Žmonių nužudymo ir vaikų prievartavimo atskleidimas nebėra prokuratūros ir teismo reikalas, išaiškino perspektyvi teisėja

0

Aurimas Drižius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rasa Paulauskaitė-Šiaulė (nuotr. ) rugsėjo 5 d. priėmė nutartį atsisakyti priimti nagrinėti mano skundą, kuriuo buvo apskųstas Paulauskaitės-Šiaulės nutartis, kuria ji atsisakė tirti labai sunkius nusikaltimus – žmonių nužudymą, mažamečių prievartavimą, bylų klastojimą ir taip toliau.


Minėtos teisėjos Paulauskaitės-Šiaulės abi nutartis yra neteisėtos ir naikintinos dėl sekančių priežasčių.
Iš esmės tai buvo mano skundas dėl masinės korupcijos teismų ir prokuratūros sistemoje, kuri geriausiai atsiskleidė per vadinamąją Garliavos pedofilijos bylą.
Teisėja Paulauskaitė-Šiaulė nurodė, kad mano skundą ji atsisako priimti nagrinėti BPK 64 straipsnio pagrindu, kurio 6 dalyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas, priimtas šio straipsnio nustatyta tvarka, yra galutinis ir neskundžiamas, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas numato jo apskundimo galimybę.
Visa tai yra neteisėta ir nusikalstama, tai tik patvirtina mano skunde išdėstytus faktus apie masinę korupciją ir teismų sistemos supuvimą.
Problema ta, kad prokuratūra atsisako tirti sunkius nusikaltimus, žmonių nužudymus, parašydama „raštelius”, o teismai, kaip teisėja Paulauskaitė-Šiaulė tokią praktiką legalizuoja, puikiai žinodami, kad daro nusikaltimus. Iki šiol tokia praktika puikiai veikė, tačiau aš manau, kad kažkuriame etape ji baigsis. Mat kalba eina apie labai sunkių nusikaltimų dengimą.


Todėl apie visą šią nusikalstamą sistemą nuosekliai:

  1. 2023-04-19 kreipiausi skundu į taip vadinamą generalinę prokuratūrą, kuriame pateikiau įrodymus apie sunkių nusikaltimų dengimą šioje taip vadinamoje prokuratūroje (kopija pridedama). Skunde nurodžiau, kad kalėjime iki šiol laikomas Kauno gyventojas Raimundas Ivanauskas, nuteistas 8 metams kalėjimo už tai, kad neva padėjo Drąsiui Kedžiui žudyti žmones – tai yra Joną Furmanavičių, V.Naruševičienę. Priminiau, kad šioje Garliavos pedofilijos byloje iki šiol yra neišaiškintos ne tik šie nužudymai, tačiau ir kitų žmonių nužudymai – Andriaus Ūso, Drąsiaus Kedžio ir kitų. Iki šiol yra neišaiškinti ir kiti nusikaltimai – mažamečių D. K. ir N. – prievartavimai.
    Visos šios aplinkybės man tapo žinomos po to, kai susipažinau su Vilniaus apylinkės teisme nagrinėta Remigijaus Murausko baudžiamąją byla (Nr. 1-434-655/2013). Neskubėdamas perskaičiau tokio Vilniaus gyventojo Remigijaus Murausko bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme. Jis buvo 2013 m. teisiamas kartu su etatiniu prokuratūros „liudininku” Garliavos pedofilijos byloje Mindaugu Žalimu už tai, kad Vilniaus bare „Olialia” žiauriai sumušė Baltarusijos pilietį Viačeslavą Revinskį. Skaičiau ir negalėjau patikėti savo akimis – kaip prokuratūra primityviai ir grubiai klastojo šią bylą. Istorija buvo tokia – Vilniaus bare du apsauginiai Žalimas ir Murauskas sumušė minėtą Baltarusijos pilietį ir išmetė šį už durų. Vyrukui buvo sulaužyta kaukolė, išsiliejo kraujas į smegenis, komos būklėje jis pateko į ligoninę, vos atsigavo, žmogui padarytas sunkus sveikatos sužalojimas, kas pagal BK yra sunkus nusikaltimas. Iš pradžių įtarimai dėl šio nusikaltimo buvo pareikšti jau minėtam M.Žalimui. Kadangi jis jau buvo du kartus teistas ir sėdėjęs kalėjime už sunkius nusikaltimus (plėšimus), tai M.Žalimui grėsė ilgi kalėjimo metai. Žmogelis ėmė blaškytis, visiems siūlyti savo paslaugas, kad paliudys taip, kaip reikia.
    Kaip tik tuo metu Garliavos pedofilijos byla buvo pačiame įkarštyje, žmones krito kaip lapai, prokurorai melavo ir dengė nusikaltėlius. Taip M.Žalimas atsirado pas žurnalistą Virginijų Gaivenį, jam ėmė pasakoti, kad „papasakos viską kaip reikia”. Taip ir Žalimo haliucinacijose atsirado istorija apie tai, kad neva Drąsius Kedys jam siūlė milijoną litų už tai, kad padės žudyti pedofilus, apie tai, kad neva D.Kedžiui padėjo aklas kultūristas Raimundas Ivanauskas, apie tai, kad M.Žalimas neva padės D.Kedžiui po nusikaltimų slapstytis, pasirūpins, kur šis gyvens.

  1. Virginijus Gaivenis (viršuje foto) visą tai ištransliavo į eterį savo laidoje „Abipus sienos” matyt, puikiai suprasdamas, kad M.Žalimas kalba nesąmones ir haliucinacijas, nes vėliau teisme V.Gaivenis išsižadėjo savo „šaltinio”: „Pati istorijos pradžia buvo 2011 spalio 25 d. kada surado mane Mindaugas Žalimas, iki tol aš jo nepažinojau, nebuvau bendravęs. Jis paskambino telefonu ir kolegė pasakė, kad labai nori bendrauti su manimi. Ir kai įvyksta susitikimas, tos dienos pavakary, jis labai skubina, kad ko greičiau susitiktume. Jis ima pasakoti apie savo bėdas, kad Policijos departamentas atsisako jam padėti, prokurorai reiškia įtarimus, ir viskas, jis keliaus jau 3 kartą į kalėjimą, ko jis labai nenorėtų ir jis darys viską, kad ten nepakliūtų. Aš tada sakau: „o ką tu gali daryti ir ką gali papasakoti?“. Jis: „ aš galiu daug ką papasakoti. Visą Kedžio istoriją, kaip aš bendradarbiavau su policiją“. Po 10-15 min pokalbio pasiūlau, kad vienoje iš kavinių sufilmuojame visą jo pasakojimą, iškviečiau skubiai operatorių. Naktį filmuojame pas mane ofise ir tas mūsų pokalbis buvo iš dviejų dalių, t.y. viena tai istorija, kuri dabar aptarinėjama kitoje byloje, o kita dalis buvo būtent kas gi įvyko tą dieną tame klube, kaip viskas įvyko ir dėl ko prokurorai dabar persekioja, dėl ko jis dabar nerimauja. Įtarimų kilo, nes kai kalbėjo apie bendradarbiavimą su policija jis dar rinko žodžius, rinko žodžius, atsakingai, lėtai kalbėjo, o kalbėdamas apie šitą bylą jis labai stengėsi sklandžiai, gyvai, jis pasiruošęs, sudėliojęs, bet kartu atkreipiau dėmėsi, kad tai ką jis pasakojo man prieš filmavimą pasakojo vienokias aplinkybes, įjungus kamerą jis ėmė visiškai kitaip, nuvažiavome į vietą jis ėmė painiotis. Galvojau mažą ką, žmogus stresinės būsenos pakliuvęs j tokią situaciją daug faktų, dar pavardžių ir jis nori viską išsakyti. Netrūkus po to, kaip sužinau, nuvežus jį poniai Milinienei pas ikiteisminio tyrimo teisėją jisai užmiršta kai kurias pavardes, tai ką jis kalbėjo prieš kamerą”.
    Žodžiu, iš pradžių apkaltinę M.Žalimą dėl šio nusikaltimų, prokuratūra vėliau įtarimus jam panaikino ir apkaltino jau kitą apsauginį Remigijų Murauską. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismą jo bylą nagrinėjusi teisėją Macevičienė tik pasijuokė iš tokių prokuratūros klastočių ir Murauską išteisino. Teisėja nepatingėjo net išanalizuoti M.Žalimo parodymų ir nurodė, kad šie parodymai nepatikimi, kitaip sakant, Žalimas kiaurai meluoja.

  2. Lygiai tą patį teisme paliudijo ir V.Gaivenis – M.Žalimas paliūdys bet ką, kad tik nepatektų į kalėjimą.
  1. Primenu gen. prokuratūrai, kad melagingas liudininkas M.Žalimas buvo vienintelis įrodymas to, kad Drąsius Kedys nušovė Joną Furmanavičių ir Andrių Ūsą. Primenu, kad prokuratūra sąmoninga tyčia, žinodama, kad R.Ivanauskas nekaltas, privertė M.Žalimą jį apkalbėti, žadėdami, kad už tai jam nebus keliama baudžiamoji byla. Vietoj to, kad patraukti atsakomybėn už sunkų Žalimo nusikaltimą, prokuratūra padarė jį „liudininku” minėtose nužudymo bylose tam, kad nuslėpti tikruosius žudikus ir kad apkaltinti nekaltus žmones. Primenu, kad R.Ivanauskas, kuris nėra padaręs jokios nusikaltimo, jau aštuoni metai laikomas kalėjime. Remdamasis išdėstytu, prašiau prokuratūros pradėti IT pagal BK 129 str., 228 straipsnis. Piktnaudžiavimas. Taip pat prašau atnaujinti ikiteisminį tyrimą ir dėl mažamečių vaikų prievartavimo. Primenu gen. prokuratūrai, kad jos bandymai nuslėpti labai sunkius nusikaltimus vis tiek bus įvertinti ateityje, pasikeitus Seimo sudėčiai. Todėl siūlau baigti dalyvauti organizuotojo nusikalstamoje veikloje. Prireikus galiu pateikti ir daugiau įrodymų.
  2. Generalinė prokuratūra, užuot pradėjusi ikiteisminį tyrimą, man parašė neskundžiamą „raštelį”.
  3. Priimdama rugsėjo 1 d. nutartį teisėja Paulauskaitė-Šiaulė nepasisakė nei dėl vieno mano skundė išdėstyto įvykio ar fakto.
    Tai yra teisėja nurodė, kad : „Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis prašo nušalinti nuo pareiškėjo skundų nagrinėjimo Generalinę prokuratūrą ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Generalinės prokuratūros prokurorų piktnaudžiavimo tarnyba ir pripažinti jį nukentėjusiuoju šiame tyrime, kaip piktnaudžiavimo atvejus nurodydamas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Arvydo Kuzminsko 2023 m. balandžio 18 d. raštą Nr. AP-17.2-1304 ir Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Meškos 2023 m. gegužės 3 d. raštą Nr. 17.2-1461. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjui nepriskirta kompetencija nei nušalinti Generalinę prokuratūrą, nei pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokurorų veiksmų. Vertinant pačių minimų raštų teisėtumą, pažymėtina, kad tiek Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas, tiek skundą nagrinėjęs Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Arūnas Meška teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo Aurimo Drižiaus pareiškimuose ir skunduose keliamus klausimus išsprendė ne priimdami nutarimus, o informacinio pobūdžio raštuose paaiškindami pareiškėjui, kad jo teikiami prašymai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir baudžiamosios bylos atnaujinimo jau ne kartą buvo išnagrinėti, dėl jų priimti sprendimai, kurie yra galiojantys. Prokurorai teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikia jokių naujų reikšmingų duomenų, todėl pakartotinis tų pačių klausimų nagrinėjimas yra negalimas. Skunde pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti bylą, kurioje buvo nuteistas dėl tariamo Laimutės Stankūnaitės apšmeižimo ir jį išteisinti; atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl Garliavos pedofilijos bylos, kurioje įtariamasis buvo Andrius Ūsas; pradėti ikiteisminį tyrimą Laimutės Stankūnaitės atžvilgiu dėl galimai melagingo skundo. Tačiau ir šie veiksmai nėra priskirti ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai. Minėtuose prokurorų raštuose pareiškėjui detaliai paaiškinta, dėl kokių priežasčių nėra priimamas sprendimas atnaujinti jo nurodomas baudžiamąsias bylas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ikiteisminio tyrimo teisėja konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo pareiškėjo Aurimo Drižiaus skundą tenkinti. Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 64 straipsniu, nutarė atmesti pareiškėjo Aurimo Drižiaus skundą dėl Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Meškos 2023 m. gegužės 3 d. rašto Nr. 17.2-1461. Nutartis neskundžiama”.

  1. Pakartosiu – BPK 2 str. įpareigoja prokuratūrą ištirti nusikaltimus, tačiau prokuratūra jau labai seniai ne tik kad neatlieka savo pareigų, tačiau nuolat pati daro nusikaltimus, ir teismas apsimeta, kad jų nemato.
    Teisėja skundžiama nutartimi man nurodė, kad prokurorai neva detaliai išaiškino, kodėl visada atmeta mano skundus, ir dėl kokių priežasčių jie atsisako atnaujinti bylas ir ištirti savo nusikaltimus. Deja, bet tai netiesa, prokurorai nė karto nepasisakė dėl mano skunduose išdėstytų faktinių aplinkybių, o vietoj to, kad ištirtų šiuos faktus, prokurorai juos pavadino subjektyvia mano nuomone, tai yra mano fantazijomis.
    Su tokia teisėjos Paulauskaitės nuomone negaliu sutikti, nes skunde išvardinau daugiau nei dešimt faktų apie sunkius prokuratūros nusikaltimus, ir šie faktai nebuvo nei paneigti, nei įvertinti. Teisėja Paulauskaitė nieko nepasisakė ir dėl to, kad jau minėtas BPK 168 str. įpareigoja prokuratūrą priimti nutarimą dėl skundo, o ne surašyti „raštelį”.
  2. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eAS-364-629/2023 man nurodė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl mano skunde nurodytų sunkių nusikaltimų – žmonių nužudymo ir mažamečių vaikų seksualinio prievartavimo.
    Kadangi taip vadinama generalinė prokyratūra jau labai seniai atsisako tirti savo pačios padarytus nusikaltimus, ir rašo neskundžiamus teismui „raštelius”, kreipiausi į administracinį teismą, o vėliau – ir į Vyriausiąjį administracinį teismą. Šis teismas man nurodė, kad prokuratūros atsisakyma tirti žmonių nužudymus rašant „raštelius” yra teisėtas veiksmas, ir patarė kreiptis į bendros kompetencijos teismą.
    Todėl ir kreipiausi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, nes daugiau nėra kur kreiptis. Kreipiausi dėl generalinės prokuratūros atsisakymo vykdyti savo pareigas ištirti labai sunkius nusikaltimus – trijų žmonių nužudymą, mažamečių vaikų prievartavimą, šių nusikaltimų dengimą prokuratūros ir teismų sistemoje.
  3. Kreipiausi į teismą dėl generalinės prokuratūros atsisakymo vykdyti savo pareigas – tirti sunkius nusikaltimus. (Skundžiamas generalinės prokuratūros 2023-05-03 raštas Nr. 17.2-1461)
    Generalinės prokuratūros (GP) prokuroras Arūnas Meška skundžiamu rašteliu atsisakė vykdyti GP pareigas tirti sunkius nusikaltimus, tarp jų žmonių nužudymą ir mažamečių vaikų prievartavimą net po to, kai jai buvo pateikti įrodymai, kad vadinamojoje Garliavos pedofilijos byloje prokuratūra nusikalstamai veikė, slėpdama sunkius nusikaltimus ir klastodama bylą nekaltam žmogui. Prieš tai kitas GP prokuroras A.Kuzmickas 2023-04-15 rašteliu Nr. AP-17.2-1304 man surašė, kad neva nėra jokio teisinio pagrindo prokuratūrai pradėti vykdyti savo tiesiogines pareigas – sunkių nusikaltimų tyrimą.

  1. Prokuroras Kuzmickas rašteliu atsisakė tirti skundą apie daugiau nei 30 pls. buvo išvardinti sunkūs nusikaltimai (įrodymai apie žmonių nužudymą ir mažamečių vaikų prievartavimą, dokumentų klastojimą ir etc.), tačiau prokuroras Kuzmickas man nurodė, kad vis tiek nėra jokio teisinio pagrindo prokuratūrai pajudinti bent pirštelį.
    Žinoma, kad visas tas atsirašinėjimas yra tęstinis sunkių nusikaltimų pridengimas, nes prokuroras Kuzminckas vėlgi surašė neskundžiamą teismui raštelį, o ne nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
  2. Prokuroras Kuzminskas man nurodo, kad „jūsų perskaitytos knygos ir jų sukeltos emocijos ar įspūdžiai negali būto vertinamai kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės Baudžiamojo proceso kodekso 444 straipsnio prasme. Savo 2023 m. kovo 21 dienos prašyme nė vieno iš nurodytų pagrindų nepaminėjote, o naujų aplinkybių nenurodėte, todėl vėl iš naujo spręsti klausimą dėl galimo Jūsų baudžiamosios bylos atnaujinimo šiuo metu nėra teisinio pagrindo”.
    Tiesa, prokuroras Kuzminskas pamiršo paminėti, kad skunde aš miniu buvusios Kauno apygardos teismo teisėjo N.Venckienės knygą „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę”. Šioje knygoje smulkiai aprašyta, kaip porkuratūra ir teismai pridenginėjo sunkius nusikaltimus. Esant reikalui, galiu prokuratūrai ar teismui paskolinti šios knygos egzempliorių, kad ši įsitikintų, kad knyga yra reali ir pagrįsta faktiniais duomenimis.
  3. Taip pat atkreipiu prokuroro dėmesį į naujas aplinkybes, kurios man anksčiau nebuvo žinomos, ir kurios dar kartą įrodo, kad visa ši Garliavos nužudymų ir pedofilijos byla buvo viena didelė ir labai primityvi prokuratūros ir teismų klastotė.
    Minėta Garliavos žudynių byla yra tiesiogiai susijusi su man iškelta baudžiamąją byla dėl tariamo Stankūnaitės šmeižto.
    Tai yra Vilniaus miesto apylinkės teisme susipažinau su šiame teisme nagrinėta piliečio Remigijaus Murausko baudžiamąją byla Nr. 1-434-655/2013. Dar kartą įsitikinau, kad prokuratūra klastojo baudžiamąją bylą nekaltam žmogui, siekdama priversti įtariamąjį Mindaugą Žalimą duoti melagingus parodymus prieš Raimuną Ivanauską, kuris vėliau tapo įtariamuoju ir nuteistuoju Garliavos žudynių byloje. Kodėl šie M.Žalimo kliedesiai vėliau tapo patikimi, kai reikėjo nuteisti Raimundą Ivanauską, ir kodėl šis aklas žmogelis Raimundas Ivanauskas, kaltas tik dėl to, kad pažinojo Drąsių Kedį, iki šiol laikomas kalėjime? Tai, kad M.Žalimas siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo nusikaltimus ir tuo tikslu Gaiveniui viešai pripažino, kad sutinka „padaryti bet ką” – tai yra pasakoti nebūtas istorijas, pripažino ir minėtoje baudžiamoje byloje apklaustas liudininkas V.Gaivenis : „V.Gaivenis apie savo rastą pedofilijos bylos liudininką M.Žalimą : „Žmogus bandė išvengti atsakomybės kitoje byloje“

  1. V.Gaivenio parodymai apie tai, kad M.Žalimas padarys bet ką, kad tik išvengtų kalėjimo
  2. Primenu teismui, kad iki šiol nėra išaiškinti visų Garliavos pedofilijos byloje nužudytų žmonių žudikai. Primenu, kad nekaltas kaltas žmogus Raimondas Ivanauskas sėdi kalėjime jau aštuonerius metus pagal suklastotą bylą.
    Primenu, kad vienintelis šios bylos įrodymas yra tokio užkietėjusio nusikaltėlio Mindaugo Žalimo parodymai, kad neva Drąsius Kedys rengėsi kažką žudyti ir jam neva padėjo R.Ivanauskas. Primenu, kad M.Žalimą „surado“ žurnalistas Virginijus Gaivenis, kuris laidoje „Abipus sienos“ paskelbė sensaciją, neva Policijos departamentas buvo informuotas apie planuojamas žudynes. Primenu, kad M.Žalimas davė žinomai melagingus parodymus (tai daug kartų pripažino teismas), siekdamas išvengti atsakomybės už Baltarusijos piliečio Revinskį sunkų kūno sužalojimą. Prokuratūra dėl šio nusikaltimo apkaltino kitą asmenį R.Murauską, tačiau teismas jį išteisino.
    Primenu, kad Revinskio sužalojimo byloje V.Gaivenis atsižadėjo savo „šaltinio“ M.Žalimo ir davė tokius parodymus : Vilnius apylinkes teismo teisėja Ainora Kornelija Macevičienė: Kviečiamas liudytojas Virginijus Gaivenis: „..Žalimas buvo tikras, kad jam pavyks susitvarkyti ir neva kažkas iš Policijos departamento jam pažadėjo šioje byloje susitvarkyti. Jis neva pasakęs, kad tą dieną, kai nuėjo į Policijos departamentą, jam pasakė, kad jokios pagalbos nesulauks. „Ach jūs tokie, tai aš tada papasakosiu, kas buvo ir ko nebuvo, tačiau jums bus labai blogai“.
    Jisai ėmė tiražuoti tą versiją, kad žurnalistas kažką jo paprašė filmavimo metu pasakyti, tai toje byloje su policijos pareigūnais, kur jis pradėjo neigti savo parodymus, tada man norėjosi imtis, nes jis į mane kai kreipėsi, tai pasakė, kad šio kreipimosi esmė tai ne dėl to, kad papasakoti tą istoriją, o jam su šituo pasakojimu kažkaip išvengti atsakomybės šitoje byloje.
    Į teismo klausimą liudytojas: -jis betarpiškai tokius žodžius pasakęs yra “kad aš tikrai nenoriu dar kartą į kalėjimą“ Čia ne mano tokia pozicija, jis tai yra pasakęs pats.
    Į gynėjo Džiuginto Žebelio klausimu: Murausko pasakojimas po viso to ką teko patirti ir išgirsti, aš jau žinojau kokia asmenybe yra Žalimas, kad tai žmogus, kuris prikuria, skelbia melą, todėl aš logiškai mąstant turiu būti nešališkas pateikiant nuomones, aš buvau linkęs tikėti Murausku, todėl, kad aš žinojau tikrąją tiesą kitokią ir aš negaliu tikėti Žalimu. Aš tikiu Murausko istorija.
  3. Kitaip sakant, prokuratūra kaltinimą Raimundui Ivanauskui pagrindė vienintelio įrodymu – patologinio melagio Mindaugo Žalimo melagingais parodymais, kuriuos jis davė, siekdamas išvengti atsakomybės už sunkų kūno sužalojimą. Akivaizdu, kad tyrimą vykdę prokurorai padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo ir klastojo įrodymus, todėl turi būti pradėtas tyrimas ir dėl šių nusikaltimų. Atkreipiamas teismo dėmesys, kad Raimondas Ivanauskas niekada neprisipažino nei padėjęs, nei dalyvavęs kokiose nors nusikaltimuose, ir dėl to, kad atsisakė bendradarbiauti su prokuratūra, ir duoti melagingus parodymus prieš Neringą Venckienę, buvo nuteistas aštuoniems metams kalėjimo.
    Atkreipiamas teismė dėmesys, kad net tos dienos rytą, kai Kaune buvo nušautas Kauno apygardos teismo tėisėjas Furmanavičius, R.Ivanauskas buvo gydymo įstaigoje, ir tai patvirtino liudininkai, todėl prokuratūrai niekaip nepavyko sukurti legengos, kad su Kedžiu buvo Ivanauskas. Tačiau teismas jį vis tiek nuteisė „už padėjimą”.
  4. Atkreipiamas teismo dėmesys, kad prokuratūra sąmoningai ir tyčia nuslėpė įrodymus apie tikrus Jono Furmanavičiaus ir kitų žmonių nužudymus.
    Tariamo žudiko Drąsiaus Kedžio sesuo Neringa Venckienė ne kartą minėjo, kad jiems niekada nebuvo pateikti prokuratūros turimi vaizdo įrašai iš J.Furmananvičiaus nužudymo vietos, jai ne kartą nebuvo pateikti šio nusikaltimo liudininkų apklausos protokolai. Šie įrodymai nebuvo pateikti, nes jie įrodo, kad nusikaltimą įvykdė ne D.Kedys, o kiti asmenys, tyčia nuslėpti prokuratūros.
    Tai yra Neringa Venckienė viešai pareiškė tokius dalykus : Kodėl iki šiol prokuratūra nepaviešino J. Furmanavičiaus nužudymą mačiusių asmenų, kurie nei vienas neatpažino Drąsiaus Kedžio, parodymų? Kodėl iš J. Furmanavičiaus nužudymo bylos pašalinti video įrašai, kuriuose pagal prokurorų viešus pasisakymus neva matosi Drąsius Kedys?
    https://www.laisvaslaikrastis.lt/neringa-venckiene-neatsakyta-iki-siol/
    Kitaip sakant, prokuratūra, turėdami minėtus vaizdo įrašus ir liudininkų apklausos protokolus, žinodama, kad J.Furmanavičių nužudė ne D.Kedys, o kiti asmenys, tai nuslėpė ir apkaltino sunkiu nusikaltimu kitą asmenį, Raimundą Ivanauską. Tam, kad nuteisti nekaltą žmogų ir nuslėpti tikruosius nužudymo organizatorius ir vykdytojus, prokuratūra pasinaudojo jau minėtu Mindaugu Žalimu, kurį atleido nuo atsakomybės mainais už melagingus liudijimus šioje byloje.
    Visa tai yra sunki nusikalstama veikla, kuri tęsiama iki šiol, rašinėjant „raštelius”, kurių negalima skųsti teismui.
    Remiantis išdėstytu, teismo prašiau įpareigoti prokuratūrą pateikti teismui mano reikalaujamus įrodymus, kuriuos savo straipsnyje mini N.Venckienė – tai yra Jono Furmanavičiaus nužudymą mačiusių asmenų parodymus, o taip pat toje vietoje buvusių vaizdo kamerų įrašus, kurie neva įrodo, kad nusikaltimą įvykdė D.Kedys. Jeigu tokie įrodymai yra, kodėl prokuratūra jų nepateikė teismui, o paslėpė?
  5. Skundžiamame prokuratūros raštelyje nurodoma, kad aš neva nesu šios bylos dalyvis, todėl neva negaliu skųsti šios bylos nutarčių. Tačiau įstatymas mane įpareigoja pranešti apie man žinomus nusikaltimus 238 LR Baudžiamojo kodekso straipsnis Nepranešimas apie nusikaltimą: 1. Tas, kas be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
    Kitas dalykas, kad aš esu tiesioginis šios bylos dalyvis, kadangi buvau nuteistas už tariamą šmeižtą šioje byloje. Skunde prokuratūrai nurodžiau, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1725-961/2019 buvau nuteistas už tariamą šmeižtą už tokį teiginį : „Pedofilijos bylos šaknys – Stasys Stankūnas girtas lupdavo savo dukras, varydavo iš namų, ir šios merginos vėliau jau savo dukras pardavinėjo pedofilams“, kuriame paskleidė apie Laimutę Stankūnaitę tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti ją ir pakirsti pasitikėjimą ja, aiškindamas, kad Laimutė Stankūnaitė ir jos mirusi sesuo Violeta Naruševičienė pardavinėjo savo dukras pedofilams, t. y. teigdamas: „Pedofilijos bylos šaknys – Stasys Stankūnas girtas lupdavo savo dukras, varydavo iš namų, ir šios merginos vėliau jau savo dukras pardavinėjo pedofilams“, aiškindamas, kad Laimutė Stankūnaitė, žinodama, kad jos dukra Deimantė prievartaujama, siūlė jai pakentėti, t. y. teigdamas: „Laima Stankūnaitė – nelaiminga moteris, nepatyrusi tėvų meilės, o tik smurtą, panašiai elgiasi ir pati – prievartaujamai dukrai siūlė „pakentėti“, nes ir pati kentėjo nuo vaikystės“, aiškindamas, kad Laimutės Stankūnaitės dukra buvo prievartaujama, bei, kad dukra pasakojo apie dėmę, t. y. teigdamas: „Kaip tik apie šią dėmę pasakojo ir prievartaujama Laimos Stankūnaitės ir Drąsiaus Kedžio dukra Deimantė, kuri buvo pagrobta iš savo namų ir S. Skvernelio nurodymu nežinia kur pradanginta“, aiškindamas, kad Laimutė Stankūnaitė ir jos mirusi sesuo Violeta Naruševičienė pardavinėjo savo dukras pedofilams, kad Laimutės Stankūnaitės dukra papasakojo, kad ji ir jos mirusios sesers Violetos Naruševičienės dukros buvo prievartaujamos mamos namuose, kad dėl prievartavimo Violetos Naruševičienės dukrai buvo išplatėjusi „storoji žarna“, t. y. teigdamas: „Ar gali taip būti, kad toks tėvų auklėjimas diržu ir smurtu vėliau sąlygojo tai, kad abi Stankūno dukros vėliau panašiai elgėsi ir su savo dukromis – jos galėjo pardavinėti savo nepilnametes dukras pedofilams? Juk Deimantė Kedytė pasakojo, kad jos abi buvo prievartaujamos mamos namuose, o tai, kad vyresniajai, prievartavimo metu sulaukusiai aštuonerių metų amžiaus V. Naruševičienės dukrai buvo išplatėjusi „storoji žarna“, ir mergaitė nelaikė išmatų, paliudijo ir medicininės išvados“, t. y. šmeižė Laimutę Stankūnaitę.
    Nurodžiau, kad Neringos Venckienės knygoje „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“, kuri yra nei uždrausta, nei kas nors bandė reikalauti paneigti jos teiginius, aš sužinojau, kad prokuratūra ir teismai sąmoningai ir tyčia nuslėpė labai sunkius mano straipsnyje išvardintus nusikaltimus.
  6. Neringa Venckienė pateikė labai išsamius ir įtikinamus įrodymus, kad pedofilija tikrai buvo, ir kad jos brolis Drąsius Kedys nužudytas. Kaip nužudyti ir visi kiti žmonės, kurių mirtį prokuratūra pateikė kaip nelamingus atsitikimus.
    Liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų melagingumas yra vada atnaujinti bylą, bet įstatyme, t. y. BPK 444 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatyta, kad liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas nustatomi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
    LR Konstitucija man garantuoja teisę į sąžiningą teismą, tačiau mane teisė ne sąžiningas ir objektyvus teismas, tačiau mano įsitikinimu, nusikaltėlių bendrininkė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Mateikienė. Ji mane nuteisė „už akių“, neleido apklausti vadinamosios „nukentėjusios” Laimos Stankūnaitės, nevertino nė vieno mano pateikto įrodymo, ir dar pritaikė Konstitucijos ir įstatymai uždraustas sankcijas. Mano galva, tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas, kadangi BPK įpareigoja teismą pasisakyti dėl visų mano pateiktų įrodymų ir kodėl jie buvo atmesti ir nevertinti.
  7. BPK 444 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių gali būti panaikintas nuosprendis ar nutartis ir baudžiamoji byla atnaujinta: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų ar ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami baudžiamąją bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis; 4) kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas.
  8. Visi mano prokurorei pateikti faktai kaip tik ir įrodo visas šias aplinkybes – vadinamoji „nukentėjusioji“ L.Stankūnaitė padavė melagingą skundą, dėl ko aš buvau nuteistas. Teisėja Mateikienė, mane nuteisusi, piktnaudžiavo savo padėtimi, nes atsisakė vertinti visus be išimties mano pateiktus įrodymus, nuteisė mane „už akių“, o taip pat pritaikė įstatymu uždraustas sankcijas, dėl ko man buvo padaryta didelė žala.
  9. Kai prokuratūrai pateikiu naujus įrodymus, kad pedofilija vadinamoje Garliavos istorijoje tikrai buvo, ir ji nebuvo išgalvota, kaip nusprendė vadinamas Vilniaus apygardos teismo teisėjas Cininas, paskelbęs, kad „mergaitės atmintis ištrinta“. Kaip tik tokie argumentai ir įrodo teismų piktnaudžiavimą, kaip skelbiamos išvados, kurios prieštarauja visoms be išimties bylos įrodymams.
  10. Be to, visos mano išvardintos aplinkybės yra surašytos N.Venckienės knygoje „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“. Negana to, prokuratūrai pateikiau viešus politinės partijos „Drąsos kelias“ lyderės Neringos Venckienės pasisakymus apie tai, kad pedofilija tikrai buvo, ir ji žinanti, kad mergaitė buvo prievartauta.
    Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai nurodo, kad nei žiniasklaidos priemonė, nei šias mintis paskelbę žurnalistai negali būti atsakingas už tai, ką viešai paskelbia politikai.
    T.y visuomenės informavimo įstatymas numato: 54 straipsnis. Redakcinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo žalos atlyginimo 1. Viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: 1) pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose; 2) viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims; 3) anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones;
    Tačiau šioje byloje aš buvau nuteistas už tai, ką daug kartų viešai pakartojo politinės partijos pirmininkė Venckienė ir ką ji netgi aprašė savo knygoje „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“.
    Visos šios bylos aplinkybės buvo paimtos iš šios knygos ir visos jos man iki šiol buvo nežinomos, todėl prokuratūra turi jas įvertinti ir atmesti arba pripažinti.
  11. Nurodžiau, kad nepaisant to, kad minėtoje pedofilijos byloje nukentėjusioji Deimantė Kedytė ne vieną kartą tiek prokuratūroje, tiek ir ikiteisminio tyrimo teisėjui pasako apie tai, kad buvo lytiškai prievartaujama, ant įtariamojo Andriaus Ūso lyties organo buvo raudona dėmė, šią bylą išnagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ilona Mateikienė mane nuteisė kaip už šmeižtą – neva aš minėtas žinias pats išgalvojau. Negana to, minėta teisėja dar pritaikė ir cenzūrą – minėtu nuosprendžiu man uždraudė bausmės vykdymo laikotarpiu „skelbti informaciją apie Laimutę Stankūnaitę, Deimantę Stankūnaitę, Violetą Naruševičienę ir Orintą Naruševičiūtę, siejančią jas su pedofilijos skandalu ir naudoti jų atvaizdus“.
  12. Šioje byloje liudininkė Neringa Venckienė paliudijo, kad prokuratūra puikiai žino, kad teisėją Joną Furmanavičių nušovė ne Drąsius Kedys, ir tai paliudijo net septyni liudininkai, matę J.Furmanavičiaus nužudymą.
    Prokuratūra viešai kalba, kad iš senamiesčio gatvių, kur buvo nužudytas Furmanavičius, buvo paimti visi vaizdo įrašai. Juos neva dar siuntė į užsienį tirti. Tai kodėl tų vaizdo įrašų iki šiol neparodo? Juk tada būtų aiškiai matyti, ar automobiliu (iš įvykio vietos – aut. Pastaba) važiuoja Kedys, ar ne. Aš supratau, kad vaizdo įrašuose nufilmuotas ne Drąsius Kedys, todėl jie ir nerodomi. Faktas, kad mane nuteisusiems teisėjams buvo pateikti įrodymai, kad nukentėjusioji Deimantė Kedytė nemelavo, pasakodama apie jos patirtą seksualinę prievartą, ir tai pripažino ir Valstybinė kompleksinė psichiatrinė ekspertizė, kuri vaikų prievartavimo bylose yra pagrindinis įrodymas kartu su nukentėjusiųjų parodymais, tačiau visi teisėjai juos sąmoningai ignoravo, įrodo, kad teismas nusikalstamai piktnaudžiavo, nuteisęs ne tik mane, tačiau išteisinęs ir Andrių Ūsą. Kaip žinia, Vilniaus apygardos teismas išteisino A.Ūsą, net atsisakęs teisme apklausti nukentėjusią D.Kedytę, ir nuosprendyje parašė, kad tai, kad nukentėjusi mažametė davė parodymus labai tyliai ir nedrąsiai, įrodo, kad neva jokios pedofilijos nebuvo.
  13. Visų šių įrodymų visuma įrodo, kad visus šiuos nusikaltimus įvykdė gerai organizuota nusikalstama grupuotė, kuri turi bendrininkų tiek prokuratūroje, tiek ir teismų sistemoje, todėl tyrimą turi atlikti visai su šia byla anksčiau nesusiję pareigūnai. Visi mano išvardinti įrodymai įrodo, kad veikė nusikalstama grupuotė, todėl tyrimas turi būti pradėtas ir dėl veikimo bendrininkų grupėje.
  14. Primenu teismui, kad BPK 168 straipsnis. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą nurodo, kad : 1. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis: įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos. Tokie proceso veiksmai turi būti atlikti per kuo trumpesnius terminus, bet ne ilgiau kaip per dešimt dienų.
  15. Primenu, kad visos šios išdėstytos aplinkybės – Jono Furmanavičiaus, Violetos Naruševičienės, Andriaus Ūso – nužudymai iki šiol nėra ištirti, o vienintelis bylos įrodymas yra melagio Mindaugo Žalimo parodymai, kurie duoti siekiant išvengti atsakomybės už sunkų kūno sužalojimą.
    Teismui prokuratūra nepateikė, tačiau nuslėpė įrodymus, kad šiuos nusikaltimus įvykdė kiti asmenys, todėl prokuratūra padarė nusikaltimą – piktnaudžiavo ir nevykdė savo pareigų. Iki šiol elgiasi taip pat. Vilniaus apygardos administracinis teismas man nurodė, kad sunkių nusikaltimų dengimas yra prokuratūros teisė, o teismas neva negali į tai kištis. Su tokia teisėjos Vitkienės nuomone niekaip negaliu sutikti. Priešingai – ji prieštarauja esminėms BK ir BPK normoms, kuriose nurodyta, kad prokuratūros pareiga kuo greičiau ištirti nusikaltimus.
    Tačiau vieto to, kad vykdytų savo pareigas, prokuratūra juos dengia, o teismas man nurodo, kad „keliamo ginčo pobūdis pagal savo esmę – tikrąjį tikslą, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai”.
    Aš įrodinėju, kad skundžiamas prokuratūros raštelis prieštarauja BPK 168 str, kuris karegoriškai nurodo, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali tik tada, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Šiuo atveju mano skunde nurodytos aplinkybės – bylų klastojimas nekaltiems žmonėms, nužudymų dengimas slepiant įrodymus – yra akivaizdūs ir lengvai patikrinami.
    BPK nenumato galimybės prokuratūrai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą parašant „raštelį”, o šių raštelių rašymas ir įteisinimas prisidengiant „prokuratūros darbo aprašu” taip pat yra neteisėtas. Šis darbo aprašas tiesiogiai prieštarauja įstatymui, tai yra tam pačiam BPK, kuris nurodo, kad gavęs skundą dėl nusikaltimo, prokuroras priima nutartį pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą. BPK nenumato, kad sunkius nusikaltimus prokuratūra gali atsisakyti tirti remdamasi savo „rašteliais”.
    Prokuratūros Aprašas negali prieštarauti įstatymui. Kadangi BPK 168 str. nustato konkrečias sąlygas, kurioms esant galima atsisakyti atlikti ikiteisminį tyrimą, Aprašas negali išplečiamai aiškinti įstatymą ir nustatyti kitaip.
    Žodžiu įstatymai aiškiai numato, kad prokuratūra gali atsisakyti pradėti IT tik tada, kai nurodyti melagingi duomenys. Kaip jau minėta, įstatymas nenumato galimybės prokuratūrai atsisakyti pradėti arba ne ikiteisminį tyrimą parašant „raštą”. BPK aiškiai nurodo, kad tokiu atveju prokuratūra priima nutartį.
    BPK 2 straipsnis. Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas nurodo, kad Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
    Šiuo atveju prokuratūra veikia priešingai įstatymui – visomis išgalėmis stengiasi nuslėpti sunkius nusikaltimus padariusius asmenis.
    Todėl prašau teismo nušalinti nuo mano skundų nagrinėjimo taip vadinamą generalinę prokuratūrą, nes ji įrodė, kad metodiškai dengia sunkius nusikaltimus.
  16. Nors visos šios aplinkybės – faktą, kad prokuratūra suklastojo baudžiamąją bylą piliečiui Murauskui, padėjo išvengti atsakomybės M.Žalimui mainais už jo melagingus parodymus Raimundo Ivanausko atžvilgiu, dėl ko pastarasis jau aštuoneti metai kalėjime – niekaip nebuvo nei prokuratūros, nei teismo paneigtos, nagrinėtos ar ištirtos, tačiau teisėja Paulauskaitė skundžiamoje nutartyje nurodė, kad neva visos šios aplinkybės jau ištirtos.
    Tai akivaizdus melas, nes po to, kai buvo išteisintas Murauskas, niekas nesiaškino, kodėl prokuratūra jam suklastojo bylą, ir kodėl M.Žalimas išvengė atsakomybės už sunkų nusikaltimą.
    Niekas nesiaiškino, kodėl teismas atsisakė apklausti mažametę nukentėjusiąją Deimantę Kedytę teisme, ir niekada nematę mažametės aukos, „teisėjai” paskelbė, kad „jos atmintis ištrinta” ir kad „ikiteisminio tyrmo teisėjo apklausiama Kedytė apie patirtus išgyvenimus kalbėjo labai tyliai ir nenoriai, todėl visa tai išgalvota”.
  17. Teisėja Paulauskaitė nurodo, kad jos nutartis neskundžiama, tačiau tai vėlgi prieštarauja BPK 439 straipsniui. Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas aukštesniesiems teismams
  18. Bylos nagrinėjimo teisme dalyviai bei kiti asmenys turi teisę šioje Kodekso dalyje nustatyta tvarka apskųsti žemesniųjų teismų bylos parengimo nagrinėti ar teisiamajame posėdyje priimtas nutartis, taip pat šio Kodekso numatytais atvejais – kitas teismų priimtas nutartis aukštesniesiems teismams, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas numato specialią atskirų teismo nutarčių apskundimo tvarką.
  19. Todėl skundžiama rugsėjo 1 d. teisėjos Paulauskaitės-šiaulės nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes šioje nutartyje teisėja melagingai nurodė, „Vertinant pačių minimų raštų teisėtumą, pažymėtina, kad tiek Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas, tiek skundą nagrinėjęs Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Arūnas Meška teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo Aurimo Drižiaus pareiškimuose ir skunduose keliamus klausimus išsprendė ne priimdami nutarimus, o informacinio pobūdžio raštuose paaiškindami pareiškėjui, kad jo teikiami prašymai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir baudžiamosios bylos atnaujinimo jau ne kartą buvo išnagrinėti, dėl jų priimti sprendimai, kurie yra galiojantys. Prokurorai teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikia jokių naujų reikšmingų duomenų, todėl pakartotinis tų pačių klausimų nagrinėjimas yra negalimas”.
  20. Tai teisėjos melas, nes jau minėtos aplinkybėsdėl baudžiamosios bylos Murauskui klastojimo niekada nebuvo tirtos, dėl jų nepasisakė joks teismas. Be to, teismas turėjo pareigą prokuratūrą priversti parašyti ne „raštelį”, o nutartį. Tačiau visus šiuos įstatymo reikalavimus teisėja Paulauskaitė-Šiaulė pamiršo.
  21. Tai tik patvirtina šiame skunde išdėstytas aplinkybes, kad beveik visa Lietuvos teisinė sistema tėra apgailėtinas nusikalstamas susivienijimas, ir tik laiko klausimas, kada teks atsakyti už savo nusikaltimus.
  22. Suklastojusi savo rugsėjo 1 d. nutartį, teisėja Paulauskaitė-Šiaulė atsisakė priimti nagrinėti mano skundą ir rugsėjo 5 d. nutartimi.

Remdamasis BPK 439 str. prašau priimti mano skundą nagrinėti aukštesniame teisme.
Visos šios klasotės turės būti kažkada ištirtos, nes jos padarytos per daug kvailai ir primityviai net ir pagal lietuviškos prokuratūros standartus.
Todėl prašau teismo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir prašau įpareigoti taip vadinamą gen. prokuratūrą :

  1. Taip, kaip numato BPK 168 str., teismo prašau įpareigoti prokuratūrą pateikti nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminius tyrimus pagal mano skundus, į kurius prokuratūra atrašė „rašteliais”. Tai yra prašau prašau pateikti nutarimus, o ne raštelius dėl mano skundų (generalinės prokuratūros 2023-05-03 raštąo Nr. 17.2-1461), kuriuo Generalinės prokuratūros (GP) prokuroras Arūnas Meška skundžiamu rašteliu atsisakė vykdyti GP pareigas tirti sunkius nusikaltimus, tarp jų žmonių nužudymą ir mažamečių vaikų prievartavimą net po to, kai jai buvo pateikti įrodymai, kad vadinamojoje Garliavos pedofilijos byloje prokuratūra nusikalstamai veikė, slėpdama sunkius nusikaltimus ir klastodama bylą nekaltam žmogui. Kitas piktnaudžiavimo tarnyba pavyzdys yra kitas GP prokuroras A.Kuzmickas 2023-04-15 raštelis Nr. AP-17.2-1304, kuriuo taip pat atsisakoma vykdyti savo pareigas tirti sunkius nusikaltimus.
    Todėl teismo prašau įpareigoti prokuratūrą pateikti nutarimus dėl mano skundų, į kuriuos prokuratūra atsakė minėtais „rašteliais”.
  2. Prašau nušalinti gen. prokuratūrą nuo mano skundų nagrinėjimo, nes ji įrodė, kad yra kriminalinė instancija, ir tyrimą pavesti atlikti kito miesto prokuratūrai arba Specialiųjų tyrimų tarnybai, nes jos funkcija – tirti korupciją.
  3. Prašau pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visų mano skunde išvardintų aplinkybių, nes visos jos susiję – bylų klastojimą, sunkių nusikaltimų dengimą.
  4. Taip pat prašau pripažinti mane pranešėju šioje byloje, kadangi mano pateikti faktai įrodo, kad visa prokuratūros ir teismų sistema yra organizuotas nusikalstamas susivienijimas.
    Taip pat prašau pripažinti mane nukentėjusiuosiu šiame tyrimą, nes buvo nuteistas pagal žinomai suklastotus įrodymus. Remiantis BPK 444 str., 443 str. 451 str. Visuomenės informavimo įstatymo 54 str. prašau atnaujinti bylą, kuriuoje buvo nuteistas dėl tariamo Stankūnaitės apšmeižimo ir mane išteisinti.
  5. Taip pat prašau atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl Garliavos pedofilijos bylos, kurioje įtariamasis buvo Andrius Ūsas. Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, poveikio prokurorui, sunkių nusikaltimų dangstymo ir sąmoningo slėpimo. Pradėti ikiteisminį tyrimą Laimutės Stankūnaitės atžvilgiu dėl galimai melagingo skundo.

Aurimas Drižius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias