Kodėl slepiama tiesa apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir 1991 m. sausio įvykius?

0

2024 m. sausio 12 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijos Seime Kodėl slepiama tiesa apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir 1991 m. sausio įvykius? pranešimas spaudai (https://www.youtube.com/watch?v=fGDPUBTIv-c)

Spaudos konferencijoje kviesti dalyvauti 2024 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviai, kuriems 2024 m. sausio 5 d. buvo pasiūlyta pasirašyti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų prašymą LR Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei dėl viešojo intereso gynimo – aplinkybių nustatymo ir dingusių svarbių Lietuvos valstybės atkūrimo ir apgynimo dokumentų suradimo:

– LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimais (1991-01-08 Nr.I-921 ir 1991-01-13 Nr.13-I-943) sudarytų komisijų veiklos medžiagų dėl 1991-01-08 d. įvykių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir 1991-01-13 d. Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių;

– LR Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų nuolatinės komisijos medžiagos nuo 1990 metų kovo mėnesio iki 1991 metų sausio mėnesio;

– beveik visos 1991-01-13 LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr.I-936 sudarytos LR Laikinosios gynybos vadovybės medžiagos;

– XII šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų asmens bylų;

– XI šaukimo LTSR Aukščiausiosios Tarybos medžiagos: 1989 m. išrinktų deputatų K. Motiekos, R. Ozolo, E. Tomaševičiaus ir Z. Vaišvilos asmens bylų, dalies 1989 m. vykusių rinkimų komisijų medžiagų, 1988-1990 metų XI šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos komisijų darbo medžiagų, t.t. Komisijos Lietuvos valstybinio suvereniteto ir nepriklausomybės atkūrimo planui, šios komisijos pirmininkų kolegijos posėdžių medžiagų.

Seimo kanceliarijos 2021-07-23 raštu patvirtinta, kad Seimo archyve šių dokumentų nėra, o Vilniaus apylinkės prokuratūra 2020-08-27 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šių dokumentų dingimo. Seimas komisijos dėl dingusių valstybės dokumentų nesudarė.

Respublikos Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviams pasiūlyta pasirašyti ir įsipareigojimą rinkimų laimėjimo atveju teikti Seimui LR prokuratūros įstatymo pataisas dėl nepriklausomo prokuroro institucijos įkūrimo. Šį dokumentą pasirašė Eduardas Vaitkus.

 ———— 

Kodėl šie svarbūs valstybės dokumentai paslėpti? Seimo kanceliarijos 2021-07-23 rašte nurodyta, kad Seimo archyvui jie neperduoti. Kodėl?

Manau, kad pirma priežastis – tai Vytauto Landsbergio sukurtas mitas, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės nepriklausomybę atkūrė Atkuriamasis Seimas. Tačiau tokio nebuvo.

Istorinė tiesa kita. 1988–1991 metais Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybių nepriklausomybes atkūrė tų tarybinių respublikų Aukščiausiosios Tarybos. Ir tik Lietuvoje bandoma perrašyti šią Atgimimo istoriją. 1996 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimta deklaracija „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo“ (be numerio!)[1] paskelbta, kad 1990–1992 metais dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pavadinama Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu. Tačiau 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose buvo renkamas ne Atkuriamasis Seimas, bet XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Šie rinkimai vyko iki 1990 m. kovo 11 d., t.y. tuo metu, kai Lietuva dar nebuvo atkūrusi nepriklausomybės ir buvo okupuota. Šių rinkimų metu Lietuvoje tebebuvo okupacinės TSRS ginkluotosios pajėgos, todėl ši Seimo deklaracija negalėjo remtis ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, nes šis Aktas buvo priimtas dar okupuotoje Lietuvoje, o pirmieji atkurtos Lietuvos valstybės parlamento (Seimo) rinkimai įvyko tik 1992 m. spalio 25 d., kai mūsų Tauta referendume priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, pakeitusią iki tol galiojusį Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. 

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir visuomenės spaudžiama XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. XI-3650[2] „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, t. y. pačios okupacinės valdžios sprendimu, teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota (!), ir tuo pačiu metu:

„– paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;

– pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;

– pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.“

Tad šie dokumentai griauna mitą apie Atkuriamąjį Seimą.

Valstybės archyvams neperduota ir 1989 m. papildomų rinkimų į XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatus medžiaga apie šiuos rinkimus Vievio-Trakų rinkimų apygardoje, kurioje Vytautas Landsbergis nelaimėjo rinkimų. Šiuos rinkimus Raseinių rajone ir Šiauliuose laimėjo sąjūdiečiai Kazimieras Motieka, Zigmas Vaišvila ir Romualdas Ozolas.

Sudėtingesnis klausimas yra dėl LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimais sudarytų komisijų veiklos medžiagų dėl 1991-01-08 d. įvykių prie Aukščiausiosios Tarybos ir 1991-01-13 d. dėl Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių, Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų nuolatinės komisijos medžiagos nuo 1990 metų kovo mėnesio iki 1991 metų sausio mėnesio ir didžiosios dalies 1991-01-13 Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr.I-936 sudarytos LR Laikinosios gynybos vadovybės medžiagos neperdavimas archyvams.

Manau, kad slepiamos antrojo Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo 1991 m. sausio 12-ąją ir atsiradimo Aukščiausioje Taryboje sausio 13-ąją aplinkybės. Aukojama istorinė tiesa, kurią nustatė tos nakties įvykius tyrusi Aukščiausiosios Tarybos komisija (deputatai Julius Beinortas, Egidijus Jarašiūnas,  a.a. Kazimieras Motieka, Rolandas Paulauskas, a.a. Valerijonas Šadreika, Vidmantas Žiemelis), net apie tai, kas tą naktį vyko Vyriausybės rūmuose. Paryčiais ten atvykusi buvusi Ministrė Pirmininkė Kazimiera Prunskienė pareiškė, kad žino tikrąją padėtį, kad Aukščiausiajai Tarybai – jau viskas ir kad daugiau kraujo praliejimo galima išvengti, jei pavyktų išlaikyti kiek įmanoma tos pačios sudėties Lietuvos Vyriausybę, kuriai, supraskite, nebereikės paklusti Aukščiausiajai Tarybai (pastarosios tiesiog nebebus), na o ji pasiaukotų vadovauti tokiai Vyriausybei, jei ja pasitikėtų Vyriausybės nariai. Visi Vyriausybės rūmuose buvę ministrai atsisakė šio antikonstitucinio siūlymo. Teisingumo ministras Pranas Kūris pasiūlė K. Prunskienei vykti į Aukščiausiąją Tarybą. Ten kiekvieno deputato balsas buvo svarbus. 

———–

Sausio 13-osios byloje 1999-08-23 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, 2001-02-20 Lietuvos apeliacinio teismo ir 2001-12-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis konstatuota, o Europos žmogaus teisių teismas 2008-02-19 sprendime Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje patvirtino, kad TSRS kariuomenė vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Vyriausybę 1991 m. sausio 11-13 d., ir dėl to žuvo 13 civilių bei daugiau kaip tūkstantis buvo sužeista. EŽTT pripažino trijų TSRS kolaborantų nuteisimą teisėtu ir neprieštaraujančiu Europos žmogaus teisių konvencijai, kad nuteistiesiems už jų veiksmus 1990-1991 metais taikytini ne TSRS, o Lietuvos Respublikos įstatymai. 1999-08-23 Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje yra TV bokšto šturme dalyvavusių TSRS karininkų parodymai, kad jie nematė šaudant iš aplinkinių namų ir kad kartu su tuščiais šoviniais jiems buvo išduoti ir panaudoti koviniai. Apžiūrėjus aplinkinių namų stogus šaudymo pėdsakų ir tūtelių nerado net TSRS prokuratūros atstovai. Teismas nustatė, kad „iš aukščiau įvertintų kariškių parodymų, o taip pat iš šių objektų gynėjų, civilių žmonių parodymų matyti, kad šių objektų gynėjai, išskyrus milicijos darbuotojus RTV pastatuose, buvo neginkluoti, ginklų, išskyrus minėtus milicininkų pistoletus, nerasta… prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastatų šiuos objektus gynusius civilius žmones sužalojo TSRS kariuomenės, VRM ir VSK (KGB) kariškiai, kurie betarpiškai buvo šių nusikaltimų vykdytojai. Jiems iš Šiaurės karinio miestelio vadovavo generolai V.Ačalovas, V.Ovčarovas, V.Uschopčikas, KGB generolai S.Caplinas, J.Kalganovas, ten buvo teisiamasis M.Burokevičius ir kiti. Leidimą pradėti karinę akciją prieš beginklius civilius žmones davė aukščiausia TSRS politinė ir karinė vadovybė.“ 

Šiuo teismo nuosprendžiu patvirtinta, kad „Po sausio įvykių, teisiamojo J.Kuolelio LKP/TSKP CK pastato kabinete vyko pasitarimas, kuriame, J.Kuolelio žodžiais, dalyvavo du kvalifikuoti nepriklausomi ekspertai iš Maskvos. Iš audiokasetės Nr.23, kuri buvo perklausyta teisme, matyti, kad ekspertaiapkaltino LKP/TSKP CK, kad nepaskelbė NGK (Nacionalinio Gelbėjimo Komiteto) sudėties, ir padarė išvadą, kad LKP/TSKP CK ir NGK tai tas pats organas. Ekspertai mokė komunistus, kaip elgtis: aiškinti žmonėms, kad, pavyzdžiui, 3 žmonės žuvo iki įvykių, kad žmones stūmė po tankais,nekaltinti ir neversti visos kaltės kariškiams. Jeigu LKP/TSKP negali būti gynėja, tai reikia nors apsimesti. Aiškinti, kad draugovininkai gelbėjo žmones, nors tai ir prieštarauja objektyviai tiesai. Armija padarė savo ir išėjo, o komunistams teks čia gyventi.

————-

Buvusio Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos Rokiškio užkardos viršininko Eugenijaus Šepečio liudijimai (ištraukos): „ …Sausio 11 d. naktį buvo pasirinkti Rokiškio užkardos 30 žmonių… Buvom neuniformuoti, neginkluoti, nieko su savimi neatsivežėm… Net lazdų neturėjom… Iš salės sunešėm kėdes – užbarikadavom stiklines duris, į viršų įėjimą užvertėme kažkokiu transformatoriumi, jį net 8-se vilkome… O šiaip – plikom rankom buvom. … Racijos gal tik dvi per visus gynėjus tebuvo… Žmonės ir TV bokšto darbuotojai, ir iš miesto buvo mums labai geri – nešė pavalgyti, kavos. … 

Po Spaudos rūmų užėmimo be pasieniečių į TV bokštą atėjo dar Krašto Apsaugos objektų apsaugos grupė (3-4 žmonės)… Ginkluotės irgi neturime. Gal būt tai daug ką ir nulėmė. Nes jeigu mes būtume ginkluoti – aukų galėjo būti žymiai daugiau. Sausio 11 d., kai buvo užimami Spaudos rūmai, dalis mūsų būrio vyrų… atvažiavo prie TV bokšto pas mane… TV bokšte jau buvo 29 rokiškėnai. Dar buvo apie 10-15 studentų…, gaila, kad sąrašo nebeturiu… Prieš pat užpuolimą paleidom vandenį į tunelį… Bet puolė patį bokštą. 

Aplinkui TV buvo gyvas žiedas žmonių, šeštadienį liko jų labai nedaug. Tada, berods, Ramanauskas, kreipėsi per radijo taškus, kad prie TV bokšto nėra žmonių… nuo AT atvažiavo keletas autobusų. Žmonės linksminosi: šoko, dainavo, iki kol, apie 1.50 val. pamatėme tankus… 

Liftus buvom visus sugadinę. Vandenį paleidom į tunelį. Jo buvo net iki juosmens…

Tankas … privažiavo prie žmonių – paleido pora dūminio užtaiso šūvių į stiklines duris ir visas vestibiulio stiklas subyrėjo, durys taip pat. Mes puolėm atsukti vandenį, o dar nespėjus to atlikti – žiūrim, jau „šalmuoti“ viduje. Tai „Alfa“ desantininkai praėjo. Mes dar iš žarnų vandenį papylėm ir pradėjom atsitraukinėti į viršų. …kareiviai sekė mums įkandin, bandė pasiekti buožėm, šaudė… kai tinkas pradėjo ant galvos byrėti – tai supratau, kad vis dėlto ne tuščiais šaudė.  Iš užkardos pareigūnų niekas nežuvo, bet iš kitų gynėjų: galėjo būti. Štai ant laiptų aikštelės – žuvo Šimulionis. …traukėmės laiptais į viršų….Buvom pasiruošę darbines pirštines. Bet vaikinai per tą jaudulį pamiršo ir nusileido kruvinom rankom (nuo troso). …grįžome į Aukščiausiąją Tarybą.…, įėjome jau tik aštuoniese. Kitiems nebeužteko drąsos, palūžo psichologiškai. Sakė, kad 2 kartus „išmušti“, 3-ią kartą nebenorį rizikuoti. … 

Apie 4.30 val. paskambinau žmonai į Rokiškį, pasakiau, kad gyvas.”

———-

Ričardas Savickas vadovavo 50-iai  prie TV bokšto atsiųstų beginklių mūsų milicijos J. Bartašiūno mokyklos kursantų, kurių liko vos 20, prasidėjus TSRS desantininkų puolimui. Kursantai gyva grandine atskirinėjo žmones nuo tankų. Žmonės pradžioje net nesuprato, kas jie yra – buvo naktis, uniformos panašios. Skyrėsi tik kokardos, kurias turėjo tik keletas jų. Radijo ryšys nutrūko. Puolančiųjų desantininkų papulkininkis susidūrė akistatoje su Ričardu Savicku ir įsakė jam trauktis bei patraukti žmones. Ričardas atsakė, kad niekas nesitrauks – jūs turite savo užduotį, mes turime savo užduotį. Skirti žmones nuo puolančių, tankų ir desantininkų. Tankai pajudėjo. Prieš tai Ričardas, veidu žiūrėdamas į savo būrio kursantus ir į žmones, už nugaros išgirdo papulkininkio įsakymą „Užtaisyk!” ir šalia stovėjusio desantininko klausimą: “Tuščiais ar koviniais?“ Skriejo kulkos – pirmosios virš galvų… Tankai traiškė žmones… Tuo metu į TV bokštą iš kitos, miškelio pusės, įsiveržė KGB „Alfa“ grupė, patekusi pas beginklius rokiškėnus, mūsų pasieniečius bokšte…

————

2023 metais Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės teikimu Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda iš Ričardo Savicko atėmė Lietuvos pilietybę. Be jo žinios, jo nuomonės nepaklausus. Nes R. Savickas drauge su mama 2001 metais atgavo Vokietijos pilietybę. Nes Ričardo mama Marytė – pokario metų vilko vaikas Renatė iš Rytprūsių, išgelbėta Lietuvoje ir čia gavusi Marytės vardą. Vilko vaikai – apie 7000 Rytprūsių vaikų, kurie 1944–48 metais buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Vokietukai, kurie dėl bado grėsmės patekdavo į Lietuvą, Latviją, Baltarusiją, Ukrainą iš Kionigsbergo (Karaliaučiaus) krašto (nuo 1946 metų – Kaliningrado srities). Juos veždavosi ūkininkai iš Lietuvos, dažniausiai jie važiuodavo prekiniais traukiniais. Geležinkelio milicija ir kareiviai vaikus mušdavo, mesdavo iš vagonų. Šie vaikai Lietuvoje gyveno nelegaliai, nes Kaliningrado srities vokiečiai TSRS valdžios buvo laikomi užsieniečiais, iki 5-ojo dešimtmečio pabaigos neturėję teisės gyventi Lietuvoje. Daugelis 1940 metais bei vėliau gimusių ir Lietuvoje atsidūrusių vilko vaikų buvo įvaikinti. Neįvaikintiems vyresniems vaikams, kad galėtų įsidarbinti, dažnai būdavo gaunami suklastoti dokumentai kitu vardu, gimimo vieta, lietuvių tautybe.

Ričardo Savicko mamos gyvenimas aprašytas Alvydo Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“. Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos šiurpi  istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romanas žinomas ir skaitomas pasaulyje.

Pernai kreipiausi į Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo Ričardui Savickui. Nepadėjo. Formaliai jie teisūs.

Sausio 13-osios gynėjai nesielgė formaliai.

————-

Tuometis klaipėdietis Ričardas Savickas turi teisę pažiūrėti į akis buvusiems klaipėdiečiams Agnei Bilotaitei ir Gitanui Nausėdai, paklausti jų, kodėl jie atėmė iš jo Lietuvos pilietybę? Jo nepaklausę, nesuteikę jam galimybės paaiškinti aplinkybes.

Iš kur tokia Agnės Bilotaitės ir Gitano Nausėdos drąsa – už akių? Ar jiedu žino Lietuvos istoriją – pokario, 1991 metų sausio įvykių?

———— 

Šiandien labai aktualus Lietuvos pilietybės klausimas.

Ir dėl atimamos pilietybės, ir dėl „daugybinės“ pilietybės, ir dėl masiškai vidaus reikalų ministro įsakymais užsieniečiams suteikiamos pilietybės. Nes Konstitucija Lietuvos pilietybę suteikti leidžia ir pagal įstatymą. Pilietybės įstatymas Seimo kaitaliojamas ir be referendumų.

———–

Šiandien vėl labai aktualus klausimas dėl karo.

Knygos apie Ričardo Savicko mamą Renatę – Marytę autoriaus Alvydo Šlepiko pastebėjimas apie karą: „Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.

————

Į kokį rytojų Lietuvą ves būsimas Respublikos Prezidentas? 

Nuotraukoje – atsisveikinimas su pirmuoju po Nepriklausomybės atkūrimo tarnyboje žuvusiu pasieniečiu Gintaru Žaguniu Vilniaus Antakalnio kapinėse 1991 m. gegužės 21 d. 

Kalba Ministro Pirmininko pavaduotojas, Valstybinės laidojimo komisijos pirmininkas Zigmas Vaišvila.

Centre – Aukščiausiosios Tarybos deputatai: Zita Šličytė, Saulius Pečeliūnas, Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, dešinėje – Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius.

Kairėje – Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas Jonas Gečas, pirmasis Pasienio apsaugos tarnybos vadas Virginijus Česnulevičius.

1991 m. sausio – kovo mėnesiais Gintaras Žagunis saugojo Lietuvos Vyriausybės rūmus.

Fotografas nežinomas. Asmeninis Reginos ir Zigmo Vaišvilų archyvas.


[1] Lietuvos Respublikos Seimo 1996-11-28 Deklaracija „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo.

[2] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-02-07 nutarimas Nr. XI-3650.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias