Povilas Gylys : Korupcija bei „šešėlis“ Lietuvoje.

0

Pradžiai pacituosiu dviejų znaimių mūsų „elito“ atstovų posakius. Vienas jų, turiu omenyje buvusį Lietuvos banko vadovą Vitą Vasiliauską, yra viešai paskelbęs: „Moralė nėra šio pasaulio dimensija“. Išvertus į mūsų straipsnelio temos kalbą tai skambėtų taip: „Korupcija yra  dabartinio pasaulio dimensija“. Kitas herojus, eksprezidentas  Valdas Adamkus, yra sparnuotos frazės „Konstitucija nėra šventa karvė“ autorius. Jis ją pagarsino po to, kai jam buvo papriekaištauta, kad jis prieš 1997 m. prezidento rinkimus nebuvo pragyvenęs, kaip to reikalauja Konstitucija,  trejų metų. O tai reiškia, kad jis ne tik žodžiais, bet ir  darbais didino lietuvišką „šešėlį“. Griežtai kalbant, abi šios dviejų žmonių frazės turi ir korupcijos, ir „šešėlio“ požymius. Tačiau pirmoji turi daugiau korupcijos, plačiai suprantamo neteisingumo pateisinimo, o antroji- daugiau „šešėlio“, oficialios tvarkos laužymo požymių.

Mes tai galime sakyti po to, kai  išsklaidėm pažintinę miglą neleidžiančią mums gerai „matyti“, o iš tiesų suvokti, ne iš plytų pastatytos „juodosios“ ekonomikos, kitaip tariant, antiekonomikos, reiškinius, tokius kaip korupcija bei  „šešėlis“. Jau esame sutarę, kad korupcija yra pažymėta  amoralumo, neteisingumo , o „šešėlis“ yra plačiąja prasme  „pogrindinio“, neteisėto valdiškos tvarkos požiūriu elgesio išraiška. 

Vitas Vasiliauskas faktiškai pateisina korupciją, o V.Adamkus paniekinančiai kalba  apie svarbiausią oficialios valstybinės tvarkos dokumentą- LR Konstituciją, pateisindamas savo ir „šešėlinį“ ir, aišku, amoralų poelgį. Nepaisant to, pirmasis daro tarptautinę karjerą, o antrasis mums, dvaro pastangomis, pristatomas kai pavyzdingo konstitucijos garanto etalonas.

Kaip minėta, korupcija ir „šešėlis“ yra skirtingo lygio reiškiniai.  Tarp jų yra toks pas skirtumas, kaip tarp teisingumo, iš vienos pusės, ir teisės plačiąja prasme, iš kitos pusės. Teisingumas yra gelminis reiškinys, o valdžios misija  yra teisingumui suteikti juridinę bei administracinę – įstatymų, nutarimų, potvarkių ir t.t.- formą.

Lietuvoje toks teisingumo įvilkimas į teisės rūbą yra dažnai nesėkmingas, dėl ko valdiška- juridinė bei administracinė- tvarka tolsta nuo teisingumo. Paprastai kalbant, valdžia ima įvedinėti NETEISINGĄ oficialią  tvarką. Tokiu atveju, pirma, atsiranda moralinis pateisinimas  oficialios tvarkos laužymui ir, antra, anksčiau ar vėliau, evoliuciniu ar revoliuciniu būdu vyksta procesai, kurių vektorius- priartinti  oficialią tvarką prie teisingumo. Kaip sakė  Tomas Džefersonas, jei neteisybė virsta įstatymu, pasipriešinimas tampa pareiga. Nes tai yra egzistencinės svarbos klausimas valstybei kaip bendrąjį gėrį reprodukuojančiai piliečių asocijacijai. Manau, kad tokios evoliucinės ar revoliucinės permainos Lietuvoje bręsta.  

Nevalia  pamiršti ir kitų atvejų: kad ir neidealios, bet apskritai neblogos oficialios tvarkos nepaisymo faktų. Kaip ten bebūtų, kad ir neideali oficiali tvarka, pradedant Konstitucija ir baigiant  kelių eismo taisyklėmis,  yra svarbi viešajį gyvenimą  organizuojanti vertybė. Valstybės dideliu laipsnį ir egzistuoja tam, kad, pabrėžiu- teisingai, reglamentuotų mūsų bendrą, pilietinį gyvenimą.

Deja, „modernioje“ Lietuvoje matome bujojančią korupciją ir bandymus  įteisinti neteisybę, o taip pat oficialios  tvarkos ignoravimą, jos  laužymą vos ne kiekviename žingsnyje. Mes nuolat laužome net  konstitucines normas šeimos politikoje,  švietimo, sveikatos apsaugos  srityse (žr.LR  Konstitucijos 38, 41, 53 straipsnius) ir t.t. Turint omenyje, kad tos normos yra teisingos, toks jų laužymas vienu metu yra ir  korupcijos, ir „šešėlio“ požymiai.

 Po daugelio metų stebėjimų turiu konstatuoti, kad Lietuva yra bene labiausiai korumpuota ir į „šešėlį“ nuėjusi  ES narė. Vargu ar Europos  tautų šeimoje atrastume taip morališkai puolusią ir taip savo pačių sukurtos oicialios tvarkos negerbiančią šalį. Mažame  tekstelyje nėra  galimybių išplėtoti pasakytos minties. Tad apsiribosime keliais svarbiais štrichais. 

Pagal teisingumo principus gyvenančios  šalies piliečiai turėtų atlikti savo pilietinę pareigą- rūpintis bendrais „pilies‘ reikalais, t.y. saugumu, viešojo gyvenimo tvarka, siekti išrinkti į bendrąjį gėrį orientuotą, protingą ir pareigingą valdžią. Ar Lietuva priklauso tokių šalių kategorijai? Jei į rinkimus ateina tik 40 % rinkėjų (Turkijoje rinkėjų aktyvumas siekia 90%), galima teigti, kad piliečiai dėl nesupratimo, dėl gelminės valstybės manipuliacijų viešąja opinija, dėl  pilietinės atsakomybės už bendrus reikalus stokos nusišalina ir neatlieka savo  pilietinės  pareigos. Vadinasi, jie elgiasi neteisingai, neatlieka savo pilietinės pareigos ir yra korumpuoti . Rezultatas- korumpuota, į „šešėlį“ mus traukianti, teisinės bei administacinės tvarkos negerbianti valdžia.

Pamenat, kai sutarėm, kad jei gydytojas negydo, o mokslininkas nesiekia tiesos, jie yra korumpuoti, nes neatlieka jiems priskirtos  misijos visuomeniniame organizme? Duotu atveju, kaip to organizmo, mandrai kalbant, sociumo „atomai“ . Jei savo misijos neatlieka ir sociumo „lastelės“- šeimos, galima diagnozuoti:  ir „lastelės“ yra nesveikos, papuvusios, korumpuotos.Pasakyta tinka ir visuomenės „organams“ – įvairioms  valdžios institucijoms (ministerijoms, departamentams ir t.t.), kurios irgi turi tarnauti bendriesiems interesams. 

 Gilesnių, sisteminių priežasčių klęstinčiai korupcijai, bei didėjančiam „šešėliui“ reiktų ieškoti valstybės „makro“ lygyje. Nes tame  lygyje vykstantys amoralūs ir bei neteisėti procesai sąlygoja „atomų“, „lastelių“ bei „organų“ puvimą, t.y. jų asocialų ar net antisocialų elgesį. Kalbama, pirmiausia, apie nacionalinę valdžią ir  nacionalines medijas.

Lietuvoje politinė valdžia bei  medijos  neatlieka savo prigimtinės misijos, jos yra neteisingos ir amoralios ta prasme, kad nėra orientuotos į bendrojo gėrio kūrimą. Mūsų gelminė valstybė nenori net girdėti apie „kažkokį bendrą gėrį“. Pasikartosime- jei mokytojas nemoko, jis korumpuotas, jei politikas ar žurnalistas negamina bendrojo gėrio, jei jis negina viešojo intereso, jis irgi yra apipuvęs.

 Kadangi nacionalinė valdžia nesugeba formuoti teisingų  elgesio taisyklių bei teisingos tokio elgesio praktikos, ji, būdama sociumo „centrine nervų sistema“, to sociumo „galva“ demoralizuoja ir dezorganizuoja visuomenio organizmo funcionavimą  bei iškreipia jo raidą.  Išeitų, kad  galima sakyti, jog „Žuvis  genda nuo galvos, o Lietuva- nuo Seimo ir LRT“. Ir Lietuvos „galvos“ sugedimo laipsnis  jau yra pasiekęs kritišką lygį. 

Viltis- kiti Seimo rinkimai: jei piliečiai išsivaduos iš pilietinės mikro  lygio korupcijos (asmeninės apatijos,pesimizmo ir t.t.) ir atsakingai atliks savo valstybinę prievolę dalyvauti ir protingai rinktis, o „makro“ lygyje atsiras politinės jėgos, kurios TIKRAI motyvuotos  ginti nacionalinius interesus, mūsų valstybės „smegenų“ kokybė po kitų rinkimų gali  pagerėti, o korupcijos bei „šešėlio“ būti gerokai mažiau.

 Viltis miršta paskutinė…Ir tik nesakykit, kad viltis vien tik durnių motina. Ja gyvename visi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

0
    0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis tuščias