Krescencijus Stoškus : „Kas šiandien tiki versija apie vienišą teisėjo Jono Furmanavičiaus žudiką?”

0

TĘSINYS. Krescencijus A. Stoškus

Krescencijus A. Stoškus

AR TIKRAI „TEISĖSAUGA IŠMOKO KLONIO GATVĖS PAMOKAS“?

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

32. Pedofilų tinklai. Apie pedofilų tinklus jau esu anksčiau užsiminęs. Tik vis stigo duomenų jų veikimui paliudyti ir aprašyti. Tačiau šią temą vargu ar būčiau lietęs, jeigu nebūčiau užkliuvęs už straipsnio „Pedofilai: jie kol kas laimi (I, II, III, IV dalys)“, kuris buvo publikuotas 2019 m. sausio 31 d. tinklapyje „bukimevieningi.lt . Nors šio tinklapio patikimumas yra dažnokai kvestionuojamas, tačiau šis straipsnis stebėtinai informatyvus ir sujungiantis į sistemą daugelį jau anksčiau girdėtų faktų. Jis parengtas gana kvalifikuotai ir skirtas buvusiam Latvijos-Lietuvos pedofilų tinklui, apie kurį žinojau tik iš tada mane šiurpinusių nuogirdų, atsitiktinių prasitarimų. Čia kai kurios iš tų nuogirdų visai pasitvirtina. Kai kas gana nauja. Čia priminta, kad Venckai net neabejoję, jog Lietuvoje veikęs „aukščiausius valdžios sluoksnius apraizgęs pedofilų tinklas“. Advokatas Venckus „Lietuvos žinioms“ tiesiai sakęs: „Advokatu dirbu jau 8 metus, tačiau tokios ikiteisminio tyrimo eigos nemačiau jokioje kitoje byloje. To negali būti be didelio būrio suinteresuotų žmonių“. Jau tada, pradėjus nagrinėti nevyriausybinių laikinųjų globos namų bylą „Atsigręžk į vaikus“, paaiškėję, kad kaltinamųjų ryšiai vedė į Latviją, kuri 2000 m. buvo sukrėsta jau anksčiau girdėto pedofilijos skandalo. Tą patį patvirtino ir Latvijos laikinosios tyrimo komisijos vadovas Janis Adamsonas, kurio darbas, deja, nebuvo sėkmingai užbaigtas. Nors ten buvo nurodytos aukščiausio rango politikų pavardės, bausmės „atsisuko ne prieš iškrypėlius, bet prieš jų aukas ir skandalo tyrėjus.“ Nepaisant to, tyrimas nebuvo visai bevertis. Jie sužinoję, kad viena gija vedė į Lietuvą, kita – į kitas postkomunistines šalis, o trečia – į jų centrą Bratislavoje. Be kita ko, jis ten veikiąs iki šiol. Šio tinklo atsiradimas siejamas su tuo, kad pedofilai, būdami labiausiai pažeidžiami žmonės, tapdavę ir lengviausiai KGB užverbuojamais bei ištikimiausiais informatoriais. Suirus sovietinei sistemai ir uždraudus KGB veiklą, kai kurios jo tarnybos įsislaptinusios ir sukūrusios pedofilinius tinklus. Adamsono komisija, susidūrusi su valdžios persekiojimais, tikėjusi kad Lietuva įsikiš. Tuo labiau, kad Lietuvoje irgi „su tinklu buvo susijusios garsios pavardės. Bet supraskite – tyrimo metu mes patikrinome daugiau kaip 70 vien tik Latvijos piliečių, buvo ir šalutinių gijų, be to, mums juk neleido baigti darbo“. Bet ji nieko nesulaukė. Lietuva tylėjo. Sklido tik visokie gandai ir spėliojimai. Nors latviai nusivylė neužbaigto tyrimo rezultatais, bet valdžios supurtymas vis tik neleido joje įsitvirtinti pedofilams. Tuo tarpu Lietuvoje viskas buvo atvirkščiai. Pareigūnai net šiandien vengia pasakoti apie tuos kaimynų pranešimus. Kai kas iš jų yra neoficialiai prasitarę, kad žinantys, jog Latvijos teisėsaugininkai rodė didelį nepasitenkinimą lietuvių pozicija. Net buvę pageidavimų, kad jie aktyviau įsitrauktų į pedofilų paiešką, bet veltui. Išgirdę tik kažkieno atsainią, bet labai iškalbingą repliką: „Pedofilai yra sudėtinė mūsų elito dalis, o elitas – nepakaltinamas.“ Štai ir atsakymas į klausimą, kodėl taip buvo persekiojami kovotojai prieš pedofiliją. Buvo bene tik vienintelė išimtis. Tai socialdemokratas, ilgametis Seimo bei Europos Parlamento narys A. Sakalas. Pats daug prisidėjęs prie nevyriausybinių laikinųjų globos namų steigimo, jis išdrįso atvirai pasakyti: „Štai 1999 metais man pačiam teko dėl galimos pedofilijos imtis veiksmų, nes vienuose Vilniaus vaikų globos namuose augantys vaikai buvo ne kartą vežami į Krašto apsaugos ministerijos Karių profesinio rengimo pirtį, kur buvo seksualiai prievartaujami, tačiau minėtų globos namų vadovai arba apie tai nežinojo, arba nenorėjo žinoti, arba kruopščiai slėpė šią nusikalstamą veiką<…> O kur buvo Vilniaus rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovai, kurie pirmieji turėjo skambinti visais varpais ir minti visų institucijų slenksčius? Jie nesikreipė į teismą, jie kukliai tylėjo nuošalyje, nes pirtis priklausė labai aukštiems pareigūnams“. Silpnas šito įtakingo politiko prisipažinimas. Niekas negirdėjo ir jo varpų. Juk jis irgi „kukliai tylėjo nuošalyje“. Apie tai išdrįso pasakyti tik praėjus nemažam laiko tarpui ir nė kiek neužkliudžius parlamentarų ir Krašto apsaugos ministerijos pareigūnų. Todėl čia dabar aptariamo straipsnio autorius (ar autoriai) visai pagrįstai prie šių klausimų prijungė dar ir savo klausimus: kodėl bylos tyrėjams nerūpėjo, „kaip mažieji mėnuo po mėnesio patekdavo į karinį objektą, kodėl jų vizitai liko nepastebėti“. Žinoma, jie negalėjo atsistebėti ir tuo, „kodėl vaikai nenakvoja globos namuose, kur jie leidžia laiką, regis, nesidomėjo nei „Atsigręžk į vaikus“ vadovai, nei vaikų teisių gynėjai“? Bet, manau, kad panašių klausimų užteks dar šio straipsnio skaitytojams. Galų gale ir tiems žmonėms, kurie norės suprasti, kodėl Lietuvoje plinta pedofilai, o elitas vis išlieka nepakaltinamas.

33. Penki paneigimai. Bet nepaisant to, žmonių domėjimasis pedofilija sparčiai auga. Suaktyvėja žiniasklaida, ypač socialiniai komunikacijos tinklai. Kaip rodo 5-erių metų Google duomenys, nuo 2012 iki 2018 m. šia tema buvo paskelbti bene tik 9 lietuviški straipsniai, o nuo 2019 iki 2023 m. – 19. Vien tik per 2023 m. jų buvo 14. Ir ne atsitiktinai… Jie tiesiogiai susiję su pedofilinių nusikaltimų plitimu. Jis kėlė ne tik tėvų ir jų artimųjų nuogąstavimus, išleidžiant vaikus į mokyklas, bet ir nerimą tarp pačių vaikų. Labai sparčiai pradėti steigti visuomeniniai ir valstybiniai pagalbos bei nuo pedofilijos nukentėjusių vaikų centrai. Nors žiniasklaida reguliariai pranešinėjo apie šiurpius pedofilijos įvykius Lietuvoje, tačiau toli nuo tų įvykių atsiriboję valdžios žmonės ir nemaža žiniasklaidos dalis, pasiremdama senais kai kurių teismų nuosprendžiais, iki šiol vis dar atkakliai neigia: 1) pedofilijos buvimą Lietuvoje; 2) Garliavos žudynių ryšius su pedofilija; 3) N. Venckienės pastangas juos išaiškinti ir išviešinti; 4) prievartinį Deimantės Kedytės pagrobimą; 5) jos ištrėmimą ir įkalinimą. Tuos neigimus gerokai pritildė tik Seimo skandalas, susijęs su jo nario K. Bartoševičius byla, kurioje prokuratūra jį apkaltino keturių nepilnamečių vaikų tvirkinimu. Prieš pačius rinkimus valdančioji partija, mėgindama sustiprinti savo įtaką rinkėjų akyse, prisitraukė viešą žmogų, savotišką žvaigždę, kuri Google pavadinta „visuomenininku“, „mokytoju“, „kultūros veikėju“, „satyrinės televizijos laidos kūrėju“. Bet gana greitai jis pavirto pavojinga „dovana“, nuo kurios visa partija buvo priversta purtytis, išsisukinėti. Visais įmanomais būdais mėginta nukreipti dėmesį į šalį, apsimetinėti, kad tos „žvaigždės“ niekas nekvietė, kad ji pati čia kažkaip atsirado. Ypač teko gintis nuo džiūgaujančios opozicijos ir suaktyvėjusios žiniasklaidos, kuri skandalą pavadino nemokama priešrinkimine reklama opozicijai. Ne be pagrindo ta neganda buvo sugretinta ne tik su tuo, kas maždaug prieš 10 metų vyko Garliavoje ir pačiame Seime. Tik ten nieko nepavyko išaiškinti, viskas virto paslaptimi, o čia nieko nepavyko paslėpti. Viskas matyti kaip ant delno. Iš esmės Lietuva jau žino pedofilijos mastus, kuriuos K. Bartoševičius skandalas tik patvirtino. Šio įvykio išviešinimas sužadino žmonėms permainų viltis. Tuoj pat buvo parašyta apie 200 skundų, kurie įteikti prokuratūrai dėl seksualinio nepilnamečių prievartavimo. Tačiau valdžia ir net prie jos mirtinai prisisegusi žiniasklaida vis dar neskuba deramai reaguoti į šią politinę, socialinę ir psichologinę ligą. Jiems „užtenka“ partinių, reklaminių rūpesčių. Jų galvose vis dar nėra visai išsitrynusi užkalkėjusi nuostata: reikia galvoti, kad Lietuvoj pedofilijos nėra. Net į savo laiką toli pralenkusius 10 metų senumo S. Stomos siūlymus dar niekas nėra atsiliepęs. O tai pats ryškiausias ženklas, kad Klonio gatvės pamokos tebėra neišmoktos. Jo aukų dar niekas nesiima gelbėti, nužudymų bylos tebėra nutrauktos ir užmirštos, o už padarytas klaidas ir sąmoningą melą dar niekam neužtenka drąsos atsiprašyti. Net atsiprašymo įpročio nesame atgaivinę. Bene tik bažnyčios hierarchams pavyko pralaužti ledus.

AR TIKRAI „TEISĖSAUGA IŠMOKO KLONIO GATVĖS PAMOKAS“?

Tryliktas skyrius

29. Įslaptinta valstybė. Iki šiol valstybę ir jos gyventojus tebeslegia Juro Abromavičiaus, Gedimino ir Valdo Kiesų, Jono Furmanavičiaus, Violetos Naruševičienės, Drąsiaus Kedžio, Vytauto Pociūno žūtys, ilgai vilkinta Eglės Kusaitės, absurdiškai išspręsta Eligijaus Masiulio politinės korupcijos byla ir kt. Tokie dalykai negali būti paprastai užmiršti. Jas valstybė privalo išaiškinti, kad ateinančioms kartoms nebūtų gėda joje gyventi. Be išaiškinimo jie visą laiką slėgs visuomenę, slopins jos pilietinę brandą, menkins tautos savivertę, gniuždys bet kokį pasitikėjimą valdžia. Šios paslaptys slėgs ir valdžią, augins ir taip gausias jų baimes, kurios savo ruožtu vers pačiu vulgariausiu būdu slėpti tiesą, kitaip sakant, tiesiog meluoti. Su šia įslaptinimo forma bene daugiausiai tekę susidurti Venckienei: „Po ekstradicijos iš Jungtinių Valstijų Lietuvos valdžios rankos yra surištos, jie nebegali pateikti papildomų kaltinimų man. Aš maniau, kad dabar jie laikysis įstatymų, pasakys tiesą visuomenei. Bet jie toliau meluoja žiniasklaidoje”. Be to, „prokurorai užsimena apie naujus kaltinimus, jie meluoja apie kaltinimus, kuriuos JAV privertė juos panaikinti”. Bet be jokios abejonės, viena iš didžiausių valstybės paslapčių tada buvo pedofilija, kurią ji su savo broliu įtarė Venckienė Stankūnaitės ir jos pusseserės Naruševičienės namuose. Tačiau užuot išaiškinusios visus tuos įkalčius ir paslaptingus nužudymus, visos valdžios institucijos kartu su ją aptarnaujančia žiniasklaida ėmė stebėtinai sutartinai neigti Lietuvoje ir patį pedofilijos faktą. Vieningu to fakto neigimu (!) pedofilija buvo įteisinta kaip pati svarbiausia valdžios paslaptis, kuri daug metų nukreipė visuomenės dėmesį nuo plačiai sklindančių kalbų apie Seime įsišaknijusią pedofilų grupę. 2012 m. Gintaras Aleknonis kandžiai rašė: „Nejaugi grįžtame prie orveliškos situacijos: kai visi aplinkui meluoja, tiesos sakymas tampa tikra revoliucija. <…>Išmintis mums primena, kad visi esame žmonės ir visi klystame. Ir Sokratą, ir Jėzų Kristų mirti pasmerkė teismai, stropiai laikydamiesi savaip suprastos įstatymų raidės.<…> Teisėjas – tik žmogus, ir jo svarbiausia pareiga nepriimti sprendimų, kurie prieštarautų žmogiškumui. Principas – svarbiausia nepakenkti – naudingas ne tik medicinoje.“ Kai Klonio gatvėje policija jėga nuo tetos atplėšė jos globojamą dukterėčią, Seimo narių dauguma ir tuometinė oficialioji žiniasklaida be išlygų perėmė gana naivią premjero A. Kubiliaus nuostatą, kad 8-erių mergaitei reikalinga nešališka vieta, kurioje ji galėtų pasirinkti, su kuo jai geriau gyventi. Be kurios tas Klonio gatvės išpuolis iš viso negalėjo būti suorganizuotas. Tačiau pats pripažino, kad „valstybės institucijoms tokiuose šeimos ginčuose tenka labai sudėtinga našta ir patirties, kaip spręsti tokias problemas, tikrai nėra. Padaromos ir klaidos, ir valdžios institucijų, ar tai būtų savivaldos lygmens, ar kito lygmens, veiksmai turi būti labai atsargūs.“ Tik gaila, kad niekas nenorėjo tų klaidų taisyti. Akivaizdu, politikams ir kitiems valdžios žmonėms stigo moralinės brandos. Jiems buvo gėda prisipažinti, imtis atsakomybės, o tuo labiau atsiprašyti. Tuo labiau, kad šios valdžios ambicijos buvo tiek didelės, jog užkirto kelią ir gailestingumui prabusti, ir žmoniškam orumui išsaugoti.

30. „Kalės istorija“. Taip pavadinta kriminalinį romaną primenanti žurnalistės L. Lavastės knyga (2017 m.), kurios pabaigoje atpasakojamas paskutinis (2013 m.) susitikimas su valdžios įslaptinta L. Stankūnaite (https://www.lrytas.lt/…/kales-istorija-xx-paskutinis-l…). Kad žurnalistė čia yra nuoširdi ir net psichologiškai gimininga savo herojai, nekyla jokių abejonių. Todėl galima remtis jos liudijimais, norint atsiskleisti tą mįslingą įslaptinimo fenomeną, prie kurio daugiausia prisidėjo L. Stankūnaitė su savo dukra. Matyt, tiesa yra ir tai, kad jos gyvenimas D. Kedžio namuose nebuvo labai malonus, nes jai teko palikti sugyventinio namus. Kitur ji aiškino, kad buvo skriaudžiama, paversta Kedžių tarnaite. „Kai pirmą kartą 18-metė išėjau iš Kedžių namų su savo mažyle ant rankų, – sako ji, – aš neturėjau nei būsto, nei darbo, nei profesijos. Kai tik ėmiau kabintis į gyvenimą – studijavau, pradėjau savo verslą, buvau nutrenkta į bedugnę.“ Nei studijos, nei verslas, atrodo, nebuvo sėkmingas. Bet tai buvęs pirmas ir sunkiausias jos jėgų išbandymas, kai gyvenimą teko pradėti iš naujo. Antras etapas prasidėjęs po antrojo mergaitės atgavimo, t. y. po Klonio gatvės įvykio: „Mūsų su dukrele gyvenimas Lietuvoje taip išviešintas, kad jau niekada nebegalėtume gyventi įprastai. Mano veidas visiems čia pažįstamas iki skausmo. Niekada negalėtume eiti gatve. Čia – toji Stankūnaitė. Čia – toji prievartauta mergaitė. Teismų nustatyta tiesa daliai lietuvių iki šiol neįdomi. Koks būtų mano ir vaiko gyvenimas? Nėra jokio ėjimo pirmyn – su vaiku mes čia tik degraduojame.“ Šitie sakiniai kažkokie svetimi, dirbtiniai, išmokti. Stipriai šokiruoja ir pirmieji žurnalistės sakiniai, kuriais čia pristatoma L. Stankūnaitė. Ne tik dėl to, kad jie radikaliai išsiskiria iš visko, kas yra skaityta ir girdėta iš kitų šaltinių. Ten ji menkai išsilavinusi, lengvabūdiška, naivi, gana vaikiška, o Lavastė ją stipriai idealizuoja: „Kaip visada ji spindėjo džiaugsmu ir jaunyste. Kaip ji skyrėsi nuo tos jaunos, sutrikusios merginos, kurią prieš 4 metus, 2009-ųjų pavasarį, išvydau Vilniuje, Vokiečių gatvėje, su didžiuliu dokumentų segtuvu. Dabar prieš mane stovėjo ne pagal metus subrendusi, marias skausmo perbridusi moteris. Graži, ori, protinga.“ Į tuos liaupsių žodžius būtų galima nekreipti dėmesio, jei jiems neprieštarautų viskas, ką toliau rašo ši moteris. Stankūnaitei buvę duoti žurnalistės rankraščiai, kad ji galėtų juos savo nuožiūra papildyti. Bet šiai „oriai ir protingai moteriai“ nė kiek neužkliuvo net atvirai įžeidus knygos pavadinimas „Kalės vaikas“: „Na, jei jūs norite taip pavadinti knygą, aš nieko prieš“, – nusijuokė <…>. Ir pasiūlė jos nuotraukų pasirinkti iš tėvų albumų Kaune.“ O toliau Lavastė dar pridėjo: „Sumokėjau jai sutartus pinigus kaip honorarą už būsimą knygą. Pinigų jai reikėjo susimokėti stomatologui.“ Mat uoliai Stankūnaitę finansavusio politiko A. Ūso jau nebebuvo. Pats paradoksaliausias atrodo atsisveikinimas su Lietuva ir visa savo praeitimi, kai susipina pačios Stankūnaitės neapykanta Kedžiams, tėvynei, savo pačios praeičiai su valdžios reikalavimu įsislaptinti. Visi sakiniai čia mažai rišlūs ir menkai motyvuoti: „Nebegaliu gyventi triušio gyvenimo tėvynėje? – Ką aš čia palieku? Kraujo upes? Neapykantą? Prisiminimus apie jaunystę, kurios neturėjau? Visa mano jaunystė nuo 18 metų buvo vien kova dėl savo dukrelės su pragaru gyvenimą daugeliui šeimų pavertusia Kedžių ir Venckų šeima. Lietuvoje ta kova niekada nesibaigtų. Kada man ir dukrai pagaliau pradėti gyventi?“

31. Po „rūpestinga“ globa – mankurto likimas. Kartu Stankūnaitė praneša žurnalistei, kad ji būsianti valdžios perduota „vienos užsienio valstybės specialiosios apsaugos darbuotojų žiniai“, todėl dar Lietuvoje atmintinai išmokusi jai specialiai sukurtą biografiją, kurioje yra iš atminties ištrintas visas buvęs gyvenimas kartu su jo tapatybe. Dabar ji jau esanti be vardo, pavardės, be savo tėvų, be tautybės, be pilietybės ir visos praeities. Lavastė tokį radikalų Stankūnaitės susvetimėjimą sau pačiai ir pavirtimą svetimos valstybės žmogumi nusakė šiais žodžiais: „ateivė iš Niekur“. Tai kažkoks įsibrovimas, įsiveržimas iš nežinomybės į joms primestą ateitį. Kita vertus, ir naujam pasauliui ji su dukra turės tapti nežinomais, savo praeitį neigiančiais, todėl nepaliaujamai meluojančiais žmonėmis. „Ar jums buvo sunku priimti sprendimą – tapti žmogumi be praeities? – paklausiau jos. – Nelengva. Taip nuspręsti buvau priversta. Viską turiu išrauti su šaknimis.“ Verta pakartoti šiuos „orios ir protingos“ moters žodžius: „Taip nuspręsti buvau priversta“ Žurnalistė vėl smalsauja: Ar su jumis buvo tartasi prieš sukuriant naują tapatybę, biografiją? – Negaliu atskleisti detalių. Žinau tik tiek, kad tokia Stankūnaitė ir jos duktė daugiau niekada pasaulyje nebeegzistuos – bus du kiti žmonės.“ Svarbiausia, kad tai padaryta ne savo noru ir savo valia: „Ne aš pati, o valstybė nusprendė, kad tokioje šalyje man ir mano dukrai vis dar nėra vietos.“ Aukščiau buvo kalbama apie bėgimą nuo per didelio išviešinimo, o dabar „taip nuspręsti buvau priversta“, „valstybė nusprendė“. Net „atmintinai išmokusi jai specialiai sukurtą biografiją“. Privalu įsidėmėti šiuos žodžius. Beveik visam gyvenimui (užsimenama apie 20/30 metų) atimta galimybė būti pačioms savimi. Be didesnio sumišimo žurnalistė išklauso valdžios primestą brutalų Stankūnaitės ir jos dukters įslaptinimą, kuris beveik nieko nesiskiria nuo galvažudžių įkalinimo. Tik galvažudžiai laikomi kalėjimuose, o įslaptintoji – įsikalina valdžios primestame ir sau pačiai saugesniame kitokiame gyvenimo būde. Dar sovietmečiu parašytame Č. Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ tokia būsena, kai žmogus užmiršta savo praeitį, buvo išpopuliarinta „mankurto“ (turk. mengirt – praradęs atmintį) pavadinimu. Aitmatovas prisiminęs legendą apie tai, kaip žuanžuanai užkariavę sarozekų gentį, baisiais kankinimais naikinę jų praeities atsiminimą, kad jie virstų paklusniais vergais, aklai ir uoliai vykdančiais bet kokius jų nurodymus. Kaip galėjo Stankūnaitė, rūpindamasi savo ir mažametės dukros Deimantės ateitimi, po valstybinės globos priedanga nepastebėti tokios žiaurios bausmės? Čia niekas nežinojo, kokius valdžios interesus yra paslėpęs Stankūnaitės ir jos dukters įslaptinimas. Tiesa, Stankūnaitė mėgina spėlioti: „Bet ne visi taškai sudėlioti Drąsiaus Kedžio, Andriaus Ūso, Vaido Milinio mirčių tyrimuose. Juk aš likau vienintelė gyva, nors D. Kedžio buvau pasmerkta mirti pati pirmoji.“ L. Lavastė: „Jūsų duktė jau pradėjo pasakoti, ką teko patirti tetos namuose. Manote, kad prabylantis vaikas taip pat kelia pavojų kai kuriems asmenims?“ Stankūnaitė: „Baisu apie tai kalbėti, bet nebebūtų vaiko, nebebūtų vienintelės liudininkės, galinčios padėti išsiaiškinti, kas iš tiesų ją tvirkino.“ Vėl painiojasi Stankūnaitė: kas gi ją dabar galėjo ją tvirkinti, jei Lietuvoje „pedofilijos nebuvo“? Kitaip sakant, nebuvo nei ją stebėtinai dosniai globojusio Ūso, nei pedofiliją „išgalvojusio“ D. Kedžio. Lavastė visai pagrįstai pastebi: „Jūs paliekate Lietuvą, kai įrodytas jūsų nekaltumas. Atrodytų, ko išvažiuoti? Kurkite savo gyvenimą čia.“ Stankūnaitė nelabai ir įstengia ką nors paaiškinti. Šiek tiek pavaidinusi drąsą ir išdidumą, paneigusi pedofiliją, užmiršusi net pagrindinį kaltininką D. Kedį, ji vėl vergiškai permeta visą atsakomybę valstybei: „Nebėgau pasigriebusi vaiką nežinia kur, kol vyko teismai. Išvykstu tik tada, kai visos Lietuvos teisinės institucijos patvirtino mano, mirusio Andriaus Ūso ir kitų aukų nekaltumą. Palieku Lietuvą aukštai iškelta galva. Bet koks paradoksas: pusė Lietuvos nelaiminga, kad mažas vaikas nepatyrė jokios pedofilijos. Jiems vis tiek reikia pedofilijos ir kraujo! <…> Ne aš pati, o valstybė nusprendė, kad tokioje šalyje man ir mano dukrai vis dar nėra vietos.“ Naivūs buvo tie Stankūnaitės samprotavimai, kai beveik visomis pasaulio kalbomis jau tada (šio amžiaus 2-jo dešimtmečio pradžioje) buvo pasakojama apie pasaulinį 30 tūkst. tarptautinį pedofilų tinklą. Sunku patikėti, kad nei Lavastė, nei jos herojė nieko nebūtų girdėjusios nei apie jį, nei apie buvusios Sovietų sąjungos teritorijoje veikusius tinklus.

AR TIKRAI „TEISĖSAUGA IŠMOKO KLONIO GATVĖS PAMOKAS“?

DEVINTAS SKYRIUS

19. Lietuva būtų kitokia? Ypač entuziastingai į baigiamąjį bylos svarstymą įsitraukė didžioji žiniasklaida. Apibendrindamas savo pokalbį su komisaru R. Požėla, Lietuvos rytas (2019.11.06) paskelbė: „Baigus tyrimą dėl buvusios teisėjos ir parlamentarės Neringos Venckienės visuomenė sužinos įdomių dalykų<…>.“ Kokių naujienų laukė Požėla, sunku pasakyti. Juos buvo galima numatyti tik iš tų žodžių, kurie buvo patikėti Delfiui lt: „Lietuvos prokurorai siekė N. Venckienės grąžinimo, kad jai galėtų pateikti kaltinimus dėl teismo sprendimo perduoti dukterėčią motinai nevykdymo, tvirkinimo, neteisėto informacijos rinkimo, piktnaudžiavimo vaiko atstovo teisėmis ir kitų nusikaltimų.“ Policijos generalinis komisaras, matyt tikėjosi, kad visi menkai motyvuoti kaltinimai, išsiųsti į JAV, bus aprobuoti tos šalies juristų. Matyt, kad D. Kedytės pagrobimo vykdytojas, tikėdamasis mūsų teisėsaugos sukurtų paslapčių atskleidimo ir kartu galutinio Venckienės nuvainikavimo, patyrė nemažą sukrėtimą. Bet neilgam, nes gana greitai buvo paskirtas Policijos generaliniu komisaru. Tačiau jis paliko kitą neįmintą mįslę: „jei tos akcijos [prieš Venckienę ir jos dukrą] nebūtų buvę, Lietuva būtų kitokia“. Tikriausia taip. Tik veikiau ne taip, kaip galvoja Skvernelis ir Požėla. Bet kaip 2012 m. LRT lt mąstė humanistas Gintaras Aleknonis: „Kas šiandien tiki versija apie vienišą teisėjo Jono Furmanavičiaus žudiką, kuriai įtvirtinti surengta speciali aukščiausių prokurorų spaudos konferencija? Jau nekalbu apie Drąsiaus Kedžio ar Andriaus Ūso žūtį.<…> Kritiniais momentais Garliavoje susirenkančius lengva išvadinti patvorių minia, griaunančia teisinės valstybės pamatus. Bet gal verčiau pagarbiai nusilenkti tiems, kurie be smurto su malda gina savo jausmus ir mūsų teisėsaugos garbę. Pasaulyje, kurį valdo tik interesai, nelieka vietos sąžinei. Tuomet ir nebepastebime, kaip vaikas iš objekto tampa subjektu, o vaiko jausmai nublanksta prieš vaiko teisių gynėjų interesus. Matyt ne veltui sakoma, kad norėdamas pamatyti visuomenės moralinį veidą turi pažiūrėti, kaip ji elgiasi su savo vaikais.“ Prie šių žodžių vargu ar įmanoma ką nors pridėti.

20. Kriminologų duomenys. Teisės instituto profesionalai manė iš esmės kitaip negu didžioji mūsų teisėsaugos dalis ir oficialioji žiniasklaida. Jie tyrinėjo realią kriminalinę padėtį ir žinojo, ką sako. Dar 2011m. institutas išleido studiją „Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje“. Pasiremdamas statistiniais tyrimais, kriminologas S. Nikartas paskelbė, kad 2000 m. iš 300 tirtų vaikų nuo seksualinės prievartos nukentėjo 19. 2001 m. atliktos apklausos duomenimis seksualinę prievartą buvo patyrę 1,7 proc. (nuo tiriamųjų skaičiaus) 9–13 m. berniukų bei 2,2 proc. mergaičių ir 3,2 proc. 14–17 m. amžiaus berniukų bei 12,3 proc. mergaičių. „Nuo 2005 iki 2009 m. vidutiniškai kasmet buvo užregistruojami 268 seksualinės prievartos atvejai prieš nepilnamečius.“ 2005 m. užregistruoti 304 tokie atvejai, 2006 m. – 333, 2007 m. – 247, 2008 m. – 222, 2009 m. – 236. Tai sudarą „maždaug 60 proc. visų seksualinio pobūdžio nusikaltimų, užregistruotų per tą patį laikotarpį.“ Daugiausia užregistruota sunkaus pobūdžio seksualinių nusikaltimų (išžaginimų ir seksualinių prievartavimų) prieš nepilnamečius (nuo 14 iki 18 m.) vidutiniškai 111 nusikaltimų ir maždaug 96 – prieš mažamečius (iki 14 m). Tyrimai parodę, kad apie 10 proc. Lietuvos vaikų (daugiausia 13–16 m) kenčia dėl įvairių formų seksualinės prievartos. Ypač komplikuota padėtis esanti globos įstaigose. 2003 m. duomenimis 33 proc. globos įstaigų auklėtinių „mano, kad daugiau nei pusė vaikų yra verčiami kartu su suaugusiaisiais žiūrėti pornografinius filmus arba žurnalus, <…>13 proc. vaikų nurodė, kad kiti žmonės juos glamonėjo, lietė intymias vietas. 17 proc. apklaustųjų mano, kad suaugusieji taip elgiasi su daugeliu vaikų. Tai patvirtina padidėjusią globos įstaigose gyvenančių vaikų riziką tapti seksualinės prievartos aukomis.“ Nikarto nuomone, šie užregistruoti tyrimų duomenys „visiškai neatskleidžia tikrojo seksualinės prievartos prieš vaikus masto.“ Realiai seksualinės prievartos atvejų galį būti „dešimtimis kartų daugiau nei oficialiai registruotų“. Bejėgiai vaikai paprastai patiria gėdos jausmą, todėl slepia savo nelaimes. Dėl šių priežasčių vaikai dažnai vengia apie tai kalbėti su suaugusiais. Net kai suaugusieji apie tai sužino, informacija teisėsaugos dažnai nepasiekia. Tyrimai rodą, kad net specialistai „vengia informuoti teisėsaugos pareigūnus apie tokius atvejus.“ Yra pagrindo manyti, kad seksualinės prievartos prieš vaikus latentiškumas (paslėptumas, nematomumas) yra didesnis negu prieš suaugusius. Nuo 2002 m. iki 2003 m. registruotų išžaginimų ir seksualinių prievartavimų skaičius išaugo nuo 188 iki 278. Tuos sausokus duomenis turbūt galėtų apibendrinti ši profesionalios žurnalistės Aurelijos Žutautienės mintis, parašyta maždaug po 10 m.: „Vienas sunkiausių nusikaltimų prieš vaikus – pedofilija. O šiais naujausių technologijų laikais iškrypėliams atsivėrusios didžiulės galimybės – jiems gana lengva į savo tinklus įpainioti mažametes aukas. Nusikaltimų bendrininkas neretai būna ir mūsų abejingumas, kai nerandame laiko pasidomėti, ką vaikai veikia virtualioje erdvėje, paaiškinti jiems, kaip pavojinga internete nurodyti tikslius savo asmens ir kontaktinius duomenis. Galų gale, nurodyti, kur kreiptis, jei vaikas gauna dviprasmiškų pasiūlymų.“

21. „Nusikaltimų daugėja“. A. Žutautienė buvo tas retas žmogus, kurį Lietuvoje tikriausiai būtų galima pavadinti antipedofilinio pasipriešinimo vėliavnešiu. Ji ne tik parodė išskirtinį jautrumą bei dėmesingumą suaugusiųjų luošinamiems vaikams, bet ir geriausią išmanymą tų civilizuotame pasaulyje vykstančių permainų, kurios mūsų krašte buvo visaip slepiamos, t.y. neigiamos, ignoruojamos ir nutylimos, o jų viešintojai maišomi su žemėmis. Žutautienė beveik neužkliuvo tik dėl to, kad dirbo „Akistatoje“, aprašinėjo konkrečius teismų sprendimus ir tokias tarptautines operacijas kaip „Dienos šviesa“ (Daylight), „Baltasis gandras“ (Ciconia Alba) ir kt. Vien pirmosios operacijos metu buvę atlikti 207 tyrimai ir areštuoti 75 vaikų pornografiją platinę asmenys. Per šią operaciją „Lietuvos kriminalinės policijos biuro <…>pareigūnai nustatė 8 asmenis, internete platinusius didelį kiekį pornografinių failų<…>. Be to, žurnalistė yra kruopščiai aprašiusi Kauno apylinkės teisme pradėtas nagrinėti 4 įtariamųjų naudotus vaikų įtraukimo būdus ir baudžiamąsias bylas iš Kretingos, Šilutės, Vilniaus miesto ir Kauno rajono. Į jų spąstus pakliuvo net 18 mažamečių nuo 8 iki14 metų amžiaus. Jie buvo kaltinami seksualiniu prievartavimu, išžaginimu, mažamečių tvirkinimu, vaikų išnaudojimu pornografijai, pornografinio turinio produkcijos gaminimu ir platinimu. Ne mažiau reikšmingas buvo ir Lietuvos „Caritas“ projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. Šio projekto vadovės K. Mišinienės tvirtinimu, mūsų šalyje vaikų saugumu rūpinamasi nepakankamai: „Tai rodo ir didelis suviliotų ir išnaudotų mažamečių skaičius ir minėtoje Kauno byloje. Suaugusiesiems būtina žinoti apie jų bendruomenėje gyvenančius bausmę už pedofiliją atlikusius asmenis, kad galėtų apsaugoti savo vaikus. Visuomenei reikia žinoti apie šį baisų seksualinio potraukio sutrikimą, žinoti, kas gali suteikti profesionalią pagalbą vaikams, papasakojusiems apie galimą seksualinį išnaudojimą“. Pasiremdama Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Informatikos ir ryšių departamento prie VRM duomenimis, Žutautienė sprendė, kad paskutiniais metais tokio pobūdžio nusikaltimų žymiai daugėja. Bene pirmąsyk apie tvirkinamų vaikų daugėjimą ji prabilo jau 2009 metais. Tada ji specialiai kalbino Raseinių rajono apylinkės teismo teisėją L. Užbalienę ir kai kuriuos kitus pareigūnus. Teisėja prisipažino pakraupusi nuo daugėjančių vaikų tvirkinimo bylų. Jos psichologiškai slegiančios visus proceso dalyvius, o ką jau kalbėti apie seksualinį smurtą patyrusius vaikus. O čia pačios teisėjos žodžiai: „Mano praktikoje niekada nėra buvę, kad vaikas išsigalvotų tokius dalykus. Jeigu jau faktai išlenda į dienos šviesą, jie pasitvirtina visu 100 procentų. Bėda ta, kad tokie atvejai neretai būna ilgai slepiami. Kai jau vaikas nebegali ilgiau kentėti ir pasipasakoja ar galų gale pedagogai pastebi pakitusį paauglio elgesį, tuomet išlenda yla iš maišo. Bet nusikaltimas jau buvo vykdomas metų metus. Baisiausia, kad tokiais atvejais dažnai tyli motinos.“ Jos ne tik psichologiškai nepadedančios savo dukroms, bet viešai apkaltinančios jas paleistuvyste. „Būna, jog netgi išvaro iš namų ar verčia atsiprašyti smurtautojo.“ 2015 metais buvo užregistruotos 88 nusikalstamos veikos, o per 2016 metų 10 mėnesių – 92 tokios veikos. Iš esmės tą patį tvirtino Delfi.lt žurnalistė I. Saukienė: „Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ignas Raila, paklaustas, kokie yra pedofilijos mastai, teigė pats nustebęs dėl šios problemos paplitimo: kiekvienas prokuroras nuolat turi 12-16 tokių bylų. „Didžiausia problema, kad šiandien mūsų šalyje nėra organizuotos, kompleksinės pagalbos seksualinę prievartą patyrusiems vaikams.“ Iš esmės tas pats buvo tvirtinama ir TV3 žurnalistės I. Kazlauskaitės straipsnyje „Pedofilija Lietuvoje“ (2016-01-26). Tik rašoma žymiai atsargiau: Skaičiai daug liūdnesni, nei galvojame. Seksualinis smurtas prieš vaikus – viena iš tų temų tabu, apie kurias kalbėti labai sunku<…>. Čia aprašyta gana tipiška situacija, pateikta „Užuovėjos“ globos namų direktorės G. Bėkštienės: „<…> Penkiametis berniukas parėjo namo ir pradėjo rodyti savo lytinius organus. Laimei, tėvai buvo labai puikūs, pasiskambino į savivaldybę ir paklausė, kur galėtų kreiptis, pas kokį gerą psichologą. Psichologė ir nustatė, kad vaikas patyrė seksualinį smurtą darželyje iš pašalinio asmens – suaugusiojo, tai vyko du kartus“. Toliau žurnalistės pastaba: „Globos namų direktorė nurodė, kad situacija po to buvo apgailėtina – prasidėjus ikiteisminiam tyrimui darželis, kurio teritorijoje viskas vyko, gynėsi, kad vaiko tėvai meluoja.“

Dešimtas skyrius

22. „Pedofilija Lietuvoje ir pasaulyje”. Kaip pranešė Elta, „Alkas“ „Respublika“, TV3, XXI amžius. 15min ir kai kurie kiti periodiniai leidiniai, 2011 m. pradžioje judėjimas „Drąsiaus kelias“ Kaune suorganizavo tarptautinę konferenciją „Pedofilija Lietuvoje ir pasaulyje”. Tai buvo pirmas viešas problemos pristatymas ir sukrėtimas dėl klastingo realybės maskavimo. Į ją atvyko ne atsitiktiniai publicistai, o su pedofilija akis į akį susidūrę žmonės: fondo „NGO Morkhoven Jacqueline de Croy“ viceprezidentė Žaklin de Krua iš Belgijos, medicinos prof. Mauricijus Brunis (Maurizio Bruni) iš Italijos, savanoriškos organizacijos „Inform-Azione Donna Bambini Ancora ONLUS“ prezidentė Maria Beninja (Benigno), žurnalistė Rita Broka iš Latvijos. Ypač išsamiai apie ją informavo TV3 „Akistata“, kurioje buvo galima išvysti „išskirtinę filmuotą medžiagą iš tarptautinės konferencijos prieš pedofiliją bei atvirus ir sukrečiančius interviu su konferencijoje pranešimus skaičiusiais užsieniečiais.“ Be svečių, čia pranešimus skaitė Seimo narys S. Stoma, žurnalistas J. Ivanauskas, psichologė E. Mirončikienė, kun. J. Varkala, sovietinių laikų disidentė vienuolė N. Sadūnaitė, Kovo 11-osios akto signatarė dr. R. Gajauskaitė. Ž. de Krua su šiuo gana senovišku žmonijos nusikaltimu susidūrė per jos įteigtą vaikų darželį, į kurį patekdavo seksualinę prievartą patyrę vaikai. Šių vaikų gelbėjimui ji su savo pusbroliais sukūrusi paramos fondą. Nors Belgija turinti pakankamai specialistų, kurie tiria pedofilijos tinklus, užsiimančius vaikų pornografijos platinimu, tačiau jiems neleidžiama tų tyrimų kelti į viešumą. Priežastis yra ta, kad ši veikla duoda pasakiškus pelnus. Todėl visaip kliudoma ne tik viešinti gautus duomenis, kritikuoti pedofilus, bet ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. Už savo pilietinį aktyvumą kalėjime buvo atsidūręs net pats fondo prezidentas Taip pat kaip ir N. Venckienė jis pats buvo apkaltintas vaikų tvirkinimu. Įdomiausia, kad išleidus iš kalėjimo, ir jo veikla buvo net daugiau ribojamas negu kalėjime. Jam buvo uždrausta susisiekti telefonu, rašyti elektroninius laiškus ir pan. Savaime suprantama, kad tai ne tik Belgijos ir Lietuvos problema. Apie 20 proc. pasaulio populiacijos yra paveikta pedofilijos. Daugelyje pasaulio šalių yra taikomi ir panašūs persekiojimai, bandymai nuslėpti faktus. „<…>Skiriasi tik nusikaltimų mastai ir žiaurumas“. Tiesa, suradus beveik 100 tūkstančių įtartinų mažamečių vaikų nuotraukų, Olandijoje buvusi iškelta byla. „Visi tie vaikai buvo seksualiai išnaudoti, tačiau policija bylą nutraukė. Teisėsauga nieko nesiima, todėl tokie klanai gali ir toliau klestėti.“ Prof. Mauricijus Brunis jau nuo 1993 m. tiriąs vaikus, galėjusius patirti seksualinę prievartą. Per tą laiką ištyręs apie 500 vaikų. „Iš patirties galiu pasakyti, kad 95 proc. vaikų, kurie, kaip įtariama, buvo tvirkinti, nemeluoja.“ Galįs patvirtinti, kad patys vaikai parodo konkrečius fizinius ir psichinius ženklus, pagal kuriuos galima nustatyti išprievartavimo atvejus. Tą patį tvirtino ir Belgijos atstovė: „Mane sukrėtė Lietuvos pedofilijos istorija. Negali būti abejonių, kad D.Kedžio mergaitė sako tiesą, tokių dalykų neįmanoma išsigalvoti ar išmokti“. Jiems pritarė ir latvių žurnalistė R. Broka: „<…>Pasitaiko nemažai atvejų, kai motinos pardavinėja savo dukras pedofilams. Štai prieš kurį laiką Norvegijoje buvo atskleisti faktai, kad dvi motinos buvo įkūrusios viešnamį, kuriame pedofilams pardavinėjo savo vaikus, jos net leisdavo filmuoti iškrypėliškas orgijas“. Prof. Brunis parodė susirūpinimą, kad ir kai kurie gydytojai Italijoje dirba ne vaikų naudai. Kartu pasiguodė, kad „tyrimai medicininėje seksualinės prievartos diagnostikoje iki šiol nėra pakankamai išvystyti“. Ne tik Italijoje, bet ir Europoje stinga tinkamos medicininės praktikos ir literatūros, kuri padėtų identifikuoti bei išaiškinti skirtingus pedofilijos atvejus. Dar sunkiau su pedofilų bylomis susidoroja teismai. Sakysime, Norvegijoje per metus teismus pasiekia apie 200 tūkstančių seksualinį išnaudojimą patyrusių vaikų bylų. Bet kaltininkai bausmių paprastai išvengia. Net į kalėjimą jie einą beveik kaip į darbą: kelias valandas ten pasėdi, o po to būna laisvi iki kitos dienos. Pilietinės organizacijos „Inform-Azione Donna Bambini Ancora ONLUS“ prezidentė M. Beninja pritarė, kad pastaraisiais metais Italijoje netrūksta organizacijų, kurios dirba su seksualinį išnaudojimą patyrusiais vaikais ir jų artimaisiais. Tačiau apgailestavo, kad nėra bendro tinklo, todėl tos organizacijos dirba kas sau. Ir išaiškinami pavieniai pedofilijos atvejai. „Pagaunamos tik pavienės žuvelės, o ne pagrindiniai tinklų organizatoriai“. Latvijos žurnalistė R. Broka Skandinavijos pedofilijos politiką apžvelgė per skaudžią savo asmeninio gyvenimo patirtį. Ypač svarbus jos pastebėjimas, kad neteisinga manyti, jog pedofilija yra asocialių žmonių polinkis. Ištekėjusi už norvego, ji išvykusi gyventi į šią šalį. Ten pagimdžiusi dukrą. Vos kelerių metų mažylę ėmęs tvirkinti jos tėvas. O jis buvęs net „Rotary“ klubo prezidentas. Apie tai sužinojusi, žurnalistė teisingumo pirmiausia ieškojusi Norvegijoje, tačiau bylai pasiekus teismą, pritrūkę įrodymų – ir ji buvo nutraukta. Sugrįžusi į Latviją, ji siekusi apriboti vyro teises į jų vaiką. Tai pavykę padaryti, bet atsakomybės už savo dukros tvirkinimą vyras taip ir nesulaukęs. Išpasakojusi savo nelaimę, žurnalistė ragino lietuvius atsimerkti. Europoje išsikeroję pedofilijos tinklai jau sujungę visas šalis. „2005 m. Norvegijoje buvo sulaikytas pedofilas su 300 vaikų pornografijos filmų. Jie buvo išleisti Lietuvoje. Ta įmonė turėjo serverį JAV. Iš jo ji gaudavo ne mažiau kaip milijoną per mėnesį“.

23. Siūlymai, kurių niekas nenorėjo girdėti. Vieni informacijos šaltiniai pranešė, kad konferencijoje dalyvavo apie 200, o kiti – 400 žmonių. Požiūrį į šią skaudžią vaikų problemą aiškiai parodė valdžios žmonės. Į konferenciją organizatoriai kvietė ir Lietuvos valstybinių institucijų atstovus. Tačiau konferencijoje nekalbėjo į programą įtrauktas Lietuvos rezistentas ir kovo 11-tosios akto signataras Algirdas Patackas. Neatvyko net Vaiko teisių kontrolierė E. Žiobienė, prokuratūros atstovai. Išplatinta žinia, kad Žiobienė negali atvykti, nes nesanti tikra dėl savo saugumo. Nebuvo perskaitytas ir Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pranešimas apie vaikų seksualinio išnaudojimo situaciją mūsų šalyje. Nepaisant to, šurmulys buvo sukeltas nemažas. Su savo patarimais bei siūlymais į konferencijos dalyvius kreipėsi ir Lietuvos pranešėjai. S. Stoma siūlė remtis užsienio šalių patirtimi ir įvesti seksualinių nusikaltėlių registrus ir taikyti griežtesnes bausmes negu dabar yra numatytos mūsų Baudžiamajame kodekse. Štai JAV Kongresas 2006 metais patvirtino Vaikų apsaugos įstatymą. Viena iš pagrindinių šio įstatymo naujovių, kad „įvestas trijų lygių pedofilų registras. Nusikaltėliai suskirstyti į tris grupes: pirmajai grupei priskirtieji turi registruotis 15 metų, antrajai grupei – 25 metus, trečiajai grupei priskirti pavojingiausi pedofilai – jie turi registruotis visą likusį gyvenimą.“ (G. Grabauskas-Karoblis Apie pedofiliją Lietuvoje ir pasaulyje. XXI amžius, 2011). Bausmių griežtinimui pritarė ir kriminologė dr. R. Gajauskaitė. Žurnalistas J. Ivanauskas kaltino Lietuvos žiniasklaidą, kad joje pateikiama daug neobjektyvios informacijos apie Kauno pedofilijos bylos detales, todėl susidaro įspūdis, kad bent dalis tokios informacijos yra užsakomojo pobūdžio. Tik nežinia, kas tuos siūlymus, perspėjimus ir raginimus išgirdo. Gana greitai nuslopo ir žiniasklaidos dėmesys. O gal buvo ir nuslopintas. Kažkas visas tas pastangas pavadino Don Kichoto kova su vėjo malūnais. Bet pedofilija – ne vėjo malūnai, o šiurpūs nusikaltimai, jungiantys seksualinį iškrypimą su sadistiniu žiaurumu ir giliai slepiamu amoralumu. Minėta Latvijos žurnalistė sakė: „Mane labai sukrėtė D. Kedžio istorija. Jis atkakliai kovojo su pedofilais ir buvo nužudytas. Pedofilams patinka žiaurūs seksualiniai žaidimai jie net mėgsta filmuoti tokias scenas, kuriose vaikai mušami rimbais, badomi adatomis. Ir mano vyras ne tik prievartavo dukrą, bet ir badė ją adatomis ir visaip kankino.“ Šis iškrypimas ilgai buvo sietas su asocialiais visuomenės sluoksniais. Bet registruotų įvykių apžvalgos parodė, kad tuos nusižengimus vykdo žmonės iš visų socialinių sluoksnių. Ne retai tai būna itin respektabilūs asmenys, turintys nemažą visuomenės pasitikėjimą ir užtarnautą pagarbą. Respektabilumas – pati patikimiausia laisvo pedofilų veikimo priedanga, efektyviausias jų įsislaptinimo būdas. Iškrypusios natūros žmonėms jis padeda įsitaisyti įtakingose vietose, ypač vaikų auklėjimo įstaigose (mokyklose, vaikų namuose, stovyklose, politinėse partijose ir pan.). Tai patvirtina iki šiol vis atgaivinamos bylos Kaune Kad būtų išaiškinti tokie nusikaltimai, tenka ne tik atskleisti sunkiai pasiekiamą tiesą, bet ir sulaužyti perdėtą žmonių pasitikėjimą jų įgytu „autoritetu“. Elito žmonės sako, kad nesolidūs esą šių procesų tyrinėtojai. O ką daryti, jeigu solidžiausiems pedofilijos iš viso nėra?

Vienuoliktas skyrius

24. „Teisinės Valstybės nebėra“. Kritiškumo nepraradusiems protams be galo keistas valdžios elgesys Klonio gatvėje tik patvirtino išplitusias žmonių kalbas apie Seime atsiradusį lizdą pedofilų, kurie vaikų namuose tenkinę savo patologinius polinkius. Tų žmonių įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai buvo pripažinta, jog ten Seimo pirmininko V.Muntiano patarėju dirbo Klonio byloje išgarsintas A. Ūsas, o teismų nesugebėjimas surasti pedofilų virto valstybės paslaptimi: „padaryta taip, kad pedofilijos bylos nebūtų“. Įžvalgesnį tos situacijos įvertinimą paliko buvęs Vyriausybės kancleris, žinomas žmogaus teisių tyrėjas ir gynėjas advokatas Kęstutis Čilinskas. Jis pastebėjo, jog „D.Kedžio istorija prasidėjo nuo to, kad institucijos neveikė taip, kaip turėjo veikti. Todėl ir prasidėjo visa tragedija. <…> Taigi turime amžiną ratą, kai nebeveikia teisinės institucijos. Vienu atveju neveikia dėl, vadinkime, pedofilų kaltės, antru atveju dėl pedofilijos priešininkų kaltės. Bet kuriuo atveju institucijos nebeveikia, įstatymai nebeveikia, nebėra teisinės valstybės“. Tai pats didžiausias kaltinimas, kurį savo atminimui yra palikęs K. Čilinskas. Jis visai atitiko ir tuos išbandymus, kuriuos dėl minėtų priežasčių teko patirti teisėjai Neringai Venckienei. Tų išbandymų sukaustytą sarkastišką šypseną po kiekvieno teismo posėdžio buvo galima matyti įrėžtą jos veide. Tik jai tie išbandymai buvo primesti valdžios, o K. Čilinskas pats juos pasirinko. Bet jų išvados iš esmės buvo vienodos: teisinės valstybės NEBĖRA. Bet tai nebuvo kraštutinis nusivylimas. Tuo „nebėra“ pasakyta, kad esame patekę į gilią teisėkūros krizę. Ją lydėjo raginimas imtis esminių teisinės sistemos permainų. Be teisinės sistemos reformų, jis neįsivaizdavo demokratinės valstybės. Dirbdamas Seime, dėjo pastangas įvesti greta iš seno paveldėtų ir kitokio tipo teismus. Pradėti siūlė nuo prisiekusiųjų arba tarėjų teismų. Vieną iš tokių projektų net jis pats buvo parengęs, bet jam nepavyko sulaukti pakankamai patikimų rėmėjų. Todėl iki šiol jis tebėra palaidotas įstatymų leidėjų stalčiuose. Dabar daug kas mėgsta laisvalaikiu pakalbėti apie valdžios atitrūkimą nuo visuomenės. Kęstutis nebuvo linkęs abstrakčiai moralizuoti. Seime nesuradęs galimybės įgyvendinti principinių reformų, jis pareiškė: „Seimas tapo kriminalizuota institucija. Svarbiausi valstybės gyvenimo sprendimai priimami ne Seime ir net ne Vyriausybėje, o privačiuose kabinetuose.“ Nusivylęs egzistuojančia teisine sistema, K. Čilinskas suorganizavo demokratinį judėjimą, kuris iš pat pradžių iškėlė valdžiai du pagrindinius reikalavimus: sukurti piliečių renkamą valstybės tribunolą ir panaikinti senatį ekonominiams bei korupciniams nusikaltimams. Jo įsitikinimu, „reikia tokio teismo, kuris būtų kompetentingas nagrinėti aukščiausių šalies pareigūnų ir politikų padarytus teisės pažeidimus, jų piktnaudžiavimus teise, jų korupcinius sandorius, žodžiu, tai, ko paprastas teismas šiandien negali nagrinėti objektyviai, nes teisėjai ir Generalinis prokuroras yra skiriami politikų“. Tai buvo principiniai reikalavimai. Susiklosčiusią Lietuvos teisinę sistemą K. Čilinskas pagrįstai vadino oligarchine. Todėl dėjo daug pastangų, kad atsirastų tokia sistema, kuri tarnautų ne valdančiam elitui bei oligarchams, o visai visuomenei. Jis bene geriausiai suprato, kad be teisinių pagrindų mes niekada neturėsime ir demokratijos. Nepartiniam demokratiniam judėjimui atsiskyrus nuo Jungtinio demokratinio judėjimo, buvo iškelti žymiai konkretesni uždaviniai: telkti nevyriausybines organizacijas demokratijos stiprinimui, įtvirtinti teisės viršenybę, prižiūrėti valdžios institucijų veiklą, siekti teisingesnės ir efektyvesnės ekonominės sistemos, kovoti su korupcija, ginti viešąjį interesą, švarinti nacionalinę informacinę erdvę. Į jo renginius rinkosi minios žmonių, bet šiam žmogui primesti marginalizacijos nedrįso net konservatoriai. O buvusi Seimo pirmininkė I. Degutienė po jo mirties net parašė gana šiltą nekrologą.

25. „Kompensuoti padarytą žalą“. Panašių reformų „Lietuvos žiniose“ dar 2009 m. pasigedo ir advokatas P.Markevičius. A.Medalinsko organizuotame pokalbyje „Kolektyvinė atsakomyė – kaltų nėra“ jis kalbėjo: „Kol kas pareigūnų atsakomybė Lietuvoje yra minimali, o ir terminai labai trumpi, kai ta atsakomybė turi būti nustatyta ir pareigūnas nubaustas. <…>Dažnai valdininkai, žinodami, kad jų atsakomybė Lietuvoje yra labai ribota, eina į valdžios įstaigas kaip į savo asmeninį UAB‘ą, norėdami pasiekti tik asmeninių tikslų ir užtikrinti savo gerovę. Tokie valdininkai žino, kad jeigu mane ir pagaus <…>nieko labai blogo nebus. Blogiausiu atveju gali išmesti iš darbo, bet dažnai valdininkai jokios finansinės nuobaudos negauna ir lieka savo pareigose, nes bylos yra tiriamos ilgai ir greit sueina senaties terminas.<…> Dabar buhalteriai atsako visiška materialine atsakomybe, bet kodėl tik buhalteriai? Kodėl lygiai taip pat negalėtų atsakyti savivaldybių tarybų ar net Vyriausybės nariai?“ A.Medalinskas tada paklausė, „ar nereikėtų priimti tokių įstatymo pataisų, kurios leistų patraukti atsakomybėn pareigūnus, „priėmusius sprendimus kolegialiose valdžios institucijose“ ir „reikalauti kompensuoti visą padarytą žalą.“ Kreidamasis į prokurorą G.Jasaitį, jis priminė: „Praėjo aštuoneri metai nuo naujos CK [Civilinio kodekso] redakcijos Lietuvoje. Ar galite paminėti nors vieną bylą, kai valstybės pareigūnai<…> kompensavo padarytą žalą? G. Jasaitis: „Aš neatsimenu, kad tokių bylų būtų buvę.“ Tai kas mūsų šalyje turėtų ginti bendrąjį (viešą) interesą? Iš pokalbyje dalyvavusio generalinio prokuroro A. Valantino aiškinimų susidarė įspūdis, kad prokurorai tik išimtinais atvejais gali imtis iniciatyvos viešo intereso pažeidimų tyrimui. Tą patvirtina ir prokuratūros informacija „Viešojo intereso gynimas”: „Prokuroro teisė kreiptis į teismą, ginant asmens interesus, yra išimtis ir visada sietina su viešojo intereso pažeidimu.“ Bet kadangi piliečiams ir visuomeninėms organizacijoms dažniausiai stinga informacijos, kad įtikintų prokurorus imtis valstybinės reikšmės tyrimų, daugelis jų pranešimų yra atmetami. A.Medalinskas stebisi: „Išeina užburtas ratas. Prokuroras sako, kad jie negali įsitraukti į procesą, kol nepasakyta, jog padaryta žala valstybei. Kita vertus, žalos nenustatysi nepradėjęs ikiteisminio tyrimo.“ Kas gali aiškiai pasakyti, kokius tyrimus būtina pradėti, ir kokių – ne? A.Valantinas tik pasišaipo, o paskui ima girtis: „Procesai vyksta. <,,,>Prokuratūros mašina važiuoja ir tai rodo praėjusiųjų metų rezultatai. Pateikėme ieškinių, kurių vertė 118 mln. litų.“ Todėl vėl įsiterpia P.Markevičius: „Visuomenei valdžia turėtų suteikti daugiau teisių ginti savo interesus ir nelaikyti darželinukais. Jeigu visuomenė mato, kad yra pažeistas viešasis interesas, kodėl pati negali kreiptis į teismą.“ <…> Kreiptis į teismą, jeigu interesai pažeisti, yra konstitucinė visuomenės teisė. Ją iki minimumo apriboja Administracinių bylų teisenos įstatymas ir Civilinio proceso kodeksas, kur numatyta, kad visuomenė į teismus gali kreiptis tik įstatymo numatytais atvejais. Bet tokio įstatymo iki šiol nėra. Visuomenei palikta tik iliuzinė teisė ginti viešąjį interesą Lietuvoje. Jei ne tarptautinės konvencijos, visuomenė tokios teisės apskritai neturėtų. <…>Viešojo intereso gynimo įstatymas iki šiol dulka Seimo stalčiuose.“ Prie jo prisijungė ir pokalbyje dalyvavęs K.Čilinskas: Prokuroras sakė, kad negalima išsišokti, jog turi būti laikomasi valdžių padalijimo ir solidarumo principų. Blogai, jei solidarumo principas suprantamas kaip draudimas prieštarauti pareigūnams, kurie pažeidė įstatymą. <…>Valdžių padalijimo principas yra tikrai svarbus. Teismai ir prokurorai turi būti visiškai nepriklausomi. Jeigu nustatyti teisės pažeidimai, prokuroras privalo reikalauti, kad toks neteisėtas sandoris būtų panaikintas. Juolab jeigu dėl to kenčia valstybė ir viešasis interesas. <…> Kai kalbama apie milijardus, prokuratūros mašina sunkiai paleidžiama ir tarnybos nepradeda tirti žalos valstybei, nes tai susiję su oligarchų viršūne. Prieš oligarchų sistemą ši mašina nedirba, o prieš mažą žmogų įsijungia visa galia. Nepradėjus ikiteisminio tyrimo nustatyti žalos negalima, nes reikia iš pradžių tirti žalą.“

DVYLIKTAS SKYRIUS

26. Apie teismų priklausomybę. Atsakomybę už teisingumo nuosmukį Lietuvoje žmonės dažniausiai verčia ant teismų galvos. Matyt, ne be pagrindo. Tačiau nereikėtų jų demonizuoti. Greta jų veikia ir kitos ne mažiau nuo visuomenės atitrūkusios, susvetimėjusios jėgos. Žinoma, teisinė sistema nėra šventa karvė. Ją tikrai reikia pagydyti, kad būtų galima pasitikėti. Svarbu, kad apie tai jau daug kas išdrįsta viešai prabilti. Apie esmines teisinės sistemos ydas prašneko ne tik kai kurie parlamentarai, N. Venckienė, čia ką tik paminėti advokatai, bet ir patys prokurorai: K. Betingis, J. Rėksnys, G. Jasaitis, A. Paulauslas ir kt. Jokia paslaptis, kad nuo sovietmečio tai mažiausiai reformuota aukščiausios valdžios dalis. Tą patvirtino ir Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausias prokuroras J. Rėksnys, „mes nedaug pabėgome nuo sovietinio požiūrio“. Kaip ir Čilinskas, jie neslepia, kad didžioji teisinės sistemos ydų dalis yra sąlygota tų jėgų, kurios turi galios pažeisti konstitucinę teismų nepriklausomybę. Jie šičia kalba ne apie be ceremonijų veikiančias kriminalines grupuotes. Bet apie pačias aukščiausios valdžios institucijas. Sakysime, atliekant ikiteisminį tyrimą dėl pagarsėjusios JAV Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimo buvimo Lietuvoje, prokurorams paaiškėjo, kad iškelta byla nėra pakankamai pagrįsta. Ji buvusi paremta tuščiais spėliojimais, tačiau Generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis įtikinėjęs, kad šios bylos negalima nutraukti, „nes tai nepatiks Prezidentūrai“. Prokuroras J.Rėksnys irgi yra užsiminęs, kad kai kurios teismų bylos suderinimui būdavo vežamos į Prezidentūrą. Ten buvusi atgabenta ir Garliavos pedofilijos byla. Kitų bylų svarstymas buvęs vilkinamas paties generalinio prokuroro seife. Čia jos būdavo išlaikomos net po 8–9 mėnesius. Todėl jis darė išvadą, jog „Pagrindinė problema valstybėje, kad prokurorai nebeturi stuburo, tai yra patogūs žmonės.“ Net gana atsargiam Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorui G. Jasaičiui yra pasibaigusi kantrybė. Jis yra atkreipęs dėmesį į ypač pavojingas nepotizmo apraiškas Generalinėje prokuratūroje. Aptardamas netinkamą Baudžimojo kodekso 228 ir 229 straipsnių taikymą, jis tvirtino: „Pareigūnai, kurie tas bylas tyrė, padarė didelę karjerą. Bylos, atiduotos į teismą, pasibaigdavo po 5–6 metų išteisinimu, bet visuomenei buvo sudaromas įspūdis, kad labai gerai kovojama su korupcija. Taip nukentėjo daug žmonių. <…>Prokuratūra turėtų būti nepriklausoma.

27. Prezidentūros spaudimas. Bet jei prokurorai lengva ranka rašo kaltinamuosius aktus ir tokias bylas perduoda teismui, vadinasi, priklausomybė nuo specialiųjų tarnybų egzistuoja. Tai yra negerai. Tokios situacijos prieš 10–15 metų nebuvo. Nebuvo taip rizikuojama žmonių likimais. Žmogaus teisės turi būti pirmoje vietoje. Dar D.Valys buvo nurodęs visas bylas perduoti į teismą. E.Pašilis nieko nekeičia. Procesai užsitęsia. Nors žmonės išteisinami, nukenčia jų vardas, artimieji. Tokios klaidos – neištaisomos. O atsakingų nėra.“ Šiuos kaltinimus apie prokuratūros darbo negalavimus yra patvirtinęs ir ilgametis prokuroras, baudžiamosios teisės žinovas. atkaklus viešojo intereso gynėjas Kęstutis Vagneris. Kai buvo nepagrįstai atleidžiami iš darbo bendradarbiai, jam teismais teko grumtis ir su generaliniais prokuroru D. Valiu, ir su E. Pašiliu. Spaudimą patyręs ne tik iš jų, bet ir iš Prezidentės. Štai ir jo paties žodžiai: „Prezidentės aplinka daro įtaką. Buvo kišamasi ir į mano tyrimus. Kai pradėjau aiškintis neskaidrius naujai sumanytos Visagino atominės elektrinės viešuosius pirkimus, mano tyrimas prasiplėtė į „Klaipėdos naftą“ ir į uždaromą Ignalinos atominę elektrinę. Tada Prezidentūroje atsirado pažyma – buvau kaltinamas, neva kišuosi į „Klaipėdos naftos“ valdymo procesą ir net ketinu tapti šios bendrovės generaliniu direktoriumi! Kaip aš, vykdydamas Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro pareigas, galėjau pretenduoti tapti bendrovės direktoriumi? Tai absurdas! Taip mane norėjo išstumti iš proceso, kad jo toliau nevykdyčiau. Parašiau tarnybinį pranešimą D.Valiui – paprašiau ištirti šį atvejį, tačiau jis nieko nepadarė. Po to man iš Prezidentūros buvo perduota, kad nekiščiau nosies ten, kur nereikia.“ Ne mažiau aštri ir jo išvada: „Per pastaruosius S.Daukanto rūmų valdymo metus daug žmonių pradėjo bijoti, nes nežinojo, kokia informacija prieš juos ten turima. Todėl dauguma nutardavo arba tylėti, arba eiti į kompromisus su sąžine, arba prisišlieti prie tų, kurie manipuliuoja slaptais operatyviniais duomenimis“. Dėl to spaudimo jam sušlubavusi sveikta, todėl 2019 m. Kęstutis Vagneris buvęs priverstas trauktis iš prokuratūros. Šią praktiką patvirtino ir buvęs generalinis prokuroras A. Paulauskas: „Faktiškai vienose rankose sutelkta galia valdyti teisėsaugos vadovybę. Ar tai nėra pavojinga?“ Prezidentė D. Grybauskaitė tikrai dariusi „didelę įtaką skiriant jėgos struktūrų vadovus, kurie turi operatyvinės informacijos, nepasiekiančios teismo. Ji buvo panaudota prieš kandidatus į ministrus, viceministrus. Asmenys nebuvo paskirti į pareigas. Kai kurie bandė pareikalauti, patikrinti tos informacijos pagrįstumą. Dažniausiai tai – slapta įrašyti pokalbiai arba tik pokalbių interpretavimas.“

28. „Demokratijos skurdas“. Po Čilinsko mirties demokratijos stiprinimo ir pilietinių teisių gynimo rūpesčiais vis dažniau ima rūpintis Advokatų Garbės teismo narys I. Vėgėlė. Savo straipsnelį Demokratijos skurdas jis taip pradeda: „Tai, kad ES piliečiai po beveik dvejų metų autoritarinių tendencijų Europoje kaip svarbiausią vertybinį prioritetą išskiria būtinumą ginti demokratiją – manęs nestebina. Net trečdalis (32 proc.) visoje ES vykusioje apklausoje dalyvavusių Europos piliečių mano, kad Europos Parlamentas visų pirma turi ginti demokratijos vertybes Europoje. Kaip ir nestebina antrasis ir trečiasis prioritetai: žodžio laisvė (27 proc.) ir žmogaus teisių apsauga (25 proc.). Šie duomenys nebent gali stebinti triukšmingų gerbėjų burbuluose veikiančius politikus, nedrįstančius pripažinti savo klaidų.“ Tokia įžanga jis pradėjo kalbą apie ypatingai paradoksalų policijos įsipareigojimą per Laisvės šventę (vasario 16-ąją) apriboti švenčiančiųjų laisvę „garsiai reikšti taikią pilietinę valią“. Žinoma, kaip žmonės reiškia savo laisvą valią, priklauso nuo jų amžiaus ir kultūros: vieni gali galvoti apie geriau suprojektuotą, santūresnę, kiti apie triukšmingesnę, spontaniškesnę šventę, tačiau prievarta kultūros neįdiegsi. Todėl advokatas pagrįstai stebisi policijos pareigūnu, kuris žada sustiprinti atvykstančių į šventę svečių patikrą, užtverti Vilniaus gatvės dalį, uždrausti neštis „būgnus, trimitus, švilpynes ir kitus triukšmą keliančius objektus“. Iš anksto „kuriamos pareigūnų grupės, dirbsiančios ir prie įvažiavimų į Vilnių, nes neatmetama tikimybė, kad tam tikri piktybiškai nusiteikę asmenys gali atvykti ir iš kitų miestų“. Šventės ir paradai turį vykti „ramiai – be priešiškai nusiteikusių asmenų, nes už tai gresia atsakomybė“. Keistas reikalavimas šalyje, kurioje 57 proc. žmonių politiniu prioritetu yra nurodę skurdą ir socialinę atskirtį. Jie turį teisę kritikuoti valdžią ir taikiai rodyti bet kokią emociją: ir džiaugtis, ir rodyti pyktį arba nepritarimą. „Nejau iš tiesų siekiama, kad neišreikštos taikios emocijos peraugtų į smurtą?“ Autorius paaiškina, kad tokie draudimai nesuderinami su demokratijos siekiančių šalių laisvėmis. Čia nebent būtų galima pridurti, kad valdžiai leista rodyti nepasitenkinimą pilietine visuomene, o iš visuomenės ši teisė atimta. Nuo visuomenės atitrūkusiam daugumos politiniam elitui, pasivadinusiam Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, sunku buvo suprasti, kad „marginalus“ vienijo ne tik sukilimas prieš pedofiliją, bet ir perdėta jos pačios arogancija, pasipūtimas ir neatsakingai švaistoma neapykantos kalba. Nebuvo pasimokyta net ir tada, kai ta kalba atsigręžė prieš elitą ir prasidėję vieši žodžių karai įsitvirtino pačiame Seime. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, turėdami valdžią, suformavo ypač ambicingą politinį elitą, kuris įdėjo daug jėgų, kad valstybės priešu paverstų ne tik į Seimo opoziciją, bet ir visos visuomenės mažumą. Bet jie turėjo ir daug didesnių baimių, kurios kilo iš aibės sąmoningai ir nesąmoningai sukurtų valstybės „paslapčių“: slapto kalėjimo, įslaptintų žmogžudysčių, įsivaizduojamų valstybės perversmų, pavojingų mitingų ir kitokių klastingų sumanymų.

Tryliktas skyrius

29. Įslaptinta valstybė. Iki šiol valstybę ir jos gyventojus tebeslegia Juro Abromavičiaus, Gedimino ir Valdo Kiesų, Jono Furmanavičiaus, Violetos Naruševičienės, Drąsiaus Kedžio, Vytauto Pociūno žūtys, ilgai vilkinta Eglės Kusaitės, absurdiškai išspręsta Eligijaus Masiulio politinės korupcijos byla ir kt. Tokie dalykai negali būti paprastai užmiršti. Jas valstybė privalo išaiškinti, kad ateinančioms kartoms nebūtų gėda joje gyventi. Be išaiškinimo jie visą laiką slėgs visuomenę, slopins jos pilietinę brandą, menkins tautos savivertę, gniuždys bet kokį pasitikėjimą valdžia. Šios paslaptys slėgs ir valdžią, augins ir taip gausias jų baimes, kurios savo ruožtu vers pačiu vulgariausiu būdu slėpti tiesą, kitaip sakant, tiesiog meluoti. Su šia įslaptinimo forma bene daugiausiai tekę susidurti Venckienei: „Po ekstradicijos iš Jungtinių Valstijų Lietuvos valdžios rankos yra surištos, jie nebegali pateikti papildomų kaltinimų man. Aš maniau, kad dabar jie laikysis įstatymų, pasakys tiesą visuomenei. Bet jie toliau meluoja žiniasklaidoje”. Be to, „prokurorai užsimena apie naujus kaltinimus, jie meluoja apie kaltinimus, kuriuos JAV privertė juos panaikinti”. Bet be jokios abejonės, viena iš didžiausių valstybės paslapčių tada buvo pedofilija, kurią ji su savo broliu įtarė Venckienė Stankūnaitės ir jos pusseserės Naruševičienės namuose. Tačiau užuot išaiškinusios visus tuos įkalčius ir paslaptingus nužudymus, visos valdžios institucijos kartu su ją aptarnaujančia žiniasklaida ėmė stebėtinai sutartinai neigti Lietuvoje ir patį pedofilijos faktą. Vieningu to fakto neigimu (!) pedofilija buvo įteisinta kaip pati svarbiausia valdžios paslaptis, kuri daug metų nukreipė visuomenės dėmesį nuo plačiai sklindančių kalbų apie Seime įsišaknijusią pedofilų grupę. 2012 m. Gintaras Aleknonis kandžiai rašė: „Nejaugi grįžtame prie orveliškos situacijos: kai visi aplinkui meluoja, tiesos sakymas tampa tikra revoliucija. <…>Išmintis mums primena, kad visi esame žmonės ir visi klystame. Ir Sokratą, ir Jėzų Kristų mirti pasmerkė teismai, stropiai laikydamiesi savaip suprastos įstatymų raidės.<…> Teisėjas – tik žmogus, ir jo svarbiausia pareiga nepriimti sprendimų, kurie prieštarautų žmogiškumui. Principas – svarbiausia nepakenkti – naudingas ne tik medicinoje.“ Kai Klonio gatvėje policija jėga nuo tetos atplėšė jos globojamą dukterėčią, Seimo narių dauguma ir tuometinė oficialioji žiniasklaida be išlygų perėmė gana naivią premjero A. Kubiliaus nuostatą, kad 8-erių mergaitei reikalinga nešališka vieta, kurioje ji galėtų pasirinkti, su kuo jai geriau gyventi. Be kurios tas Klonio gatvės išpuolis iš viso negalėjo būti suorganizuotas. Tačiau pats pripažino, kad „valstybės institucijoms tokiuose šeimos ginčuose tenka labai sudėtinga našta ir patirties, kaip spręsti tokias problemas, tikrai nėra. Padaromos ir klaidos, ir valdžios institucijų, ar tai būtų savivaldos lygmens, ar kito lygmens, veiksmai turi būti labai atsargūs.“ Tik gaila, kad niekas nenorėjo tų klaidų taisyti. Akivaizdu, politikams ir kitiems valdžios žmonėms stigo moralinės brandos. Jiems buvo gėda prisipažinti, imtis atsakomybės, o tuo labiau atsiprašyti. Tuo labiau, kad šios valdžios ambicijos buvo tiek didelės, jog užkirto kelią ir gailestingumui prabusti, ir žmoniškam orumui išsaugoti.

30. „Kalės istorija“. Taip pavadinta kriminalinį romaną primenanti žurnalistės L. Lavastės knyga (2017 m.), kurios pabaigoje atpasakojamas paskutinis (2013 m.) susitikimas su valdžios įslaptinta L. Stankūnaite (https://www.lrytas.lt/…/kales-istorija-xx-paskutinis-l…). Kad žurnalistė čia yra nuoširdi ir net psichologiškai gimininga savo herojai, nekyla jokių abejonių. Todėl galima remtis jos liudijimais, norint atsiskleisti tą mįslingą įslaptinimo fenomeną, prie kurio daugiausia prisidėjo L. Stankūnaitė su savo dukra. Matyt, tiesa yra ir tai, kad jos gyvenimas D. Kedžio namuose nebuvo labai malonus, nes jai teko palikti sugyventinio namus. Kitur ji aiškino, kad buvo skriaudžiama, paversta Kedžių tarnaite. „Kai pirmą kartą 18-metė išėjau iš Kedžių namų su savo mažyle ant rankų, – sako ji, – aš neturėjau nei būsto, nei darbo, nei profesijos. Kai tik ėmiau kabintis į gyvenimą – studijavau, pradėjau savo verslą, buvau nutrenkta į bedugnę.“ Nei studijos, nei verslas, atrodo, nebuvo sėkmingas. Bet tai buvęs pirmas ir sunkiausias jos jėgų išbandymas, kai gyvenimą teko pradėti iš naujo. Antras etapas prasidėjęs po antrojo mergaitės atgavimo, t. y. po Klonio gatvės įvykio: „Mūsų su dukrele gyvenimas Lietuvoje taip išviešintas, kad jau niekada nebegalėtume gyventi įprastai. Mano veidas visiems čia pažįstamas iki skausmo. Niekada negalėtume eiti gatve. Čia – toji Stankūnaitė. Čia – toji prievartauta mergaitė. Teismų nustatyta tiesa daliai lietuvių iki šiol neįdomi. Koks būtų mano ir vaiko gyvenimas? Nėra jokio ėjimo pirmyn – su vaiku mes čia tik degraduojame.“ Šitie sakiniai kažkokie svetimi, dirbtiniai, išmokti. Stipriai šokiruoja ir pirmieji žurnalistės sakiniai, kuriais čia pristatoma L. Stankūnaitė. Ne tik dėl to, kad jie radikaliai išsiskiria iš visko, kas yra skaityta ir girdėta iš kitų šaltinių. Ten ji menkai išsilavinusi, lengvabūdiška, naivi, gana vaikiška, o Lavastė ją stipriai idealizuoja: „Kaip visada ji spindėjo džiaugsmu ir jaunyste. Kaip ji skyrėsi nuo tos jaunos, sutrikusios merginos, kurią prieš 4 metus, 2009-ųjų pavasarį, išvydau Vilniuje, Vokiečių gatvėje, su didžiuliu dokumentų segtuvu. Dabar prieš mane stovėjo ne pagal metus subrendusi, marias skausmo perbridusi moteris. Graži, ori, protinga.“ Į tuos liaupsių žodžius būtų galima nekreipti dėmesio, jei jiems neprieštarautų viskas, ką toliau rašo ši moteris. Stankūnaitei buvę duoti žurnalistės rankraščiai, kad ji galėtų juos savo nuožiūra papildyti. Bet šiai „oriai ir protingai moteriai“ nė kiek neužkliuvo net atvirai įžeidus knygos pavadinimas „Kalės vaikas“: „Na, jei jūs norite taip pavadinti knygą, aš nieko prieš“, – nusijuokė <…>. Ir pasiūlė jos nuotraukų pasirinkti iš tėvų albumų Kaune.“ O toliau Lavastė dar pridėjo: „Sumokėjau jai sutartus pinigus kaip honorarą už būsimą knygą. Pinigų jai reikėjo susimokėti stomatologui.“ Mat uoliai Stankūnaitę finansavusio politiko A. Ūso jau nebebuvo. Pats paradoksaliausias atrodo atsisveikinimas su Lietuva ir visa savo praeitimi, kai susipina pačios Stankūnaitės neapykanta Kedžiams, tėvynei, savo pačios praeičiai su valdžios reikalavimu įsislaptinti. Visi sakiniai čia mažai rišlūs ir menkai motyvuoti: „Nebegaliu gyventi triušio gyvenimo tėvynėje? – Ką aš čia palieku? Kraujo upes? Neapykantą? Prisiminimus apie jaunystę, kurios neturėjau? Visa mano jaunystė nuo 18 metų buvo vien kova dėl savo dukrelės su pragaru gyvenimą daugeliui šeimų pavertusia Kedžių ir Venckų šeima. Lietuvoje ta kova niekada nesibaigtų. Kada man ir dukrai pagaliau pradėti gyventi?“

31. Po „rūpestinga“ globa – mankurto likimas. Kartu Stankūnaitė praneša žurnalistei, kad ji būsianti valdžios perduota „vienos užsienio valstybės specialiosios apsaugos darbuotojų žiniai“, todėl dar Lietuvoje atmintinai išmokusi jai specialiai sukurtą biografiją, kurioje yra iš atminties ištrintas visas buvęs gyvenimas kartu su jo tapatybe. Dabar ji jau esanti be vardo, pavardės, be savo tėvų, be tautybės, be pilietybės ir visos praeities. Lavastė tokį radikalų Stankūnaitės susvetimėjimą sau pačiai ir pavirtimą svetimos valstybės žmogumi nusakė šiais žodžiais: „ateivė iš Niekur“. Tai kažkoks įsibrovimas, įsiveržimas iš nežinomybės į joms primestą ateitį. Kita vertus, ir naujam pasauliui ji su dukra turės tapti nežinomais, savo praeitį neigiančiais, todėl nepaliaujamai meluojančiais žmonėmis. „Ar jums buvo sunku priimti sprendimą – tapti žmogumi be praeities? – paklausiau jos. – Nelengva. Taip nuspręsti buvau priversta. Viską turiu išrauti su šaknimis.“ Verta pakartoti šiuos „orios ir protingos“ moters žodžius: „Taip nuspręsti buvau priversta“ Žurnalistė vėl smalsauja: Ar su jumis buvo tartasi prieš sukuriant naują tapatybę, biografiją? – Negaliu atskleisti detalių. Žinau tik tiek, kad tokia Stankūnaitė ir jos duktė daugiau niekada pasaulyje nebeegzistuos – bus du kiti žmonės.“ Svarbiausia, kad tai padaryta ne savo noru ir savo valia: „Ne aš pati, o valstybė nusprendė, kad tokioje šalyje man ir mano dukrai vis dar nėra vietos.“ Aukščiau buvo kalbama apie bėgimą nuo per didelio išviešinimo, o dabar „taip nuspręsti buvau priversta“, „valstybė nusprendė“. Net „atmintinai išmokusi jai specialiai sukurtą biografiją“. Privalu įsidėmėti šiuos žodžius. Beveik visam gyvenimui (užsimenama apie 20/30 metų) atimta galimybė būti pačioms savimi. Be didesnio sumišimo žurnalistė išklauso valdžios primestą brutalų Stankūnaitės ir jos dukters įslaptinimą, kuris beveik nieko nesiskiria nuo galvažudžių įkalinimo. Tik galvažudžiai laikomi kalėjimuose, o įslaptintoji – įsikalina valdžios primestame ir sau pačiai saugesniame kitokiame gyvenimo būde. Dar sovietmečiu parašytame Č. Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ tokia būsena, kai žmogus užmiršta savo praeitį, buvo išpopuliarinta „mankurto“ (turk. mengirt – praradęs atmintį) pavadinimu. Aitmatovas prisiminęs legendą apie tai, kaip žuanžuanai užkariavę sarozekų gentį, baisiais kankinimais naikinę jų praeities atsiminimą, kad jie virstų paklusniais vergais, aklai ir uoliai vykdančiais bet kokius jų nurodymus. Kaip galėjo Stankūnaitė, rūpindamasi savo ir mažametės dukros Deimantės ateitimi, po valstybinės globos priedanga nepastebėti tokios žiaurios bausmės? Čia niekas nežinojo, kokius valdžios interesus yra paslėpęs Stankūnaitės ir jos dukters įslaptinimas. Tiesa, Stankūnaitė mėgina spėlioti: „Bet ne visi taškai sudėlioti Drąsiaus Kedžio, Andriaus Ūso, Vaido Milinio mirčių tyrimuose. Juk aš likau vienintelė gyva, nors D. Kedžio buvau pasmerkta mirti pati pirmoji.“ L. Lavastė: „Jūsų duktė jau pradėjo pasakoti, ką teko patirti tetos namuose. Manote, kad prabylantis vaikas taip pat kelia pavojų kai kuriems asmenims?“ Stankūnaitė: „Baisu apie tai kalbėti, bet nebebūtų vaiko, nebebūtų vienintelės liudininkės, galinčios padėti išsiaiškinti, kas iš tiesų ją tvirkino.“ Vėl painiojasi Stankūnaitė: kas gi ją dabar galėjo ją tvirkinti, jei Lietuvoje „pedofilijos nebuvo“? Kitaip sakant, nebuvo nei ją stebėtinai dosniai globojusio Ūso, nei pedofiliją „išgalvojusio“ D. Kedžio. Lavastė visai pagrįstai pastebi: „Jūs paliekate Lietuvą, kai įrodytas jūsų nekaltumas. Atrodytų, ko išvažiuoti? Kurkite savo gyvenimą čia.“ Stankūnaitė nelabai ir įstengia ką nors paaiškinti. Šiek tiek pavaidinusi drąsą ir išdidumą, paneigusi pedofiliją, užmiršusi net pagrindinį kaltininką D. Kedį, ji vėl vergiškai permeta visą atsakomybę valstybei: „Nebėgau pasigriebusi vaiką nežinia kur, kol vyko teismai. Išvykstu tik tada, kai visos Lietuvos teisinės institucijos patvirtino mano, mirusio Andriaus Ūso ir kitų aukų nekaltumą. Palieku Lietuvą aukštai iškelta galva. Bet koks paradoksas: pusė Lietuvos nelaiminga, kad mažas vaikas nepatyrė jokios pedofilijos. Jiems vis tiek reikia pedofilijos ir kraujo! <…> Ne aš pati, o valstybė nusprendė, kad tokioje šalyje man ir mano dukrai vis dar nėra vietos.“ Naivūs buvo tie Stankūnaitės samprotavimai, kai beveik visomis pasaulio kalbomis jau tada (šio amžiaus 2-jo dešimtmečio pradžioje) buvo pasakojama apie pasaulinį 30 tūkst. tarptautinį pedofilų tinklą. Sunku patikėti, kad nei Lavastė, nei jos herojė nieko nebūtų girdėjusios nei apie jį, nei apie buvusios Sovietų sąjungos teritorijoje veikusius tinklus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias