Kaip „Vilties prezidentas” Ignas Vėgėlė gelbėjo garsųjį vaikų nešiką Gintarą Černiauską?

0

Kaip „Vilties prezidentas” Ignas Vėgėlė gelbėjo garsųjį vaikų nešiką Gintarą Černiauską?


Aurimas Drižius


Įmonės „Aconitum” savininko Laimio Akramo likimas – tipiškas Lietuvos demokratinėje teisinėje respublikoje. Valdęs įmonę, kurios pajamos 2014 m. siekė 20 mln. litų, L.Akramas buvo apiplėštas šios „teisinės sistemos” vilkų. Pagrindinį vaidmenį čia vaidino toks garsus Laimutės Stankūnaitės advokatas Gintaras Černiauskas, mėgėjas tąsyti svetimus vaikus užlaužtomis rankomis ir kojomis (nuotr.). G.Černiauskas yra specialistas, kai reikia perimti svetimą turtą – būtent taip ir nutiko L.Akramui. G.Černiauskas inicijavo jam fiktyvią baudžiamąją bylą, o paskui L.Akramas buvo įkalbėtas „dovanoti” savo įmonę kitam „ofšorui”, kol jos dar neatėmė G.Černiauskas. L.Akramas taip ir padarė, ir perrašė 2 mln. eurų vertės akcijas kitam žmogui, kuris pažadėjo sumokėti, tačiau apgavo. Tada L.Akramas kreipėsi į Advokatų tarybos pirmininką, „Vilties prezidentą” Igną Vėgelę dėl G.Černiausko pažeidimų. I.Vėgėlė pralaukė metus, ir vėliau šią drausmės bylą G.Černiauskui nutraukė, „suėjus senaties terminui”.
Igno Vėgėlės kolega, garsus ir turtingas advokatas Gintaras Černiauskas, kuris pats pasakojo, kaip treniravosi nešti prieš jos valią mažą mergaitę iš jos namų Garliavoje. Visi puikiai matėme, kaip G. Černiauskas neša mažą vaiką kartu su nepriekaištingąja mamyte po garsiojo Garliavos šturmo. Žinoma, fakto, kad Gintaras Černiauskas nešė mažą vaiką, teismas nenustatė, nors tai matė minia žmonių.
2018 m. Advokatų taryba buvo iškėlusi drausmės bylą advokatui Gintarui Černiauskui. Drausmės byla buvo 2018-12-28 iškelta pagal Laimio Akramo pareiškimą, kuriame šis teigė, kad advokato Gintaro Černiausko veikloje galima įžvelgti įmonių užgrobimo požymių. Tačiau Ignas Vėgėlė išgelbėjo savo grasųjį kolegą G.Černiauską nuo drausminės atsakomybės – pralaikęs L.Akramo pareiškimą metus, jis nutraukė tyrimą „suėjus senaties terminui”


Pats L.Akramas (nuotr.) atsakė į „Laisvo laikraščio” klausimus:

Kuo baigėsi tas jūsų konfliktas su advokatu G.Černiausku?
Viskas baigėsi labai įdomiai. Matote, iš esmės tai buvo ginčas, kuriame prieštaringai vertinamos reputacijos advokatas Gintaras Černiauskas tarnavo abiem ginčo pusėms ir susidėjo su „Gazprom” atstovu Lietuvoje ponu Ričardu Matijošaičiu. Pastarasis gyrėsi, kad jis yra Kauno mero Visvaldo Matijošačio pusbrolis. Viskas prasidėjo nuo mano konflikto su įmonės Aconitum akcininke Rima Balanaškiene, dabartine „Aconitum” vadove. Iš esmės iš manęs labai negražiai buvo perimta ši įmonė, nors aš turėjau joje daugumą akcijų ir buvau įmonės įkūrėjas. Dar 1999m. Įkuriant įmonę ši ponia net nebuvo tarp įkūrėjų, tačiau ilgainiui, tapusi akcininke, kartu su broliu Vincu Viliumi, tuometiniu Aconitum direktoriumi, nesąžiningais veiksmais perėmė įmonės kontrolę.
Kokiais būdais?
Buvo klasta keičiami įmonės įstatai, kad sprendimus priima ne akcininkų dauguma, tačiau tie, kurie turi pvz. 60 proc. akcijų. Kai buvo klastingai, naudojantis mano pasitikėjimu, prastumtas toks įstatų pakeitimas, praradau visą valdžią įmonėje, o paskui mane ėmė šantažuoti, kad parduočiau ir savo akcijas. Daug metų R. Balanaškienės iniciatyva įmonę konsultavo advokatas Černiauskas. Į šią istoriją buvo įsivėlęs ir Gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas, kuris buvo neva „Aconitum” konsultantas. R. Balanaškienė už ypatingus nuopelnus šiam veikėjui buvo perleidusi net trečdalį Aconitum dukterinės kompanijos Aurantijus akcijų. Tuo metu Aurantijus valdė apie 20mln. Turtą. Aconitum įmonė buvo viena lyderiaujančių Lietuvos farmacijos pramonėje ir lyginosi su „Sanitu” pagal apyvartą Lietuvoje. Įmonės sukurtų produktų licencijomis domėjosi ir pirko pasaulyje žinomos farmacijos įmonės. Mano nuomone, jie jau tada pradėjo kurti planus, kaip užgrobti šią įmonę. Kai praradau akcininkų kvorumą įmonėje, R. Balanaškienė, padedant jos broliui V. Viliui Aconitum pelną plukdė į jos dukterinę dominuojančią įmonę „Aurantijus”, parduodant prekes žemiau savikainos. Kadangi ji buvo laisvoje ekonominėje zonoje, tai buvo naudinga tą pelną ten perkelti ir mokestine prasme. O „Aconitum” dėl tokių finansinių machinacijų kaupėsi skolos, buvo skolinamasi iš Aurantijaus ir man neliko kito pasirinko, kaip tik sutikti su jų sąlygomis ir parduoti savo akcijas. Nes kitaip jau buvo inicijuojama papildoma akcijų emisija, kad mano akcijų dalis dar sumažėtų. Nes jeigu papildomai neperki emisijos išleistų įmonės akcijų, tavo dalis apskritai lieka nieko verta. Visa tai vyko 2011-2014 m. Tada aš ir sutikau su jų sąlygomis, nes dirbtinai buvo auginamos skolos, kurios tuo metu pasiekė apie 6 mln. litų ir įmonės likvidumas tapo probleminiu. Žodžiu, aš sutikau su jų sąlygomis ir pardaviau akcijas, tačiau iš karto po susitarimo tapo aišku, kad jie nesirengia man mokėti sutartyje nurodytų pinigų. Šalia akcijų pardavimo sutarties pasirašėme ir sutartį dėl intelektualinės nuosavybės, pagal kurią dalis šios nuosavybės turėjo pereiti man. Nes vaistų gamyboje dokumentai kuriami labai ilgai ir buvo atlikta daug tyrimų, man vadovaujant tiriamajam darbui. Tačiau jokios teisės man nebuvo perduotos. Tada man pasisiūlė padėti jau minėtas R. Matijošaitis. Jis mane patikino, kad už nemenką sumą perviliojo advokatą Černiauską, kad jis nustotų konsultuoti R. Balanaškienę grobikiškos strategijos klausimais. Jis ėmė atstovauti su R. Matijošaičiu susijusią ofšorinę kompaniją Rawley cap., nors tuo pačiu metu atstovavo ir jau minėtą R. Balanaškiene. Turiu net tai patvirtinančius dokumentus, kad advokatas Černiauskas atstovavo abi ginčo puses. Matijošaitis pažadėjo Černiauskui, kad jeigu jis perims iš R. Balanaškienės visą įmonę, tai paskui su juo dalinsis įmone ir pelnu. G. Černiauskas sugebėjo įtikinti Balanaškiene, kad vis tik jai reikia imti paskolą ir sumokėti pinigus už akcijas. R. Balanaškienė sutiko ir tada Černiauskas su Matijošaičiu įkūrė ofšorinę įmonę „Rowley Capital”, kuriai atstovavo Černiauskas. Tačiau R. Balanaškienė viso plano nežinojo, ir manė, kad Černiauskas yra jos gelbėtojas, nes išgelbės ją nuo R. Matijošaičio, kuris labai galingas žmogus. R. Balanaškienė sutiko, ir už tą paskolą iš „ofšoro” užstatė visas tris savo įmones – „Aconitus”, „Aurantium” ir „Sveikatos ABS“, kuri vedė laidas televizijoje. R. Balanaškienei buvo duoti metai laiko, kad gražinti paskolą ofšorui, ir jeigu ji pinigų negražintų, tai kitą dieną Černiauskas, kaip Rawley cap. atstovas, pagal pasirašytą sutartį galėtų perimti visas tris jos įmones.
Buvome sutarę, kad jie sumoka už mano akcijas apie 6 mln. litų, tačiau jie sumokėjo nedidelę dalį – tik apie 400 tūkst. litų. Tačiau daugiau nemokėjo, ir tada R. Matijošaitis sugalvojo, kad reikia nušalinti visą „Aconitum” vadovybę ir pastatyti jos laikiną administratorių. Taip gavau proga priversti juos vykdyti intelektualinės nuosavybės sutarties įsipareigojimus. Tada laikinasis administratorius perdavė man įmonės intelektualinę nuosavybę, ir tai sukėlė mano didelį pasitikėjimą R. Matijošaičiu, nes aš žinojau, kokia jos vertė. Tuo metu R. Matijošaitis įsteigė kitą įmonę „Roadstone”, ir tada Matijošaitis man sako, kad matai, koks Černiauskas žmogus, jis jau ne vieną įmonę yra perėmęs, ir kai buvę sutuoktiniai bylinėjasi dėl turto, tai galiausiai jis patenka Černiauskui. R. Matijošaitis man sakė, kad Černiauskas ir jam siūlė nebrangiai įsigyti tokio turto. Tada R. Matijošaitis ėmė mane gąsdinti, kad reikia kuo greičiau perrašyti mano akcijas kitai įmonei, kol jų neužgrobė Černiauskas. Ir iš tiesų jo žodžiai išsipildė, nes prokuratūra man iškėlė baudžiamą bylą neva dėl to, kad aš pavogiau įmonės intelektualinę nuosavybę. Nors aš netgi turėjau sutartis, pagal kurias ji man buvo perduota. Byla formaliai buvo iškelta R. Balanaškienės ir jos advokato Černiausko iniciatyva. Byloje buvo pridėti ir milijoniniai ieškiniai, neva aš įsiveržiau į įmonę ir pavogiau jos nuosavybę, neteisėtai paskyriau administratorių. Nors visi mano veiksmai buvo pagrįsti teismų sprendimais. Ir R. Matijošaičio advokatai spaudė, kad reikia kuo greičiau mano akcijas perrašyti tam ofšorui „Roadstone”. Taip aš tas akcijas ir perrašiau Matijošaičio ofšorinei bendrovei, padovanojau jam. Tik vėliau sužinojau, kad tokios sutartys negali būti legitimios, nes CK reikalauja notarinio patvirtinimo nuo tam tikros sumos. O sutartys buvo dėl akcijų dovanojimo, net nepatvirtintos pas notarą. Kai R. Matijošaitis pasijuto šeimininku, tai jis pamiršo savo pažadus, kad turės už tas akcijas sumokėti man. R. Balanaškienė, aišku, išsigandus ir matyt spaudžiama Černiausko, pasirašė su jo atstovaujama Rowley cap. sutartį, kad galėtų išpirkti mano akcijas, perleistas Rodstone. Ir už tą beveik 2 mln. eurų paskolą ji užstatė visas savo įmones ir turimas akcijas. Žodžiu, ji galėjo viską prarasti.
Tada, kai aš supratau, kad šioje situacijoje nė vienas iš mūsų nieko nelaimės, tai aš ir paaiškinau R. Balanaškienei, kokia padėtis. Tuo labiau, kad visų įmonių pajamos krito ir aš supratau, kad ji nesukarpštys tų beveik 2 mln. erų gražinti G. Černiausko atstovaujamai ofšorinei kompanijai Rawley cap. su 12 proc. palūkanomis. Aš jai viską išdėsčiau ir ji kreipėsi į savo vaikystės draugą Gintarą Rinkevičių, „Ryterna” savininką. Jis tuos pinigus R. Balanaškienei davė, ir ji juos gražino Černiausko atstovaujamai kompanijai. O oficialiuose dokumentuose buvo „Rowley capital” įgaliojimas Černiauskui juos atstovauti.
Jūs kreipėtės į advokatų tarybą dėl Černiausko, kuri iškėlė jam drausmės bylą, tačiau praėjus metams nutraukė dėl senaties?
Taip, kai gavau jų sprendimą iškelti bylą, tai buvo parašyta, kad pakanka įrodymų, kad Černiauskas atstovauja „Rowley Capital”, tačiau paskui vis tiek tą bylą ilgai vilkino ir nutraukė. Kai kreipiausi į administracinį teismą, tai man buvo paaiškinta, kad pagal teisės normas aš negaliu skųstis dėl advokato, jeigu jis man neatstovavo. Tai reiškia, kad R. Balanaškienė galėjo skųstis dėl Černiausko, o aš ne. Paskui kreipiausi į teisingumo ministeriją ir kitas institucijas, tačiau iš visur gavau atsakymus, kad nieko jie nedarys. Kai supratau, kad dėl G. Černiausko nieko nepadarysiu, tai kreipiausi į teismą dėl Matijošaičio. Pateikiau įrodymus, kad buvo perduodamas įmonės turtas kitai įmonei, tačiau teismas nutarė, kad čia ne baudžiamasis persekiojimas, o tik administracinė atsakomybė. Aukščiausias teismas taip pat nutarė, kad čia nėra nusikaltimo sudėties.
Po kiek laiko ta istorija susidomėjo mokesčių inspekcija, po to FNTT, tačiau ne dėl to, kur dingo tie beveik 2 mln. eurų, tačiau dėl neva nesumokėtų mokesčių. Iš manęs dar bandė priskaičiuoti mokesčius už lėšas, kurių aš negavau. Jie ilgai vykdė tyrimą, tačiau galiausiai man pasiūlė, kad turiu susimokėti tik už tuos 400 tūkst. litų, kurie man buvo pervesti. Sutikau su tomis sąlygomis. Tada FNTT parūpo, kur dingo tie 2 mln. eurų, tačiau jų taip ir nerado, tik konstatavo apie G. Černiausko ir R. Matijošaičio vaidmenį šioje nešvarioje istorijoje. VMI man atsiuntė patikrinimo pažymą apie visus tuos tyrimus ir garsiuosius šios nešvarios istorijos veikėjus G.Černiauską ir R. Matijošaitį. Su ta pažyma aš pabandžiau atnaujinti procesą, be R. Černiausko kaip atsakovo. Visas dėmesys buvo sutelktas į Matijošaitį. Tačiau pirma instancija vėl atmetė mano pretenzijas, net nesistengė parašyti logiškų ir svarių argumentų. Antra instancija irgi atmetė, ir tik apygardos teismas konstatavo, kad negalima taip traktuoti, kad nėra nusikaltimo sudėties tik todėl, kad auka buvo per daug naivi ir neatsakingai elgėsi su savo turtu. Žemesnių instancijų teismų logika tokia – jeigu jūs nušaus gatvėje, reiškia, esate pats kaltas, nes nepasirūpinote užsidėti neperšaunamos liemenės, arba, jei jus apvogė, tai esi pats kaltas, kad neįsirengei signalizacijos. Man buvo gėda net skaityti tokią teismų logiką. Žodžiu, visą nutartį grąžino pirmai instancijai, ir vėl ieškinys pakartotinai praėjo visas instancijas, tačiau galiausiai apygardos teismas atmetė skundą
Tačiau kodėl Vėgėlė nepratęsė tyrimo, juk galėjo jį pratęsti?
Gal būt pagal nuostatus negalėjo. Nors pati Taryba tą G. Černiauską teoriškai gali patraukti tik drausminėn atsakomybėn. Šiaip jau už tokias sumas – 2 mln. eurų galimą sukčiavimą turėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė. Praėjau devynias institucijas, tačiau kol kas teisingumo nepasiekiau.
Koks moralas?
Turime tikrai netobulą teisinę sistemą. Faktas, kad aš nesijaučiu taip, kad valstybė apgintų mano teises ir atstovautu teisingumui. O Černiauskas kai galimai gavo 200 tūkst. eurų, tai nusipirko prabangų namą Kauno centre ir toliau prabangiai gyvena. Ir dar klausimas:

  • kodėl R. Matijošaičiui netaikomos sankcijos už prekyba rusiškomis dujomis, kodėl neareštuojamas jo turtas, kaip tai ES daro su rusų oligarchais? Juk jo nešvariais ir krauju suteptais pinigais sukauptas multimilijoninis turtas galėtų ženkliai padidinti Lietuvos gynybos biudžetą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias