Nuo 1991 m. Ukrainos politika buvo tarsi amerikietiški kalneliai: korupcija, žmogžudystės, šališki persekiojimai
31-eri Ukrainos nepriklausomybės metai audžia nelaimių gobeleną
Vykstantis karas laikomas demokratijos ir autokratijos kova, tačiau Ukrainos politinė istorija nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. rodo, kad demokratija šalyje sunkiai skinasi kelią.
CAIN BURDEAU / spalio 29, 2022
https://www.courthousenews.com/ukraines-31-years-of-independence-weave-a-tapestry-of-woe/
Nepriklausomybės paminklas Kijeve – pergalės kolona, skirta 1991 m. Ukrainos nepriklausomybei įamžinti. (Haidamac/Wikipedia Commons via Courthouse News)
Tai pirmoji iš dviejų dalių ciklo apie Ukrainos demokratijos istoriją nuo tada, kai šalis tapo nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos.
(CN) – Kritikuojančios naujienų tarnybos uždraustos, opozicinės partijos uždraustos, konkuruojantys politikai persekiojami, žurnalistai nužudyti. Politinė korupcija yra paplitusi. Oligarchai kontroliuoja žiniasklaidą, parlamentą ir regioninę politiką. Mažumos patiria diskriminaciją, kalėjimai skurdūs, teisėjai korumpuoti, o smurtas tvyro virš šios nuskurdusios posovietinės visuomenės politikos ir žmonių.
Tai ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos apibūdinimas.
Karas Ukrainoje dažnai apibūdinamas kaip titaniška kova tarp demokratijos ir autokratijos – tarp gėrio ir blogio, tačiau iš tiesų Ukrainą laikyti demokratijos švyturiu yra problemiška, nes šios šalies žmogaus teisių, politinės laisvės ir demokratinių vertybių padėtis kelia didelį nerimą.
Nuo tada, kai dėl Ukrainos prasidėjo visavertis karas, Vakarų žiniasklaida, oficialioji valdžia ir intelektualai nutyli arba ignoruoja daugelį antidemokratinių srovių, kurios sklando Ukrainos politikoje nuo pat nepriklausomybės atgavimo 1991 m., o pastaraisiais metais, valdant Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, netgi sustiprėjo.
Vakarų naratyve „blogoji” Rusija skleidžia „putinizmą” ir autokratiją visame pasaulyje ir kelia grėsmę liberalios pasaulio tvarkos pamatams, įsiverždama į savo kaimynę, o „gerieji” Vakarai gina Ukrainą savotiškame kryžiaus žygyje už demokratiją ir žmogaus teises.
Tačiau problema, susijusi su Vakarų argumentais, yra ta, kad daugeliu atžvilgių Ukrainoje vykstanti nelaimė taip pat yra susijusi su neramia ir nedemokratiška pačios šalies istorija nuo tada, kai ji išsivadavo iš sovietų gniaužtų.
Nuo 1991 m. Ukrainos politika buvo tarsi amerikietiški kalneliai: korupcija, žmogžudystės, šališki persekiojimai, piktavališka Vakarų ir Rusijos užsienio intervencija ir dvi neoliberalios „spalvotosios revoliucijos”, per kurias du kartus buvo nuverstas įžūlus, bet populiarus Baltarusijos, Rusijos ir Lenkijos oligarchas, tapęs prezidentu. Tai istorija apie parlamento kumščių kovas, skandalus, neteisėtus konstitucinius pakeitimus ir nuodingą senų istorinių „nacių” ir „raudonųjų” susirėmimų atnaujinimą.
Trumpai tariant, tai labai neramios valstybės istorija.
Netgi „Freedom House”, nepartinė JAV vyriausybės finansuojama organizacija, skatinanti demokratiją visame pasaulyje ir dirbanti Ukrainoje, apibūdina šalį kaip „iš dalies laisvą”.
„Nuo 2014 m., kai dėl protestų nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius, Ukraina įvykdė nemažai teigiamų reformų”, – rašoma „Freedom House” Ukrainos profilyje. „Tačiau korupcija tebėra paplitusi, o kovos su ja iniciatyvos įgyvendinamos tik iš dalies. Dažni išpuoliai prieš žurnalistus, pilietinės visuomenės aktyvistus ir mažumų grupių narius, o policijos atsakas dažnai būna neadekvatus.”
V. Janukovyčiaus nuvertimas ir provakarietiškos, Ukrainos nacionalistinės vyriausybės įkūrimas per vadinamąją „orumo revoliuciją” arba „Maidano revoliuciją” buvo lemiamas posūkis neramioje Ukrainos istorijoje ir gali būti laikomas pagrindine karo Ukrainoje pradžios priežastimi.
Didelė Ukrainos visuomenės dalis palaikė Maidano revoliuciją kaip sukilimą prieš korumpuotą Rusijos įtaką ir valdžią; tačiau tiesa ir tai, kad didelė dalis visuomenės šį sukilimą vertino kaip neteisėtą, smurtinį demokratiškai išrinktos, nors ir Rusijai palankios, vyriausybės nuvertimą.
Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo balsavimo duomenys ir viešosios nuomonės apklausos nuolat rodė, kad ukrainiečiai buvo labai susiskaldę dėl krypties, kuria jie norėjo, kad jų šalis eitų.
Skirtumai daugiausia atsispindėjo kaip pasidalijimas į rytus ir vakarus: Vakarų Ukrainos, Kijevo ir dalies centrinės Ukrainos gyventojai save laiko Vakarų Europos dalimi, o daugelis Rytų, Pietų ir dalies centrinės Ukrainos gyventojų nori, kad jų šalis palaikytų draugiškus santykius ir su Vakarais, ir su Rusija.
Vakarų Ukrainoje gyvena daug lenkų, lietuvių, vengrų ir vokiečių protėvių, nes šimtmečius šios žemės priklausė karalystėms, valdomoms iš Varšuvos, Vilniaus, Budapešto ir Vienos. Daugelis vakarų ukrainiečių yra katalikai – jų bažnyčia vadinasi Ukrainos graikų katalikų bažnyčia, nors dar daugiau jų priklauso Rytų stačiatikių bažnyčiai.
Tuo tarpu Rytų Ukraina istoriškai buvo arčiau Rusijos ir XVIII a. pabaigoje visiškai pateko į Maskvos carų valdžią. Šioje Ukrainos dalyje susitelkę etniniai rusai, rusakalbiai ir daug Rytų stačiatikių bažnyčios išpažinėjų.
Šie regioniniai skirtumai išryškėjo ir ukrainiečių požiūryje į NATO ir Europos Sąjungą: Iki karo su Rusija pradžios ukrainiečiai skeptiškai vertino narystę NATO ir net nesutarė dėl stojimo į Europos Sąjungą naudos.
Vakarų Ukrainos ekspertų nuomonės dėl to, kaip apibūdinti 2013-2014 m. žiemos Maidano įvykius, taip pat išsiskyrė: Daugelis juos laiko Vakarų remiama „revoliucija” vardan demokratijos ir prieš oligarchų valdymą bei Rusijos autokratiją, o daugelis kitų vadina tai Vakarų remiamu dešiniųjų ir nacionalistiniu „valstybiniu perversmu”.
Bet kuriuo atveju V. Janukovyčiaus nuvertimas lėmė tai, kad Rusija aneksavo Krymą, Ukrainoje buvo priimti plataus masto antirusiški teisės aktai, diskriminuojami etniniai rusai ir kairiųjų pažiūrų šalininkai, o tragiškiausia, kad prasidėjo tai, ką kai kurie ekspertai vadina pilietiniu karu tarp prorusiškų ir provakarietiškų ukrainiečių dėl jų šalies ateities. Daugeliu atžvilgių šis konfliktas priminė kruviną pilietinį karą tarp baltųjų ir raudonųjų – žemvaldžių ir monarchistų prieš valstiečius ir komunistus – kuris kilo po bolševikų Spalio revoliucijos.
Po Maidano prasidėjo naujas skyrius, kuriame imtasi griežtų antidemokratinių priemonių, nes valstybės aparatas, dabar jau provakarietiškų Ukrainos nacionalistų rankose, siekė išnaikinti vadinamąsias „prorusiškas” jėgas ir įtaką šalyje, kurioje 18 % gyventojų save priskyrė etniniams rusams, 60 % kalbėjo rusų kalba kaip pagrindine ir kurioje daug žmonių (apie 41 %, kaip rodo viena 2021 m. apklausa) pritarė Rusijos prezidento Vladimiro Putino teiginiui, kad rusai ir ukrainiečiai yra „viena tauta”, kurią vienija istorija ir religija.
Ukrainos nacionalistai teigė, kad šaliai reikia imtis veiksmų, net jei tai reikštų kovą su savo „prorusiškais” piliečiais, nes Ukrainą sugadino toli siekianti Maskva.
Ukrainos Lvovo politechnikos nacionalinio universiteto politologas Petro Suchorolskis tvirtina, kad Rusijos pančiai ir pastangos išlaikyti buvusių sovietinių respublikų kontrolę stabdė demokratijos plėtrą Ukrainoje nuo pat jos nepriklausomybės atgavimo 1991 m. rugpjūtį.
„Jos įtaka Ukrainoje tik didėjo ir apėmė daugybę teisinių ir neteisėtų priemonių: daugybės politinių partijų ir nevyriausybinių organizacijų kūrimą ir finansavimą; dalinę jėgos struktūrų, įskaitant žvalgybą ir kariuomenę, kuriose toliau dirbo beveik visi sovietų pareigūnai, kontrolę”, – sakė jis elektroniniame laiške.
Pasak jo, Rusijos tiekiamos itin pigios gamtinės dujos Ukrainai suteikė jai įtakos ekonomikai ir viešajai nuomonei, o Rusijos pinigai darė „didžiulę tiesioginę ir netiesioginę įtaką žiniasklaidai ir kultūros sričiai” ir buvo naudojami politikams bei pareigūnams papirkti.
„Atsižvelgdami į tai, negalime tiksliai žinoti, kokia būtų buvusi Ukrainos demokratija prieš prasidedant karui, jei ji būtų vystoma savarankiškai”, – sakė jis.
Berlyno laisvajame universitete dirbantis ukrainiečių politikos sociologas Volodymyras Iščenko mano, kad Maidano įvykiai dar labiau padidino šalies susiskaldymą, o tai prieštarauja „pagrindiniams pasakojimams” apie tai, kad sukilimas davė pradžią „įtraukiančiai pilietinei tautai, pagaliau suvienijusiai šalies rytus ir vakarus, ir gyvybingai pilietinei visuomenei, siekiančiai demokratizuojančių reformų”.
Šių metų pradžioje interviu New Left Review jis teigė, kad „vienijančias tendencijas lydėjo poliarizuojančios tendencijos”, o pilietinio nacionalizmo plitimas „ne pakirto, bet sustiprino etninį nacionalizmą; kad vieniems integracija ir demokratijos plėtra reiškė atskirtį ir represijas kitiems”.
„Didelė dalis politinių pozicijų, kurioms pritarė daugelis ukrainiečių, buvo perkeltos už priimtinumo ribų pagal šią naują ukrainiečių tautos artikuliaciją”, – sakė jis.
Po Maidano revoliucijos žmonės buvo stigmatizuojami kaip pavojingai prorusiški, jei pasisakė už prisijungimą prie Rusijos vadovaujamų tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Eurazijos sąjungos, ir nedalyvavimą NATO, taip pat už kritiką dėl „dekomunizacijos” ar rusų kalbos vartojimo viešojoje erdvėje apribojimų.
„Taigi, įvairios politinės pozicijos, kurioms pritarė didelė ukrainiečių mažuma, o kartais net dauguma – suverenistinės, valstybinės plėtros, neliberalios, kairiosios – buvo sumaišytos ir pavadintos „prorusiškais naratyvais”, nes kvestionavo Ukrainos pilietinėje visuomenėje vyraujančius provakarietiškus, neoliberalius ir nacionalistinius diskursus”, – sakė Iščenko.
„Courthouse News” reporteris Kainas Burdeau dirba Europos Sąjungoje.
