Loreta Strom : Galvoju, kad gyvename konformizmo liūne
Galvoju, kad gyvename konformizmo liūne.
Galvoju, kad, deja, bet į jį tapo įtraukti ir daugelis universitetų – teoriškai mokslą, laisvą mąstymą – ir todėl laisvus žmones – įspiareigojusios ugdyti akademinės institucijos.
Galvoju, kad tai yra tikra reali grėsmė demokratinių ir pilietinių visuomenių – ir, svarbiausia, to pasekoje – laisvo žmogaus, egzistavimui.
“Kada akademinė bendruomenė atsiskaitys už savo kovidines klaidas?
Mums reikia, kad universitetai būtų tvirti diskusijų centrai, o ne griežti ideologinio konformizmo vykdytojai.
Kolegijos ir universitetai yra labai svarbūs laisvai visuomenei. Jiems patikėta atsakomybė mokyti kritiškai mąstyti naująją lyderių kartą – tai yra procesas, kurio esmė yra ta, kad būtina apsvarstyti ir palyginti priešingas nuomones. Geriausi universitetai yra laisvo keitimosi idėjomis centrai ir nepriklausomo mąstymo bastionai. Blogiausiu atveju jie yra šališkos indoktrinacijos ir ideologinio konformizmo centrai. Kaip sugrįžti prie universiteto, kuris būtų laisvo keitimosi idėjomis pavyzdys?
Problemos neišspręsime skelbdami daugiau deklaracijų apie laisvę. Stanforde (JAV), kaip ir beveik visuose universitetuose, jau seniai priimta institucinė akademinės laisvės deklaracija. Jame, datuojamame 1974 m., teigiama: „Turėtų būti skatinamas įvairiausių požiūrių reiškimas, nesilaikant institucinio ortodoksiškumo ir vidinės ar išorinės prievartos”.
Teoriškai nepopuliarias pažiūras turinčius akademikus saugo kadencijos sistema. Praktikoje yra niuansų, kaip šiuolaikiniame universitete cenzūruojami disidentai. Nepriklausomai nuo kadencijos, žmogus gali būti nušalintas nuo pareigų be atlyginimo arba marginalizuotas iki nepastebimumo. Oficialų pasmerkimą gali paskelbti fakulteto senatas. Toks viešas kolegų pasmerkimas gali atrodyti bejėgė politinės neapykantos išraiška, tačiau jis padeda nutildyti kitus universiteto dėstytojus, kuriuos tampa lengviau įbauginti. Gavau šimtus elektroninių laiškų iš akademikų visoje šalyje, raginančių mane ir toliau kalbėti tiesą. Jie sako, kad patys per daug bijo tai daryti.
….
Viešas žlugusios “ekspertų klasės” atsiprašymas iš dalies atkurtų pasitikėjimą ir padėtų užkirsti kelią tokio pobūdžio piktnaudžiavimui ateityje, tačiau galiausiai, norint pripažinti klaidą, reikia sąžiningumo. Taigi, realiai sprendimai priklauso nuo žmonių drąsos, ypač todėl, kad patyčios paprastai žlunga, kai joms metamas iššūkis. Mums reikia, kad akademijoje dirbtų sąžiningi žmonės, kurie atsilaikytų ir būtų įvertinti. Tai pasakytina ir apie koledžų rektorius, nes nors kai kurie iš jų ir nesutinka su savo fakultetų ideologiniu nelankstumu, bet yra pernelyg bailūs – arba pernelyg konformistiški, kad tai pasakytų.
Taip pat turime reikalauti, kad universitetai atsakytų už tai, kad neužtikrina akademinės laisvės, nors gauna didžiules mokesčių mokėtojų pinigų sumas.
…
Galiausiai, ir tai turbūt svarbiausia, turime ir toliau mokyti savo vaikus, būsimus mūsų šalies lyderius, visada prisiminti, ką rašė G. K. Čestertonas: „Teisinga yra teisinga, net jei niekas to nedaro. Neteisinga yra neteisinga, net jei visi dėl to klysta”.
Tai Dr. Atlas’o nuomonė, publikuota WSJ [1]. Jis yra vieno iš prestižiškiausių pasaulyje Stanford’o (JAV) universiteto Hoover’io instituto vyresnysis sveikatos politikos tyrėjas ir Hillsdale koledžo Mokslo ir laisvės akademijos steigėjas.
Galvoju, kad nebesididžiuoju, būdama Vilniaus Universiteto absolvente – nes ši institucija pastaraisiais metais išdavė tiek laisvos akademinės minties, tiek ir laisvo mąstančio žmogaus ugdymo principus.
Galvoju, kad tai yra tikrai ne vienintelė pasaulyje tokia tapusia akademine institucija – ir kad tai visai neguodžia.
Greičiau smarkiai liūdina – nes universitetai, atrodo, tapo ne laisvų žmonių, bet konformistų ugdymo kalve.
O konformistai negali būti kūrėjais – tik nurodymų vykdytojais.
