Kai brolis – tikras komjaunuolis
Mindaugas Jurevičius
Šį straipsnį parašiau prieš metus – kai maciau, kad byla Palangos krypsta į šoną (šeimos namas Palangoje atiteko broliui po ilgos bylos teisme – A.D.), bet issiunciau tik Zenonui-kuris gal neskaite, nors byloje dalyvavo – as pas ji nakvojau, cia buvo si pavasari…ir Zenono jau nera. O mafija toliau eina per galvas. Nezinau, kaip dabar eina tavo lakrastis, bet apie karą su neteisybe gal reikia viesinti, dar jei kas parsytu apie bylas, jos deja tesiaiasi desimtimis metų – su valdzia, strukturomis ne tik broliu.Va kokie tapom bejegiai be geru advokatu ir be teisinės Valstybes.
Vaikystėje būdamas jaunesniu tiesiog visada žiūrėdavau pagarbiai į vyresnį -taip mus mokino -nors : nemalonu buvo, kai pirmas dviratukas „Ereliukas“ buvo jam, MaN remontuoti atiteko jau naudotas ir antras jau vyriškas dviratis- „Ukraina“. Neilgai džiaugiausi lietuvišku „Ereliuku“-jį pervažiavo neblaivus kaimo traktorininkas -su T-74 su plūgais. Pakelėje mano paguldytas gulėjęs Šiaulių dviračių gamyklos „Ereliukas“ prietemoje nesimatė nuo kelio lauko plūgais suarti važiavusiam, aš tuo tarpu buvau ariant tą lauką kito traktoriaus kabinoje. Taip ramiai praėjo ši skaudi žinia- už žioplumą abiejų (mano dešimtmečio ir mechanizatoriaus su netvarkingomis teko šviesomis)-nieks neatsakė. Atradau jį numestą metalo krūvoje prie lauko-netoli M. Paurio sodybos Šniukštų kaime. Iš viso dviračio tapusio metalo laužu, paslapčia nusiėmiau tik priekinio rato ašelę. Nebuvo kam padėti ar patarti, kaip elgtis, o mamos skaudinti nesinorėjo, būti pilietišku ir pasakyti tos mokyklos ,kur greta mokėmės-buvo ir gėda ir baisoka- juk dar 1964 m. grįžom tik su mama iš Magadano. Tėvas liko ten ir gyveno tremtyje su kita moterimi. Kurį laiką -jo kaip buvusio kalinio -LTSR nomenklatūra nelaukė. Mūsų taip pat nieks nelaukė-mama grįžo pas savo motiną iš Magadano sr. Ust_taskano gyvenvietės, kur buvo ir vaikų darželis), jai atsiuntusi pinigų už namo dalį,kur iš karto ir gyvenom.
Mama gavo darbą pieno priėmimo punkte, kuris priklausė rajono pieninei. Į kolūkio laukininkystės brigadą ar fermą dirbti neskubėjo-nenorėjo , nes buvo partizano -žuvusio pokario metais – dukra-savo bendraamžių partizanų ryšininkė. Kaimynai ir kiti kolūkiečiai nenorėjo matyti „banditų“ ir jų palikuonių ,išskyrus, kaimynus paprastus kaimiečius. Mokyklose pedagogai tiek Kumpuolių pradinės (kurią baigė ir mama Elena Mickutė dar prieš okupaciją) mokytojas V.Mieželis ir Šniukštų aštuonmetėje direktorius Jonas Maldeikis tikrai buvo neeilinės asmenybės ir mes nejautėme jokio išskirtinumo ir siekių ribojimo -atvirkščiai -buvo ugdomos asmenybės su lietuviška dvasia. Ačiū auklėtojai V.Snukiškienei ir kitiems pedagogams.
Tėvas iš Susuman-o (aukso iškasenų sostinės) atvažiuodavo kas keli metai – taigi po tų dviratukų-jau 1971 m. atvykęs mūsų aplankyti- broliui iš Daugpilio atvarė (pats atvažiavo) „Penza“ motorinį dviratį, kuris nebuvo ypatingai nusisekusi konstrukcija, tad brolis už nedaug laiko paliko jį man -remontuoti ir naudoti. Jam tada mama nupirko panaudotą motociklą Jawa-250, kurią ir man teko važinėti, po to perimti, kai broliui tėvas nupirko Mogiliove (kur tada gyveno) naują ČZ-350, kur tada jau gyveno ir kurį atsiuntė konteineryje geležinkeliu. Man jau tapus pilnamečiu ir išlaikius A, B kategoriją vairuoti tėvukas ir mama davė 700 rb. ,pirkti ZAZ-965A, kuriuo teko daug metų važiuoti ir remontuoti dar iki mokslo LŽŪA miškų fakultete, kurį baigiau 1987m., kur gerokai po to mokėsi neakivaizdiniu būdu ir brolis. Taip ir varžėmės, kuriam kas daugiau padės arba ,kuris pats bus sau geradiejas. Beje, broliui bendromis jėgomis visi rinkome pašto ženklus.
Taip atėjo „perestroika“.
Būdami jau pilnamečiai ir turėdami darbus, dar tėvui padedant auginome gėles – už kurias dalimis gavome veik po vienodai paramos „Žiguliams“. Po to „Sąjūdis“, kuriam pasitarnavo šios transporto priemonės, o pasiekus nepriklausomybę nuo Maskvos, jau atrodė -teks padėti atsitiesti ir Lietuvai, nors pagal esančios nomenklatūros poslinkius vėl link valdžios -matėsi, kad vėl teks suremti ietis dėl ko tėvai kovojo, ką man asmeniškai teko daryti ir toliau – tiesiog nebuvo – prisitaikymo dvasios svetimam tarybiniam vėl „kuliais persivertusiam ponui.
Savo artimo – pono, lažo sunkos gal ir nejausdavome taip, nes tai galėjo būti tik išimtis namiškiams…nors ir ne visada jų nomenklatūros toleravimas ir pasitraukimas nuo kaktomušos man buvo priimtinas, tačiAU įtakoti vyresnių nesirengiau, nors supratau, kad tėvai išgyvendavo nemalonių pojūčių dėl mano „kovos“ su sėdusia ant galvos dar ta nomenklatūra – kuri netrukus transformavosi vadovauti jau kitai Lietuvai. Kai kurie pasidarė šventesni už buvusius atėistus, komunistus, vagis kartu paėmus. Brolis vėl pasidavė „likimui“ – būti jų priedeliu.
Kolaboruodamas gavo darbus, po to netyčia, kaip vyresnį ir dar brolį palaikiau ir kūriant iš Sąjūdžio partiją. Taip liko skyriaus pirmininku, kol tai buvo jam naudinga būti ir urėdu ir rajono šiuolaikine tapusios nomenklatūros (tarybos) seimelyje, kur atsitiktinių ne jų pakraipos žmonių veik nepasitaikė. Per mūsų vargus partijja gaudavo į seimelį po 6 narius- deputatus į 24 vietas. Rajono politiką, kadrus formuooti galios užteko, tačiau partijos pirmininkas paklusdavo tai daugumai ,kuri užsiliko per transformacijas, dar pasiskolindavo iš jų kadrų į gerus apmokamus postus (kažkodėl nesiūlydami saviems patriotams,kurių tikrai buvo) iš kitų dažnai net negiminingų stovyklų. Taip susiliejus senajai ir naująjai nomenklatūrai rajono (ir šalies) žmogeliai ir patriotai buvo pamiršti. O siekiantys tiesos net pastumti į šoną jei ne fiziškai-tai kitais senai išbandytais mafijos principais .Tam budavo pajungiamos net struktūros pavaldžios jų valdžiukei – svarbu iki Vilniaus praleisti tik geras naujienas,o vietoje tas pats nomenklatūros draustinis-kapitalistinis-pokomunistinis.
Visi poslinkiai vyko ir vyksta tik su jų žinia-su neįtakingais vietiniais nėra jokios bendrystės.Arba prisitaikai ir eini Aklai arba būsi dar kartą pastumtas.Vienas patriotas pasuko A.Kalantos keliu,apsipylė degiuoju skysčiu ir sudegė prieš valdžios rūmus sušūkęs –„už Lietuvą“.Kokią turėjo būti Lietuva -jau tampa aišku.Po tiek metų.
Na ,o mūsų tėvas ir mama ar nematė ir negirdėjo apie tai ,kas vyksta-gal šiek tiek toleravo sukandę dantis ,šiek tiek bijojo…Kad nebūtų pastumti ar atstumti dar kartą,kas vykdavo .
O per tą laiką jau po 1990m.teko su tėvais dar ir pasidarbuoti surėmus pečius -su tėvu buvau pirmas pagalbininkas,kai statėme namą jo tėviškėje.Brolis, po daugelio metų prieš jų valią-tik pardavė,be mano sutikimo.
Su mama turėjome bendrą ūkį ,jai gyvai esant ,kai turėjau tarnybą plėčiau jos ūkį,nes buvo įdomi politika -stambinti ūkius ,o mažus pavadinti „sofkiniais“.Taip daugumą tremtinių nuvarė…kuo toliau…Jų vietą užėmė veik nauji-senų šaknų kaloborantai.Tad mama jau buvo ne sofkinė pagal kiekį,o darbą organizuodavau aš-viską ką reikėjo jos ūkiui pagal įgaliojimą,tad nebuvo jokių įtarimų,kad jai gali atsitikti bėda ar staigi liga.Prieš tris savaites iki staigios mirties buvo, sakiusi ,sūnau-tvarkome visus reikalus:bankinius,turtinius,ir rudenį žadėjo išvykti iš brolio į mano tuščią butą.Deja, jau po visko, gūdu ,kad nesugebėjau sustabdyti blogųjų vyksmų,o ir kai prašė nupirkti jai būstą Zarasų ar Rokiškio mieste ,nes artėjo devinta dešimtis ,norėjo gal pabūti viena-pailsėti,tada-pasakiau ,kad mano butelis (ketvirtam aukšte,dar blokiniame name) tuščias tik bendrabučių aš pats nemėgau,o kai kaimynas chuliganas-ramybės nerasi.
Taigi jos sunkaus -turiningo likimo tąsa , taip susiklostė, kaip ir tėvo gan staigiai ir likimo ironija ta pati -tromboembolija(krešulys)..O kur gi dabar brolis komjaunuolis -laukia kol mamos ūkis pasieks „bankrotą”. Nors mamos ,kaip ir tėvo valia buvo kita ,kaip ir daugelio paveldimų daiktų vieta -jų valia. Kodėl išmetama į konteinerį visa atmintis visi be išimties rakandai-tik va, tėvo šautuvas iš Magadano rado prieglaudą ,o medaliai ir Lietuvos prezidento apdovanojimas taip pat prarado vietą ir tapatybę, kaip ir tėvo valia. Motinos įkūrusios Antazavėje žuvusių atminimo vietą, kur guli duobėje pokario veikėjų pakasti dar neidentifikuoti partizanų kūnai -valia. Dievas žino kiekvieno darbus ir šlovė tikriems kovotojams- ne besinaudojantiems savo reikmėms ir tariamai garbei.
M.J.
