Krescencijus Stoškus : „Kaip ciniškai turėjo apsimesti teisėjai, kad „nesuprastų”, jog nepalyginamai didesnius skausmus turėjo patirti pati plėšoma mergaitė ir ją gynusi buvusi teisėja

0

AUKŠČIAUSIOJO TEISMO NUOSPRENDIS.

Net išėjusi iš kalėjimo, ji buvo priversta skaičiuoti žingsnius, kad per daug nenutoltų nuo savo namų. Žmogaus orumą labiau žeminančių represijų buvo nelengva net įsivaizduoti. Štai kas liko iš valstybės perversmų, žmogžudysčių ir pedofilijos bylos!!! Aukščiausiojo teismo nuosprendis tai smulkutei moterėlei buvo suformuluotas taip: „aktyviais veiksmais trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą dėl mažametės perdavimo jos motinai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 1 dalis), nežymiai sužalojo mažametės motiną (BK 140 straipsnio 1 dalis), panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui – policijos pareigūnui (BK 286 straipsnis)“. Rimtai jie negalėjo atrodyti net pritempti prie įstatymų normų. Įkalčių menkumą pripažino net juristas ir Seimo narys J. Sabatauskas. Jam neprieštaravo nė S. Šedbaras. Kaip galima išleisti iš akių tą faktą, kad prievartą naudojo valdžia, o Venckienė su mergaite buvo vien tik jos apgailėtinos aukos. Jos neturėjo jokios kitokios galimybės išvengti susidūrimo su valdžios pareigūnais, išskyrus galimybę gintis. Nereikia didelės išminties, kad suprastum, jog užkluptojo gynyba nebūna racionali. Judesiai būna nesąmoningi, grynai spontaniški, išprovokuoti puolamųjų veiksmų pobūdžio. Čia taip panašu į Putino karinės agresijos primestus išpuolius prieš kaimyninę valstybę, kad skaitant net šiurpas nueina per nugarą. Visi, kas tik nebuvo aklai įsipainiojęs į šališkų politinių grupuočių konfliktą, aiškiai matė, jog viskas vyko atvirkščiai. Kad tą suprastum, reikėjo bent kartą nuvažiuoti į Garliavą ar bent pažiūrėti į „Alką“, „Respubliką“, 15 min, „TV3“ ar „Lietuvos žinias“, pamatyti sąžiningai išsaugotus kino įrašus. Venckienė rankomis ir kūnu dengė jai ant kaklo abiem rankom pasikabinusią mergaitę, kurią visomis jėgomis plėšė ne vieno asmens talkinama dar visai neseniai jos išsižadėjusi „motina“. Jeigu kokie skausmingi veiksmai galėjo būti pareigūnams tikrai padaryti, tai tik visai netyčia, atsitiktinai, spazmiškai ginant jai brangų vaiką. Neužmirškime, kad tai vyko visos Lietuvos akivaizdoje. Kaip ciniškai turėjo apsimesti teisėjai, kad taip jautriai įvertintų tą faktą, jog „panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui”, o „nesuprastų”, jog nepalyginamai didesnius skausmus turėjo patirti pati plėšoma mergaitė ir ją gynusi buvusi teisėja. Tokiai teisėsaugos neteisybei įvertinti jau neturiu žodžių. Galiu tik pateikti nuorodą, kad kiekvienam teisėjui labai praverstų įsiskaityti į šiuos itin humaniškus žurnalisto, teatrologo, M. Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto dekano dr. Gintaro Aleknonio žodžius: „Lietuva prieš ketvirtį amžiaus į nepriklausomybės kovą pakilo patikėjusi laisvo žodžio galia. Todėl šiandien baugu pasitikėti sistema, kuri viešai pasakytą žodį vadina spaudimu, o kritiką – trukdymu. Tiesa kritikos nebijo, o teisėjo priesaika įpareigoja ne vengti, ne bijoti įtakų, bet joms atsispirti. <…>Teisėjas – tik žmogus, ir jo svarbiausia pareiga nepriimti sprendimų, kurie prieštarautų žmogiškumui. Principas – svarbiausia nepakenkti – naudingas ne tik medicinoje. Tačiau ką daryti, kai teisinė sistema su našlaite Garliavoje elgiasi kaip su boteliu Preiloje, o su boteliu kaip su vaiku? Ar galima tylėti, kai įtikintas savo neklaidingumu teisėjas skuba užverti kelius klaidos atitaisymui?“

Krescencijus A. Stoškus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias