Mindaugas Jurevičius

Šį straipsnį parašiau prieš metus – kai maciau, kad byla Palangos krypsta į šoną (šeimos namas Palangoje atiteko broliui po ilgos bylos teisme – A.D.), bet issiunciau tik Zenonui-kuris gal neskaite, nors byloje dalyvavo – as pas ji nakvojau, cia buvo si pavasari…ir Zenono jau nera. O mafija toliau eina per galvas. Nezinau, kaip dabar eina tavo lakrastis, bet apie karą su neteisybe gal reikia viesinti, dar jei kas parsytu apie bylas, jos deja tesiaiasi desimtimis metų – su valdzia, strukturomis ne tik broliu.Va kokie tapom bejegiai be geru advokatu ir be teisinės Valstybes.

Vaikystėje būdamas jaunesniu  tiesiog visada žiūrėdavau pagarbiai į vyresnį -taip mus mokino -nors : nemalonu buvo, kai pirmas dviratukas „Ereliukas“ buvo jam, MaN  remontuoti atiteko jau naudotas ir antras jau vyriškas  dviratis- „Ukraina“. Neilgai džiaugiausi lietuvišku „Ereliuku“-jį pervažiavo neblaivus kaimo traktorininkas -su T-74 su plūgais. Pakelėje  mano paguldytas gulėjęs Šiaulių dviračių gamyklos   „Ereliukas“ prietemoje nesimatė nuo kelio  lauko plūgais  suarti važiavusiam, aš tuo tarpu buvau  ariant tą lauką kito traktoriaus kabinoje. Taip ramiai praėjo ši skaudi žinia- už žioplumą abiejų (mano dešimtmečio ir mechanizatoriaus su netvarkingomis teko šviesomis)-nieks neatsakė. Atradau jį numestą metalo krūvoje prie lauko-netoli M. Paurio sodybos Šniukštų kaime. Iš viso  dviračio tapusio metalo  laužu,  paslapčia nusiėmiau tik priekinio rato ašelę. Nebuvo kam padėti ar patarti, kaip elgtis, o mamos skaudinti nesinorėjo, būti pilietišku ir pasakyti tos mokyklos ,kur greta mokėmės-buvo ir gėda ir baisoka- juk dar 1964 m. grįžom tik su mama iš Magadano. Tėvas liko ten ir gyveno tremtyje  su kita moterimi. Kurį laiką -jo kaip buvusio   kalinio -LTSR nomenklatūra nelaukė. Mūsų taip pat nieks nelaukė-mama grįžo pas savo motiną iš Magadano sr. Ust_taskano  gyvenvietės, kur buvo ir vaikų darželis), jai atsiuntusi pinigų už namo dalį,kur iš karto ir gyvenom.

Mama gavo darbą pieno priėmimo punkte, kuris priklausė rajono pieninei. Į kolūkio laukininkystės brigadą ar fermą dirbti neskubėjo-nenorėjo , nes buvo partizano -žuvusio pokario metais – dukra-savo bendraamžių partizanų ryšininkė. Kaimynai ir kiti kolūkiečiai nenorėjo matyti „banditų“ ir jų palikuonių ,išskyrus, kaimynus paprastus kaimiečius. Mokyklose pedagogai tiek Kumpuolių pradinės (kurią baigė ir mama Elena Mickutė dar  prieš okupaciją)  mokytojas V.Mieželis ir Šniukštų aštuonmetėje direktorius Jonas Maldeikis tikrai buvo neeilinės asmenybės ir mes nejautėme jokio išskirtinumo ir siekių ribojimo -atvirkščiai -buvo ugdomos asmenybės su lietuviška dvasia. Ačiū auklėtojai V.Snukiškienei ir kitiems pedagogams.

Tėvas iš Susuman-o (aukso iškasenų  sostinės) atvažiuodavo kas keli metai – taigi po tų dviratukų-jau 1971 m. atvykęs mūsų aplankyti- broliui iš Daugpilio atvarė (pats atvažiavo) „Penza“ motorinį dviratį, kuris nebuvo ypatingai nusisekusi konstrukcija, tad brolis už nedaug laiko paliko jį man -remontuoti ir naudoti. Jam tada  mama nupirko panaudotą motociklą Jawa-250, kurią ir man teko važinėti, po to perimti, kai broliui tėvas nupirko Mogiliove (kur tada gyveno) naują ČZ-350, kur tada jau  gyveno ir kurį atsiuntė konteineryje geležinkeliu. Man  jau tapus pilnamečiu ir išlaikius A, B kategoriją vairuoti  tėvukas ir mama davė 700 rb. ,pirkti ZAZ-965A, kuriuo teko daug metų važiuoti ir remontuoti dar iki  mokslo LŽŪA miškų fakultete, kurį baigiau 1987m., kur gerokai po to mokėsi neakivaizdiniu būdu  ir brolis. Taip ir varžėmės, kuriam kas daugiau padės arba ,kuris pats bus sau geradiejas. Beje, broliui bendromis jėgomis visi rinkome pašto ženklus.

Taip atėjo „perestroika“.

Būdami jau pilnamečiai ir turėdami darbus, dar tėvui padedant auginome gėles – už kurias dalimis  gavome veik po vienodai paramos „Žiguliams“. Po to  „Sąjūdis“, kuriam pasitarnavo šios transporto priemonės, o pasiekus nepriklausomybę nuo Maskvos, jau atrodė -teks padėti atsitiesti ir Lietuvai, nors pagal esančios nomenklatūros poslinkius vėl  link valdžios -matėsi, kad vėl teks suremti ietis dėl ko tėvai kovojo, ką man asmeniškai teko daryti ir toliau – tiesiog nebuvo – prisitaikymo dvasios svetimam tarybiniam vėl „kuliais persivertusiam ponui.

Savo artimo – pono, lažo sunkos  gal ir  nejausdavome taip, nes tai galėjo  būti tik išimtis namiškiams…nors ir ne  visada jų  nomenklatūros toleravimas ir  pasitraukimas nuo  kaktomušos  man buvo priimtinas, tačiAU įtakoti vyresnių nesirengiau, nors supratau, kad tėvai   išgyvendavo nemalonių pojūčių dėl mano „kovos“  su sėdusia ant galvos dar ta nomenklatūra – kuri netrukus  transformavosi vadovauti jau kitai Lietuvai. Kai kurie pasidarė šventesni už buvusius atėistus, komunistus, vagis kartu paėmus. Brolis vėl pasidavė „likimui“ – būti jų priedeliu.

Kolaboruodamas gavo darbus, po to netyčia, kaip vyresnį ir dar brolį palaikiau ir kūriant iš Sąjūdžio  partiją. Taip liko skyriaus pirmininku, kol  tai buvo jam naudinga būti ir urėdu ir rajono šiuolaikine tapusios nomenklatūros (tarybos) seimelyje, kur atsitiktinių ne jų pakraipos žmonių veik nepasitaikė. Per mūsų vargus partijja gaudavo į seimelį po 6 narius- deputatus į 24 vietas. Rajono politiką, kadrus formuooti galios užteko, tačiau  partijos pirmininkas paklusdavo tai daugumai ,kuri užsiliko per transformacijas, dar pasiskolindavo iš jų  kadrų į gerus apmokamus postus (kažkodėl nesiūlydami saviems patriotams,kurių tikrai buvo)  iš kitų dažnai net negiminingų stovyklų. Taip susiliejus senajai ir naująjai nomenklatūrai rajono (ir šalies) žmogeliai  ir patriotai buvo pamiršti. O siekiantys tiesos net pastumti į šoną  jei ne fiziškai-tai kitais  senai išbandytais mafijos principais  .Tam budavo pajungiamos net struktūros pavaldžios jų valdžiukei – svarbu iki Vilniaus praleisti tik geras naujienas,o vietoje tas pats nomenklatūros draustinis-kapitalistinis-pokomunistinis.

Visi poslinkiai vyko ir vyksta tik su jų žinia-su neįtakingais vietiniais nėra jokios bendrystės.Arba prisitaikai ir eini Aklai arba būsi dar kartą pastumtas.Vienas patriotas pasuko A.Kalantos keliu,apsipylė degiuoju skysčiu ir sudegė prieš valdžios rūmus sušūkęs –„už Lietuvą“.Kokią turėjo  būti Lietuva -jau tampa aišku.Po tiek metų. 

Na ,o mūsų  tėvas ir mama ar nematė ir negirdėjo apie tai  ,kas vyksta-gal  šiek tiek toleravo sukandę dantis  ,šiek tiek bijojo…Kad nebūtų pastumti ar atstumti dar kartą,kas vykdavo .

O per tą laiką jau po 1990m.teko su tėvais  dar ir pasidarbuoti surėmus pečius -su tėvu buvau pirmas  pagalbininkas,kai  statėme namą jo tėviškėje.Brolis, po daugelio metų prieš jų valią-tik  pardavė,be mano  sutikimo.

Su mama turėjome bendrą ūkį ,jai gyvai esant ,kai turėjau tarnybą plėčiau jos ūkį,nes buvo įdomi politika -stambinti ūkius ,o mažus pavadinti „sofkiniais“.Taip daugumą tremtinių nuvarė…kuo toliau…Jų vietą užėmė veik nauji-senų šaknų kaloborantai.Tad mama jau buvo ne sofkinė pagal kiekį,o  darbą organizuodavau aš-viską ką reikėjo jos ūkiui pagal įgaliojimą,tad nebuvo jokių įtarimų,kad jai gali atsitikti bėda ar  staigi  liga.Prieš tris savaites iki  staigios mirties buvo, sakiusi ,sūnau-tvarkome visus reikalus:bankinius,turtinius,ir rudenį žadėjo išvykti iš brolio į mano tuščią  butą.Deja, jau po visko, gūdu ,kad nesugebėjau sustabdyti blogųjų vyksmų,o ir kai prašė nupirkti jai būstą Zarasų ar Rokiškio  mieste ,nes artėjo  devinta dešimtis ,norėjo gal pabūti viena-pailsėti,tada-pasakiau ,kad mano butelis (ketvirtam  aukšte,dar blokiniame name) tuščias tik  bendrabučių aš pats nemėgau,o kai kaimynas chuliganas-ramybės nerasi.

Taigi jos sunkaus -turiningo likimo tąsa , taip susiklostė, kaip ir tėvo gan staigiai ir likimo ironija ta pati  -tromboembolija(krešulys)..O kur gi dabar brolis komjaunuolis -laukia kol mamos ūkis pasieks „bankrotą”. Nors mamos ,kaip ir tėvo valia buvo kita ,kaip ir daugelio paveldimų daiktų vieta -jų valia. Kodėl  išmetama į konteinerį visa atmintis visi be išimties rakandai-tik va, tėvo šautuvas iš Magadano rado prieglaudą  ,o medaliai ir Lietuvos prezidento apdovanojimas taip pat prarado vietą ir tapatybę, kaip ir tėvo valia. Motinos  įkūrusios  Antazavėje žuvusių  atminimo   vietą, kur guli duobėje pokario veikėjų pakasti  dar  neidentifikuoti partizanų kūnai -valia. Dievas žino kiekvieno darbus ir šlovė tikriems kovotojams- ne besinaudojantiems savo reikmėms ir tariamai garbei.

M.J.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias