Kaip baigsis karas Ukrainoje?

Larry Johnsonas

Rgp 14

Pasistengsiu, kad tai būtų paprasta. Tai sudėtingas klausimas, bet jį turėtume apsvarstyti, jei norime, kad pasaulis išvengtų branduolinio holokausto. Jis apsiriboja trimis galimybėmis:

Besąlygiškas pasidavimas
Susitarimas derybų keliu
Ilgalaikis konfliktas ir išsekimas, t. y. aklavietė

Rusijos požiūriu karinė operacija Ukrainoje nėra karas. Karas reiškia sunaikinti priešą – fiziškai, materialiai ir politiškai. Nepaisant Vakarų propagandos teiginių, Rusija vengia masinių civilių aukų. Rusija nebandė sunaikinti Vakarų ISR platformų, Ukrainos vyriausybės infrastruktūros ar Ukrainos politinių pareigūnų. Trumpai tariant, Rusija sužaidė tik keliomis turimomis karinėmis kortomis. Eiti į karą reiškia, kad jūs einate į priekį ir naudojate visas priemones priešui sunaikinti.

Ukraina ir jos NATO sąjungininkės laikosi diametraliai priešingos nuomonės – tai yra Rusijos agresyvus karas. Priešingai nei Rusija, Ukraina ne tik mobilizavo savo karinio amžiaus vyrus, bet ir į uniformas įvilko jaunuolius iki 18 metų bei vyrus nuo 45 iki 65 metų ir pasiuntė patrankų mėsą į priekį. Ukrainos gebėjimas išlaikyti karinį pagrindą ateityje visiškai priklauso nuo JAV ir kitų NATO valstybių narių tiekiamų pinigų ir ginklų. Be užsienio paramos Ukraina negali toliau kariauti modernaus pramoninio karo.

Taigi apžvelkime keletą esminių faktų:

Ukraina patiria milžiniškų karinių nuostolių ir neturi apmokytų rezervinių pajėgų, kurias galėtų siųsti į mūšio lauką.
Ukraina neturi gyvybingų stacionarių sparnų kovinių oro pajėgų.
Ukraina neturi tankų, transporto priemonių, artilerijos, artilerijos sviedinių atsargų.
Ukraina savo teritorijoje neturi saugių mokymo bazių ir (arba) mokymų bazių, todėl turi pasikliauti kitų NATO šalių mokymais. (Tai reiškia, kad mokymai yra riboti ir nestandartizuoti).
Ukrainos kontrpuolimas, turėjęs pralaužti Rusijos Surovikino gynybines linijas, nepavyko ir Ukraina neturi kovinės galios atakoms eskaluoti.
Rusija, priešingai, turi daug apmokytų karių rezervų, artilerijos šaudmenų, artilerijos (mobiliosios ir stacionariosios), sparnuotųjų raketų, bepiločių orlaivių, daugiau kaip tūkstantį stacionarių kovinių lėktuvų, atakos sraigtasparnių ir didžiules oro gynybos sistemas.
Rusija pati apsirūpina svarbiausiais gamtiniais ištekliais, reikalingais jos gynybos pramonei aprūpinti.
Rusija nebėra priklausoma nuo Vakarų prekybos, o jos ekonomika auga nepaisant Vakarų ekonominių sankcijų.
Daugelis Vakarų analitikų tvirtina, kad Ukrainoje susidariusi padėtis yra aklavietė, ir teigia, kad karas su Rusija užsitęs dar ne vienerius metus. Nesąmonė. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus faktus, pranašumas yra tik Rusijos pusėje. Šiuo metu Ukraina neturi nė vieno pranašumo prieš Rusiją. Mano nuomone, mažai tikėtina, kad Rusijos ir Ukrainos karas baigsis aklavietėje.

O kaip dėl susitarimo derybų keliu? Galimas, tačiau bet koks susitarimas bus sudarytas Rusijos sąlygomis. Rusija reikalaus tarptautiniu mastu pripažinti Krymą, Chersoną, Zaporožę, Donecką ir Luhanską nuolatinėmis Rusijos dalimis. Tai nediskutuotina. Ukrainos politiniai lyderiai ir toliau primygtinai reikalauja, kad tai būtų nesuderinama. Kitaip tariant, jokio susitarimo nėra.

Taigi lieka trečioji galimybė – besąlygiškas pasidavimas. Ukrainos kariuomenė artėja prie lūžio taško, nes daugėja aukų. Ukraina neturi apmokyto rezervo, kuris būtų pasirengęs skubėti į frontą ir toliau stengtis pralaužti Rusijos gynybines linijas. Ukraina atsidūrė tokioje situacijoje, su kokia susidūrė konfederatų generolas Robertas E. Lee prie Appomattokso. Apgulta Lee armija vis dar norėjo tęsti kovą prieš Šiaurę, tačiau, nepaisant jos dvasios, jai trūko logistikos ir žmonių. Lee pripažino situacijos beprasmiškumą ir sutiko su generolo Uliso Granto pasiūlytomis dosniomis sąlygomis. Manau, kad artėja akimirka, kai Ukrainos generolas Zalužnyj susidurs su panašia tiesos akimirka.

Manau, kad labiausiai tikėtinas scenarijus – didelis nesutarimas tarp Zelenskio ir jo karo vadų dėl to, ar tęsti karą. Ukrainiečių noras kariauti nepakeičia būtinų ginklų atsargų ir, dar svarbiau, apmokytų karių, galinčių tuos ginklus naudoti. Šiuo metu Ukraina neturi perspektyvių galimybių vykdyti karines operacijas be garantuotos NATO paramos.

Šiuose skaičiavimuose “laukinė korta” yra NATO. Blogiausiu atveju – Jungtinės Valstijos arba kitos NATO narės nuspręstų įsikišti siųsdamos savo karius į Ukrainą. Tai reikštų “specialiosios karinės operacijos” pabaigą ir visaverčio karo tarp NATO ir Rusijos pradžią.

Jei jus domina kai kurie moksliniai darbai apie karų pabaigą, toliau pateikiu nuorodas į kai kuriuos akademinius darbus šia tema. Nepritariu ir nesutinku su kai kuriomis išvadomis, bet pamaniau, kad tai bus naudingas grūdas tiems, kurie nori gilintis į šią temą.

Kodėl baigiasi karai: CASCON’o atsakymai iš istorijos.

https://web.mit.edu/cascon/warend.html

Kaip baigiasi karai: Derybų vaidmuo (Harvardo kursas)

Įprasta manyti, kad karai baigiasi po to, kai lemiamas karinis mūšis baigiasi galutine pergale – viena pusė pasiduoda, o kita iškyla kaip nugalėtoja. Iš tikrųjų naujausi istorijos faktai rodo, kad viskas paprastai būna daug sudėtingiau: ginkluotam konfliktui užbaigti svarbų vaidmenį paprastai atlieka ginčo šalių derybos. Tereikia prisiminti Korėją, Vietnamą, Bosniją, Afganistaną ir Iraką. Šioje skaitymo grupėje bus nagrinėjamas derybų vaidmuo nutraukiant karus.

Kaip baigiasi karai (Dano Reiterio knyga)

Danas Reiteris aiškina, kaip informacija apie kovos rezultatus ir kiti veiksniai gali įtikinti kariaujančią šalį taikos derybose reikalauti daugiau ar mažiau ir kodėl šalis gali atsisakyti derėtis dėl ribotų sąlygų ir atkakliai siekti absoliučios pergalės, jei baiminasi, kad jos priešas gali nesilaikyti taikos susitarimo. Autorius išsamiai išdėsto teoriją ir vėliau ją patikrina daugiau nei dvidešimčia karo nutraukimo atvejų, įskaitant sprendimus per Amerikos pilietinį karą, abu pasaulinius karus ir Korėjos karą. Reiteris padeda išspręsti kai kuriuos iš įsisenėjusių karo istorijos galvosūkių, pavyzdžiui, kodėl Abraomas Linkolnas paskelbė Emancipacijos proklamaciją, kodėl Vokietija 1918 m. atnaujino puolimą Vakaruose, užsitikrinusi taiką su Rusija Rytuose, ir kodėl Didžioji Britanija atsisakė siekti taikos sąlygų su Vokietija po to, kai 1940 m. žlugo Prancūzija.

Kaip tai baigiasi? Ką mums sako praeities karai apie tai, kaip išgelbėti Ukrainą (CSIS dokumentas)

Krizių diplomatijos metas yra dabar. Kuo ilgiau trunka karas, kai abi šalys nedaro nuolaidų, tuo didesnė tikimybė, kad jis peraugs į užsitęsusį konfliktą. Nepaisant Ukrainos žmonių drąsos Rusijos agresijos akivaizdoje, tai pavojinga perspektyva. Pabėgėlių krizė didės. Žus daugiau civilių gyventojų. Rusija taps dar labiau paranojiška ir neracionali. Rusijos pareigūnams reikia ne tik bausmės, bet ir perspektyvios diplomatinės išeities, kuria būtų atsižvelgta į visoms šalims rūpimus klausimus.