Moterų krizių centre – kaip kalėjime

Sveiki 

Mano vardas – Ieva Porutytė. Esu viena mamytė  iš Alytaus. Rašau jums šį laišką sudaužyta širdimi, trokšdama dar kada nors pamatyti savo vaiką, kuris iš manęs neteisėtai, apgaule ir klasta  atėme Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Šiuo metu laukiuosi kito kūdikio, ir mano žiniomis, ta pati tarnyba jau ruošia dokumentus  tam, kad atimtų ir šį vaiką po gimdymo. Todėl tylėti daugiau nebegaliu. Prašau – paviešinkite šią istoriją. Prašau kad su manimi   susiektu  jūsų žurnalistai  mano tel. Nr. 063136020

Mano istorija 

2016 metų balandžio 22 dieną Alytuje susituokiau su savo buvusiu vyru Giedriumi Jonausku. Mūsų santuoka nebuvo lengva – net ir jai tęsiantis, Giedrius atliko laisvės atėmimo bausmę. Vis dėlto, nepaisant visų sunkumų, 2017 metų lapkričio 18 dieną pasaulį išvydo mūsų dukra – Katalėja Jonauskaitė. Ji – mano didžiausia gyvenimo dovana.Tačiau nuo pat jos gimimo manyje gyveno nuolatinė baimė – baimė ją prarasti. Įvairios tarnybos nuolat mane stebėjo, ieškojo menkiausio preteksto, kad galėtų iš manęs atimti vaiką. Mano, vienišos mamos, gyvenimas virto nuolatine kova už teisę auginti savo pačios vaiką. Tuo metu gyvenau nuomojamame vieno kambario bute Alytuje, Vilties gatvėje 30, bendrabučio tipo pastate. Ten buvau praleidusi apie metus – kūriau jaukius, saugius namus sau ir savo dukrai. Tačiau vos pagimdžius, patyriau dar vieną smūgį – buto savininkas pareikalavo, kad skubiai išsikraustyčiau, nes ketino grįžti į savo gyvenamąją vietą ir ją parduoti.Nors su juo buvau sudariusi panaudos sutartį, pagal kurią turėjau išsikelti tik atsiradus tikrajam savininkui, vis tiek buvau išmesta – be jokio pasiruošimo, su vos kelių dienų kūdikiu rankose. Likau pažeminta, bejėgė, praktiškai gatvėje. Tai buvo žeminanti, širdį draskanti patirtis – jokia mama neturėtų to patirti.

Vienintelė išeitis buvo skubi pagalba. Kreipiausi į socialines darbuotojas, ir Vaiko teisių tarnyba pasiūlė laikinai apsigyventi moterų krizių centre, įrengtame buvusiuose vaikų globos namuose Juozapavičiaus gatvėje. Sutikau, nes neturėjau kur daugiau eiti. Ten su dukrele radome laikiną prieglobstį pirmaisiais trimis jos gyvenimo mėnesiais.Tačiau gyvenimas krizių centre nepalengvėjo – priešingai, prasidėjo naujas etapas kovos dėl savo vaiko. Jaučiausi kaip kalėjime – mano judėjimo laisvė buvo apribota, negalėjau išeiti, kada panorėjusi, privalėjau grįžti nustatytu laiku.

Neturkus po apsigyvenimo centre, man išsivystė pogimdyvinė depresija. Alytaus vaiko teisių tarnybos specialistė Kundrotienė ėmė ieškoti pretekstų, kaip iš manęs atimti kūdikį. Buvau kaltinama dėl smulkmenų – pavyzdžiui, kad pavėluotai grįžtu į centrą, nors realiai tiesiog užtrukdavau pas gydytojus.

Kartą, po keturių valandų vizito pas medikus, tai buvo įvardinta kaip „grėsmė vaiko saugumui“. Vieną dieną specialistė Kundrotienė nuvedė mane į Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centrą pas psichiatrę Česnaitę. Tarnyba tarsi norėjo įrodyti, kad „nesusitvarkau“, tačiau gydytoja aiškiai pasakė – tai nėra psichinės ligos požymiai, tik emocinis nuovargis po gimdymo. Ji pabrėžė, kad man reikia palaikymo, o ne spaudimo. Tačiau vaiko teisių tarnyba pateikė psichiatrei raštą, kuriame reikalavo, kad būčiau priverstinai hospitalizuota. Sėdėjau kabinete ir maldavau: neatimkite manęs nuo mano kūdikio. Pasakiau atvirai – jei jį atims, man gali sustoti širdis. Jaučiausi taip, tarsi jie ruošėsi išplėšti mano širdį. Buvo sunku suvokti, kad tarnybos, kurios turėtų padėti, iš tikrųjų laukė mano klaidų . Vietoje paramos jaunai mamai su naujagimiu, jos siekė kuo greičiau mane palaužti ir vaiką perduoti globos namams. Tai buvo nežmoniška. Atrodė, kad mano motinystė nieko verta – lyg pakaktų būti pažeidžiamai, kad būtų galima atimti viską. Aš nenorėjau daug – tik užuojautos, šiek tiek palaikymo, šanso būti gera mama. Bet mane stūmė vis giliau – į neviltį, į baimę, į visišką izoliaciją.

Turiu nesantuokinį sūnų iš ankstesnių santykių. Kai gimė dukra, neturėjau tinkamų gyvenimo sąlygų, kad galėčiau pasiimti  auginti abu vaikus. Nors tai buvo labai skaudu, su pirmo vaiko tėvu susitarėme, kad kol atsistosiu ant kojų ir sukursiu saugią aplinką, sūnus gyvens su juo. Įsivaizduokite – viena su naujagimiu ant rankų, bandau išgyventi pogimdyminę depresiją, tuo pačiu stengdamasi išlaikyti ryšį su kitu vaiku. Važinėjau iš kito miesto  į Kauną, kai tik galėdavau, bet tai buvo nepaprastai sunku . tlTai  varginanti ir skaudi patirtis – nes kiekvienas išsiskyrimas su sūnumi plėšė  man širdį kaip motinai.   2018 metų Vasario mėnesis dar gyvenant moterų krizių centre, susidūriau su skaudžia neteisybe. Tuo metu aš neturėjau deklaruotos gyvenamosios vietos Alytuje, o tai reiškė, kad negalėjau tvarkytis nei socialinių pašalpų, nei gauti vaiko išmokų. Norėjau deklaruoti savo gyvenamąją vietą tame pačiame krizių centre, kur su kūdikiu gyvenau. Kreipiausi į Krizių centro  direktorių Romuti Žiebuolį – jis žodžiu pažadėjo, kad duos leidimą prisideklaruoti ten, kur tuo metu realiai gyvenau. Tikėjau šiuo globos namų direktoriaus pažadu. 2018 metų vasario mėnesį nuėjau į Alytaus savivaldybę deklaruoti gyvenamosios vietos, tačiau tada mane pasiekė skaudus smūgis – paaiškėjo, kad to padaryti neįmanoma. Dokumentai tam nebuvo paruošti. Dar daugiau – už nugaros jau buvo rengiami dokumentai mane iškelti iš krizių centro ir perkelti į kažkokius kitus socialinės  globos namus, o mano kūdikį atiduoti laikinajai globai. Ta išgirdau iš Alytaus savivaldybės atstovų. Tą dieną pasaulis tiesiog sustojo. Kol aš nuoširdžiai bandžiau tvarkytis savo gyvenimą, pasirūpinti vaiku, susigrąžinti stabilumą – už mano nugaros buvo planuojama mane atskirti nuo mano mažylės.  Vaiko teisių tarnyba vaiko paėmima is mamos esa traktuoja kaip pagalbos šeimai priemone. Tai nebuvo pagalba – tai buvo tylus pasiruošimas išplėšti vaiką iš motinos glėbio. Tuo metu vaiko teisių tarnyba buvo iškėlusi man dar vieną civilinę bylą – dėl motinos teisių apribojimo į sūnų. Tyliai buvo rengiami dokumentai, kuriais siekta perkelti mane į globos įstaigą, o mano dukra nio manęs – atskirti ir perduoti laikinai globai.Tai nebuvo tik mano nepagrįstai  baimė – tai buvo tikra grėsmė, apie kurią sužinojau jau po to, kai patvirtinantys  dokumentai buvo pateikti faktiškai  teismui. Aš iki tol neturėjau įtarimu , kad  yra taip  daroma.  Kai supratau, kad gali būti atimtas mano kūdikis, nelaukiau nė minutės. Stovėdama su vaiku ant rankų ir keliomis sauskelėmis kuprinėje, išvažiavau pas savo motiną į Kauną. Nenorėjau rizikuoti – man svarbiausia buvo išsaugoti savo vaiką.   

Mano mama – taip pat pažeidžiamas žmogus. Ji serga sunkia psichikos liga – šizofrenija, ją dažnai ištinka pykčio priepuoliai. Tačiau neturėdama kur daugiau eiti, su kūdikiu grįžau pas ją gyventi į kaina .  Supratau, kokia tai rizika, bet neturėjau kitos išeities. Kaskart, kai matydavau artėjant jos ligos paūmęjima , visais būdais stengdavausi ieškoti pagalbos – kreipdavausi į medikus, specialistus, kad tik būtų suteikta reikiama parama ir apsauga.  

Gyvendama tuo metu pas savo neįgalią ir sunkia psichikos liga sergančią motiną, patyriau itin stiprų Vaiko teisių tarnybos spaudimą – man faktiškai buvo apribota laisvė. Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai neleisdavo man net trumpam palikti gyvenamosios vietos, išvykti už miesto ribų. Net trumpos, iš anksto praneštos kelionės – pavyzdžiui, su kūdikiu išvykus kelioms dienoms į kaimą pailsėti vasarą – buvo vertinamos kaip pažeidimas. Nors apie išvykas buvo oficialiai informuojamos socialinės darbuotojos, tarnyba vis tiek keldavo alant kojų visas intancijas : iškviesdavo policiją, organizuodavo paieškas, elgdamasi taip, lyg būčiau kažkokia  pabėgusi nusikaltelė.  Tai sukeldavo didžiulį stresą visai mūsų šeimai.   Tokie Vizitai į namus tapo kone kasdienybe – dažnai be pagrindo, lydimi medikų, policijos, kitų institucijų. Nuolat buvo ieškoma priežasčių – menkiausias vaiko kosulys ar paprastas negalavimas tapdavo pretekstu grasinti vaiko atėmimu  kaltindavo mane, neva pas gydytoja laiku nenuvedžiau . Ypač skaudūs buvo atvejai, kai tarnybos atvykdavo naktį – pažadindavo mus iš miego, išgąsdindavo  visą šeimą, sukeldavo ant kojų  vaiką iš miego prižadindavo vidurį nakties tik tam, kad įsitikintų, ar viskas gerai. Po tokių naktų visi ilgai negalėdavome užmigti – vaikas likdavo irzlus, pavargęs, o visą  šeima – sukrėsta stresiuota ir išvarginta. Ši nuolatinė baimė, įtampa, persekiojimas ir nežinomybė paliko gilią žymę mūs gyvenime. Toks spaudimas tęsėsi apie 6–7 mėnesius kol viena diena  dukra faktiškai buvo tarnybų  paimtą iš manęs. 2018m. Birželio 18-osios  naktį mano mamai, kuri serga sunkia psichikos liga, užėjo stiprus psichozės priepuolis. Ji buvo labai agresyvi, rėkė, elgėsi neprognozuojamai. Bandžiau ją raminti, gražiai prašiau eiti miegoti, tačiau ji visiškai nereagavo į mano prašymus kai bandžiau už rankos paimti ir ją nuvesti į lova . Staiga ji puolė mane ir mano mažą dukrelę – tapome tiesioginės fizinės agresijos taikiniais. Instinktyviai gindama savo kūdikį, uždengiau ją savo kūnu. Stengiausi apsaugoti savo dukrą bet kokia kaina. Dėl to pati patyriau smurtą artimoje aplinkoje  – buvau daužoma į nugarą, kojas, rankas. Po šio įvykio mano kūnas buvo nusėtas mėlynėmis.Nedelsdama kreipiausi į policiją, pranešiau apie patirtą smurtą. Mano motina taip pat pateikė skundą prieš  – ji teigė, kad aš jai atsikovodama smūgiavau atgal kai bandžiau apsiginti. Po to, kai pasiskundžiau policijai dėl prieš mane ir mano vaiką įvykdyto smurto, tą pačią dieną – 2018 m. birželio 18-ąją – apie 17 valandą vakaro, išeinant į lauką, prie mano namų laiptinės durų pasirodė dvi nepažįstamos moterys iš vaikų teisių tarnybos  . Jos man  neprisistatė. Kartu su jomis buvo policijos pareigūnai ir greitosios pagalbos medikai. Jie paklausė mano pavardės.Vos tik ištarusi savo pavardę, be jokio paaiškinimo, be teismo sprendimo ar pateiktų dokumentų, man prieš akis buvo išplėštas kūdikis – mano mažametė dukra buvo išimta iš vežimėlio ir išvežta nežinoma kryptimi.  

Visa tai įvyko akimirksniu. Nespėjau nė suvokti, kas darosi. Mane ištiko šokas, rankos drebėjo.  Pradėjau šaukti, maldauti, verkdama prašiau pasakyti, kur išvežamas mano vaikas, kodėl manęs niekas neklausia, kodėl viskas vyksta taip brutaliai ir neteisėtai. Tačiau niekas su manimi nekalbėjo, niekas nesistengė manęs nuraminti ar paaiškinti, kas vyksta. Kodėl? Likau stovėti viena, visiškai palaužta, drebanti, tarsi žemė išlydo iš po kojomis.   

 Po vaiko atėmimo, medikai mane išvežė į Kauno klinikas, neva siekdami mane uždaryti  prievarta į  psichiatrijos skyrių. Būtent tą  naktį  LSMU  mane pakonsultaco budintis psichiatras Aurimas Dryžius . Jis apžiūrėjo mane, ramiai pakonsultavo, skyrė dėmesio mano būklei, o ne išankstiniams sprendimams. Po apžiūros jis mane išleido namo. Nuo tada, kai mano dukrą paėmė, aš dariau viską, kad ją susigrąžinčiau. Susiradau darbą viename prekybos centre, o broliui padėjus finansiškai, įsigijau vieno kambario butą Alytuje. Dar prieš vaiko atėmimą spėjau jį išsipirkti ir prisiregistruoti su dukra kaip gyvenamąją vietą. Tačiau kol dar nespėjau pilnai įsikurti ir įsirengti naujų namų, Vaiko teisių tarnyba staiga ją paėmė Kaune ir išvežė pas valstybinius globėjus Alytuje. Jei būčiau suspėjusi persikelti, mano dukra būtų likusi su manimi naujuose namuose. Tai buvo dar vienas skaudus smūgis man ir mano dukrai, kurio vis dar negaliu pamiršti.  Tuo metu man buvo atlikta psichologinė ekspertizė, kuri vertino mano gebėjimą rūpintis vaiku. Buvo nustatyta, kad mano psichinė būklė vaikui jokios grėsmės nekelia, ir aš galiu pilnai viena  prižiūrėti pasirūpinti mažametę dukrą. Remiantis šiomis išvadomis, 2018 metų spalio 12 dieną mano mergaitė, jai būnant vienuolikos mėnesių, buvo sugrąžinta į mano globai . Ji grįžo gyventi pas mane į Alytų jau vaikščiojanti į naujus namus. Grižus dukrai pas mane gyventi mamo  santykiai su buvusiu vyru Giedriumi  buvo labai sudėtingi. Jis visiškai neprisidėjo prie dukros priežiūros ir išlaikymo. Dukrą jis matė vos kelis kartus,  Kai tarp mūsų kildavo konfliktų, jis nuolat rašydavo skundus įvairioms institucijoms, įskaitant Vaikų teisių tarnybą. Dėl to tarnybos dažnai lankydavosi mūsų namuose, tačiau dauguma jų vizitų nepasitvirtindavo. Visas šis nuolatinis stresas labai skaudžiai paveikė mano emocinę ir psichologinę būklę. Taip pat iš vaiko tėvo giminaičių sulaukiau grasinimų, kad jie pasistengs atimti man vaiko globą, jeigu aš drįsiu skirtis su vyru. Ir būtent tuo metu, kai mano dukra gyveno kartu su manimi, o jos tėvas dar buvo įkalinimo įstaigoje, 2019 metų sausio 1 dieną jis grįžo ir atėjo į mano namus. Tuomet jis bandė jėga išplėšti mūsų dukrytę ir išvežti ją į kitą miestą. Aš tam kategoriškai prieštaravau ir neleido jam to padaryti – iškviečiau policiją savo tuometiniam sutuoktiniui.  Po buvęs vyras  padedamas savo giminaičių ir pasitelkęs tam tikras tarnybas, melagingai mane įskundė – socialiniams darbuotoja  priskirdamas man tariamą psichinę ligą, menkindamas mane kaip motiną, šmeiždamas ir žemindamas bandė sukromituotū mano gera varda ir reputacija. Skundai buvo pateikti man už akių – neturėjau galimybės nei pasisakyti, nei apsiginti, nes  atvejo vadybos posėdyje nedalyvavau kai buvo  priimtas sprendimas specialistų. Remiantis šiais melagingais įtarimais, be mano žinios, be jokio oficialaus leidimo ar sutikimo, dalyvaujant socialinėms darbuotojoms, mano dukra buvo paimta iš lopšelio-darželio „Pasaka“ Alytuje ir perduota jos tėvui. Tuo metu ji buvo išvežta į kitą miestą Kretinga,  esantį už maždaug 300 kilometrų nuo manęs. Visa tai buvo padaryta tyliai, staiga ir man visiškai nežinant už akių.    Viena diena atėjau Pasiimti savo dukros, jos tiesiog meberadau ugdymo įstatigoje iš darželio ji buvo pagrobtą pusantrų metų amžiaus.. Man tai buvo didžiulis šokas. Buvo visiškai nesuvokiama ir nepaaiškinama, kaip tarnybos galėjo be mano žinios ir be jokio teismo sprendimo perduoti mažametės dukros priežiūrą jos tėvui , kuris tuo metu ką tik buvo grįžęs iš įkalinimo įstaigos, turėjo net devynis teistumus, buvo recidyvistas ir akivaizdžiai nepajėgus pasirūpinti mažamečiu vaiku.  

Nuo pat gimimo buvau pagrindinis vaiko emocinis atramos taškas – rūpinausi, auginau, prižiūrėjau, kai tėvas negebėjo užtikrinti  stabilumo ar tinkamos aplinkos atlikdamas bausmę įkalinimo įstaigoje . Socialinė darbuotoja iš mamos ir  paramos fondo Kaune esančios  organizacijos  „Austa“ viešai liudijo žiniasklaidoje , kad vaiku rūpinausi ir prižiūrėjau tinkamai  – ji  sužinojus apie tai  verkė  graųdinosi  kad vaikas buvo paimtas  iš manęs ją asmeniškai labai palietė mano šeimos drama bet jinai buvo bejėgė neturėjo įtakos kažka pakeisti prieš vaikų teisiu tarnybos priimtus sprendimus  nustatyti vaiko.ggvemaja vieta su tevu ir galiausiai paimti vaiką iš abiejų tėvų į valstybes globa.   Vaiko tėvas kuris paėmė iš manęs per skirybas dukra jis nesugebėjo tinkamai pasirūpinti dukra – dėl įsitraukimo į nusikalstamą veiklą, nestabilaus gyvenimo būdo ir bendro netinkamumo užtikrinti saugią aplinką. Dėl šios priežasties vaikas buvo paimtas iš mūsų šeimos. Deja, vietoj to, kad būtų ieškota sprendimų palikti vaiką su manimi  augti ar man perduoti ar mano artimaisiais, dukra buvo perduota globėjams. Per teismus net šešis kartus teismo medicinos psichiatrai nustatė, kad galiu viena tinkamai rūpintis prižiuretž  vaika ir kad mano psichine sveikata pavojaus vaikui nekelė. Tačiau teismas su šiomis išvadomis nesutiko – dukra buvo atskirta nuo manęs.   Per visą tą laiką dariau viską, ką galėjau, kad galėčiau matytis su vaiku.  Anksčiau pirmus tris metus Reguliariai kas mėnesi  vykdavau į Kretingą, tačiau man sistemingai buvo trukdoma susitikti su dukra. Yra žmonių, kurie šią situaciją stebi seniai – matė nekarta ,  kaip atvykus vaiko lankyti į Kretinga as  rasdavau tik tuščią salę, o vaikas nebūdavo atvedamas. Buvęs vyras darė viską, kad apsunkintų bendravimą su vaiku – siekė, kad globėja taptų jo sesuo. Pastaruosius metus manęs praktiškai visai neprileidžia prie vaiko.Vailo globėja dažnai neleidžia matytis, formuoja vaikui neigiamą nuomonę apie mane, kalba prieš mane, menkina mano, kaip mamos, įvaizdžio ir  ryšį su vaiku. Visa tai, ką vaikas šneka priešiškai apie mane, yra fiksuota dokumentuose. Jaučiu, kad mano dukra psichologiškai ir emociškai yra atitraukiama nuo manęs. Mes visiškai praradome ryšį.kai negaliu dukros matyti pergyvenu puolu į depresija nes ji man visas pasaulis. As su mintimis apie ją užmiegu ir keliuosi kiekviena nakti  sapnuoju dukra išpilta šalto prakaito atsibundu. .Šį laišką rašo mama, kurios širdis dūžta kiekvieną dieną, kai negali apkabinti savo vaiko. Ji neieško kaltų, tik tikisi, kad bent viena ranka bus ištiesta – kad kas nors pagaliau ją išgirs ir nepaliks vienos. Tai pagalbos šauksmas ne iš užsispyrimo, o iš motinos meilės. Jei dar įmanoma atkurti ryšį tarp mamos ir dukros – padėkite.  Buvęs vyras man skyrybų proceso metu buvo iškėlęs baudžiamąją bylą – neva dėl tariamo šmeižto. Esą mes susipykom, apsižodžiavome viešojoje erdvėje, ir apksltino mamd aš, neva, prirašiau kelis įrašus apie jį internete. Tačiau jis taip pat turėjo prieigą prie mano „Facebook“ paskyros ir mano vardu rašinėjo žinutes, įrašus – taigi disponavo paskyra be mano leidimo. Iš esmės jis man iškėlė baudžiamąją bylą dėl kelių internetinių įrašų, apkaltino mane šmeižtu ir įžeidimais. Visa tai peraugo iki to, kad man grėsė areštas. Kai buvau išvykusi į užsienį, Lietuvoje buvo paskelbta mano paieška, ir pasinaudojus tuo, kad manęs šalyje nebuvo, iš manęs buvo atimta dukra.Labai skaudu prisiminti šią situaciją. Aišku, tai dar ne visa istorija – viskas yra kur kas sudėtingiau ir giliau, nei šiuo metu galiu papasakoti. Tačiau jei į ją būtų rimtai pasigilinta, galima būtų padaryti net žurnalistinį tyrimą. Mano vaiko byloje buvo padaryta daug procesinių pažeidimų. Manau, kad tarnybos nepadarė visko, ką galėjo, kad vaikas augtų su mama, o ne pas globėjus.   Šiuo metu laukiuosi 14savaite  – tai būtų mano trečias vaikas. Iš atsakingų institucijų pusės jaučiu realią grėsmę, nes man yra grasinama, kad vaikas bus paimtas iš karto po gimdymo. .Rašau jums kaip būsima mama, kuri šiuo metu susiduria su ypač sunkia ir emociškai traumuojančia situacija. Šiuo metu laukiuosi savo trečiojo vaikelio, tačiau vietoj paramos ir rūpesčio ligoninėje jaučiuosi diskriminuojama, persekiojama, žeminama ir ignoruojama kaip žmogus bei būsima mama.  Gulėdama Alytaus ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, patyriau neetišką bei žeminantį gydytojos elgesį, kurį turiu įrašytą garso įraše. Gydytoja su manimi bendravo nemandagiai, darė spaudimą, reikalavo pateikti socialinės darbuotojos kontaktus, kurių tuo metu neturėjau, ir netgi pažeisdama mano teises – išplėšė man iš rankų telefoną, neva norėdama tikrinti skambučių išklotines.  Man taip pat buvo pasakyta, kad apie mane buvo gautas raštas iš socialinių tarnybų, tačiau su šiuo raštu neleidžiama susipažinti, man nepaaiškintas jo turinys ar teisinis pagrindas, pagal kurį medikai privalo perduoti informaciją apie mano buvimą ligoninėje.  Ligoninės administracija patikino, kad kiekvieną kartą, kai atvyksiu ar išvyksiu iš ligoninės, ši informacija bus nuolat teikiama socialinėms tarnyboms, nors aš tam nedaviau sutikimo. Tokie veiksmai man atrodo kaip aiškus žmogaus teisių ir privatumo pažeidimas.  Mano giliu įsitikinimu, su manimi yra taip elgiamasi dėl to, kad anksčiau iš manęs buvo paimta dukra. Jaučiu, kad manęs nebelaiko žmogumi ar būsima mama – tik žyma bylos viršuje. Tokia diskriminacija yra nepriimtina bet kurioje teisinėje valstybėje . Būdama nėščia, patekau į labai sudėtingą situaciją – mane paliko būsimo vaiko tėvas (su kuriuo buvome sužadėtiniai), patyriau psichologinį smurtą, grasinimus, dėl kurių kreipiausi į Lietuvos policiją. Tai buvo dokumentuota. Policija informavo Vaiko teisių tarnybą.  

Tuomet, kaip besilaukianti moteris, esanti sunkioje  situacijoje,  iš socialinių tarnybų turėjau gauti pagalbą – bent jau psichologinę, ar konsultacijas. Tačiau iki šios dienos (2025 m. rugpjūčio mėn.) nė viena socialinė darbuotoja manęs nepalanke nepasidomejusi.  buvo žinoma, kad esu išvykusi gyventi į užsienį nuo 202/ sausio iki balandžio  ir paskutines keturias savaites komandiruotrs pagrindu buvau išvykusi dirbti į Olandija  grįžusi laukiuosi vaiko toliau .   Prašau jūsų padėti paviešinti šią situaciją, nes bijau, kad dėl šio nuolatinio spaudimo, psichologinės įtampos ir institucinio mobingo gali nukentėti tiek mano sveikata, tiek būsimo kūdikio saugumas. Turiu dokumentus, įrašus ir esu pasirengusi pateikti visą informacija

Pagarbiai Ieva Porutytė

El.paštas ievaporutyte257@gmail.com

Tel.nr. 063136020