Pėstysis pats kaltas, kad ėjo per perėją ir buvo užmuštas 130 km. per valandą važiuojančio erelio, išaiškino teismas

1

Pėstysis pats kaltas, kad ėjo per perėją ir buvo užmuštas 130 km. per valandą važiuojančio erelio, išaiškino teismas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio, Danutės Jočienės, Sigitos Jokimaitės, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas), išaiškino, kad kelių erelis, lėkęs per miestelį 130 km. per valandą greičiu, ir užmušęs sankryžoje per perėją ėjusį pėstyjį, yra nekaltas.

Nes teismo kolegija nutarė, kad „vairuotojas neturėjo techninės galimybės sustoti iki partrenkimo vietos tiek važiuodamas 70 km/h, tiek važiuodamas 132 km/h greičiu”.

.
⦁ Minėtas kelių erelis, įvardijamas kaip M.L. žemesnio teismo buvo nuteistas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET) ir dėl to įvyko eismo įvykis, šio eismo įvykio metu žuvo žmogus.
⦁ M. L. 2021 m. spalio 19 d. apie 10.15 val. Vilniaus rajone, Bezdonių seniūnijoje, Miškonių kaime, sau priklausančiu automobiliu „Audi A6“ važiuodamas Nemenčinės plento antra eismo juosta Vilniaus kryptimi ir priartėjęs prie šviesoforais reguliuojamos sankryžos, pažeidė KET 127 punkto reikalavimą, nustatantį, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, t. y., keldamas grėsmę eismo saugumui, važiavo maksimalų leistiną 70 km/h greitį viršijančiu ne mažesniu kaip 130 km/h greičiu, dėl to kelyje atsiradus kliūčiai – jo judėjimo krypties atžvilgiu į važiuojamąją dalį įbėgusiam pėsčiajam A. B., jis dėl viršyto leistino greičio prarado galimybę išvengti susidūrimo ir vairuojamo automobilio priekine dalimi pėsčiąjį partrenkė.
⦁ Žemesnis teismas buvo nusprendęs, kad važiuodamas maksimaliu leistinu 70 km/h greičiu jis būtų turėjęs galimybę išvengti įvykio. Šio eismo įvykio metu A. B. patyrė sunkius sužalojimus, nuo šių sužalojimų eismo įvykio vietoje mirė.

⦁ Sunkiai patikėta, kad aukščiausias teismas ne tik priėmė nagrinėti šį skundą, tačiau dar ir perdavė nagrinėti išplėstinei spetynerių teisėjų kolegijai.

⦁ A.B. advokatas V.Sviderskis nurodė, kad esminė aplinkybė yra tai, ar eismo įvykis būtų kilęs, jeigu nuteistasis nebūtų viršijęs leistino greičio.
⦁ Žemesni teismai rėmėsi specialisto išvadoje daroma prielaida, kad jeigu aptariamoje situacijoje M. L. būtų važiavęs leistinu 70 km/h greičiu, tikėtina, pėsčiasis nuo partrenkimo vietos būtų papildomai nubėgęs apie 4,l metro atstumą ir būtų išbėgęs iš kelio važiuojamosios dalies dešinės pusės, t. y. eismo įvykis (susidūrimas) nebūtų įvykęs.
Tačiau teismo posėdyje minėtą išvadą pateikęs ekspertas Henrikas Vaitiekūnas nurodė, kad situacijose, kai laikas skaičiuojamas sekundės dalimis, o atstumai yra maži, visada nustatomos tik tikimybės, o ne faktai. Be to, toje pačioje specialisto išvadoje konstatuota, kad automobilio vairuotojas, važiuodamas tiek 132 km/h, tiek 70 km/h greičiu, laiku stabdydamas nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo, nes automobilis nuo susidūrimo vietos buvo nutolęs apie 36,7 m atstumu, šis atstumas yra mažesnis už 55,7 m atstumą, reikalingą 70 km/h greičiu važiuojančiam automobiliui esamoje eismo situacijoje sustabdyti, pėsčiasis vairuotojui sudarė kliūtį apie 1 sekundę (nuo išbėgimo į kelią iki partrenkimo momento).

LAT kolegija išaiškino, kad reguliuojamoje Nemenčinės plento ir Miškonių gatvės sankryžoje KET pažeidė du eismo dalyviai – pėsčiasis ir vairuotojas.

Nors vairuotojas vairavo ne mažiau kaip 130 km. per valandą greičiu, tačiau tuo pačiu metu pėsčiasis A. B. pėsčiųjų judėjimui neleistinoje vietoje įbėgo į kelią ir bėgo per jį ne per pėsčiųjų perėją, degant eismą draudžiančiam raudonam šviesoforo signalui, sudarė kliūtį vairuotojui.

Be to, A. B. kirto gatvę per pačią sankryžą, o ne per šalimais esančią perėją, ir tai darė ne eidamas, o bėgdamas, neįsitikinęs, kad išbėgti esant, bylos duomenimis, 36,7 m atstumui nuo atvažiuojančio automobilio yra saugu. Vairuotojas neturėjo techninės galimybės sustoti iki partrenkimo vietos tiek važiuodamas 70 km/h, tiek važiuodamas 132 km/h greičiu. Labai greitai važiuojančiam vairuotojui nuo išbėgimo į kelią iki partrenkimo pėsčiasis sudarė kliūtį apie 1 sekundę, toje situacijoje vairuotojas negalėjo sureaguoti, kad stabdytų. Tačiau jei vairuotojas būtų važiavęs leistinu 70 km/h greičiu ir nieko nedaręs, pėsčiasis, jei toliau būtų bėgęs, tikėtina, būtų turėjęs ne 1 sekundę, o 1,89 sekundės laiko ir išbėgęs iš važiuojamosios kelio dalies, nes papildomai per 0,89 sekundės jis būtų galėjęs nubėgti apie 4,1 metro atstumą.

Tačiau LAT kolegija „konstatuoja, kad teismų išvados dėl priežastinio ryšio nėra tinkamai motyvuotos ir pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų pažeidimų analize”.

1 thought on “Pėstysis pats kaltas, kad ėjo per perėją ir buvo užmuštas 130 km. per valandą važiuojančio erelio, išaiškino teismas

  1. Tai panašu į tai, kad esminis klausimas: ar žmogus būtų miręs jei būtų partrenktas mašinos važiuojančios 70 km/h greičiu, nei nebuvo nagrinėtas!
    Vairuotojas sąmoningai viršijo greiti ir tai sunkinanti aplinkybė.
    Neaiškiai išdėstyta, tačiau darykime prielaidą, kad pėsčiasis kirto gatvę ne vietoje. Tačiau, toje kelio dalyje, kurioje jis buvo patrenktas, greitis ribojamas 70 km/h. – Taigi, jei pėsčiasis kirto gatvę ne vietoje, o vairuotojas viršijo greiti – tai faktas, gausai taip: kalti abu. – Tad, kodėl vienas iš kaltininkų išteisintas ir visa kaltė suversta ant mirusio?

    Galimos atomazgos:
    1. Jei pėsčiasis ėjo per gatvę ne vietoje – abu kalti, nes vairuotojas viršijo greiti, o pėsčiasis ėjo per gatvę ne vietoje.
    2. Jei pėsčiasis ėjo per gatvę per perėją, kaltas vairuotojas, nes viršijo greitį.

    * Būtina atsakyti į klausimą: ar pėsčiasis būtų likęs gyvas jei mašinos greitis būtų ne didesnis negu leistinas toje vietoje, kurioje pėsčiasis kirto gatvę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias