Lietuva lieka vienintele šalimi pasaulyje, paskelbusi žurnalistiką sunkia nusikalstama veikla
Lietuvos Aukščiausiajam teismui
Pareiškėjas Aurimas Drižius, llredakcija@gmail.com
Dėl cenzūros įvedimo, žurnalistikos kriminalizavimo ir neteisėto nuolatinio persekiojimo, baudžiamųjų bylų atnaujinimo
2023-07-28
Nuo 2009 m. esu persekiojamas baudžiamąja tvarka už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, Vilniaus miesto apylinkės teismui civilinėje byloje įvedus cenzūrą ir paskelbus žurnalistiką sunkia nusikalstama veikla.
Nors Konstitucija ir Visuomenės informavimo įstatymas kategoriškai draudžia cenzūrą ir jos taikymą, tačiau Lietuvos teisinė sistema cenzūrą taiko vieninteliu atveju – prieš mane ir “Laisvą laikraštį”.
Buvau nuteistas šešis kartus baudžiamosise bylose Nr.1-258-503/2014, Nr. 1-693-503/2011, Nr. 1A-741-53-2010, Nr. 1-100-818/2011, Nr. 1-257-648/2010, Nr. 1A-815-497/2014
Mat Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2009 m. civilinėje byloje Nr. 2-117 734/2009 įvedė cenzūrą man ir savaitraščiui „Laisvas laikraštis“, uždrausdamas rašyti straipsnius apie buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko veiklą privatizuojant AB „Mažeikių nafta“. Cenzūra buvo pavadinta „teismo sprendimo nevykdymu”.
Sadecko advokatas, dabartinis Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis teisme aiškino, kad reikia uždrausti man rašyti straipsnius apie Sadecką, nes „straipsnių rašymas yra kaip padirbtų sportbačių gamyba”. Pvz., jeigu aš sugalvosiu gaminti padirbtus Nike batus, tai teismas man avansu gali uždrausti tai daryti, – rimtu veidu aiškino Kukaitis. Teismai iki šiol sutinka su tokia Kukaičio nuomone, kad „uždraudimas gaminti suklastotus batus prilygsta spaudos uždraudimui”.
Nuo to laiko jau 13 metų esu persekiojamas už visiškai teisėtą veiklą – žurnalistiką, visiškai pamiršdami Konstitucijos 44 str. 1 d., kuriame numatyta, kad „masinės informacijos cenzūra draudžiama”.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.”.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus” sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.”.
Minėti Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir aukščiausias teismas jau net dešimt kartų atmetė mano prašymus panaikinti cenzūrą, per tą laiką buvau nuteistas net septynis kartus už teisėtą veiklą, dėl tariamo “teismo sprendimo nevykdymo” (t.y. cenzūros), mano ir mano šeimos turtas parduotas varžytinėse, o aš pats paverstas ubagu ir invalidu, tai pačiai „teismų“ sistemai ignoruojant bet kokius Konstitucijos ir įstatymo reikalavimus.
Be to, teismui pateikiau įrodymus, kad A.Sadeckas buvo kertinė figūra privatizuojant „Mažeikių naftą“, pats asmeniškai sprendęs, kam turi būti parduotos šios įmonės akcijos, ir pakeitęs įstatymus taip, kad šią įmonę galėtų pakeisti Rusijos bendrovė „Jukos“.
Nurodžiau, kad mane jau daug metų už žurnalistiką persekioja vadinamoji prokuratūra ir teismų sistema, kuri visiškai ignoruoja įstatymo ir Konstitucijos reikalavimus, mano pateikiamus rašytinius įrodymus ir dokumentus ignoruoja ir pateikia juos kaip mano išgalvotus arba neegzistuojančius.
Negana to, vadinamieji teisėjai apsimeta, kad nežino pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Konstitucijos 6 straipsnis sako : Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
7 straipsnis – Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Šiuo atveju visi teismų sprendimai – cenzūros įvedimas, ir spaudos persekiojimas pagal melagingus Sadecko skundus ir parodymus – tiesiogiai prieštarauja minėtiems Konstitucijos punktams.
Atkreipiu teismo dėmesį, kad Lietuvos teismai sulaužė ne tik Lietuvos Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus, tačiau ir Europos Žmogaus teisių konvencijos pagrindinius straipsnius.
Kaip žinia, BPK 457 straipsnis. Teisė kreiptis dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo nurodo, kad
- Prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą šio Kodekso 456 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu gali pateikti asmuo, kurio atžvilgiu byloje buvo padaryta Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto ar jo papildomų protokolų arba Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ar jos papildomų protokolų pažeidimų, jo teisių perėmėjas, šių asmenų įgaliotas atstovas ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras.
Europos Žmogaus teisių konvencijos 7 STRAIPSNIS
Nėra bausmės be įstatymo nurodo, kad :
- Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie
pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba
tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.
Straipsnių rašymas arba žurnalistika nėra pripažįstama nusikalstama veikla nė vienoje šalyje, išskyrus Lietuvos Respubliką.
LR yra pasirašiusi ir įsipareigojusi laikytis minėtos konnvencijos reikalavimų, todėl, remdamasis Konvencijos 7 str., Lietuvos Konstitucijos 44 str., Visuomenės informavimo įstatymo 10 str., taip pat BPK 456 ir 457 str., reikalauju nedelsiant panaikinti cenzūrą, atnaujinti baudžiamąsias bylas Nr.1-258-503/2014, Nr. 1-693-503/2011, Nr. 1A-741-53-2010, Nr. 1-100-818/2011, Nr. 1-257-648/2010, Nr. 1A-815-497/2014 ir mane išteisinti.
Aurimas Drižius
