvos pilietė pareiškė, kad žydai labiau nekenčia lietuvių, negu lietuviai žydų. Ir viešai nuskambėjo ta frazė, ir neužilgo, ją apdovanojo Lietuvos valstybės apdovanojimu. Juk tai pats įžūliausias tautų priešiškumo neapykantos vieną kitą kurstymas. Tai yra nusikaltimas.  Jeigu prezidentas už nusikaltimą leidžia sau apdovanoti Lietuvos valstybės apdovanojimu, tai jis visiškai neturi jokios savigarbos. O žmogus, kuris neturi savigarbos, jis negerbs ir kitų. Todėl jau man dabar esantis šiandieninis prezidentas  atrodo visiškai netinkamas šitam sudėtingam laikotarpį.  

Imkime dabar premjerę. Ji pasirinko šūkį stipri prezidentė, stipri šalis.  Ne dėl to, kad jis labai panašu savo turiniu į Putino šūkį,  bet dėl to, kad iš šito šūkio matosi,  jog tai autoritarizmo bastionas slypi dabartinėje mūsų premjerėje. Net tautos darbštumas, jos kūrybingumas yra stiprumas tautos. O vienos damos, kuri pretenduoja tapti prezidente, šiandien, 21-amžiui, galvot, kad vienas asmuo būdamas stiprus, o tą stiprumą dar neaišku, per kurias durys nori parodyti,  ar per užpakalinės, ar per priekinės,  tai aišku, kad toks požiūris į tautą, į prezidento, kaip valstybės vadovo funkcijas, visiškai nepriimtinas

Na imkime Dainių Žalimą.  Jis sako, man nesvarbu ar į prezidento pareigas, ar į Europos parlamentą. (1:14:00) Reiškia jam ne Lietuva rūpį, bet savo priega prie ėdžių, prie lovio. (1:14:08) Tai ar čia yra tinkamas kandidatas, jeigu jis galvoja ne apie tautą,  kurios vadovu ruošiasi būti, bet kur, kad tik ar čia, ar čia jam tas pats panašiai. Vienintelis šiandien realus žmogus, kuris nori pokyčių Lietuvoj,  kurio programoje aiškiai matosi, kad tik per pokyčius mes pasieksim normalesnį Lietuvos valstybingumo lygį. Lietuvos valstybingo kultūra yra profesorius Ignas Vigely.  Jeigu šiandien man sakytų, į kokią komandą eini, pasirašau ir einu šiandien į jo komandą  ir realizuoti tas vertybės, kurios įtvirtintos mūsų konstitucijos projekte,  nors jos yra pagal jo programą gerokai radikalesnės, bet tiek jo teiginiuose programiniuose yra numatyta rimtų pokyčių,  kad jau pradžia padaryti, kaip sako Juozas Dingelis, nors po trupučiuką tai jau tikrai galima Tikėtina, kad tapęs valstybės vadovų, jis ryštųsi žymiai didesniems pokyčiams.

„Norėčiau pradėti, žvelgdamas gana toli atgal, – spaudos konferencijoje kalbėjo J.Ivoška, – ketvirtas, penktas amžiaus, Šventasis Augustinas žvelgia į visuomenę ir daro išvadą : Nesant teisingumo, kas gi iš viso yra valstybės, jei nedidelės plėšikų gaujos ? (žiūrėti nuotrauką viršuje)

Tas gaujinis valdymas ir šiandien man jaučiasi. Mūsų 21 amžius,  Europinė valstybė Lietuva, bet to pilietinio prado, kuris turėtų jau šiandien jaustis valstybių ir tautų gyvenime beveik ir nedaug jaučiasi.
Pasigirsta dažnai tokių nuomonių, kad pilietis tai kažkas, tarsi lyg ir valstybingumo priešininkas.  Tik institucijos, tik institucinės absoliutizmas gali būti laikomas šiandieninio Lietuvos valstybingumo pagrindu. O iš tikrųjų, pilietis yra pirminis ir pagrindinis valstybės subjektas.
Todėl mes kada apibrėžėm valstybę, tai sakome, kad ją sudaro ir privatusis, ir viešasis sektorius. Privatusis sektorius kaupia, o viešasis sektorius išleidžia bendriems reikalams tai, ką privatusis sektorius iš esmės sunešė į iždą, į biudžetą.

Kodėl pradėjau nuo Augustino, šventojo Augustino, dėl teisingumo. Noriu pasakyti, kad šiandien mes, kai žiūrime į daugelį gyvenimo reiškinių, į valstybingumo praktiką, o ir į konstitucinį reguliavimą,  tai galima padaryti išvadą, kad nežinome, kas yra teisingumas. Jeigu Konstitucijos 109 straipsnio pirmoji daly užrašyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai,  tai reiškia, kad ir tas teisėjas, kuris sąžiningai atlieka savo pareigas, ir korumpuotas teisėjas vykdo teisingumą. Nes teismas be teisėjo yra abstrakcija. Jeigu mes kalbame apie teismą, tai turime galvoj, ką daro teisėjai, vykdydami savo pareigines funkcijas. Todėl aš noriu pasakyti, kad apie teisingumą reiktų truputėlį pakalbėti daugiau ta prasme, kad suvoktume, kas yra teisingumas. Noriu pasakyti, kad dabartinėje apibrėžtis tokios teismų veiklos ir jų funkcijų, kokie yra šiandien Konstitucijoje,  reikštų, kad teisingumas yra procedūrinė kategorija.

Ką padarė teismas, tai yra teisinga. Tai jeigu teisinga, tai negali būti kelių instancijų. Kelių teisingumų dėl tam tikro vertinimo atitinkamų reiškinių negalėtų būti. Ar gali būti daug teisingumų ir daug tiesų, jeigu mes vertinam situaciją? Iš tikrų, pagal visuomeninį poreikį, tai teismai sprendžia ginčus dėl teisingumo ir teisėtumo. O teisingumas, jis turi tokias dvi puses. Vidinis teisingumas, tai yra pavaldumas tiesai, jausena, jausmas.  Jeigu jauti, kad tiesa yra vertybė, tai tu elgiesi, jauti teisingumą vidinį teisingai, mano supratimu.

Bet yra ir išorinis, tai yra teisingumo vykdymas.  Vykdyti teisingumą, tai atlikti pareigą tiesai. Teisingumas yra tiesos sūnūs tam tikrą prasme. Tai yra tiesos dorovinė išraiška.
Todėl, kai mes šiandien sakome, kad tai, ką daro teismai, yra teisingumas, tai yra visiškas absurdas. Yra teisėjų, kurie ir teisingai, ir teisėtai atlieka savo funkcijas. Toks priimtas aktas teismo yra teisingas.
Už kyšį ar už kitas malonės tiesai ir teisei priešingas teismo aktas yra visiškai joks neteisingumas. Tai realiai yra nusikaltimas. Teismas ne visada vykdo teisingumą, o labai dažnai vykdo teisingumui priešingas veikas.

Todėl mes turėtume visiškai pasižiūrėti į teisingumą per tą prizmę, kad tai vertybinė, o ne procedūrinė kategorija. Kad teisingumas skyla iš pavaldumo tiesai, o ne iš teisėjų funkcijų proceso metu ar rašant paskui teismo verdiktą. O kad visuomenė šiandien gyvena, sakyčiau, gana taip abejotino teisingumo sąlygomis ir valstybingumas ir mūsų ir daugelio kitų valstybių nelabai jau galima jį laikyti, kad jis atitinka teisingumo sampratai.
Pagalvokim, jeigu 1% žemėje gyvenančių žmonių valdo 50% finansų. Tokius duomenys skelbia daugelis ir Klausas Švabas, rašydamas 4-ąją pramonės revoliuciją, irgi tokios duomenys skelbia. Švabizmo duomenys gali būti ir teisingi, gali būti ir klaidingi, bet bendras jausmas toks, kad iš tikrų labai didelę dalį vertybių valdo labai maža žmonių dalis. Iš to darytina išvada, kad labai palyginti su visuminiu civilizaciniu intelektu, labai mažą intelekto dalį turintys asmenys turi galimybę naudoti ypatingai didelius finansinius išteklius, kurie, žinoma, su ribotu labai intelektu vienas kitas žmogus niekada nepasieks milijonų žmonių ar daugybės žmonių bendro intelektinio lygio. Todėl tas atotrūkis nuo intelektinių išteklių ir finansinių išteklių gimdo tokį bendrabūvio disharmoniją.
Todėl aš esu įsitikinęs, kad jeigu mes šiandien turime, pavyzdžiui, Lietuvoje penktadalį žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, o yra pulkelis milijonierių, tai nėra tik dėl to, kad tie, kurie žemiau skurdo ribos, tokio daug žemesnio intelekto, o anie žymiai už juos daugiau turi to protinio resurso, kad galėtų sąžiningai užvaldyti tas uždirbamas, sukuriamas vertybės. Todėl mūsų konstitucinė nuostata yra orientuota į tai, kad žmonės, kurie gauna ypatingai didelius viršpelnius, juos gauna nesąžiningai, neteisingai. Reikalas tas, kad sukūrus No suggestions kokį nors patobulinimą, menką, už tą daiktą imamas visas pelnas, kai iki tol to daikto kūrime dalyvavo visuma visuomenės narių. Ir jie į tą rezultatą neturi teisės pretenduoti. Todėl mūsų nuostata yra tokia, kad visi ekonomiškai pagrysti viršpelniai, arba nepagrįstai atiduodami atskiriems individams, turėtų patekti į visuomeninius fondus ir naudojami bendroms visuomenės reikmėms. Pagal kiekvieną valstybę. Tai yra viena mūsų monografijos idėjų, kad viršpelniai turi atitekti ne pavieniams asmenims, o bendruomenėms, nes jie yra kuriami vadovaujantis visuomenių civilizacinių intelektu, jis yra pagrindinis kūrėjas.

Antra tokia mūsų nuostata, kuri yra Konstitucijoje įtvirtinta ir toje teorinėje dalyje, tai dėl valdymo turto ir administravimo. Pagrindiniai vertybių įgijimo būdai yra paveldėjimas ir naujų vertybių sukūrimas.
Ar tauta, palikdama tam tikrus išteklius – gamtinius, civilizacinius, žemė, vanduo, vandens telkiniai, oro erdvė, paliko juos kažkokiai institucijai? Ne, jie paliko naujoms kartoms – tautai.

Todėl tauta turėtų būti viso paveldo ir visų naujais sukūrimų išteklių realus savininkas, o valstybės institucijos turėtų tik administruoti tą vertybių dalį, kuri skirta bendrėms reikalams tvarkyti. O iš šio ir kyla atsakomybė – pareigūnų, tarnautojų, valstybės atsakomybė pagal svetimo turto netinkamo administravimo faktus. Jeigu tarnautojas – pareigūnai, kurie turi sprendžiamąją galią – padaro žalą visuomenei, tautai, jie turi už tai atsakyti. Šiandien mes turime Civiliniam kodekse šeštos knygos 271 ir 272 straipsnius, kurie atleidžia už kaltas veikas valstybės tarnyboje dirbančius žmonės. Ne už klaidas, bet už kaltas veikas. Tik tai, jeigu įrodysi, kad tai yra padaryta tyčia, tai galima kažkokia išieškojimų galimybė. Bet aš neprisimenu, atveju išskyrus vienas vidaus reikalų ministras Palaitis, toks buvo, kuri už neteisingą tą atleidimą kažkokio darbuotojo bandė prisiteisti iš jo. Kuo baigėsi, nežinau. Bet reikalas tas, kad padaromos kartais ne tūkstančiai, milijoninės žalos, o atsakomybės jokios. Ir mes sakome Konstitucijos 29 straipsnį, kad kažkokie tai yra lygiai teisiškumo dvasia, vyraujanti šalyje, turi bent jau įstatymų.

Ir jis sako, kad lygus, tai jeigu toks lygiai teisiškumas, kai vienas už padarytą žalą atsakingas, o kitas neatsakingas, tai čia jokios lygiai teisiškumo praktikos, valstybingumo šitoj mūsų kasdienybėje negalima ieškoti ir rasti. Todėl aš noriu pasakyti, kad šiandien mūsų gyvenimas pasukęs taip, kad visgi yra būtini rimti sisteminiai pokyčiai. Leidžiant šitą monografiją apie pilietinės visuomenės teisiniai valstybingumo pagrindą, išleista į lietuvių ir anglų kalbomis, kad galėtų ir kitų kraštų žmonės pasižiūrėti, kaip mes žvelgėm į visuomenės savivaldos modelius.

Keliamas tas klausimas, stengiantys jį pagrįsti dviem būdais, kad ir doktrininis, ir norminis būdas būtų atvaizduoti, ir per naujos Konstitucijos projekto vertybinės nuostatas galima būtų suvokti, į ką mes orientuojam pilietinės visuomenės šalininkai šalies valdyseną, galvodami apie tai, kad jeigu nedarysime pokyčių, tai tikėtis, sisteminių pokyčių, tikėtis, kad mes išbrįsime iš šitos balos, kai valstybei suprantama, jog tai yra politinės kovos grobis. Pažiūrėkite, kas vyksta, kai mes užbaigiam Seimo rinkimus.
Pirmiausia, pasidalinti ministerijas prieigas prie viešų išteklių panaudojimo, o kartais ir pasinaudojimo jais. Nežiūrima, kokios asmenybės galėtų geriausia tvarkyti reikalus atskirose veiklos srityse, atskirose šalies ministerijų kompetencijos ribose, o puolam dalintis ir kartais paskutinis mūsų vyriausybės narių kontingentas kažkaip rimtai su gyvenimo praktika žvelgiant, atrodo, apgailėtinai.

Jokios gyvenimo patirties rimtesnės neturintys žmonės atsiduria ten, kur turėtų vykti patys svarbiausi viešų išteklių panaudojimo reikalai. Bendram reikalui skirtos lėšos, uždirbtos visų, tautos negali būti mėtomos nesakyčiau ne tik neatsakingai, dažnai atrodo ir nusikalstomai. Štai dar viena tokia idėja, kad mes turėtume vis dėlto pereiti nuo institucijų disponavimo visomis vertybėmis, paveldu ir ištekliais prie administravimo.

Kad administruotų tautos vertybės, tautos interesais, o ne kokios tai grupės, klanų, ar kaip mes be pavadinsim, interesais dažniausiai nežiūrima pilietinės daugumos interesų, žiūrima Siaurų partinių interesų. Tai čia nėra valstybiško mąstymo pavyzdys. Dar yra viena labai mūsų valstybėje sunki tokia ir blogai Konstitucijoje įtvirtinta visuomeninių santykių dalis, tai teisminė mūsų sistema.

Jūs pažiūrėkite Konstitucijos šimtas, tai yra septintasis straipsnis, sako, negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Reiškia, jeigu bet koks valstybėje atsiranda aktas priešingas Konstitucijai, jis turėtų būti naikinamas, keičiamas ar nuo jo padarinių atsisakoma, jeigu jau įspėjo pridaryti ką nors. Ir štai ką mes turime? Mes turime situaciją, kai aukščiausiojo, vyriausiojo administracinio teismo aktai yra galutiniai ir neskundžiami. Žemesnės instancijos teismų aktas akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai, o aukščiausiasis teismas arba atsisako priimti, ir tikrinti, arba palieka galioti akivaizdžiai Konstitucijai priešingą žemesnio teismo priimtą aktą ir užrašo, kad jis galutinis ir neskundžiamas. Pagal Konstitucinę logiką jis yra negaliojantis, o pagal valstybingumo praktiką tą aktą įgyvendina prievartos būdu, kaip teismo priimtą aktą valstybinės institucijos ir kas gaunasi? Teismo aktas turi daug didesnę galią, nei Konstitucijos nuostatos. Nes neskundžiamas, tai reiškia, kad tam aktui nėra patikrinimo mechanizmas.

Mes turime renkamą prezidentą, renkamą Seimą, sudaromą vyriausybę, jų visi aktai teoriškai, bent jau, nežiūrint, kad mūsų Konstitucinis teismas nusivažiavo visai ne į Konstitucinių normų gyvendinimų vėžes, o kažkur tai pasuko -tai koncepcija, tai dvasios, ir žodžiu, na, vyksta taip, kad Konstitucinė norma atsiduria po teisminių akto pavaldumu, nes jos niekas negina.

Tai jeigu visos kitos didžiausias galės turinčios institucijos teoriškai turi Konstitucingumo kontrolės mechanizmą, tai teismai jau nebeturi. O patys labiausiai žmonėms pridarantys tiesiogiai padarinių, kartais sugriaunantys visiškai gyvenimą, yra teismų aktai. Įstatymų, kurie miega, kurių niekas nežino, kad jie tokia yra, ir jis, miegančiais įstatymai, nesukelia jokių pasakymų, o kiekvienas teismų priimtas aktas sukelia žmonėms vienokias ar kitokias pasekmes, padariniai yra.

Ir mes turime situaciją, sakome teisiniai valstybėje, kaip galima kalbėti apie teisinę valstybę, kai pagal Konstituciją aktas negalioja, nes jis priešingas Konstitucijai, o jį gyvendina prievartiniu būdu teismai, pagal teismų sprendimus antstoliai kitos institucijos, kuriems atitenka tokie priedermė.
Todėl aš noriu pasakyti, kad mūsų ne tik valstybingumo praktika, bet ir konstitucinis reguliavimas turi tiek įgriovų, kaip beveik Biržų rajone. Yra smegduobių tokių. Smegduobes Konstitucinės yra labai rimta problema sprendžiant praktinius teisės įgyvendinimų klausimus.
Ši norma, kuri 109 Konstitucijos straipsnio pirmoje dalyje, kad teisingumo Lietuvos vykdo tik teismai, yra labai ydinga dar ir tuo, kad jeigu mes suprantam, kad teisingumas tai reiškia teisingai reikia elgtis, tai teisingai leidžia Konstitucija elgtis tik teismams. Tik teismai turi teisę teisingai elgtis. Nei piliečiai, nei kitos institucijos pagal konstitucinę normą negali teisingai elgtis.
Kaip jie besielgtų, tai reikštų, kad jie elgėsi priešingai Konstitucinėje tik teismams. (32:02) Jeigu be to žodėlio tik dar būtų tą normą, tai dar galima visai išvedžioti, bet kai ta žodelis išskirtinumą teismams suteikia teisingai elgtis, tai visi kiti neturi teisės teisingai elgtis. Tokia yra normos logika.

Jeigu mes lingvistinį, loginį metodą taikysim, aiškindami tą normą. Tai mes savo Konstitucijos projekte, kur šiaip jau pavadintas kaip pilietinės visuomenės vertybių, reikalams tvarkyti skirtas Konstitucijos projektas, reikalauja esminių sisteminių pokyčių valstybės ne tik praktikoje valstybingumo, bet ir teisiniam reguliavimu. Jeigu pagrindinis įstatymas yra su įgriuvom, su smegduobėms, tai tikėtis, kad jo bus laikomasi labai yra naivus žmogaus nusiteikimas.
Aš tvirtai jums sakau, kad Konstitucija šiandien yra visiškai mindžiojama. Mindžioja ją teismai, mindžioja ją Konstitucinis teismas, turiu gyvų pavyzdžių, kai apsimetinėjama, kad Konstitucinio teismo teisėja apsimeta, kad jie yra neįgalus, ne tik profesiškai, bet ir intelektualiai neįgalus. Čia pat rašo vieną normą, vieną savo teiginį, priešingą ir pasirašau visi devyni, taip gėdingai pamindami savo priedermę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias