LIETUVOS ŠIUKŠLYNŲ MAFIJA PASIEKĖ IR PADAINUPIO KAIMĄ
Nuolat dėl šiukšlių tvarkymo ir netvarkymo kylantis triukšmas bei nepasitenkinimas rodo, koks didelis nesusikalbėjimas yra Lietuvoje tarp tariamų „Tautos atstovų“, nudreifavusių į paralelines visatas, ir valstybės piliečių. Šio atotrūkio pasekmė yra daugybė pasimetusių žmonių, su kuriais niekas žmoniškai nekalba ir nebendrauja, tik siekia juos priversti besąlygiškai paklusti, o kai taip, tai Konstitucijos teiginys, kad „Suverenitetas priklauso Tautai“, pakimba ore. Vaizdžiai kalbant, valdžia – sau, piliečiai – sau. Natūralu, kad, esant tokiai situacijai, žmonės ieško atsakymų ir paaiškinimų, teisingumo ten, kur tikisi juos gauti – valstybės įstaigose ir Lietuvos teismuose. Pasvarstykime kartu, kaip mums sekasi?
Net Padainupio kaime sakoma, kad teismai yra savarankiški ir nepriklausomi, jog teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Ar tikrai taip?
Šiame straipsnyje noriu pažymėti dvi ypač reikšmingas aplinkybes, pagrindžiančias viešąjį interesą, kad byla būtų išnagrinėta: bylos tyrimo objektu esantis atliekų tvarkymo teisinis reguliavimas lėmė visų valstybėje gyvenančių asmenų pamatinių Konstitucijoje ginamų žmogaus teisių bei laisvių ilgalaikį suvaržymą. Šių Konstitucijoje ginamų teisių ir laisvių apsauga yra ypatingas viešasis interesas, todėl būtų svarbu turėti abejonių nepaliekantį teisinį aiškumą, ar tokia forma bei apimtimi, kaip kad šiuo metu reglamentuotas atliekų tvarkymo apmokestinimas už nesuteiktas paslaugas, esamas žmonių teisių ir laisvių suvaržymas yra suderinamas su Konstitucijos nuostatomis. Be to, kaip teigia atliekų tvarkytojai, šis teisinis reguliavimas tebėra teisės sistemoje ir toliau naudojamas visuomeniniams santykiams reguliuoti, kas dar labiau pabrėžia viešąjį interesą, kurio dabar neapgynus sudarytos prielaidos ir ateityje pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.
Autoriaus, ir kitų neteisėtai apmokestintųjų asmenų duomenimis, Lietuvoje yra nemažas skaičius su ginčijamu reguliavimu susijusių teisės aktų pažeidimų, netgi pradėtas ir vykdomas asmenų administracinis persekiojimas dėl nesumokėtų rinkliavų už nesuteiktas atliekų tvarkymo paslaugas. Tai, pavyzdžiui, rinkliavos priteisimo atveju, reiškia ne tik reikšmingas finansines pasekmes asmeniui baudų pavidalu, bet, galimai, ir ilgai trunkančias teisingumo siekimo pasekmes. Įvertinant šių pasekmių reikšmę žmogaus gyvenimui, jo teisėms ir laisvėms, taip pat manytina, kad teisinis tikrumas dėl to, ar ginčijamas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, yra ypatingai svarbus. Bet: “Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją jis nesprendžia, ar teismų sprendimai neprieštarauja Konstitucijai ir/ar įstatymams, taip pat neturi įgaliojimų peržiūrėti teismų išnagrinėtų bylų ir panaikinti/pakeisti teismų sprendimų /inter alia2019 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. KT71-A=S57/2019, 2020 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. KT84-A-S79/2020, 2022 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. KT12-A-S12/2022/. Prašymai išspręsti tokius klausimus yra nežinybingi Konstituciniam Teismui. Vadinasi, pareiškėjo prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Pagal LR Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą, jeigu jo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą.” Vertinanttokį KonstitucinioTeismosprendimą, tampa akivaizdu, kad tai suteikia galimybę administracinėms institucijoms, visai teismų sistemai, prisidengti tokia nuostata ir teigti, kad žmonių skundus: “atsisakytina priimti kaip nepriskirtus Komisijos kompetencijai“ar „teismo kompetencijai“, nes jie nežinybingi, neaiškūs, nerišlūs, padriki, todėl juos reikia tikslinti, būtinai kreipiantis į teismą apmokestinti, ir jeigu tos sąlygos nebus įvykdytos, laikyti skundus nepaduotais ir baigti net neprasidėjusią teiseną žemutinės instancijos teismo galutine ir neskundžiama nutartimi. Toks Lietuvą administruojančių asmenų siekiamo tikslo svajonių finalas.
Visuomenės apklausos rodo vis mažėjantį žmonių pasitikėjimą Lietuvoje savivaldybių UAB (regionų atliekų tvarkymo centrų (toliau ir – UAB RATC) reikalavimais mokėti vadinamąją vietinę rinkliavą. Pasitikėjimas UAB RATC – minimalus. Išplitusi netvarka ir korupcija UAB RATC veikloje daro beprasmę plačiai reklamuojamą kovą su šia blogybe valstybėje. Tai paliudija ir 2019 metais atlikti tyrimai įvairiuose Lietuvos regionuose. Lietuva pagal šį rodiklį apgailėtinoje pozicijoje. Įstatymų papildymai ir pakeitimai padėtų išspręsti iškilusias problemas UAB RATC veikloje ir neleistų toliau ignoruoti piliečių intereso dalyvauti vykdant šią veiklą. Lietuva taptų civilizuotos visuomenės, gerbiančios piliečių teises, dalimi.
Pirmasis tiesiogiai priklauso nuo politikų priimtų sprendimų, t. y. nuo įstatymų kokybės, ir už netinkamus teisės aktus atsakomybė iš esmės tenka politikams, o antrasis blokas tiesiogiai priklauso nuo realios galimybės per teismus apsiginti nuo įstatymo pažeidimo ir nuo paties įstatymo. Teisė į gynybą – tai teisės viršenybės principo garantas, nes teisminė apsauga yra paskutinė, o kartais ir vienintelė žmogaus galimybė apginti pažeistas teises. Teisė į gynybą nėra atsitiktinė ar formali. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniai garantuoja veiksmingą teisinę gynybą dėl pažeistų teisių ir laisvių. ES teisėje ši gynyba yra dar platesnė. Teisingumo Teismas šią teisę dar 1986 m. gegužės 15 d. sprendime (Johnston, 222/84) įtvirtino bendru ES teisės principu. Teisę į gynybą taip pat garantuoja 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis. Neužtikrinant teisės į gynybą neretai pažeidžiami ir šie principai. Procesas, kurio metu negarantuojama teisė į gynybą, teisinėje valstybėje negalimas. Šiandien norisi kalbėti apie tai, ką tarsi užgožė pandemija, bet jeigu garsiai nekalbame, tai dar nereiškia, kad šie teisės viršenybės principą ribojantys veiksmai išnyko. Visi iki tikros ar tariamos pandemijos buvę žmogaus teisių pažeidimai ir toliau vyksta, vis labiau įspraudžia pleištą visuomenėje tarp pasitikėjimo teisine sistema, kartu ir valstybe.
Turime pakankamą pagrindą manyti, kad pažeidžiant šias asmens teises tiesiogiai pažeidžiamas ir teisės viršenybės principas. Apibendrinant galima konstatuoti, kad teisė į gynybą yra teisės viršenybės principo garantas, jį ribojant arba apsunkinant mažėja pasitikėjimas valstybe, teise ir teisingumu. Neginant šių vertybių, negalima kurti geresnės ateities ir teisinės valstybės. Kiekvieno žmogaus misija ir pašaukimas yra ginti teisės viršenybę ir jos vertybes.
Ne kartą prašyta gera valia nutraukti neteisėtus reikalavimus asmenims mokėti vietinę rinkliavą už neteikiamas atliekų tvarkymo paslaugas nekilnojamojo turto objektui, priklausančiam minėtiems asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis konkrečiame kaime.
Primygtinai atkreiptas teismų dėmesys, kad į tokio turinio prašymus, pretenzijas, UAB RATC apskritai neatsako, nei rašytine nei žodine forma. Jiems tikrai ant teisės ir Konstitucijos nusispjaut. Ji reikalinga tik tiek, kiek svarbu prieš Briuselį pavaizduot uolų ES taisyklių adaptavimą ir popierinę demokratiją arba – dar dažniau – tiek, kiek reikalinga tam tikrų grupių savanaudiškiems interesams realizuoti. Tai taip pat prieštarauja LR Konstitucijai. Beje, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus p. Augustino Normanto 2012-11-28 pažymos Nr. 4D-2012/4-356 išvadoje pažymėta: “Savivaldybė organizuodama atliekų surinkimą, neapsaugo atliekų turėtojų teisių, teisėtų interesų ir lūkesčių”. Ši LR Seimo kontrolieriaus išvada – savivaldybių ir UAB tarnautojų apskritai ignoruojama. Deja, valdininkai piktybiškai vengia cituoti ir vykdyti mūsų minėtą Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą, juolab LVAT 2013 m. sausio 22 d. sprendimą byloje Nr. A143-689/2013 ir 2013 m. balandžio 12 d. Nr. A-575-1199-13, nes būtent šitie sprendimai inter alia konkrečiai susiję su Alytaus regiono savivaldybių ir RATC neteisėta veikla.
Mano nuomone, Lietuvos savivaldybių UAB RATC įstatymų leidėjų ir teismų dėka sugalvojo tokį pasiteisinimą: rinkliava nėra susijusi su paslaugos suteikimu, ją būtina mokėti už gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą savivaldybės teritorijoje. LR Rinkliavų įstatyme nėra tokio straipsnio, tačiau UAB RATC duria pirštu į LR Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 8 punktą: (rinkliava už) „komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų gamintojų ir atliekų tvarkymą.“ Visi kiti 11 straipsnio punktai nurodo rinkliavą už leidimų išdavimą, vadinasi, 8 punktas taip pat yra už leidimo gauti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą išdavimą. Dabar leidimų prašyti nebereikia, ir 8 įstatymo punktas liko aktualus tų vietovių gyventojams, kuriems atliekų tvarkymo paslauga nustatytais terminais neteikiama. Antra vertus, LR Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 9 d. įtvirtinta nuostata: „Atliekų gamintojas – atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų“. Valdininkija nusprendė, kad atliekų gamintojas – pastatai, kuriuose niekas negyvena. Kuo didesnis namas, tuo daugiau atliekų „prigamina“ kvadratiniai metrai ir tuo didesnė rinkliava. Už 90 kvadratinių metrų namą reikalaujama per metus sumokėti apie 57 Eur, o kitais kartais ir 409 Eur ar net 642 Eur. Negyvenamų sodybų ir „karvių bei kiaulių fermų“ savininkai net nežino, kiek komunalinių atliekų „pridirba“ jų kvadratiniai metrai. Vasarą aplankę tėviškę, atliekų neranda – jos jau būna sutvarkytos. Negirdėjau skundžiantis, kad išlaužtos spynos. Vadinasi, atliekų tvarkymo centrai turi raktus nuo kiekvienos sodybėlės vartų, nuo visų „fermų“, sodo bendrijų namelių. Sveiku protu sunku suvokti, kad Lietuvos valdininkija dalinasi pelną, gautą už nieką, be jokios veiklos, paprastai tariant, „riebią“ rinkliavą. Vadinamajame „atliekų tvarkymo“ centre sėdi specialistai rinkliavoms, vyr. specialistai rinkliavų administravimui ir rinkliavų administravimo padalinio vadovas. Šitie rinkliavų „specialistai“ netgi nežino, ką reiškia žodis „rinkliava“. Konkrečiai man jokių patarnavimų ir paslaugų Padainupio kaime paveldėtose tuščiose „karvių ir kiaulių fermose“ už 409 Eur neteikia. Užsiima tik pinigų rinkimu, renka įžūliai ir skrupulingai, vadovaudamasi plėšikiškomis cosa nostra mafijos nuostatomis, o ne visuotinai pripažintu teisėtu principu „payment byresults“ (PBR, apmokėjimas pagal atlikto darbo apimtį). Nors tai nėra nei valstybės, nei savivaldybės institucija. LR Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalis atlygį už komunalines paslaugas, tame tarpe ir šiukšlių išvežimą, įvardija kaip mokesčius, o ne rinkliavas. Kodėl reikalaujama mokėti rinkliavas? Manyčiau, todėl, kad nereikėtų sudaryti sutarčių. Tie ponai puikiausiai supranta, kad be sutarties jie neturi man jokių įsipareigojimų, tačiau apsimeta nesuprantantis, kad be sutarties aš taip pat neturiu jiems jokių įsipareigojimų. Juk valdininkija jau paaiškino, kad rinkliava – nesusijusi su konkrečios paslaugos suteikimu. Beje, kalbininkai skatina vietoj tarptautinių žodžių vartoti lietuviškus. Galima padėkoti valdininkijai, nes ji tarptautiniam žodžiui „reketas“ rado lietuvišką atitikmenį – „rinkliava“. Manyčiau, Lietuvos administracinių teismų sistemos nuopelnas tas, kad nekreipdami dėmesio į šių teismų nepriklausomumo ir prestižo klausimus, jie toleruoja visos Lietuvos „šiukšlynų mafijos“ cinišką ir nusikalstamą administracinių teismų, tame tarpe ir LVAT sprendimų ir nutarčių legislatyvinę, inter alia – kriminalinę omisiją („criminal omission“ – nusikalstamas neveikimas, nedarymas to, ko reikalauja įstatymas), pvz.: Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo“. Kauno ir kitų rajonų savivaldybės iki šiol neįvykdė šio sprendimo. Tačiau teismo sprendimą ką tik gavęs dirbtinai sukurtas atsakovas, nedelsiant pavymui gauna iš antstolių teismo išduotą vykdomąjį dokumentą dėl priverstinio konkrečios sumos išieškojimo išieškotojo naudai ir vykdymo išlaidas už antstolių paslaugas, kurios neretai sudaro daugiau kaip pusę tariamos skolos sumos, pvz.: LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 556-334/2014.
Dar kartą pabrėžiu, jog minėtos “paslaugos” net negali būti suteiktos, kadangi Padainupio kaime minėtame nekilnojamojo turto objekte nėra šiukšlių. Nes nėra nei 100 karvių, nei 100 kiaulių. Tik tušti pastatai. Todėl, niekuo nepateisintini Kauno rajono savivaldybės administracijos neproporcingi ir neteisėti reikalavimai mokėti 409 Eur už nesuteiktas paslaugas. Tokia agresyvi savivaldybės ir jos apologetų elgsena pažeidžia mano teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, LR viešojo administravimo įstatyme, kituose galiojančiuose įstatymuose, o taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje. Todėl, esant tokiai situacijai, jau ne kartą prašiau gera valia nutraukti neteisėtus ir neproporcingus reikalavimus mokėti vietinę rinkliavą už neteikiamas ir pažeidžiančias proporcingumo principą atliekų tvarkymo paslaugas.
UAB ARATC direktorius p. Algirdas Reipas oficialiai yra pareiškęs, kad (Sic!): „vietinė rinkliava yra mokama ne už paslaugą, bet už suteiktągalimybę naudotis atliekų surinkimo sistema”. (Žr.: „Alytaus naujienos“, ,,2016.-01-26 d.). Teiginys kad tai įmoka už galimybę (teisę), suponuoja ir priešingą teiginį: jeigu yra teisė naudotis komunalinių atliekų surinkimo sistema, vadinasi turi būti ir teisė šia sistema nesinaudoti. Tokia p. A. Reipo ir kitų Pareiškėjų kontempliacija prieštarauja teisės normoms, ES teisei, proporcingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Be to, šis klausimas jau yra išspręstas eilėje tokių bylų, kaip antai: LVAT 2013-01-22 administracinė byla Nr.143-689/2013; Nr.A-575-199-13; Nr.1-30-739/2013 etc., pripažinus, kad atliekų tvarkymo Nuostatai prieštarauja LR Viešojo administravimo 3 str. 3 p. nustatytam proporcingumo principui. Todėl mokėdamas už „galimybę naudotis atliekų surinkimo sistema”, neturiu pareigos bei galimybių mokėti už papildomą galimybę. Tai ko ieško iš Apelianto VASA? Neteisėtų pajamų už nesuteiktas paslaugas? Antra, Apeliantas nuolat atkreipia visų instancijų teismų dėmesį į Seimo Kontrolieriaus p. Augustino Normanto 2012-ll-28d. išvadas, pažymą Nr.4D 2012/4-356, kad: „Vietinės rinkliavos pagrindas yra Rinkliavų įstatymo 11 str., kuriame įtvirtintas visų vietinių rinkliavų, kurias turi teisę nustatyti savivaldybės, sąrašas. Analizuojama vietinė rinkliava apibūdinama taip: tai rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Tai rodo ,kad Rinkliavų įstatymu savivaldybėms suteikta teisė nustatyti šią vietinę rinkliavą tik tokiu atveju, kai tenkinamos konkrečios Rinkliavų įstatyme nurodytos specialiosios Rinkliavos mokėjimo sąlygos: a) atliekos yra surenkamos; b) asmeniui yra tinkamai pateiktas atliekų surinkimo konteineris; c) atliekos iš atliekų surinkimo konteinerio yra realiai bei reguliariai išvežamos. Reikalavimas sumokėti Rinkliavą, kai netenkinama nors viena iš šių sąlygų, yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į šias specialiąsias mokėjimo sąlygas, galima išskirti šiuos Rinkliavos netaikymo atvejus: a) atliekų surinkimo konteinerio nepateikimas arba netinkamas pateikimas; b) atliekų neišvežimas; c) statinių nenaudojimas; d) atliekų neturėjimas. Savivaldybė ignoruoja ir paminėtą LR Seimo Kontrolieriaus A. Normanto 2012-ll-28 d. Pažymą Nr.4D 2012/4-356 ir jos Išvadą, kurioje, pažymėta: „kad savivaldybė organizuodama atliekų surinkimą, neapsaugo atliekų turėtojų teisių, teisėtų interesų ir lūkesčių“. Tokiu būdu, pažeidžia mano teises ir teisėtus interesus, nes turiu mokėti ne už faktiškai sukauptas atliekas, o už nekilnojamojo turto objektą, kuriame nėra atliekų: manyčiau, tai yra neteisėta ir neteisinga.
Kritiškai žemiau neigiamai vertindamas savivaldybės reikalavimus man dėl mokėjimo už nesuteiktas paslaugas, savo ruožtu reikalauju, kad skubos tvarka savivaldybės atstovas su manimi suderintu laiku atvyktų į mano namus Padainupyje ir sudarytų ad hoc sutartį su manimi, vadinamąją “vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį”. Bus šiukšlių – mokėsime, nebus šiukšlių – nemokėsime. Apie tai, inter alia savo nutartyse yra pasisakiusi jau ne viena LVAT išplėstinė teisėjų kolegija (pvz., žr. LVAT 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 143-689/2013; LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 556-334/2014; o taip pat Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011; LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 662-1480/2012, etc.). Teisingumas neturi būti selektyvus: teismo sprendimai visi privalo būti vykdomi, o ne pasirinktinai. Gal aukštesnės instancijos Teismas (LVAT) pateiktų Apeliantui atsakymą į klausimą: kodėl Lietuvoje iki šiol tūkstančiai neįvykdytų teismo sprendimų ir nutarčių? Kam, kodėl ir už kiek suteikta teisė nevykdyti įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių? Aš iš dalies galiu atsakyti į klausimą „kam?“: tai visi Lietuvos regionų atliekų tvarkymo centrai ir kelios dešimtys rajonų savivaldybių tarybų, tame tarpe Vilniaus, Kauno, Alytaus, Varėnos, Prienų, Birštono, ir t.t. Klausimas „kodėl ir už kiek?“ peržengia mano kompetencijos ribas. Esant tokiai padėčiai, norėčiau išgirsti sveiko proto, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais pagrįstą atsakymą, „kodėl ir už kiek?“ demonstratyviai nevykdoma Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. neskundžiama nutartis administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 „Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo“, kada pagaliau ši vieningai ir rišliai veikianti sistema baigs neteisėtą Lietuvos žmonių prievartavimą ?
Mano nuomonė šiuo klausimu tokia: Tokio tyčiojimosi ir žmonių niekinimo, kokį girdime ir patiriame šiandieną Lietuvoje, net sovietai nepraktikavo sovietinėje Lietuvoje. Pradedant savivaldoje klestinčia diktatūra ir vietos valdininkų vykdomais žmonių persekiojimais, baigiant absurdiškais antivalstybiniais vykdomosios ir įstatymus leidžiančiosios valdžios veiksmais, visas kompetencijos ribas peržengiančiu teisiniu nihilizmu. Tai Jūs, teisėjai, užsimerkiate ir apsimetate nematantys, kad iškrypėliškų vertybių diktatas įsitvirtina Lietuvos teisėje. Tai Jūs tokiais būdais vykdote nacijos naikinimo politiką, tuštindami kaimus ir miestelius, iškreipdami atliekų tvarkymo sistemą ir ugdydami nesąžiningą pasipelnymo ir viršpelnių gavimo situaciją valstybėje. Tai Jūs paskelbiate tūkstančius sprendimų prieš kažką arba už kažką popierinėse ataskaitose savo vyresnybei ir ramūs užmiegate, nes Jūsų pateikiami sprendimai neturi nieko bendra su realybe. Lietuvos teismai privalo kuo greičiau baigti į beprasmiškas kovas įveltų žmonių ir įmonių (bendrovių) tąsymus teismuose su iš tikrųjų ir realiai paslaugų neteikiančiais regionų atliekų tvarkytojais, pridengiančiais savo verslą “teise pasinaudoti” arba kokia nors tariama “legislatyvine omisija”. Nederėtų to ignoruoti, nes vien tik dėl neteisėtos ir nebaudžiamos “šiukšlynų mafijos” veiklos gali nesuvaldomai išaugti žmonių nepakantumas Lietuvoje su visomis iš to išsirutuliosiančiomis pasekmėmis. Šis procesas tyliai vyksta.
Mano atveju, teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka, „susipažinęs su Pareiškėjo Vytauto Baltrušio skundu 2023 m. birželio 29 d. nutartimi nutarė, kad „Pareiškėjo skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, todėl nustatytinas terminas trūkumams šalinti.“ Savo patikslintame skunde teisėjui Ramūnui Šarkai pateikiau tokį jo prašytą trumpą skundo patikslinimą ir prašymą: Teismo nepriklausomumas ir nešališkumas
Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šiuo atveju šis Pareiškėjo įrašas yra skirtas apžvelgti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o kartu ir šio teismo akceptuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo doktriną dėl teismo (teisėjų) nepriklausomumo ir nešališkumo. Pastebėtina, kad LAT’as šiuo klausimu laikosi gana tvirtos ir nuoseklios doktrinos, kuri užtikrina aukštą teismo nešališkumo standartą. Iš esmės, tai sąlygota EŽTT doktrinos, kurioje įvesti objektyvaus ir subjektyvaus teismo nešališkumo testai. Jeigu subjektyviojo testo taikymas reikalauja rimtų įrodymų, kuriais būtų patvirtintas teismo šališkumas, tai objektyvusis leidžia įžvelgti šališkumą esant menkiausioms, tai patvirtinančiomis aplinkybėmis. Patvirtinus teismo šališkumą atsiveria keletas galimybių:
1.Tai yra teisėjo(ų) nu(si)šalinimo pagrindas (CPK 64-66 str.);
2.Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.), o šiuo atveju byla gali būti gražinta nagrinėti iš naujo pirmos, ar apeliacinės instancijos teismui;
3.Tai yra proceso atnaujinimo pagrindas (CPK 366 str. 1 str. 8 d.).
Todėl, siekiant išvengti Pareiškėjo minimų 2 ir 3 esančių padarinių, teisėjas turėtų nusišalinti pats. Sic! 2012 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nutartyje Nr. 3K-3-234/2012, toliau plėtė ir aiškino doktriną, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo. Bylos esminės aplinkybės: teisėjas Ramūnas Šarka priimdamas šią nutartį galimai buvo šališkas (pagal EŽTT subjektyvaus ir objektyvaus šališkumo testus).
“Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, cited above, § 47 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38). Be kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, § 121; Salov v. Ukraine, no. 65518/01). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Taigi, bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. Castillo Algar v. Spain, 28 October 1998, Reports 1998-VIII, § 45). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007).”
Esant tokiai padėčiai, teisėjas Ramūnas Šarka turėtų pats nusišalinti dėl subjektyvaus nešališkumo, nes jis turi išankstinį nusistatymą ir yra tendencingas, dėl kurio nešališkumo stokos Pareiškėjui esama teisėtos bei pagrįstos priežasties nuogąstauti.
Lietuvos Respublikos regionų savivaldybių ir atliekų centrų tarnautojai, rašydami tikrovės neatitinkančius bei prieštaraujančius įstatymams raštus (įspėjimus, pranešimų reikalavimus, raginimus geranoriškai sumokėti, “mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą”), nesuteikdami paslaugų arba pateikdami Padainupio gyventojams tyčia apgaulingas įvairiais būdais padidintas sąskaitas, faktiškai bendrininkaudami padėjo ir iki šiol padeda daryti nusikalstamas veikas piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi arba viršydami įgaliojimus, neatlikdami tarnybos pareigų, klastodami dokumentus, sukčiaudami itin stambiu mastu, sistemingai ir tyčia nevykdydami galiojančių įstatymų ir Teismo sprendimo bei nutarčių. Kodėl toks nenoras, vengimas nagrinėti skausmingas žmonėms šiukšlynų mafijos bylas? Jaučiant nuolatinį valdžios spaudimą ir tuo pat metu susiduriant su visišku Lietuvos piliečių pasyvumu ir baimėmis, to visaip nenorima daryti. Todėl kyla klausimas: kokia vertybė Lietuvoje jos administracinėse įstaigose ir teismuose svarbesnė – teisės viršenybė ar išskirtinė Lietuvos regionų atliekų tvarkymo centrų mafijinė padėtis, kurią uoliai gina visa Lietuvos valstybės įstaigų ir teismų sistema bei jos apologetas “stogas” Konstitucinis Teismas? Jeigu žmonių skundus demagogiškai, melagingu pagrindu atsisakoma nagrinėti.
Esant tokiai padėčiai, viešai reikalauju, kad:
- Kauno rūmų teisėjasRamūnasŠarka pats nusišalintų dėl subjektyvaus nešališkumo;
- Kauno rajono savivaldybės administracijosatstovassudarytų sutartį su manimi, dėl mokėjimo pagal faktinįkomunalinių atliekų kiekį Padainupyje, nes jų atsisakymas prieštarauja LR Konstitucijos 4 straipsniui: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, 6 straipsniui: „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“, 7 straipsniui: „Negalioja joks įstatymasar kitas aktas priešingas Konstitucijai“,18 straipsniui: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, Konstitucijos 46 straipsniui: “Valstybė gina vartotojo interesus”;
- Patenkinti patikslintąjį skundą ir priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, kuri vis auga ir tuos duomenis asmeniškai pateiksiu teismo posėdžio metu (CK 6.271 straipsnis).
Vytautas Baltrušis
Padainupys,
2023 m. liepos 9 d.
