Kaip mažuma tapo dauguma (ar Seimo rinkimų rezultatai vėl bus suklastoti?)

Kaip mažuma tampa diduma

Visus pas mus nepatenkintus mūsų demokratija kviečiame ateiti balsuoti per būsimus Seimo rinkimus. Bet per juos kiekvieną sykį nutinka stebuklai. Visų peikiami konservatoriai ir vėl laimi. Dėl to jų vadas Gabrielius Landsbergis taip drąsiai neseniai kvietė priešininkus išbandyti jėgas priešlaikiniuose rinkimuose. O mes pabandysime prisiminti kaip Ingrida Šimonytê ankstesniuose rinkimuose į Seimą pergalėjo visą plejadą kylančių politikos žvaigždžių. Juos surikiuosiu pagal surinktų balsų skaičių. Tai Vytautas Radžvilas iš Nacionalinio susivienijimo, Kasparas Adomaitis iš Laisvės partijos, Taurimas Valius iš Valstiečių ir žaliųjų sqjungos, Liutauras Gudzinskas iš Socialdemokratų partijos, Edmundas Vaitiekūnas iš Darbo partijos, Vytautas Tamošiūnas iš Liberalų sąjūdžio.
Kai kurie iš jų jau telkia prijaučiančių pulkus ir tikisi vėl bandyti savo laimę 2024 m. rinkimuose. Deja jie net iš savo klaidų mokytis dar negalvoja. Apie praėjusius rinkimus irgi nenori knaisiotis ir prisiminti savo nesėkmių neketina. Šimonytė balsavimą pergalingai laimėjo jau pirmame rate. Surinko net
62.65 % visų galiojančių balsų. O kaip tie balsai buvo surinkti? Balsavusių paštu ji surinko net 66.96%. Kiek mažesnis Šimonytês palaikymas buvo sekmadienį : už ją balsavo tik 60.96 % . Jeigu išankstinius balsavimus aš pavadinčiau pašto karvelių lesinimu, tai jau sekmadienį Šimonytsė štabui reikėjo daugiau pasistengti.
Paštu balsavusių skaičių lėmė mestų pinigų kiekis balsuotojų agitacijai. Ir nenuostabu, kad tokia agitacija vyko labai paprastai. Kiekvienas balsas buvo įvertintas pinigų suma. Ir aišku, kad turtingesni visuomet laimi. Sunkiau su gyvais balsuotojais sekmadienio dieną. Čia jau teko pasistengti apylinkių komisijų
vadovams. Vilniaus miesto didelėse apylinkėse konservatoriai visada parodydavo savo jėgą. Ir netik jie. Puikiai sekėsi ir Šimašiaus liberalams bei dabartiniams laisviečiams. Aš su tokia jų sėkmė susiečiau ir dideles pinigų sumas rastas pas Eligijų Masiulį ir Mantą Adomėną. Jau ankstesniuose rinkimuose pastebėjau, kad balsuotojų skaičius padidinamas likus dviem valandoms iki balsavimo pabaigos, o paskiau primetami maišai trūkstamų biuletenių. Aišku, kad buvo sutariama ir su tuometiniu vyriausiu rinkimų prižiūrėtoju Zenonu Vaigausku. Nenuostabu kad jis dabar vienas iš turtingiausių Lietuvos žmonių. Kartais kai kuriuose apylinkėse atsitikdavo kad 18.00 val. balsavusių būdavo daugiau, negu pasibaigus rinkimams. Paskiau tokius skaičius ištaisydavo. Ir niekam tai neužkliuvo! Šitaip savo balsų skaičių galima pakelti net visus 15%. Jeigu tokius balsus atmestume, Šimonytei teliktų tik 46 % visų atėjusių balsuoti. Tai jau būtų mažiau pusės rinkėjų ir tiktų reikalauti balsavimo antro rato. O išankstinius balsavimus paštu turėtume atmesti kaip neatitinkančius tikrovės. Bent jau išankstiniai balsai neturėtų nuspręsti, kad nereikia antro balsavimo. Tuomet jau rinkėjai rinktųsi tik iš dviejų kandidatų, ir kovojančių būtų apylygės jėgos. Būsiems kovotojams patarčiau sekti kiek iš tikro yra pabalsavusių kiekvieną valandą, ir tikrintis ar tokius skaičius skelbia vyriausia rinkimų komisija. Rinkėjai, atėję balsuoti galėtų pasižymėti kokiu numeriu jie užsiregistruoja. Tą reikėtų sekti bent didesnėse rinkiminėse apylinkėse, Lietuvoje iš dviejų tūkstnčių tebūtų tik 200 tokių įtartinų apylinkių. Taigi busimieji kovotojai pasistenkite ir rinkimų dieną. Negalvokite kad jūsų pergalę lėmė kokia deivė užrištomis akimis.
Lietuva gal tik nujausti gali, kaip tokie žmonės ateina į valdžią. Bet pati premjerė Ingrida Šimonytė puikiai žino, koks buvo kelias į valdžios olimpą, gal net tvarkė šiame kelyje iškilusius piniginius reikalus. Todėl nenuostabu kad ji beatodairiškai įsikibusi į savo užimtą valdišką kėdę, o ir bendražygius ji gins ir saugos iš paskutiniųjų. Tik ar to iš valdžios tikisi Lietuvos piliečiai, ar tokios ateities mes laukiame Lietuvoje?

Konservatorių partija neatsiejama nuo jos įkūrėjo profesoriaus Vytauto Landsbergio. Gal net galėtume juos pavadinti vieno žmogaus partija. Taip sunku išgirsti kitokią nuomonę iš kitų partiečių. O ką mes dabar galime pamatyti po trisdešimties Laisvos Lietuvos metų? Arba tas vienintelis klausimas, kam dabar Lietuvoje gyventi geriau. Deja didesnioji dalis tautiečių į šį klausimą jau negalės atsakyti. Jie buvo paprasčiausiai išvaryti į svetimas šalis, o jų vaikai nedega noru grįžti į tėvų šalį.

Sąjūdis nutraukė Lietuvos ryšius su tarybine santvarka. Atrodo, kad Lietuva pasivys ir pralenks Olandiją. Dabar mūsų viltys kuklesnės. Mums toli iki Švedijos ar Norvegijos, gera būtų, kad mes pasiektume bent Danijos lygį. Bet atrodo kad lygiuojamės į Kirgiziją ar Moldaviją.
Iš šalies žiūrint viskas atrodo paprasčiau. Pagal Kurtą Leviną 1947 rn . visuomenės raida pergyvena beveik nekintančias būsenas, kuriuose išlieka lygsvara tarp permainų norinčių ir siekiančių varžyti tokius siekius. Iškilus suirutei permainų siekiančios jėgos susiduria su sukilusią varžančios jėgos priešprieša. Po to visuomenė patenka į naują pastovią būseną. Paprastai kalbant apie akciją ir reakciją Landsbergis buvo sėkmingas reakcijos pavyzdys. Jis sugebėjo Sąjūdį užgniaužti is vidaus. Ar mes dar prisimename bent vieną garsų sąjūdietį, kuris nebūtų patekęs į kalėjimą ar nešlovę ? Dabar jaunimui gali atrodyti kad tik profesorius su savo patyrusia saugumiečių komanda iškovojo Lietuvos laisvę. Prisiminkime Zigmą Vaišvilą, Audrių Butkevičių, Justiną Marcinkevičių, Vytautą Petkevičių ar net Romualdą Ozolą. Profesorius buvo profesionalus muzikantas, gebėjo sukurti sunkiausius Lietuvos išbandymus ir pergalingai išlipti sausas is
balos. Net Sausio 13-oji buvo surengta Vilniaus galvose. Tuometinė premjerė Kazimiera Prunskienė išdrįso tik šiek tiek pakelti maisto produktų kainas ir susilaukė atsako iš Jedinstvos sukviestų sekėjų.

Atžagarus Landsbergio elgesys atrodė puikia proga įsikisti Mykolui Burokevičiui kartu su Vilniaus kariškiais. Maskvoje buvusiam Rusijos kompartijos vadovui Michailui Gorbačiovui buvo metami priekaištai, kad jis nestabdė Vilniaus kariškių išpuolio. As pažinojau trenerį, kuris dirbo su Kauno desantininkais ir puikiai žinojo to laiko kariškių vadovybės nuotaikas. Desantininkai negavo nurodymo iš Maskvos prisidėti prie kariuomenės veiksmų Vilniuje, ir neketino to daryti. Gi Landsbergis jau buvo išstatęs šaulius ne tik prie Aukščiausios Tarybos bet, ir priešais Vilniaus Televizijos bokštą. Gal jie turėjo šaudyti į tankistus, gal ir į susirinkusią minią ? Sausio 13-oji turėjo nuversti Aukščiausios Tarybos paskirtą Prunskienės vyriausybę. Jos vietoje paskirtas Jonas Šimėnas pabėgo iš Vilniaus. Jo vietoje sutiko dirbti Gediminas Vagnorius, kuris jau ėmėsi reformų iš esmės prieš pabudusią Lietuvos tautą. Valdiškos ištaigos vėl atgavo savo kvėpavimą. Valdiškos algos kilo su nuvertėjančiais talonais, o privatininkai buvo suvaryti į bankrotą.
Kai kas norėtų Landsbergį vadinti Lietuvos didvyriu. Mes gi galėtume pasaulyje pamatyti ir daugiau panašių veikėjų. Igoris Girkinas Strelkovas dabar Rusijoje pasodintas į kalėjimą kad nekalbėtų garsiai prieš Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Jis gimė 1970 m. gruodžio 17 d. Maskvoje. Studijavo archeologiją, domėjosi kariška rekonstrukcija. Dabar tokios rekonstrukcijos šventės vyksta kasmet Kernavėje per Mindaugines. Bet Igoris baigęs studijas iškeliavo kaip turistas kariauti. Prie Tiraspolio su apkaustytu buldozeriu išgąsdino moldavų šarvuotį ir taip su savo bendražygiais įsigijo pirmą karišką mašiną. Paskiau kariavo Bosnijoje serbų pusėje kaip Rusijos carinis karininkas. Vėliau Rusijos armijoje kariavo Dagestane irČečėnijojee. 2014 m. jis persikelia į Donbasą ir su savo 50 karių užima Slavianską, vėliau tampa Donecko Respublikos gynybos ministru. Taigi turėtume pripažinti kad tai is tikro talentingas diversantas. Jis nusipelnė didvyrio vardo bent tarp Ukrainos priešu. Hagos teismas jį pripažino kaltu dėl olandų boingo numušimo, tačiau pats Girkinas kaltės nepripažįsta. Panašiai ir Landsbergis sau jokių darbų nepriskiria, viską padaro kiti.
Konservatoriams būtų pagyrimas kad jie vieninteliai iš dabartinių Lietuvos partijų skiria ypatingą dėmesį švietimui ir mokslui. Jie šios srities ir ministrus pasirinkdavo įvairiose koalicijose su kitomis partijomis. Tik or nuo to Lietuvai buvo geriau. Visi dabar matome kaip su išeinančia tarybinių žmonių karta vis prastėja mūsų mokinių, studentų, ir net mokslininkų pasiekimai. Galima girtis įvairiais popieriukais ar statistikos suvestinėmis, bet koks gali būti vieno ar kito likusio žmogaus mokslas. O dabar mūsų pasiekimai sukrauti : ant pavienių mokslininkų pečių. Dar fizikams atrodė kad dabar jau konservatoriai bus jų valdžia. Juos papirko milijonai lazerių pramonei. Bet fizikos teoretikų mes nebeturime, ir skundžiamės had jaunimas netiki mūsų dėstytojų išprusimu. Dar baisiau jaunimą smukdo mokyklose stumiama sekso revoliucija.

Pasiklausę tokių kaip Kašpirovskio dantys dainų gali atrodyti, kad jiems viskas galima. Netgi pamokos apie socialines lytis siūlo nepilnamečiams išbandyti ir kitus gyvenimo džiaugsmus. Tokies jau apie matematiką nieko neišaiškinsi, jie paprasčiausiai nesutelks dėmesio. O dar reiktų ramiai išsimiegoti, kad galvoje girdėta pamoka susikratytų, jeigu norime rengti mokslo tolesnius žingsnius.

Konservatorių potrauki mokslui mes galėtume lyginti su tarybinio saugumo rūpesčiu dvasiniams reikalams, o jezuitų šventoji inkvizicija rodytų antrąją šio dėmesio pusę. Dabartiniame pasaulyje neišmokytas proletariatas jau nebelieka jokia gamybine jėga. Vis svarbesni tampa kūrybingi inžinieriai ar moksliniai darbuotojai. Lietuva dar atsimena laikus kai lietuvaitėms inžinierius netikdavo į vyrus, o ir mokslininkai būdavo nepatrauklus, nebent su ministro algomis akademikai. O dabartinės valdžios didžiausias rūpestis kaip suvaldyti šią augančią gamybinę jėgą. Svarbiausia kad viskas pakliūtų po valdiška vertikale. Tik dėl to stambinamos mokslo įstaigos, kad kuo mažesnis liktų sprendimus priimančių žmonių skaičius. Apie vidurinę mokslininkų klasę tikriausiai nereikėtų ir svajoti. Bet ar to tenori Lietuva, ar tai mūsų konstitucine teisė į švietimą, mokslą ir pagarbų gyvenimą. Negi vien nemėgstamas premjeras nuspręs kiek pas mus liks mokyklų, kiek metų paaugliai mokysis naujų dalykų apie seksą gimnazijose, vaidindami nepilnamečius vaikus. Deja lietuviams vis dar atrodo kad viską atneš dėde iš Amerikos ar bent is Švedijos. Patients tautiečiams dėl to aukotis atrodytų kaip ir ir neprotinga.

• Antakalnio apygardoje buvo galiojančių balsų 19955, iš jų paštu 5611 ir sekmadienį 14344. Už Šimonytę buvo galiojančių 12501, iš jų paštu 3757 ir sekmadienį 8744.

Gintaras Valiukevičius 2023.10.06.