Laikas apsivalyti nuo psichologinio smurto policijoje

0

Su ašaromis iš viršininkų kabinetų išeinantys policijos pareigūnai, patetiškas kerštas už kritiką, potencialių konkurentų užgujimas pasinaudojant tarnybine padėtimi ir apsunkinant darbo sąlygas bei nuo toksiškos aplinkos į kitą apskritį dirbti bėgantys pareigūnai. Sveiki atvykę, į XXI a. Lietuvos policiją.

Kalbėdami apie policijos problemas, dažniausiai minime didelius krūvius, neužimtus etatus, lyginant su atsakomybėmis per menką atlyginimą bei pensijas, juokingas kompensacijas transportui bei panašius dalykus. Vis tik yra viena didelė problema, kuri per retai Lietuvoje sulaukia pakankamai dėmesio, tai – mobingas. Kitaip sakant – psichologinis smurtas.

Į kenksmingą psichologinį klimatą žiūrima pro pirštus

Deja, tebėra vietų, kur autoritariški policijos viršininkai susikuria mažas kunigaikštystes ir kur nepriklausoma mintis, kritika ar net menkas nepaklusnumas traktuojami kaip asmeniniai įžeidimai (ar net grėsmė). Tokiems „nusidėjėliams“ jų vieta greit parodoma. Dažnai – per psichologinį smurtą: patetišką kenkimą kilti karjeros laiptais, duodant tirti bjauriausias bylas, kabinėjantis prie smulkmenų ar žeminant pareigūnų gebėjimus dirbti.

Turime nepavydėtiną situaciją – pareigūnai ne tik dirba sudėtingą ir neretai pavojingą darbą (dažnai su mažiau žmogiškųjų bei finansinių pajėgumų nei turėtų), bet dar ir turi laviruoti toksinėse darbovietėse, kad neužmintų ant kokio išsivaizdinusio viršininko jautraus ego.

„Ar čia taip didinamas tas išsvajotasis tarnybos patrauklumas ir užtikrinama policijos pareigūnų darbo kokybė? Nesakau, kad visur blogai, ne, policijoje yra daug lyderių, gebančių suvienyti komandas ir pasiekti puikių rezultatų, visgi mane ir mano kolegas, atidavusius ne vieną dešimtmetį tarnybai, liūdina išlendantys pasibjaurėtini pavyzdžiai. Blogiausia, kad net žinodama blogybes aukštesnė valdžia į jas neretai pažiūri formaliai – esą yra rimtesnių darbų. Vis tik taip demotyvuojame ir netenkame gerų pareigūnų. Mūsų akimis, kelias aiškus – būtina atkakliai kovoti su psichologinio smurto problema policijos sistemoje. Nepamirškime, nuo to stipriai priklauso visuomenės saugumas. Leisti tam klestėti – ne tik apsileidimas, bet ir netoleruotina rizika“, – sako Vladas Sanda, Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas.

Tikėkimės, kad nuo 2022 m. lapkričio įsigaliojusios Darbo kodekso pataisos, skirtos smurto ir priekabiavimo prevencijai, taps reikalingu postūmiu. „Jei policijai įstatymo raidė šventa, negi neturėtų būti metamos visos pastangos savam kiemui išvalyti? Visgi vadovybės atsakas nuvilia, – prideda jis. – Kas turi įvykti, kad pagaliau į tai žiūrėtume rimtai? Pasikartoti tragiška Šiaulių gydytojos istorija?“.

Šviežiausias pavyzdys – apie „globalius reikalus“ ir „apačias“ 

Ką galvotumėte apie gana aukštą policijos vadovą, nesiteikiantį net kalbėtis su pareigūnais, už kurių veiklą jis atsakingas? Argumentacija „rimta“: jis, mat, dirba su „globaliais dalykais“, o su „apačiomis“ (t. y. policijos pareigūnais) tegul kalbasi skyrių viršininkai (su šiais dar teikiasi bendrauti). Retų susirinkimų pareigūnams tenka IŠSIREIKALAUTI. Nesvarbu, kad teisinė ir politinė aplinka nuolat keičiasi ir ne visi didžiuliais krūviais užkrauti pareigūnai spėja viską susekti ar geba teisingai interpretuoti. Jei kas blogai, čia ne lyderio silpnumas; jei susimausi – čia tavo problema (ir pasekmės). Norisi griebtis už galvos: ar tikrai turime prabangą nemokšiškai organizuoti tokios svarbios institucijos darbą ir šitaip elgtis su žmonėmis, iš kurių reikalaujame užtikrinti mūsų visų saugumą?

Dar viena iškalbinga detalė: pareigūnai pajungti dirbti ne pagal situacijos diktuojamus prioritetus, o pagal tai, kokios metinės užduotys aukštesnės vadovybės iškeltos pačiam viršininkui… Na, matyt, paties kailis svarbiau nei visuomenės gerovė.

Taigi, šis „globalizacijos ekspertas“ (plius dar vieno skyriaus viršininkas) ir jo vadovaujamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrasis policijos komisariatas (trumpai – Vilniaus m. 2 PK) figūravo neseniai profesinės sąjungos gautame vienos tyrėjos skunde dėl psichologinio smurto.

Jauna pareigūnė buvo privedama prie ašarų, aiškinama, kad per lėtai dirba, kabinėjamasi prie uniformos (pavyzdžiui, kad be uniforminių batų, nors tai nėra uniformos dėvėjimo pažeidimas), iš anksto neinformavus atitraukiama nuo darbo suimprovizuotai komisijai, kur – vėlgi neinformavus – įrašinėjama… Norite dar akivaizdesnio spaudimo – skyriaus viršininkas liepė jai rašyti prašymą „savo noru“ būti perkeliamai į kitas pareigas, nes kitaip grasino užkrauti jai sudėtingas bylas. Jai nesutikus, taip ir padaryta.

Taip pat tas pats skyriaus viršininkas liepė tyrėjai atnešti tarnybinį ginklą patikrai. Pareigūnė nurodė, kad jos laukia į komisariatą atvykęs įtariamasis ikiteisminiame tyrime ir ji privalo atlikti neatidėliotinus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Nenustebinsiu, kad viršininkui buvo nei šilta, nei šalta, jei nukentės ikiteisminis procesas. Dar įdomiau – pareigūnės ginklo dėklas jau buvo viršininko žinioje ir tyrėja be jo negalėjo iš ginklinės saugiai nešti ginklo per komisariatą. Saugumo taisyklės? Ne, negirdėjau… Atrodo, už taisyklių nesilaikymą pieluojamos tik „apačioms“, o viršininkų kastos nereikia varginti tokiais žemiškais dalykais.

„Kas arčiau susipažinęs su šio komisariato situacija, toks skundas nenustebino. Psichologinis klimatas ten išties prastas, žmonėms sunku dirbti. Paminėsiu dar vieną pavyzdį, su kuriuo dirbo profesinė sąjunga: pareigūnams sukritikavus vadovą (net ne viešai, o asmeniškai), šie neteko premijos. Nors darbo rezultatai buvo geri, per vertinimus pareigūnai įvertinti nepatenkinamai. Tiesiog taip. Reikėjo įsikišti profesinei sąjungai, kad premijos vis tik būtų suteiktos. Blogiausia, kad, jei nebūtume laiku įsikišę padėti profesinės sąjungos nariams, toks smulkus kerštavimas būtų praėjęs ir tiek žinių“, – sako V. Sanda.

Ir profesinė sąjunga, ir patys pareigūnai ne kartą atkreipė aukštesnės vadovybės dėmesį į vis aštrėjančias šio komisariato problemas. Nors stebėtas jo darbas, kalbėtasi su pareigūnais, galiausiai iš to išėjo šnipštas. Tiesa, atliktas psichologinio klimato tyrimas, bet, va, jo rezultatų nei profesinei sąjungai, nei pareigūnams atskleisti negalima. „Mano klausimas toks – kokia atlikto tyrimo prasmė, jei išvados slepiamos ir atliktas darbas paliekamas dulkėti kažkieno stalčiuose? Formalumas varnelei užsidėti“, – akcentuoja VMPDPS pirmininkas. 

Bent galima pamatyti minėtos komisijos, tyrusios galimą psichologinį priekabiavimą darbe, išvadas. Nors jos palankios Vilniaus m. 2 PK vadovybei, kartu konstatuota, kad „būtina gerinti vidinę komunikaciją, bendravimą ir jo kultūrą, imtis priemonių, kad darbuotojus laiku ir tinkamai pasiektų svarbi ir aktuali darbo veikloje informacija, būtų nustatyti aiškūs darbo organizavimo aspektai/taisyklės“, taip pat abiem viršininkams rekomenduota „pakartotinai sudalyvauti vadovų kompetencijų ugdymo mokymuose, taip pat pažymėti, kad atliekant savo tarnybines funkcijas turi būti laikomasi Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso nuostatų“ ir konstatuota, kad jiems įžvelgtas „gebėjimų/kompetencijų trūkumas“. Štai tokie žmonės atsakingi už policijos darbo kokybę.

Kad ši istorija ne vienetinė, o sisteminė yda, rodo ir kitas atvejis, su kuriuo dirba profesinė sąjunga. Jei nesiskirtų vieta ir pavardės, pagalvotum, kad kalbama apie tą patį skundą. Pastarasis mobingo atvejis – iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos. Vėlgi – darbovietės psichologinis klimatas prastas, tvyro įtampa, menkinama darbo kokybė, iš viršininkų kabinetų išeinama su ašaromis (o juk policijoje dirba ne jautruoliai), matomos akivaizdžios problemos viršininkui komunikuojant su pavaldiniais, darbo organizavimas stringa, „nusikaltę“ asmenys apkraunami didesniu krūviu ir, be abejo, nuolat spaudžiama „savo noru“ palikti pareigas („Jūs tikriausia žinote, kaip būsite vertinama”, „Jei ne, pradėsime oficialias procedūras”)… Pareigūnei taip pakriko emocinė sveikata, kad teko kreiptis į psichologus.

Kontekstas analogiškas. Liudininkų yra. Problema aiški, o ar bus imtasi realių priemonių situacijai gerinti – didelis klausimas. Bent nereikės ilgai laukti atsakymo, jau ryt dėl šio skundo vyks posėdis.

Nemokšos laimi

Šie pavyzdžiai parodo senas sistemines bėdas, kylančias iš sau per daug leidžiančių vadovų elgesio ir aukštesnės vadovybės neryžto nurėžti gangrenuojančią galūnę. Nesuklyskime, tokie „vadovai“ kenkia ne tik dabartyje, bet jų juodas darbas nusidriekia į ateitį. Juk jie neretai atsikrato (ar bent užguja) geresnius, jų sprendimams nepritariančius žmones, galinčius tapti tikrais lyderiais.

Policijos departamentas nesiryžta atsikratyti prastai dirbančių vadovų, nes nėra kas juos pakeistų? Ką gi, kol bus vadovaujamasi tokia logika, tol patys sau šaudysimės į kojas ir kliudysime iškilti tikrai geriems vadovams.

Tik gaila stebėti, kiek prarandame puikių pareigūnų vien dėl to, kad jie neapsikenčia toksinėje aplinkoje.

„Būtent apie tai siūlyčiau pagalvoti aukščiausiems policijos vadovams, nesiryžtantiems griebti jaučio už ragų. Kas liks dirbti, jei toliau bus leista laisvai kerotis tokioms blogybėms. Mums, pareigūnų atstovams, kelias aiškus. Policijoje būtina užtikrinti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai saugią aplinką. Nederamas elgesys neturi būti toleruojamas. Tai kenkia ne tik patiems pareigūnams, policijos sistemai, bet ir visuomenei. Užtenka į psichologinį smurtą ir priekabiavimą žiūrėti pro pirštus“, – apibendrina V. Sanda.

Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos informacija

2023-02-27

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias