Kodėl Grybauskaitės paskirti teisėjai mano, kad niekada nesulauks atsakomybės už savo veiksmus

0
                         Administracinė byla Nr. eI2-10654-979/2023

Pareiškėjas Aurimas Drižius, ak36808110026

Atskirasis skundas dėl Vilniaus apyagrdos administracinio teismo 2023 m. birželio 20 d. nutarties

Žinoma, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė (nuotr. viršuje su savo patrone) nutartimi atsisakė priimti nagrinėti mano skundą.

Tokia nutartis yra neteisėta ir naikintina, nes teisėja dengia sunkius nusikaltimus, tai yra pati daro nusikaltimą – tarnybos pareigų neatlikimą.

Šitie vadinami teisėjai mano, kad niekada nesulauks atsakomybės už savo veiksmus.

Aš teisėjų veiksmus vadinu „įjungti durnių”. Apgailėtina, kad tai elgiasi visas Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Savo skunde nurodžiau sunkius nusikaltimus, kuriuos generalinė prokurorė Grunskienė pridengė, parašydama neskundžiamą „raštelį” (visi tiek klastojimai aprašyti mano skunde prokuratūrai, todėl jų nekartosiu).

Prokurorė tai padarė tyčia, žinodama, kad to raštelio negalėsiu skųsti teismui, taigi, nusikaltimas liks neiaiškintas.

Todėl tikrasis teisėjos Bliznikaitės tikslas yra nusikaltimo pridengimas ir neišaiškinimas.

Teisėja man nurodo, kad ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis numato, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.

Tačiau mano skundo dalykas yra ne ikiteisminio tyrimo pradėjimas, o grynai administracinis pažeidimas – tai, kad prokurorė dėl sunkaus nusikaltimo parašė ne nutarimą, kurį galima skųsti teismui, tačiau raštelį, kurio skųsti negalima.

Žinoma, kad tiek gen. prokurorė, tiek ir teisėja siekia nuslėpti sunkius nusikaltimus, tai yra šios organizuotos gaujos bendrininkai.

Teisėja puikiai žino, kad dėl sunkių nusikaltimų prokurorė turi priimti nutarimą, o ne „špargalkę”.

Todėl tai yra administracinė byla, nes prokurorė padarė administracinį įstatymo pažeidimą – vietoj nutarties surašė „špargalkę”.

BPK 168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nurodo, kad : 1. Prokuroras ar
ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais
atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti
duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. 2. Atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas surašo motyvuotą nutarimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens sutikimu.

Kitaip sakant, prokuroras gali atmesti skundą pradėti tyrimą dėl sunkių nusikaltimų tik tada, jeigu skundas melagingas. Tai jiems nurodo įstatymas – tas pats Baudžiamojo proceso kodeksas. Tada, kai mato, skundas pagrįstas, tačiau jie nenori tirti nusikaltimų, prokurorai „įjungia durnių”, ir parašo ne nutarimą, tačiau nepasirašytą ir be numerio „špargalkę”.

Tiesa, prokuratūra nurodo, kad „raštelio” formą” gali skųsti administraciniam teismui puikiai žinodama, kad administracinis teismas parašys, kad ne jo darbas yra vertinti „špargalkių” teisėtumą.

O administracinis teismas nurodo, kad neva tai ne kompetencija. Taip sunkus nusikaltimas lieka neišaiškintas.

Aš jau pavargau skųsti tuos vadinamųjų teisėjų sprendimus.

Teisėjai puikia žino, kad parašydami „raštelį”, kuriuo atsisakoma tirti sunkius nusikaltimus, prokuratūra padaro pirmąjį nusikaltimą – suklastoja dokumentą ir neatlieka pareigų. Mat įstatymas jiems aiškiai nurodo, kad prokuratūra turi surašyti „motyvuotą nutarimą” atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą”. O prokuratūra „įjungia durnių” ir remiasi savo sugalvotu „prokuratūros darbo aprašu”, kuri pasirašė generalinis prokuroras.

Tačiau prokuratūros „darbo aprašas” niekaip negali prieštarauti įstatymui – Baudžiamojo
proceso kodeksui. O „aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, nes leidžia prokuratūrai
sunkius nusikaltimus nurašyti neištirtus, parašant „špargalkę”. Tai, kad prokuratūros „darbo aprašas” tiesiogiai prieštarauja įstatymui, ir prokurorai juo naudojasi, kad galėtų išvengti savo pareigos ištirti sunkius nusikaltimus, padaro juos organizuotais nusikaltėliais.

Prokuratūros darbo aprašas tiesiogiai prieštarauja įstatymui, tai yra tam pačiam BPK, kuris nurodo, kad gavęs skundą dėl nusikaltimo, prokuroras priima nutartį pradėti arba ne
ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato, kad sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo „rašteliais”. Prokuratūros aprašas negali prieštarauti įstatymui. Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip.

  1. BPK 1. str. nurodo, kad Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Žodžiu įstatymai aiškiai numato, kad prokuratūra gali atsisakyti pradėti IT tik tada, kai
nurodyti melagingi duomenys. Visais kitais atvejais prokuratūra privalo priimti motyvuota nutarimą atsisakyti pradėti arba pradėti IT.

Prokuratūra ir teismai jau seniai bendradarbiauja organizuotoje nusikalstamoje gaujoje.

Tai yra teisėjai masiškai klastoja savo nutartis, įrašydami į jas žinomai melagingas aplinkybes, tačiau kai prokuratūros pareikalauji vykdyti savo pareigas ir kelti bylas teisėjams už klastotę, tai prokuratūra parašo ne nutartį, o „špargalkę”, kuri neskundžiama. Prokurorai mielai nurodo, kad „špargalkę” gali skųsti administraciniam teismui, o pastarasis irgi mielai tau paaiškino, kad skundas nėra „susijęs su viešojo administravimo sritimi”.

Ratas užsidaro, sunkūs nusikaltimai lieka neištirti, juos pridengus naujais nusikaltimais. Tiesa, įstatymai minėtus dalykus reglamentuoja visiškai kitaip, nei išaiškina teismų ir prokuratūros sistema.

Tačiau Administracinių bųlų teisenos įstatymas ABTĮ 3 straipsnis nurodo:

  1. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.
  2. Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Šiuo atveju teismas turi pareigą įvertinti, ar skundžiamas prokuratūros raštelis Nr. Teisėjai visą tai puikiai supranta, tačiau taip pat „įjungia durnių”, apsimeta, kad „darbo
aprašas” yra aukščiau įstatymo, arba kad tai nepatenka į teismų kompetenciją.
nepažeidė įstatymo, ir ar šis raštelis neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

  1. Aš įrodinėju, kad skundžiamas raštelis 17.2-1713 prieštarauja BPK 168 str, kuris karegoriškai nurodo, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali tik tada, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Šiuo atveju mano skunde nurodytos aplinkybės – dokumento suklastojimas, įrašant į jį tikrovės neatitinkančius duomenis – yra akivaizdūs ir lengvai patikrinami.

Be to, prokuratūros „rašteliai” prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 1, 3 ir 14
straipsniams : 4) įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį
administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Žinoma, kad tai tęstinė nusikalstama veikla, nes ABTĮ nenumato teisėjai Valeckaitės galimybės nenagrinėti šio skundo.

Teisėja Valeckaitė remiasi savo išgalvota formuluote, kad „pareiškėjas, prašydamas teismo pripažinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštus neteisėtais ir juos panaikinti, kaip minėta, siekia iš esmės, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl minimų prokurorų ir teisėjos veiksmų. Taigi, teismo vertinimu, keliamo ginčo pobūdis pagal savo esmę – tikrąjį tikslą, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai”.

Toks išaiškinimas prieštarauja ABTĮ 3 straipsniui. Ginčai dėl teisės

  1. Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.
  2. Teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Teismas turi pareigą įvertinti, ar prokuratūra, kuri sunkius nusikaltimus pridengia neteisėtais „rašteliais”, kurių negalima skųsti teismui, elgiasi teisėtai, ir ar tokia praktika neprieštarauja prokuratūros funkcijai – tirti nusikaltimus.

Akivaizdu, kad prokuratūros praktika atsisakyti vykdyti savo pareigą prisidengiant „rašteliais” yra neteisėta, ir prieštaraujanti BPK.

Akivaizdu, kad tokią praktiką legalizavusi teisėja pažeidė minėtą įstatymą ir savo priesaiką nustatyti, ar tokia prokuratūros praktika neprieštarauja įstatymas.

Akivaizdu, kad visa „teisinė sistema” yra tapusi organizuota nusikalstama grupuotę, kitaip sakant, mafija. Sunku tai pripažinti, tačiau tokia praktika ilgai tęstis negalės.

Generalinė prokuratūra yra valstybinio administravimo subjektas, ir neaišku, kodėl teismas nusprendė, kad gen. prokuratūrai ir jos priimtiems teisės aktams nebegalioja nei BPK, nei ABTĮ normos.

Gen. prokuratūros neveikimas – atsisakymas vykdyti savo pareigas rašant „raštelius”, o ne
nutarimus pradėti arba ne IT – yra akivaizdus. Mano nuomone, prokuratūra jau seniai
neteisėtai rašinėja „raštelius”, siekdama išvengti savo pareigos, o teismai tai toleruoja,
žinodami, kad tai neteisėta ir užmerkdami akis.

Teismas teisingai man nurodė, kad aš, paduodamas skundą, turiu pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Būtent toks administracinis santykis ir yra prokuratūros skundžiamas raštelis Nr. 17.2-852, kuris yra neteisėtas tiek pagal ABTĮ, tiek ir pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Teisėja turi pareigą įvertinti, ar skundžiamas prokuratūros raštelis Nr. 17.2-852 nepažeidė įstatymo, ir ar šis raštelis neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Akivaizdu, kad prokuratūros praktika dengti sunkius nusikaltimus rašatnt „raštelius”
prieštarauja įstatymui, tam pačiam BPK 168 str, kuris karegoriškai nurodo, kad atsisakyti
pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali tik tada, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Šiuo atveju mano skunde nurodytos aplinkybės – dokumento suklastojimas, įrašant į jį tikrovės neatitinkančius duomenis – yra akivaizdūs ir lengvai patikrinamas.

BPK nenumato galimybės prokuratūrai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą parašant „raštelį”, o šių raštelių rašymas ir įteisinimas prisidengiant „prokuratūros darbo aprašu” taip pat yra neteisėtas. Šis darbo aprašas tiesiogiai prieštarauja įstatymui.

ABTĮ 86 straipsnis. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nurodo, kad :

  1. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.
  2. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus
    įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies.

Kaip minėjau, teismas nurodė, kad tai ne jo komepencija tirti prokuratūros bandymą išvengti savo pareigų slepiant sunkius nusikaltimus, ir taip suklastojo dokumentą, tai yra padarė nusikaltimą – neatliko savo pareigų ir piktnaudžiavo.

Kadangi tai tęsiasi jau daug metų, įspėju, kad man užteks kantrybės rašyti skundus iki tol, kol imsite vykdyti įstatymus.

Remiantis išdėstytu, ABTĮ 3 ir 86 straipsniu, išvardintais BPK straipsniais prašau panaikinti skundžiamą administracinio teismo nutartį.

Prašau Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo, kad prokuratūro „špargalkės” atsisakant tirti sunkius nusikaltimus yra neteisėtos pagal ABTĮ 3 str., kad apygardų teismai daugiau negalėtų slėpti sunkių nusikaltimų, nuolat daromų „prokuratūros”.

Aurimas Drižius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias