Kodėl visas Vilniaus apygardos teismas elgiasi kaip organizuota nusikalstama gauja?

Aurimas Drižius

Užvakar gavau Vilniaus apygardos teismo teisėjos Ievos Gavelytės-Kalytienės neskundžiamą nutartį, kuriame gerb. teisėjo nurodė, kad jos kolegos teisėjai iš to pačio teismo Cininas, Dzedulionis ir Pakalnytė-Tamošiūnaitė, nuteisdami mane vien už tai, kad parašiau straipsnį „Autoįvykis ?”, pritaikę Konstitucijoje uždraustą cenzūrą, veikė visiškai teisėtai ir nepadarė jokio nusikaltimo.
Su šita teisėjų ir prokurorų gauja kariauju jau 15 metų – visa gauja aptarnauja tokį buvusį įtakingą politiką A.Sadecką, ir jo prašymu įvedė cenzūrą – uždraudė man rašyti straipsnius apie A.Sadecko vaidmenį „Mažeikių naftos” privatizavime.
Už kiekvieną straipsnį, kuriame pateikiau įrodymus apie Sadecko vaidmenį minėtame privatizavime, ši gauja išrašydavo man „baudžiaką” – baudžiamąją bylą vien už tai, kad sąžiningai vykdžiau savo pareigas informuoti visuomenę apie tai, kas dedasi mūsų „teisėsaugoje”.
Kaip žinia, teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, taip nurodo Konstitucija. Šiuo atveju Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalis numato, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio“. Be to, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, jog „viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.
Nu ir kas, kad Konstitucija ir įstatymai draudžia cenzūrą. Teismai ją laisvai taiko ir naudoja jau 15 metų. Tai mano atveju darė ne mažiau kaip 30 Vilniaus apylinkės, apygardos ir aukščiausiojo teismo teisėjų. Visi jie, padarę sunkius nusikaltimus mano atžvilgiu, automatiškai padarė karjerą – kai kurie, pzv. toks Pažarskis tapo net aukščiausiojo teismo teisėju. Kitaip sakant, sistema sukūrė tokąi taisyklę – nuteisi Drižių, pakilsi karjeros laiptais. „Kreipkis nors į Zanzibaro teismą” – taip teisme žvengė Sadeckas, lūždamas iš juoko dėl to, kad pradėjau cituoti Konstituciją.
O aš jau 15 metų nesiliauju kartoti, kad žurnalistų persekiojimas ir įkalinimas už tai, kad jie vykdo savo pareigas, yra sunkus nusikaltimas, kuris Baudžiamajame kodekse apibūdinamas kaip piktnaudžiavimas tarnyba – Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
Beje, pagal LTRS baudžiamąjį kodeksą teisėjai galėjo būti teisiami už tai, kad tyčia nuteisė nekaltą žmogų, tačiau vėliau šedbarai su sabatauskas pasirūpino, kad minėtas straipsnis „išgaruotų” iš kodekso. Tačiau teisėjai pamiršo dar vieną BPK straipsnį – byla atnaujinama, jeigu teisme įrodyta, kad nekaltą žmogų nuteisęs teisėjas piktnaudžiavo.
Šiuo įstatymu – BPK 448 straipsnis. Baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių teisme tvarka nurodo, kad byla atnaujinama įrodžius, kad teisėjas nusikalstamai piktnaudžiavo.
Dabar spėkite, kiek teisėjų per 30 metų buvo nuteista dėl to, kad jie nusikalstamai piktnaudžiavo?
Teisingia, lygiai nulis. Tai arba reiškia, kad visi mūsų teisėjai yra krišolinio tyrumo, arba dar vienas paaiškinimas – jie visi veikia organizuotoje gaujoje, ir visi kaip mafijos nariai gina vienas kitą, nes jeigu bent vienas ims laikytis įstatymo, su tarnyba teks atsisveikinti visiems.
Aš tik per daug metų tuščiai išvaistytų laiko pagaliau tai supratau – lietuviškas teismas yra geriausiai organizuota mafijos grupuotė. Kadangi ji aptarnauja politikus (pvz. Grybauskaitė asmeniškai nurodydavo, kokį sprendimą priimti bylose), tai politikams tokia struktūra naudinga ir reikalinga. Jie sako, kad „mes nesikišam į teisėsaugos darbą”. Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia, kad „mes telefonu nurodome, koks turi būti priimtas sprendimas”. Vienas pavyzdžių – gen. prokurorė Grunskienė bėgo į Seimą suderinti su Čmyl, kaip „išsukti” garsųjį vaikų mylėtoją iš konservatorių partijos.
Būtent šias aplinkybes – teisėjai, prisiekę saugoti Konstituciją, ją grubiai sulaužė, taikydami Konstitucijoje uždraustus veiksmus – ir nurodžiau kaip nusikalstamą veiką.
Kaip rašo teisėja Kalytienė savo nutartyje : „Apibendrinant pareiškėjas skunde teigia, kad teisėjai Mindaugas Striaukas, Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas ir Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė piktnaudžiavo ir viršijo įgaliojimus, nuteisę žurnalistą už jo tiesioginį darbą, taip padarę tiek jam, tiek valstybei didelę žalą, nes taip visiškai sukompromitavo teisinę sistemą, padarę nusikaltimą teisingumui. Taip pat pareiškėjas skunde teigia, kad jis savo skunde nurodė visą eilę teismų klastočių (tame tarpe ir Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartį skundo byloje Nr. 1S-108-879/2020) ir prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šių klastočių. Teisėja Nida Vigelienė nurodė, kad šios klastotės yra „patikimos ir jomis remiasi“. Kaip „patikrintas“ teisėja Nida Vigelienė nurodė šias aplinkybes, kurias pareiškėjas nurodė kaip nusikaltimus. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju teisėjai akivaizdžiai pažeidžia įstatymą ir sulaužo Konstituciją, atsisakydami vykdyti jos reikalavimus”.
Be to, pareiškėjas akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnyje (Bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai) įtvirtinta, kad: 1) nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams, 2) nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais; 43 straipsnyje (Teisėjo pareigos) įtvirtinta, kad: 1) teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus.
Todėl prašau pradėti ikiteisminį tyrimą minėtų teisėjų atžvilgiu.
Tačiau teisėja Kalytienė man išaiškina, kad minėti teisėjai, sulaužę Konstituciją ir įstatymus, veikė visiškai teisėtai : „Nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų Vilniaus apygardos
teismo teisėjų Audriaus Cinino, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Gintaro Dzedulionio, Nidos
Vigelienės, Panevėžio apygardos teismo teisėjos Dainos Vaidachavičienės, Generalinės prokurorės
Nidos Grunskienės, Generalinės prokurorės pavaduotojų Sauliaus Versecko, Ginto Ivanausko bei
prokurorės Danutės Kisinienės galimą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimą,
savo pareigų neatlikimą ar jų netinkamą atlikimą, dokumentų suklastojimą, dėl ko jų veiksmai
galėtų būti vertinami kaip nusikalstami ir atitiktų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 229 straipsnyje, 300
straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų ar kitų nusikaltimų sudėtį”.