Pavandenijusios akys ir tuščios kalbos – negi tik to nusipelnėme?
Arvydas Daunys
Pavandenijusios akys, žiūrinčios iš ekranų, ir žiopčiojančios burnos, suokiančios apie Nepriklausomybę ir jos teikiamus privalumus, atrodo tokios pat įtikinančios, kaip slieko gyrimasis tapus baleto šokėju.
Stebėdamas tą fantasmagorišką vaidinimą ir netikėdamas tuo, ką mato akys, vis klausiu savęs – negi tai tikrovė, negi tai ta kovo 11-oji apie kurią svajojome, vildamiesi ir tuo pačiu bijodami patikėti, kad ji kada nors ateis, negi tai ta Kovo 11-oji, kurios visi tada siekėme su baiminga viltimi – o gal pavyks?
Negi tai ta Kovo 11-oji, kuriai įvykus euforijos apimti džiaugsmingai šventėme, tvirtindami patys sau ir kitiems – Mes išdrįsome, mes tai padarėme, mums pavyko, niekas neatsitraukė, atsilaikė?!
Mums tada pavyko nedrąsią svajonę paversti tikrove – tai buvo didingas metas. Tikros laimės metas. Kai mes visi jautėmės esantys giminės, broliai ir seserys.
Tie drąsūs vyrai ir moterys, tada vedę į svajonę, įkvėpė tikėjimo ir vilties, ir ačiū jiems už tai, kad parodė, jog svajonės virsta tikrove tik tada, kai jų vieningai siekia visa šalis, visi žmonės.
Jų dėka šiandien mes žinome kelią į šviesą, kelią į laisvę, tikrą laisvę, kuri neapibrėžiama vien šalies nepriklausomybe – juk kaip teisingai pastebėjo Algimantas Rusteika – Šiaurės korėja irgi nepriklausoma.
Žmonių apsisprendimo teisė ir pasirinkimo laisvė, valdžios kontrolė – tai tikrosios demokratijos pagrindiniai postulatai. Kiek jų turime šiandien?
Ir mūsų kalbos nepramuš tylos barjero, informacinio kalėjimo sienos, išstatytos už mūsų pačių pinigus, tačiau prieš mūsų valią. Ar kas klausia pas avis kas joms patinka, o kas ne?
Tariamasi tik su vilkais. Su tais, kurie gali, ir prireikus parodo jėgą. Primeta savo valią. Priverčia su ja skaitytis.
Tarnai užgrobė valdymo svertus vis labiau modernėjančiame pasaulyje. Pasivadinę ir žiniasklaidos vadinami elitu, jie sau prisiskyrė beapeliacinių sprendimų priėmimo teisę.
Tačiau jų tarno mentalitetas išduoda juos esant tik tarnais – jie klusniai vykdo Briuselio valią net tada, kai ta valia akivaizdžiai kelnia valstybei. Paskutinis pavyzdys – apribojimų nelegaliems migrantams panaikinimo įstatymo pataisos pateikimas Seimui, nes taip panoro Briuselis.
Mūsų tarnai tapo antro, trečio ir kažkelinto šeimininko tarnais. Ir mūsų interesai šioje šeimininkų eilėje atsidūrė paskutinėje vietoje – tai, kas liks nuo kitų. Jei liks.
Stebėdamas situacija kol kas įžiūriu likus tik šūkius apie nepriklausomybę ir LGBT vėliavas ant valstybės institucijų langų bei sienų.
Ir eilinį kartą žnaibau save klausdamas – ar tai tikrai ta išsvajotoji Kovo 11-oji, ar aš nemiegu, o gal tai nesibaigiantis blogas sapnas, po kurio aš prabusiu ten, kur ir svajojau būti?
Ir eilinį kartą įsitikinu – tai ta tikrovė, kurioje aš nenoriu būti. Tikrovė, kurioje avys aptvare mosuoja vėliavomis ir klejoja apie nepriklausomybę, šūkaudamos atitinkamus šūkius, kad neišsiskirtų nuo kitų, nors pačios (kai kurios) mato taip kaip aš.
Tačiau bijo apie tai garsiai pasisakyti, kad nebūtų pavadintos aptvaro priešais ir kitame aptvare esančių avių bendrininkėmis ar rėmėjomis.
Ir ten, ir ten, ir kitur avys. Ir kol jos, savo dvasia netaps vilkais – aptvaro nepriklausomybė nesikeis. Jos visą laiką galės tik bliauti unisonu, už ką kai kurios (garsiausiai bliaunančios) bus įvertintos atskiromis šieno gniūžtėmis ir aptvaro apdovanojimais.
Kalbu alegorijomis, tikiuosi suprantamai, bet akivaizdu, jog avies nuolankumas veda tik į avių išlaikymo taupymo režimą, ne kitur.
Akivaizdu ir dar viena – tai ne mano mintis, o Algimanto – mums vėl reikalinga Kovo 11-oji.
Po kurios mes būsime ne tik nepriklausomi, bet ir laisvi apsispręsti bei rinktis ir kontroliuoti savo išrinktą valdžią.
Su mūsų svajonių Kovo 11-ąja!
Kelias tik prasideda.
